Vertingų duomenų mums pateikia pokario, stalininių represijų ir tragiškų tautos pergyvenimų laikotarpį bei skulptūrų sukūrimo aplinkybes fiksavę dokumentai. Vienas jų - istoriko ir menotyrininko Juozo Jurginio 1960 metais išleisti „Lietuvos meno istorijos bruožai“ (1) . Meninės kūrybos problemas subjektyviai iš socialistinio realizmo pozicijų komentuojantis ir vertinantis autoriaus darbas savo laiku buvo sutiktas prieštaringai, o valdiškuose kabinetuose „baramas“ už nepakankamai kategoriškai atspindėtą partinę liniją. Antras cituojamas leidinys – „ XX amžiaus lietuvių dailės istorija“ (2) . Jo du tomai pasirodė 1982 ir 1983 metais, – dar artėjančios „socialistinės“ epochos pabaigos politinėmis aplinkybėmis, tačiau faktus pateikiant bei medžiagą interpretuojant jau kitokiu, mažiau ideologizuotu rakursu.
1945 metais, pasibaigus karui, sovietų kariuomenės ir vokiečių belaisvių greta sugriauto tilto vietos buvo suręstas laikinas medinis, naudotas iki 1950 metų, kol buvo užbaigta naujojo metalinio Žaliojo tilto statyba. Kaip skelbia šaltiniai, dar du metus užtruko jo architektūrinė apdaila (3) . Aplinka sutvarkyta ir skulptūros ant Žaliojo tilto prieigų užkeltos 1952 metais. Neturime duomenų, kiek laiko truko jų sukūrimas. Aišku tik, kad procesas – modelių lipdymas, peržiūros, liejimo procedūros kažkur Rusijoje ir visa kita – įvertinant to meto sąlygas, truko bent porą metų. Taigi skulptūrų užsakymas nesutapo nei su tilto statybos, nei su jo projektavimo pradžia..
Pasitelkime J. Jurginį. Štai ką jis rašo apie pirmuosius kūrėjų žingsnius sovietinėje Lietuvoje 1940-1941 metais ir pokaryje: „ Lietuvos Komunistų partijos V suvažiavime, įvykusiame 1941 metų pradžioje, buvo nurodyta, kad siekiant sukurti socialistinę kultūrą, reikia kovoti su buržuazinio nacionalizmo ideologija ir jos apraiškomis mene – formalizmu ir beidėjiškumu. Suvažiavimo nutarimai padėjo dailininkams suprasti tarybinio meno uždavinius ir imtis nelengvo darbo – įsisavinti socialistinio realizmo metodą savo kūryboje.[...] Hitlerininkus iš Lietuvos išvijus kai kurie menininkai didžiavosi, kad nesutepė savo rankų, netalkininkavo okupantams, aukštino tylėjimą ir ketino tęsti jį toliau, dėdamiesi objektyviais stebėtojais (pabr.-aut.), nesikišančiais į politiką. Jų tariamasis apolitiškumas ir objektyvizmas buvo ne kas kita, kaip žalinga buržuazinės ideologijos apraiška. Komunistų partijai vadovaujant Tarybų Lietuvos ūkio ir kultūros atstatymas ėjo drauge su buržuazinės ideologijos likučių likvidavimu. Aktyviausiai meninio gyvenimo gaivintojai buvo dailininkai komunistai, grįžę iš evakuacijos.“ (į SSRS gilumą - aut.) (J. Jurginis, 346, 354 p.)
Apskritai, nuo seniausių laikų monumentalių dailės kūrinių užsakymai, reikalaujantys daugybės materialių lėšų, dailininko talento, jo fizinių pastangų ir skiriamo laiko, buvo valdančiųjų, turtingų mecenatų, bažnyčios ar fundacijų privilegija, tikintis būsimo kūrinio įtaigos, meninės vertės ir užsakovo pagarsinimo. Kas duoda pinigus, tam privalai tarnauti! Kartu tai buvo pretekstas „šeimininkui“ konfliktuoti su menininkais jų nuomonėms nesutampant, diktuoti formos bei turinio sąlygas ir prievarta reikalauti jas išpildyti.
