Kad ir nelabai norint, po kurio laiko teko paviešinti ir kitą tame pačiame tyrime gautą informaciją – 34 procentai Lietuvos gyventojų pareiškė, jog jie jokiu būdu neketina ginti Lietuvos valstybės. Šis skaičius nuo 2014 metų, kai galima įžvelgti ryškaus požiūrio į Rusiją lūžio tašką, padidėjo beveik 20 procentinių punktų. Kiek šie iš tikrųjų įspūdingi skaičiai koreliuoja (ir ar iš viso koreliuoja) tarpusavyje.
Tik prieš keletą savaičių iš esmės baigėsi trejus metus tęsęsis procesas ( taip pat ir teisminiai nagrinėjimai) dėl faktų, kuriuos dalis visuomenės greičiausiai dar prisimena. Tai susiję su Lietuvoje 2014 metais viena po kitos nuskambėjusiomis žiniomis.
Taigi:
• 2014 metų rugsėjo mėnesį buvome informuoti apie tai, jog rusai, „pažeisdami elementarias tarptautinės teisės normas“ užgrobė taikiai žvejojusį Lietuvos laivą „Jūrų vilkas“ ir prievarta jį nuplukdė į Murmanską. Tai iššaukė, didelį dėmesį bei atitinkamą nerimą visuomenėje, Lietuvos ministro pirmininko bei užsienio reikalų ministro negatyvius pareiškimus Rusijos atžvilgiu ir ilgai trukusius komentarus žiniasklaidoje. Tik po kurio laiko, tiesa, labai tyliai ir jau be jokio žymesnio atgarsio ar komentarų, paaiškėjo, jog pats laivas „Jūrų vilkas“ nelabai ir lietuviškas, ir žvejojo jis, švelniai tariant, ne visai leistinoje vietoje, o dėl to ir buvo sulaikytas.
• Tą pat mėnesį plačiai nuskambėjo ir žinia apie Rusijos specialiųjų tarnybų organizuotą Estijos saugumo karininko pagrobimą Estijoje ir pergabenimą į Rusiją. Nedaug kas tuo metu susimąstė apie tai, kodėl gi pati Estija nepradeda tyrimo kad ir dėl valstybinės jos sienos pažeidimo (o tai, mano požiūriu, daug svarbiau nei pats pagrobimas). Kaip žinia, šis „tarptautinės teisės pažeidimas“ baigėsi teisminiu procesu ir suimtųjų tarp Estijos ir Rusijos „taikingu“ apsikeitimu. Tyliai, tyliai ir šis skandalas nuslopo.
Pastangos gauti pirmapradį, sukėlusį šurmulį, mano galva, itin svarbų visomis prasmėmis Rusijos dokumentą, norint įsitikinti minimos, bent jau man iš karto buvusios neįtikėtina, žinios tikroviškumu, tuomet, deja, buvo bevaisės, susilaukė didelės priešpriešos. Apeliacija į Signataro statusą ir reguliuojantį šį statusą įstatymą nepadėjo. Bene pagrindiniu atsisakymo pateikti man šį dokumentą teisiniu argumentu buvo tai, jog tokiam veiksmui, atseit, reikalingas Rusijos sutikimas (?), kurio nėra paprašyta ir kurio, aišku, nėra. Prašyti dokumento, esančio Lietuvos valstybinėje institucijoje, ir dėl to kreiptis į Rusiją, man, kaip Lietuvos valstybės atkūrimo signatarui, dėl, tikiuosi, visiems suprantamų priežasčių, nesinorėjo.
Ginčyti kažką nesiremiant konkrečiais faktais (šiuo atveju, konkrečiu dokumentu) deja, neišmokau. Gaila, bet, kaip minėjau, teisminiuose–biurokratiniuose ginčuose praėjo beveik trys metai. (Vien besirengdamas nagrinėti apeliacinį Generalinės prokuratūros skundą Vyriausiasis administracinis teismas dėl nesuprantamų priežasčių užtruko daugiau kaip metus). Tuo laiku traukinys judėjo į priekį.
Dabar, susipažinęs su atitinkamais dokumentais, vienareikšmiškai galiu pareikšti, jog skandalas dėl baudžiamųjų bylų mūsų jaunuoliams, palikusiems tarnybą tarybinėje armijoje, atnaujinimo, dėl to, kad norima patraukti juos atsakomybėn, yra laužtas iš piršto. Minimame Rusijos dokumente nėra jokių užuominų ir apie ketinimus tai padaryti nei konkrečiu vienetiniu nei, juo labiau, masiniu atveju.
Galiu drąsiai konstatuoti – visuomenė buvo suklaidinta, tačiau tonas duotas. Stabdančių šį procesą, norinčių suteikti jam bent šiokio tokio objektyvumo, deja, praktiškai nebuvo.
