O kai kas dėl sotaus gyvenimo laisvoje Lietuvoje užmiršo mūsų istoriją ir okupacijos metų viltį, kad Lietuvos reikalai bus sprendžiami, nes ji dar nėra visiškai pamiršta pasaulyje. Todėl jam norisi matyti tik išorinę Kinijos pažangą, verslo pajamų ir investicijų aruodus. Tad Tibeto minėjimas tokiam „piliečiui“ tėra nereikalingas Kinijos ir su ja siejamos asmeninės sėkmės iliuzijos drumstimas, niekingas užsiėmimas šiame numaterialėjusiame pasaulyje.
Tuščia turbūt būtų ginčytis su nužmogėjusia būtybe, kuri, anot politologo Vladimiro Laučiaus, nebeturi esminio bruožo, skiriančio žmogų nuo gyvulio - dvasinių vertybių suvokimo ir puoselėjimo. Instinktų vedina ji mielai valgo kinų oficialios propagandos makaronus apie laimingą tibetiečių gyvenimą „išlaisvintame socialistiniame“ Tibete, kurį drumsčia „separatistinė Dalai Lamos klika“. Na, dar, anot Kinijos ambasadoriaus Lietuvoje, „Dalai klikos“ sekėjai, paveikti „klaidinančios Vakarų propagandos“, kuriems, deja, vėlgi anot to paties ambasadoriaus, priklauso dauguma Lietuvos žmonių (žr. Delfi: „Kinijos ambasadorius: Tibeto skveras Vilniuje pažeistų Kinijos žmonių jausmus“).
Tokios būtybės išsilavinimo lygį gerai parodo vieno turgaus verslo atstovo Vilniaus vicemero poste pastebėjimai apie tai, kad budizmo simboliai primena cirko palapinę ar mašinų pardavimo aikštelę. Tokia būtybė dar kartais pasivadina liberalu ar konservatoriumi, diskredituodama ir savo partiją, ir jos ideologiją.
Kadangi „klaidinanti Vakarų propaganda“ per „Amerikos balso“ ir „Vatikano radijo“ laidas paauglystėje mane pasiekdavo dar sovietų okupuotoje Lietuvoje (tada neįvertinau išmintingų perspėjimų dėl jos žalos ir partijos rūpesčio slopinant šių žalingų radijo stočių laidas), tai būdamas nebepataisomu „Dalai klikos sekėju“ nesirengiu ginčytis su Kinijos Liaudies Respublikos gerbėjais.
Disidentas Harry Wu priminė dar vieną perdėto žavėjimosi Kinijos stebuklu pavojų. Didėjanti priklausomybė nuo Kinijos neišvengiamai atsilieps laisvės, visų pirma vidinės, suvaržymais demokratinėje visuomenėje. Šį įspėjimą kaskart prisimenu, kai pamatau baikščias kai kurių politikų ar tarnautojų akis kalbant apie kelių arų dydžio skvero Užupyje pavadinimą Tibeto vardu. O kartais tos akys būna ciniškos ir įžūlios, nes už nugaros jaučiama Didžiosios Kinijos parama.
Tada galima nepaisyti Lietuvos įstatymų, spjauti į Seimo kontrolieriaus raginimus, daugiau kaip metus siuntinėti Tibeto skvero iniciatorius nuo vieno komiteto į kitą, nuo vieno pareigūno pas kitą, ir taip po kelis kartus, galima ir iš viso nekviesti iniciatorių į komiteto ar komisijos posėdį, kuriame svarstomas jų klausimas. Visai, kaip sovietinių činovnikų laikais. Kas tas Tibetas, juk neturi nei tankų, nei pinigų.
Žinoma, nėra taip jau visiškai blogai, kitaip Kinijos ambasadorius nenirštų dėl to, kad Tibeto skvero klausimas vis dėlto skinasi kelią, nors jau aplankė dėl šio klausimo kone visus aukščiausius valstybės ir miesto pareigūnus. Ir nusiųsti į Užsienio reikalų ministeriją Vilniaus vadovams Tibeto skvero iniciatorių vis dėlto nepavyko, nes ji, nors ir ne iš pirmo karto, mandagiai priminė, kad skvero pavadinimas yra savivaldybės kompetencija. Nors dar prieš metus buvęs užsienio reikalų ministras sužlugdė Seimo rezoliucijos dėl Tibeto priėmimą.