Ko gi galėjo tikėtis liberalioje Vakarų Europos dvasioje „kūrybos sparnus“ prieškario Lietuvoje išsiauginę mūsų pusamžiai ir jaunieji menininkai iš totalitarinio, diktatūrinio, analfabetiško lygio partiečių dominuojamo sovietinio režimo, naudojančio kūrybines pajėgas vien savo ideologinių užmačių aptarnavimui? Štai dvi kontrastingos nuomonės, charakterizuojančios buvusius ir būsimus mūsų monumentalistų kūrybos metmenis:
„Socialistinis realizmas yra naujos kokybės realizmas. Jis ne tik atskleidžia tos ar kitos visuomenės prieštaravimus, ne tik ją kritikuoja, bet ir atveria plačiausias socialistinės visuomenės perspektyvas. Šiuo metodu sukurtas menas pasidaro aktyviu visuomeninės praktikos veiksniu, kelia socialistinės liaudies sąmonę, ugdo dvasinius žmonių privalumus, skatina komunizmo idėjos įgyvendinimą.[...] Socialistinio realizmo menas apima blaivumą ir romantiką, dabarties tikrovę ir ateities svajones. Socialistinis realizmas visų pirma skatina dailininką vaizdais išreikšti neišvengiamą pergalę naujo prieš seną, revoliucinio prieš reakcinį. Toks menas patvirtina ir įtvirtina tikrovę, didžiųjų socializmo laimėjimų tikrovę (pabr. aut.). Tačiau menas gali patvirtinti tik tai, kas nėra primesta gyvenimui iš šalies, kas sudaro jo esmę ir tiesą, jo nuolatinio judėjimo į priekį dėsningumą.“ (J. Jurginis, 371, 372 p.)
Pirmoji šių citatų dalis atskleidžia besiformuojančios tarpukario Lietuvos žymiausių skulptorių plejados estetinių nuostatų, pačios menininko asmenybės formavimosi, kūrybinių ieškojimų kryptį. Jų santykį su objektyvia realybe, pažiūras į modernias meno sroves, tautinį meną ir apskritai dailininko požiūrį į kūrybą, kaip dvasinių vertybių ir formos materializavimo procesą. Tuo tarpu antroji – pokario metais iškilusią būtinybę performuoti tų pačių menininkų politinę ir estetinę orientaciją, transformuoti ją pagal sunkiai išaiškinamą ir dar sunkiau suvokiamą politizuoto socialinio-ideologinio „meno“ sukūrimo teoriją. Taigi dabar jų prievolė – kurti „socialistinį meną“, išreiškiamą populistiniu šūkiu „menas priklauso liaudžiai“, o jo naujasis adresatas, vartotojas, vertintojas ir net kūrybos subjektas – nevisiškai raštingas ir nevisiškai „savo rogėse“ atsidūręs būsimasis komunizmo statytojas, eilinis „darbo žmogus“, kuriam svarbiau išgyventi ligi rytojaus, o ne žavėtis stovylomis, pakelta ranka rodančiomis į nežinomą ateitį.
Taigi mūsų skulptoriai-monumentalistai buvo pirmieji po karo gavę iš sovietų valdžios reikšmingus užsakymus. Pirmoji, politiškai itin daugiaprasmė užduotis, buvo atlikta jau 1946 metais – tik ką užimtoje Rytprūsių teritorijoje sukurtas Pergalės paminklas sovietinei armijai – „išvaduotojai“ jos totaliai sugriautame vokiškame Karaliaučiaus mieste, pervadintame Kaliningradu, kuriame neliko sveiko nė vieno pastato ir nė vieno buvusio gyventojo. Okupacinės valdžios požiūriu tai buvo itin svarbus gestas – šiuo triumfo ženklu siekta užfiksuoti sovietų pergalę ir karo grobiu tapusią, dykviete paverstą svetimą teritoriją bei tuo būdu įgytą teisę joje šeimininkauti. Iš kitos pusės, pasiūlymas (ar privertimas) tą paminklą kurti garsiausiems Lietuvos menininkams, leido Maskvos ideologams išgauti jų lojalumo naujajam režimui priesaiką ir atitinkamai išsityčioti, – pripažinti savojo krašto okupaciją, nuolankumą naujiesiems šeimininkams bei atsisakyti savo kūrybinio credo akceptuojant sovietinio propagandinio meno principų – socialistinio realizmo – viršenybę. Nemažiau svarbu ir tai, kad pirmieji „parklupdyti“ tapo žymiausi mūsų skulptoriai – J. Mikėnas ir B. Pundzius bei P. Vaivada; tai turėjo tapti pamokomuoju pavyzdžiu ir kitiems „abejojantiesiems“.