Kaip minėjau, ši politika niekaip nepralošiama. Jeigu kas įvyko – „taip mes ir kalbėjome“, jeigu ne – „tai tik dėl mūsų prevencinių priemonių“, deja, neįvertinant to, jog pačios „prevencinės“ priemonės, užsukančios spiralės mechanizmą gali būti nepataisomo įvykio priežastimi. Tokia, telkianti prieš galimą (mūsų atveju, tiesiai įvardintą) užsienio priešą, politikos kryptis taip pat leidžia užtušuoti nesėkmes vidaus politikoje, socialinių klausimų sprendime, galų gale, jei ne užtildyti tai bent pritildyti vidaus politikos kritikus. Bijau, kad dėl trūkumų būtent vidaus socialinėje politikoje (atskirai išskirčiau dar kultūrą, valstybės pagarbą eiliniam piliečiui) ir atsiranda mano pradžioje paminėtas, noriu tikėtis, jog su didele paklaida, tačiau vis tiek didelį nerimą keliantis 34 procentų skaičius. Valstybę, ypač mūsų sąlygomis, gina ne kariškių ar tankų skaičius, o norintys ją ginti piliečiai.
Įsijungę ir skatinantys šį procesą mūsų „etatiniai ekspertai“ ir patarėjai, be abejonės, yra stiprūs tarptautinės teisės, faktų žinovai, tačiau, manau, jeigu jie net sąžiningi, tai vis vien yra sunkiai suvokiantys tai, ką įvardinčiau kaip valstybės psichologija, valstybės mentalitetu (o tai savita kaip ir kiekvienam konkrečiam žmogui). Juo labiau Rusijos. Politika, paremta vien atvira priešprieša, nebandant vertinti oponento vidinės to ar kito, kad ir akivaizdžiai mums nepriimtino, veiksmo motyvacijos priežasčių – negali būti racionali. (Mes dažnokai čia Lietuvoje prisimename sovietines apraiškas. Sutikime, kad Rusijoje objektyviai jų yra daug daugiau, tiek dėl jos dydžio, tiek dėl istorinės patirties trukmės).
Grįžtant prie anksčiau paminėtos Krymo aneksijos – jeigu mūsų palaikomus ir forsuojamus toje pačioje Ukrainoje žinomus įvykius (kiekvienam tokiam įvykiui, tam kad jis praeitų be socialinių kataklizmų, turi subręsti ar būti subrandintas atitinkamas laikas ir aplinkybės) su atitinkamomis pasekmėmis “ekspertai” prognozavo ir šios pasekmės jiems priimtinos, tai tolimesnė diskusija gana sudėtinga, o jeigu tokių pasekmių (taip pat ir visiškai nepriimtinų, tačiau prognozuotinų Rusijos žingsnių) neprognozavo – tai tokie jie ir ekspertai ( greičiau – pritarėjai ), tokie ir jų patarimai.
Manau, jog Lietuva nėra suinteresuota, jog konkuruojančios didžiosios valstybės atsidurtų ant kardinalių pasirinkimų slenksčio (tai pat ir betarpiškai liečiančių mus) ir nors mūsų galimybės yra pakankamai minimalios, vargu, ar turėtume būti flagmanu tų jėgų, kurios stumia link tokios situacijos susidarymo.
Beje, mane šiek tiek stebina nuolatiniai reikalavimai, ypač iš JAV, patvirtinti savo įsipareigojimus Lietuvos gynybai. Taip ir knieti reikalaujančių paklausti – o jeigu tokių įsipareigojimų nebus, tai, ar jų supratimu, mes neginsime savo valstybės, jos nepriklausomybės? Bet tai vėl atskira tema.
Ar koreliuoja tarpusavyje straipsnio pradžioje paminėti skaičiai? Greičiausiai – taip. Akcentas tik į priešpriešą ir būtinas tam materialinis pagrindas, nuolatinio nerimo eskalavimas (kartais, kaip jau minėjau, visai nepagrįstai), neabejotinai atima materialinių lėšų (ir pastangų) iš kitų sričių, o tai, savo ruožtu, kad ir kaip to nenorėtume, koreguoja ir tą antrąjį, bent jau man labai skaudų, skaičių.
Grįžtu prie pradžios. Gal mano išvados ir per toli siekiančios, gal bus sakančių, jog vardan tos Lietuvos galėjau ir pratylėti. Manau atvirkščiai, vardan tos Lietuvos, kurios ateitis man rūpi tikrai ne mažiau negu etatiniams užsienio politikos formuotojams ir ekspertams-patarėjams, neišsakyti savo, gal ir per daug subjektyvios ar net ginčytinos nuomonės, neturėjau teisės.