Taigi Tibetas nėra toks jau tolimas Lietuvai, o pats Tibeto klausimas yra tarsi lakmusas mūsų vidinei laisvei matuoti. Iš tiesų pažvelgus į Tibeto istoriją matyti pakankamai gerai atpažįstamų paralelių, dėl kurių šio geografiškai tolimo krašto istorija tampa tarsi sava, skausmingai išgyventa ir puikiausiai suprantama. Štai dėl ko nusvyra Kinijos ambasadoriaus rankos ir atsiriša liežuvis kalbant komunistinėmis klišėmis apie Vakarų propagandos sugadintus Lietuvos žmones.
Bene geriausiai Tibeto laisvės bylą apibūdina 1960 metais JT Generalinės Asamblėjos debatuose Airijos atstovo Franko Aikeno pasakyti žodžiai: „Du tūkstančius metų Tibetas buvo nepriklausomas ir valdė savo šalį, kaip ir bet kuri iš šioje Asamblėjoje esančių tautų, ir galbūt dar tūkstantį kartų laisviau už visas čia esančias tautas tvarkė savo šalies reikalus. Tibeto nacionalinės, teritorinės, kultūrinės ir politinės sąlygos žymiai labiau atitinka nepriklausomos valstybės požymius nei daugelio kitų pasaulio pripažintų valstybių“. Tai ir sukelia oficialių Kinijos pareigūnų isterijos priepuolius, nes Tibeto istorijos jiems nepavyksta suklastoti. Tenka pasakoti ją klišėmis apie „amžiną“ Tibeto priklausomybę Kinijai, „pamirštant“ ir praleidžiant prieštaraujančius šiai pasakai faktus. Tarsi ši pasaka, net jei ji būtų teisinga, turėtų kokios nors teisinės reikšmės vertinant Tibeto užgrobimą 1949-1951 metais.
O faktai Kinijai nėra palankūs. Pirmasis žinomas valdovas Tibetą valdė jau 127 m. pr. Kr., VII a. šalis buvo suvienyta ir tapo viena stipriausių Azijos imperijų. Tibeto valdovas Trisongas Detsenas (742–798) išplėtė imperiją, užkariaudamas dalį Kinijos. 821 m. buvo sudaryta taikos sutartis, kurios tekstas aiškiai dviejų nepriklausomų šalių santykius: „Tibetas ir Kinija tvirtai laikysis dabartinių sienų. Visa, kas yra Rytuose, - tai Didžioji Kinija, visa, kas yra Vakaruose,- tai Didysis Tibetas. Dėl to nė viena šalis nekariaus su kita ir negrobs teritorijų“. Po to buvo įvairių istorijos tarpsnių, įskaitant Tibeto ir Kinijos buvimą mongolų valdžioje, ypatingą specifinių Čio-Jono, Dvasininko (Lamos) ir Patrono, santykių tarp Tibeto ir Mongolijos valdovų laikotarpį. Beje, Tibetas XIV amžiuje anksčiau nei Kinija išsivadavo iš mongolų valdžios.
Tik nuo XVII a. Tibetas vėl suartėja su Kinija (Mandžaus imperija), ir iki 1911 metų Mandžaus imperijos žlugimo juos sieja Čio-Jono santykiai, kurių esmė buvo tokia: patronas (Mandžaus imperatorius) įsipareigojo apsaugoti lamą (Tibeto valdovą), o lama savo ruožtu – tenkinti patrono dvasinius poreikius. Tačiau lamos turėjo valdžią Tibete, Lhasoje kaip patarėjas buvo įkurdintas tik patrono atstovas ambanas, todėl Mandžaus ir Tibeto santykiai kažkuo priminė vasaliteto santykius ir buvo santykiais tarp imperijos ir autonominės valstybės, o ne tarp centrinės valdžios ir provincijos.