Naudojamės „iškalbingais“ J. Jurginio komentarais: „Pokariniu laikotarpiu Tarybų Lietuvoje tarp visų vaizdinio meno šakų pirmaujančią vietą užėmė skulptūra, o tarp skulptorių į pirmąsias gretas išėjo Juozas Mikėnas. [...] Kaip J. Mikėnas sutiko Tarybų valdžią pasako jo darbai. [...] Po Didžiojo Tėvynės karo J. Mikėnas drauge su kitais dailininkais [B. Pundziumi, P. Vaivada - aut.] kūrė Tarybinės Armijos kariams paminklą Kaliningrade. Paminklas turėjo išreikšti tarybinių karių pergalę kovoje su priešu. Dailininkui reikėjo sukurti skulptūrinę grupę, vaizduojančią karius nugalėtojus. Didžiajame Tėvynės kare tarybiniai kariai laimėjo labai daug mūšių, kol pagaliau priešas buvo galutinai išvytas iš mūsų šalies. [...] Kaip įamžinti akimirksnį, kuriame būtų išreikšta apibendrinanti pergalę iškovojusių karių nuotaika? J. Mikėnas surado tinkamas priemones ir gerai išsprendė pasiimtą temą. Už šį darbą jam suteikta Stalininė premija (1947 m.). [...] J. Mikėno sukurta Pergalės paminklo skulptūrinė grupė sudaro reikšmingą etapą tarybinės Lietuvos monumentaliosios skulptūros plėtotėje. [...] Pergalės paminklui Kaliningrade B.Pundzius nulipdė dviejų figūrų „Šturmo“grupę, o P. Vaivada sukūrė kario didvyrio, kritusio kovoje, biustą...“ (J. Jurginis, 417 p.)
Štai statistika: ant Žaliojo tilto prieigų užkeltos 4 skulptūrinės grupės: „Žemės ūkis“, autoriai skulptoriai Bernardas Bučas ir Petras Vaivada; „Pramonė ir statyba“, skulptoriai Napoleonas Petrulis ir Bronius Vyšniauskas; „Besimokantis jaunimas“, skulptoriai Juozas Mikėnas ir Juozas Kėdainis; „Taikos sargyboje“, skulptorius Bronius Pundzius. Visos skulptūros atlietos iš ketaus, prieš tai nulipdžius molinius modelius ir išliejus negatyvines gipso formas. Nors dirbo septyni menininkai, pirmasis įspūdis, kad visos skulptūros (gal išskyrus „karius“) išėjo „iš vienos rankos“, – visos jos statiškos, sustingusios patetiškose pozose, dviejose porose viena iš figūrų pakelta ranka kažką bando rodyti... Profesinė vaizduojamų jaunuolių atskirtis išreiškiama dėvimų drabužių pavidalu ir rankose laikomais atributais – knyga, javų pėdu, veržliarakčiu, automatu ir kt. Visų skulptūrų galvos ir veidai bando atspindėti jaunatvę ir ryžtingumą, tačiau jie tiek panašūs ir neindividualizuoti, kad be didelių problemų juos galima būtų sukeisti vietomis, tik nemaišant vyrų su moterimis (teneįsižeidžia artimieji, prisipažinę ar atpažinę buvusius modelius). Kariai labiausiai charakterizuoti ir „užsiėmę“, – laiko vėliavą ir automatą, be to, net neįžiūrint penkiakampių ant šalmų, atpažįstamos jų sovietinės uniformos. Trumpai tariant, turime metalinių manekenų, „apvilktų“ realistiškais savo laikmečio darbo ar kasdieniais drabužiais paradą, tikrą sovietinio pokario madų demonstravimą...
Dar neseniai mūsų miestų ir miestelių skverus (įskaitant ir parką prie dabartinės Prezidentūros) puošė nubaltinti „pionieriai su trimitais“, pusnuogės „sportininkės su kamuoliu“, iš pakrūmės žvelgiantys „kareiviai su granatomis“, briedžiai ar meškiukai, o sovietinių karių kapus – klūpančių gipsinių sidabrine „bronza“ nuteptų kareivių su vėliava statulos. Tikėkimės, kad panašios meninės išraiškos „širpotrebo“ mūsiškė publika, pasisotinusi taip įkūnyto „grožio“, bent jau šiandien nebelaiko meno šedevrais. Pokario metais ši produkcija buvo masiškai gabenama iš plačiosios tėvynės ir buvo sovietinei piliečiams propagandos priemonė, atspindinti socialistinės kultūros vertybes. Garantuotai ligi šiol ji tebepuošia pakeles Rusijos platybėse, panašiai, kaip privalėję skleisti sovietinę ideologiją, išreikšti politinį mentalitetą ir įkūnyti socialistinio realizmo atributus, tačiau pasiekę tik panašaus propagandinio poveikio ir „meninės išraiškos“ mūsiškiai, nieko nekalbantys „tilto šedevrai“. Ne tik nieko nekalbantys, bet ir nieko nekomunikuojantys, nei savo povyzomis, nei veidų išraiška, nei būtinybe atsidurti ten, kur dabar ir yra. Stovi sau ir tiek!
