Šiandien šiam politikui gresia įkalinimas, tačiau ar jo vieta politikoje liks tuščia, o gal jau pasirūpinta, kad ją užimtų dar geriau paruoštas verslo magnatas? Būtent į šį klausimą, mano įsitikinimu, turime atsakyti analizuodami V.Matijošaičio, kaip politinio lyderio iškilimą.
Nuoširdūs aplodismentai Visvaldui Matijošaičiui ir jo rėmėjams. Bravo, ponai! Tai, kaip Jūs perimate valdžią Kaune, iš tiesų įspūdinga. Tokio sėkmingo politinio projekto nebuvo nuo Viktoro Uspaskicho iškilimo. O šis analogiškai į rinkimus ėjo su galinga rinkimų kampanija ir neskaičiuodamas pinigų.
Šia dosniai finansuojama rinkimų kampanija ne tik buvo užtikrinta žiniasklaidos meilė, bet ir visuomenei įteigtos kelios svarbiausios rinkimų sėkmę lemiančios nuostatos. Visų pirma, kad verslininkas jau yra toks turtingas, kad dabar turi tik vieną idealistinį tikslą – pasirūpinti vargšais žmonėmis (tais, kurie nedirba agurkų ar krabų lazdelių fabrikuose ir yra nelaimingi). Antra, kad visą valstybę išvogę konservatoriai yra tas priešas, kurį būtina įveikti, nes tai patys blogiausi žmonės, jie vagia ir nesidalija, be to, dar ir šmeižia bei persekioja gelbėtoją.
Juokingiausia šioje situacijoje tai, kad tokių finansiškai motyvuotų politinių naujadarų atsiradimas iš esmės daro mažiausiai įtakos konservatorių elektoratui, mat šis kiek atsparesnis pigiai propagandai. Tačiau eliminuoja mažesnes politines jėgas, kurios stengiasi remtis tam tikra ideologija, o ne oligarchų ar kitokių struktūrų pinigais. Taip, kaip šiandien iš esmės atsitiko Kaune.
Didžiausią įtaką įgijo ne aiškų identitetą turinčios politinės struktūros, o tam tikrų darinių maitintojai. Tardamiesi tarpusavyje ir derindami veiksmus su įtakingiausiomis, nors ne visada visuomenei matomomis struktūromis jie gali dalytis miesto ar net visos Lietuvos potencialą.
Būtent tai paaiškina, kodėl nomenklatūrinės struktūros ir socialdemokratai nesipriešino V. Uspaskicho iškilimui, priešingai – gal net jį rėmė, o šiandien, mano nuomone, atvirai parėmė V. Matijošaitį. Nes būtent V. Uspaskicho iškilimas buvo instrumentas, leidęs Algirdui Brazauskui ir jo šalininkams valdyti aštuonerius metus iš eilės iki 2008 metų krizės. Taip, kaip V. Matijošaičio iškilimas, kuris, mano nuomone, bus derinamas su kitų panašių veikėjų veiksmais prieš artėjančius Seimo rinkimus, leis socialdemokratams valdyti ir ateinančius ketverius metus.
Būtent toks tikslas paaiškintų, kodėl V. Matijošaičiui, kaip kadaise ir V. Uspaskichui, šiuose rinkimuose buvo nutiestas raudonas kilimas tiesiai į valdžią. O visa žiniasklaida, net finansuojama iš biudžeto ir kontroliuojama dalies nomenklatūros, V. Matijošaičiui suteikė informacinę neliečiamybę. Ji pasireiškė tuo, kad nesvarbu, koks faktas apie V. Matijošaitį šiandien būtų paviešintas, bet kuriuo atveju ši informacija būtų priskirta nuo lovio plėšiamų konservatoriškų erkių desperatiškam klyksmui.
Taip ir atsitiko, kai Andrius Kupčinskas, pavadinęs V. Matijošaitį milicininku, buvo pavaizduotas kaip apgailėtinas, pralaimėti nemokantis skundikas, o V. Matijošaitis – kaip nuskriaustas, bet atlaidus ir geraširdis žmogus. Tad už jį dabar balsuos ir visi meksikietiškų serialų gerbėjai.
Nes kam Lietuvoje 25 Nepriklausomybės metais gali rūpėti, kad kauniečiai dėl masyvios žiniasklaidos terapijos miesto meru išsirinks žmogų, kurio darbas buvo iki paskutinių okupacijos akimirkų mokyti milicininkus mylėti Komunistų partiją? Arba kam Lietuvoje gali rūpėti, kad tuo metu, kai Rusija okupavo dalį Ukrainos ir kelia grėsmę Lietuvai, būtent V. Matijošaitis yra vienas iš tų verslininkų, kuriems tiesiog puikiai sekasi Rusijos rinkoje?
Net galima sakyti „nerealiai fantastiškai“ – dėl to jį vertėtų nominuoti į Guinnesso rekordų knygą. Apie 40 proc. surimio rinkos – vieno verslininko valdomų struktūrų rankose! Žurnalo „Valstybė“ redakcija nežino daugiau verslininkų, kurie turėtų panašią dalį Kremliaus struktūrų atidžiai kontroliuojamos Rusijos rinkos kuriame nors verslo segmente. O V. Matijošaitis, kaip teigiama, turi.