Tik kodėl Vilniuje, ant tilto, ir dar visiškai nemotyvuotai sugretintos „profesinės“ poros? Gal karių grupei būtų geriau saugoti sovietines kareivines, „valstiečiams“ – stovėti šalia kaimo kultūrnamio ar fermos, „darbininkams“ – prie „uknolių“ fabriko vartų, pagaliau, pamiškėje ar pakelėje, visiems kartu, ar po vieną, atskirai? Gal tada jie bent signalizuotų praeiviams apie greta vykstančius darbus ar išreikštų giminingų profesijų piliečių dvasinį ryšį su skulptūrų prototipais? Neapsimeskime, visus juos jungia svarbiausias bendras požymis – tikrasis socialistinio realizmo išraiškos mene pagrindas, – visi vaizduojami personažai – eiliniai darbo žmonės. Kuo labiau anonimiški – tuo geriau, reiškia jie apibendrina sovietinę darbo klasę (o to jau pakanka, kad juos galėtume „pastatyti“ bet kur, – darže ar fabrike, mokykloje ar kare)! Tai ne garsios konkrečios personos, ne karvedžiai, prezidentai ar mokslininkai, tai ne jiems pastatyti paminklai. Tai ne auros apsupti šventieji, simboliškai saugantys gotikinį Karlo tiltą Prahoje ar barokiniai maestro Berninio mokinių angelai, Šv. Angelo tvirtovės tilto globėjai Romoje... Iš kur kilo idėja ir mūsų tiltą papuošti visai nepuošniais „personažais“ jos sumanytojams – kažin ar kas beatspės, nors pilnai įtikėtina, kad juos įkvėpė dar ilgai po karo tiltus „nuo sabotažo“ prižiūrėję ginkluoti sargai?
Vargu ar tai galėjo būti projektuotojai, mat pati tilto konstrukcija ir išvaizda inžineriniu požiūriu – funkcionali, nors primityviai minimalistinė, atitinkanti sunkų laikmetį ir statybos technines galimybes. Apskaičiuoti ir suprojektuoti apytikriai 100 m ilgio tilto konstrukcijas panaudojant dviatrames metalo sijas – juokų darbas bet kuriam specialistui. Realu, kad tokio varianto parinkimą lėmė skuboti terminai ir menkas Vilniaus svoris Sąjungos miestų gradacijoje, todėl projektuotojams „iš viršaus“ duota suprasti, kad sudėtingesnio techninio sprendimo ir prabangesnio dekoro tiltas nevertas. Todėl tenka manyti, kad skulptūrų variantas kilo vietinių veikėjų galvose, kaip priemonė duoti darbo nacionaliniams kadrams – saviems menininkams, kadangi dar ne visiems Maskvos skirstomiems atsakingiems užsakymams mūsų skulptoriai buvo pakankamai politiškai priaugę. Mat svarbiausius paminklus – Černiachovskiui, Leninui ir Stalinui Vilniuje vis vien buvo leista sukurti tik patikrintiems ir patikimiems „meistrams“ iš Rusijos.
Tilto skulptūrų komentarams, dar sykį pasitelkime J. Jurginį: „Naujai pastatytasis tiltas pranašesnis už sugriautąjį ne tik savo erdvumu, techniniu tobulumu, bet ir meniniu apipavidalinimu. Visi darbai yra rimtas lietuvių tarybinės monumentaliosios-dekoratyvinės skulptūros laimėjimas, nors jų meninis lygis nėra vienodas. Dailininkai puošę tiltą, turėjo skulptūrinių grupių kompoziciją derinti su bendra tilto architektūra. Kurdami socialinius arba profesinius tipus, dailininkai elgiasi atvirkščiai: nežinomo žmogaus skulptūroje jie stengiasi išreikšti apibendrintus daugelio žmonių socialinius bruožus. Socialistinė epocha sukūrė naujas profesijas ir žmones su naujomis savybėmis. Komunistų partija ne kartą kreipė dailininkų dėmesį į naujo tarybinio žmogaus vaizdavimą. Naujų savybių žmonės – tai visų pirma darbininkai ir kolūkiečiai.“ [...] (J. Jurginis, 400p.- 422p.)
Tiesiog nesinori manyti, kad tiek patyrę ir sudėtingas kūrybines problemas ankstyvesniuose darbuose sugebėję išspręsti menininkai, partiniams užsakovams pareikalavus, tarsi pradedantys studentai pagal studijoje pozuojantį modelį lipdo statiškas, elementariai natūralistiškas, bedvases figūras stabo ištiktose pozose. Jokio stilizavimo ir apibendrinimų, jokio buvusio autorių individualumo išraiškos, savo turėto braižo, – visi lipdiniai primityviai uniformiškai apvilkti „realiais“ specdrabužiais su visomis sagomis ir klostėmis, aprūpinti primityviais darbo įrankiais ir atributais! Prisiminkime vien stilizuotus „profesijas“ atspindinčius B. Pundziaus reljefus ant Pramonės ir prekybos rūmų, Karininkų ramovės karžygius prieškario Kaune, iki archetipo lygio apibendrintas J. Mikėno moterų figūras (net jau vėliau, sovietmečiu prieš mirtį sukurtas garsiąsias „Kregždes“)...
Nesinori tuščiažodžiauti, bet sunku ir patikėti, kad fizinė baimė ar didžiausia prievarta gali ištrinti talentingo meistro įgytą patirtį ir gebėjimus, gražinti jį į gizelio būseną. Tam tikrų užuominų į ne visai aiškias tilto skulptūrų kūrimo peripetijas galima įžvelgti ir aptakiuose J. Jurginio komentaruose. Kaip matome iš pateiktų nuotrupų, jo vertinimai apsiribojo tik pačių kūrybos faktų konstatavimu ir politinių tezių pobūdžio pastabomis apie sukurtų darbų atitikimą socialistinio realizmo principams. Tai, kad tik puse žodžio užsimenama apie skulptūrų meninio lygio problemas („nors jų meninis lygis nėra vienodas“) liudija, kad tiltui „papuošti“ skirti menininkų darbai, juos vertinant, buvo svarbūs tik kaip įvykdytos politinės-socialinės akcijos rezultatas, nesukėlęs (ir negebantis sukelti) jokių estetinių-meninių emocijų, tačiau sėkmingai atvaizdavęs „naujas profesijas ir naujų savybių tarybinius žmones“ bei jų socialinius bruožus. Šis politinių klišių rinkinys tik patvirtina ne sykį charakterizuotą priverstinį, partines dogmas tenkinantį bei uniforminiais stereotipais operuojantį sovietinio meno pobūdį, kurį puikiausiai atspindi Žaliojo tilto skulptūros.
Gaila, kūrėjų jau nebepaklausime, kurios aplinkybės iš tiesų paveikė jų darbą ir nulėmė skulptūrų pavidalą, kaip nebeatsakys jie ir į svarbiausią mus dominantį klausimą: ar šiandien, vėl laisvoje Lietuvoje, jie didžiuotųsi savo darbais, ar norėtų, kad tilto figūros ir toliau „puoštų“ sostinę. Tačiau visais atvejais, nuoširdžiai ar su pašalinėmis mintimis realizuotas socrealistinio „meno“ kompleksas ant Žaliojo tilto tėra tik konformistinės politizuotos kūrybos pavyzdys, neištrinamas šleifas, šalia kitų paklydimų, žymių skulptorių biografijose. Nors... 1993 metais, kilus diskusijai ir rimtam „pavojui“ dėl tilto „menų“ nugriovimo, dar gyvas jauniausias autorių septyneto dalyvis garbus skulptorius Bronius Vyšniauskas grūmojo teismais galimiems skulptūrų naikintojams... Taigi, kur ta tikroji teisybė?