Nes, nepaisant Rusijos požiūriu „neaiškios situacijos Ukrainoje“, yra geras Rusijos draugas. Nuo 2008 m., kaip rašoma jo judėjimo „Vieningas Kaunas“ interneto svetainėje, užėmė Lietuvos pramonininkų konfederacijos Lietuvos ekonominio ir prekybinio bendradarbiavimo su Rusijos Federacija verslo tarybos viceprezidento postą.
Deja, faktas akivaizdus. Didelei daliai rinkėjų visiškai nerūpi nei V. Matijošaičio praeitis, nei tai, kodėl jam šiandien taip puikiai sekasi dirbti politizuotoje Rusijos rinkoje. Tačiau šioje situacijoje kaltinti vien V. Matijošaitį prieš rinkimus liaupsinusią žiniasklaidą ar leidimą laimėti suteikusią nomenklatūrą būtų neobjektyvu. Tam tikrą dalį kaltės turi prisiimti ir politinės jėgos, kurios dominavo Kauno taryboje. Akivaizdu, kad didelė jų dalis tiesiog kapituliavo matydamos artėjančią pinigų nuošliaužą ir už jos stovinčias jėgas. O vertėjo priešintis, akcentuoti sprendimus ir tikslus, kuriuos turime įgyvendinti, norėdami realizuoti klestinčios Lietuvos viziją. Viziją, kuri su stambiojo kapitalo, ypač artimo Rusijai ir aptarnaujamo nomenklatūrinių grupių, yra nesuderinama.
Pavyzdžiui, siekį pritraukti kuo daugiau užsienio investicijų, kad būtų kuriama geriau mokamų darbo vietų, nes tai kelti atlyginimus verstų ir agurkų fabrikų savininkus. Pagaliau ryžtis sumažinti mokesčius dirbantiems ir vaikus auginantiems žmonėms, nes šiuo metu jie vieni didžiausių ES, o mokesčiai už milijonines pajamas, nesusijusias su darbo sutartimis, yra vieni mažiausių. Didinti valstybės ir savivaldybės įmonių veiklos skaidrumą, ne tik energetikos, bet ir kituose sektoriuose eliminuoti verslo grupių ar net jas valdančių šeimų įtaką, priversti siekti didžiausios naudos vartotojams. Galima vardyti ir toliau, tačiau esmė nesikeis.
V. Uspaskichui, kad ir ką jis kalbėjo prieš rinkimus, kaip ir dideliai daliai kitų su stambiuoju kapitalu susijusių verslininkų, mano nuomone, niekada nerūpėjo Vakarų investicijos ar būtinybė mažinti mokesčius dirbantiems žmonėms, o ką jau kalbėti apie verslo grupių įtakos mažinimą. Akivaizdu, kad daug labiau rūpėjo, kaip pinigus įsisavinti „teisingai“, apsaugoti savo milijonus nuo bent kiek sąžiningesnių mokesčių ir didinti savo įtaką. Neabejoju, kad sprendžiant pagal V. Matijošaičio rinkimų šou dydį bei surimio rinkos Rusijoje situaciją, kažko panašaus galime tikėtis ir šio verslininko atžvilgiu.
Be jokios abejonės, gali būti, kad ir vadinamosios tradicinės partijos gali nesugebėti priimti būtinų sprendimų ar net už paramą prieš rinkimus gali šių sprendimų įgyvendinimą sabotuoti. Tačiau jų pergalės atveju yra bent teorinė galimybė, kad stambiajam kapitalui ir Rusijai nepatinkantys sprendimai bus priimti, o tiesiogiai laimėjus stambiajam kapitalui jų priėmimas bus panašus į utopiją.
Apibendrindamas norėčiau pabrėžti, kad didelė dalis V. Matijošaičio rėmėjų (turiu omenyje ne komentuotojus, kuriems mokama) neturėtų galvoti, jog aš manau, kad jie sąmoningai siekia Lietuvai ko nors blogo. Suprantu, kad kaip ir Darbo partijos ar panašių projektų atveju tik stengiamasi pasinaudoti galimybe teleportuotis į valdžią.
Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad šiandien Lietuvos mokesčių politikos, gynybos ir daugelį kitų sričių neigiamai įtakojantys sprendimai priimti jau labai seniai, todėl šiandien būtina juos pakeisti. Taigi svarbu ne tik tai, ką blogo neketinama daryti, bet ir tai, ką blogo ketinama taisyti. O stambusis kapitalas, ypač siejamas su Rusijos interesais ir nomenklatūra, kuri naudojasi šiomis jėgomis siekdama išsaugoti savo įtaką, yra pagrindinės struktūros, stabdančios mus šiame kelyje.
Būtent tai lemia, kodėl Lietuvoje beveik prieš kiekvienus rinkimus formuojasi politiniai naujadarai, skirti Lietuvos politinei sistemai ir bent kiek tvirtesnę politinę valią demonstruojančioms politinėms jėgoms silpninti. Tai leidžia Rusijai užsitikrinti, kad Lietuvai bus gana sunku priimti ryžtingus sprendimus, o nomenklatūrai – kad demokratinės politinės partijos nesustiprėtų tiek, kad keltų grėsmę jos dominavimui.
Taigi, kai šiandien kalbame apie Kauną ir suprantame, kad rinkimuose techniškai laimėjo ne tik V. Matijošaitis, bet ir jo komanda, svarbiausias klausimas, į kurį turime atsakyti, yra šis; kuo šis žygis skirsis nuo V. Uspaskicho žygio ir ar bent šį sykį Lietuvos visuomenė sugebės tam pasipriešinti? Ar į tą pačią upę lipsime dar kartą?