Ar po viso to, kas buvo aptarinėjama aukščiau pateiktoje medžiagoje, dar galima svarstyti tilto skulptūrų priskyrimą saugomų kultūros paminklų sąvadui ir tuo būdu joms užtikrinti neliečiamų vertybių statusą, priežiūrą, apsaugą ir garantuotą nepajudinamą egzistenciją Žaliojo tilto prieigose? Kvalifikuotam argumentavimui pasitelkime Kultūros paveldo departamento direktorės Dianos Varnaitės nuomonę pagal portale bernardinai.lt jos išspausdintą tekstą: „Manau, kad nesame pakankamai įsisavinę, kas yra kultūros paveldas. Ne tik visuomenėje, bet ir paveldo specialistų bendruomenėje. Bendrasis piliečių valstybės gėris yra moralinis gėris. Todėl paveldo samprata yra neatsiejama nuo moralinių, vadinasi ir konstitucinių Lietuvos valstybę tvirtinančių principų Piliečių puoselėjamas paveldas tegali būti tik moralus. Arba tai iš viso nėra paveldas. Paveldas yra vertingas tiek, kiek jis pagrindė, kiek jis aktualiai stiprino mūsų visuomenės ir valstybės tvarumą tvirtinančių simbolių visumą. [...] Pasakykite, kokį „gėrį“ neša neegzistuojančios ir Lietuvos piliečius žalojusios valstybės simboliai. Kaip galima laikyti paveldu simbolius okupantų, kurie naikino fiziškai ir dvasiškai Lietuvos piliečius? [...] Mano asmeniniu manymu, tokių sovietų okupacijos ženklų mūsų Tėvynėje neturi likti. Pati vertinu Žaliojo tilto skulptūrinį ansamblį kaip amoralų paminklą sovietinei ideologijai, kuri nešė mums vien tik nelaimes, tremtis, žudynes.“
Oponuojančios kai kurių paveldosaugininkų nuomonės paprastai grindžiamos tuo, kad nepaisant visų ideologinių motyvacijų, kurios lėmė skulptūrų pavidalą, tai yra vertingi meno kūriniai ir savo laiko lietuviškos skulptūros reprezentantai. Esą Vilniuje beliko nedaug to laikmečio ženklų, o pati okupacinė sovietinė praeitis mums jau tik istorija (bet kai kam labai nostalgiškai brangi). Nesinori iš naujo kritikuoti ir konkrečiai argumentuoti panašių nuomonių pagrindimo trūkumų, atrodytų, jau išdėstyta pakankamai medžiagos, paneigiančios panašius samprotavimus.
Iš tiesų vilnietiško Žaliojo tilto reikalai – kur kas platesnio klausimų rato dalis, kuri pusiau profesiniu žargonu galėtų būti apibrėžta kaip miesto išorinio estetinio įvaizdžio arba jo meninio–vizualinio pavidalo reprezentavimo kokybės problema. Kartu – tai valstybės institucijų ir esamos miesto valdžios vykdomos kultūros politikos, požiūrio į meninę kūrybą bei asmeninės menininkų veiklos ir atsakomybės klausimai. Beprasmiška bandyti išvardinti visus tą įvaizdį formuojančius elementus, tai – urbanistinė miesto struktūra, jo architektūros visuma, istorinis paveldas ir jo stovis, gamtinė aplinka, mažosios architektūros elementai, išorinė reklama ir, suprantama, meniniai akcentai – monumentalios ir dekoratyvinės dailės darbai miesto viešose erdvėse. Priklausomai nuo to, ką šiandien ir per visą miesto istorijos raidą sugebėjo sukurti ir mums palikti jame gyvenę piliečiai, savi ir samdyti menininkai, sakome – tas miestas puikus, gražus, tiesiog žavingas, jį verta aplankyti, apžiūrėti, nes jis turi savą charakterį. Ar verta priminti Prahą, Veneciją, Romą, Paryžių ?.. Neturėtume skųstis, daugeliu parametrų ir Vilnius – išties patrauklus.
Tačiau išskyrus į Arkikatedros fasadus organiškai inkorporuotas Tommaso Righio ir Karolio Jelskio šventųjų bei Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių skulptūras ir kelis asmenims dedikuotus ženklus, Vilniuje viešų istorinių monumentaliosios skulptūros paminklų neturime. Taip jau susiklostė, kad vieni po kitų mieste šeimininkavę okupantai šalino prieš tai buvusiųjų valdymo metu sukurtus simbolius ir ženklus. Taip atsitiko ir atkūrus mūsų valstybę, – neliko Leninų, Stalinų ir t. t. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais neapsisprendus, kaip elgtis su tarytum politizuotais, tarytum dekoratyviniais tilto papuošimais, „prisižaidėme“ ligi šių dienų. Per 25 metus, kai atkūrėme savo valstybę, jau sugebėjome kai ką geriau ar blogiau nuveikti, sukurdami paminklus ir savo istorijai, ir nusipelniusiems žmonėms bei miesto požiūriu, pildydami ligi šiol egzistavusią tuštumą. Tačiau toliau tęsdami sostinės estetinio įvaizdžio kūrimo reikalus, negalime jų palikti savieigai ar atsitiktinumams.
Ar tai, kad iš ilgametės miesto istorijos turime tik sovietmetį reprezentuojančius skulptūros „gaminius“ tilto figūrų pavidalu, skatina jomis didžiuotis ir eksponuoti juos viešoje erdvėje? Gal neturėtume pamiršti bendros Vilniaus kultūrinių-meninių akcentų išdėstymo koncepcijos (kurios iš viso dar nėra) ir logiškai įvertinti, ar tiltas – tinkama vieta užsilikusiam abejotinos meninės kokybės politizuotam reliktui. Argumentuojant perkėlimo–išsaugojimo būtinybę, neįmanoma šių skulptūrų pritempti nei prie vertingų meno kūrinių (trukdo sumanymo propagandiniai aspektai ir kokybės klausimai), nei prie paveldo kategorijos (ideologiniai sovietiniai ženklai, prievartinės sukūrimo aplinkybės). Dar prieštaringesni tvirtinimai apie „neatskiriamą tilto ir skulptūrų ansamblį“ ir net figūrų įtaką tilto konstrukcijoms (nukėlę – pakenksime!?), nekreipiant dėmesio į tai, kad šiuo metu jau gyvename kitame, nei prieš 60 metų mieste. Įvykę politiniai ir socialiniai-urbanistiniai pokyčiai (transporto lygis, pasikeitęs užstatymas Neries krantinėse, pėsčiųjų ir automobilių eismo organizavimas) bei vis labiau artėjanti skulptūrų ir tilto rekonstrukcijos būtinybė, kartu su priederme galvoti apie sostinės centro estetinio – vizualinio stovio gerinimą (ne kartą diskutuoti ir planuoti krantinių „humanizavimo“, bei tvarkymo, meninių elementų ir skulptūrų vietų parinkimo ir pan. klausimai) tampa pirmaeilėmis aktualijomis ir tik prisideda prie būtinumo skubiai apsispręsti ir priimti koncepciją bei konkrečius sprendimus.
Be ironijos komentuojant tilto „puošmenas“ tenka pripažinti kai kuriuos akivaizdžius jų trūkumus. Atrodytų, skulptūras bandyta sukurti kaip apvaliąsias, tačiau galutinai jos sukomponuotos tik frontaliai apžvalgai, t. y. figūrų grupės turi savo „priekinę“ ir „užpakalinę“ puses, todėl norintys jas prasmingai apžiūrėti gali tik iš priekinių rakursų, būdami kitoje judrios gatvės pusėje arba stovėdami prie pat jų. Tuo tarpu pėsčiomis einant tiltu, jas stebinčiam skulptūros visą laiką projektuojasi iš „nugaros“ pusės. Pažymėtina, kad ir Prahoje, ir Romoje paminėtų tiltų figūros suorientuotos į išilginę tilto ašį. Nemažiau kenkia tokiai kompozicijai ir tilto padėtis pasaulio šalių atžvilgiu. Visa tai tik sustiprina įspūdį , kad skulptūros nebuvo iškart taikytos šiai vietai, o skirtos stovėti nugaromis į foninę plokštumą.
Tapęs nepakenčiamų transporto kamščių priežastimi eismas Vilniaus centre iš esmės pakeitė gatvių ir sankryžų, magistralių ir tiltų apkrovimo lygį. Garsusis mūsų tiltas savo gimimo metais sulaukdavo vos keletos „polutorkių“ per valandą, tačiau iki pat sovietmečio pabaigos juo, kaip procesijos, plaukė begalinės pėsčiųjų minios, anksčiau – į turgų, vėliau į pastatytus „univermagą“ ir Sporto rūmus. Dabar gi situacija atvirkščia – tiltu žengia vos vienas-kitas vargeta, per kantrybę įveikęs magistrale plūstantį automobilių srautą ir dar nežinantis, kas laukia jo kairiajame upės krante, kur jis bus priverstas dar sykį forsuoti judriausią gatvę ir po to keliauti link Gedimino prospekto ar pusę kilometro į dešinę krantine šliaužti iki šviesoforo... Čia tau ne Praha ir ne Roma, kur istoriniai tiltai skirti tik pėstiesiems! Kam gi tada berūpi skulptūros? Lekiančiam, už vairo sėdinčiam vairuotojui? Tokiam žioplinėjančiam žodį turėtų tarti ir kelių policija, kuri taip rūpestingai draudžia reklamas ir muliažus pakelėse. Jau užsiminėme, kad net labai ryžtingam turistui nepavyks „menų“ patogiai apžiūrėti, o juo labiau nufotografuoti... Taigi, gerbkime juos visus, eksponuokime sovietinį palikimą paprasčiau pasiekiamoje vietoje.
Atsitiktinė to meto nuotrauka rodo, kad dar pilnai neužbaigtas tiltas jau buvo „papuoštas“ iki šiandienos išlikusiais šviestuvais bei pusapvalio plano liekna kolonada – simboliniais vartais, įrengtais prieš užvažiavimą ant tilto kairiajame Neries krante. Šiandien jos nebėra, ji vėliau buvo nugriauta. Taigi galima manyti, kad tilto projektuotojai iš anksto nebuvo numatę jokių skulptūrų ant jų sumanyto statinio. Tai galėtų patvirtinti ir pati tilto architektūra, paneigdama ginčytiną nuomonę, kad tiltas ir skulptūros – integrali ir nepajudinama visuma. O skulptūrų atsiradimą gali paaiškinti pokarinės sovietinės architektūros išorinio puošybiškumo tendencijos ir reikalavimai vystyti meno ir architektūros sintezę – lipdyti dekoro elementus ant bet kurio – gyvenamojo namo, teatro, stadiono, tilto ar net gamyklos pastato... (Kaimynystėje turime gyvą pavyzdį – po karo atstatytą ir „išpuoštą“ sugriauto Minsko centrą).. Ne tik architekto akiai matyti, kad neįmantrios funkcionalios išvaizdos tiltas su jo stilistikai charakteringais lietais metaliniais turėklais ir šviestuvų stovais estetiškai (o juo labiau konstruktyviai) nenukentėtų, nuo jo nukėlus skulptūras. O ant tilto atitvarų, kur dabar stovi figūros, galėtų atsirasti gėlynai, analogiški esamiems apšvietimo stulpai ar, pagaliau, ir visai nieko...
Šio rašinio išvada: dabartinių skulptūrų ant Žaliojo tilto neturi būti. Paminėta daugybė motyvų, kodėl vertėtų jas iš esamos vietos pašalinti. Tačiau tai nereiškia (to niekas ir nesiūlo) jas suniokoti. Yra daugybė būdų jas eksponuoti, išryškinant tikrąją „meninę vertę“, sudaryti galimybę nostalgiškai nusiteikusiai publikai ir toliau „žavėtis“ praėjusio laiko simboliais. Bet nebūtina per prievartą to nenorintiems „badyti akis“ propagandinėmis socrealizmo liekanomis ir sovietine atributika, kaip varu neverčiame savo piliečių deklamuoti Salomėjos Neries ir Antano Venclovos panegirikų Stalinui ar klausytis J. Tallat-Kelpšos kantatos, o muziejų ekspozicijose žavėtis „raudonosiomis gurguolėmis“ ar „Klaipėdos vaduotojais“.
Tačiau be galo įvairiais pavidalais ir įvairia forma deklaruojami aiškinimai ligi šiol nesugebėjo nei priartinti sprendimo, nei „atsukti atgal“ nė vienos savo teisumu apšviestos galvos. Tai ir gyvenimo tiesa, ir išmintis – kai neveikia argumentai, lieka kakta daužyti sieną ir laikytis savo! Todėl ligi šiol ir galioja pragmatiškas sprendimas: palikti – nei vargo, nei pinigų švaistymo! Kol vyksta rietenos, karavanas eina tolyn... Prieš dar vienus rinkimus tarp atskirų kandidatų – irgi nuomonės priešingos, taigi rezultato jos nenulems, galima dar palaukti, Vilnius palauks taip pat. Gal vandalai ar street-arto mėgėjai susimylės ir iki porinkiminės ramybės ant sovietinių karių šalmų neišpaišys svastikų ar kolūkietei - ūsų. Tikėkimės!
Panaudoti šaltiniai:
1. Vilniaus miesto istorija, 2 t. „Mintis“, Vilnius, 1972 m.
2. J. Jurginis, Lietuvos meno istorijos bruožai, Valst. Grožinės literatūros leidykla, Vilnius,1960 m.
3. Lietuvių dailės istorija, 2 t., 1900 – 1940, Vaga, Vilnius, 1983 m.