1911 metais nutrūko ir šie santykiai, ir 1911-1949 metais Tibetas buvo visiškai nepriklausoma valstybė. Tuo metu Tibete nebuvo jokių Kinijos pareigūnų, Kinijos kariuomenės. Tibetas turėjo visus būtinus valstybės požymius: gyventojus, teritoriją, valdžią, palaikė santykius su užsienio valstybėmis, įskaitant Kiniją. Tibeto vadovu buvo Dalai Lama, kuriam priklausė aukščiausioji pasaulietinė ir religinė valdžia, vykdomoji valdžia buvo Ministrų kabinetas (Kashagas), susidedantis iš vidaus reikalų, užsienio reikalų, religijos ir kultūros, švietimo, finansų ir saugumo ministerijų, o įstatymų leidybos valdžia buvo Nacionalinis susirinkimas (Tsongdu).
Valstybėje funkcionavo savarankiškos pinigų ir mokesčių sistemos, šalis turėjo savo nedidelę kariuomenę. Tibetas palaikė diplomatinius santykius su kaimyninėmis valstybėmis: Nepalu, Butanu, Jungtine Karalyste, valdžiusia tuo metu Indiją, vėliau – Indija. Tibeto nepriklausomybė turbūt akivaizdžiausiai matyti iš Antrojo pasaulinio karo, kuriame Tibetas paskelbė neutralitetą, nuosekliai jo laikėsi ir jis buvo gerbiamas kariaujančių šalių.
Pavyzdžiui, nepaisant Jungtinės Karalystės, JAV ir Kinijos spaudimo, Tibetas neleido užsienio karinio tranzito per savo teritoriją bei atsisakė tiekti karinį aprūpinimą Kinijai iš Indijos. Tibetas taip pat uždraudė JAV oro pajėgų lėktuvams skristi jo oro erdve iš Indijos į Kiniją, atsisakė Jungtinei Karalystei išduoti karo dezertyrus. Galų gale pati Kinija, nors skelbė pretenzijas į Tibetą, siūlė Tibetui prie jos prisijungti, tuo pačiu faktiškai pripažindama nepriklausomą Tibeto egzistavimą.
Tarptautinės teisės požiūriu tokio pobūdžio teorijos ir pretenzijos yra nieko vertos. Tarptautinis Teisingumo Teismas Minquiers and Ecrehos bei Vakarų Sacharos bylose pabrėžė, jog nustatant teritorinio suvereniteto priklausomybę svarbiausias yra realus suvereniteto įgyvendinimas ir efektyvumas, grindžiamas ne senovės istorija, o pastaraisiais įvykiais, be to, vasalinės priklausomybės santykiai nereiškia realaus suvereniteto įgyvendinimo. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad Kinija iš esmės niekada neturėjo realaus suvereniteto Tibete, Čio-Jono santykiai negalėjo būti pagrindu Kinijos pretenzijoms į suverenitetą Tibete, galiausiai nebuvo jokio teisinio pagrindo Tibetui užgrobti 1949-1951 metais.
Teisės požiūriu svarbiausia yra tai, kad 1911-1949 metais gyvavo visiškai nepriklausoma Tibeto valstybė, todėl jos užgrobimas buvo agresija, kad ir kokiais motyvais ji bebūtų teisinama, kad ir kaip ji buvo maskuojama. O motyvai čia niekuo nesiskyrė nuo 1940 metų sovietų agresijos prieš Lietuvą, kuri buvo slepiama vaidinant pačių lietuvių troškimą sugrįžti į motiną Rusiją (tokį „troškimą“ iliustruoja kad ir tai, kad lemtingą Lietuvai ultimatumo naktį sovietai užpuolė Ūtos pasienio postą ir žvėriškai sukapojo jo viršininką A.Barauską) ir teisinama Lietuvos „išvadavimu iš buržuazijos jungo“.
Skyrėsi tik detalės: Tibetui, prieš tai jį okupavę po žiaurios 1949-1951 metų invazijos, primetė sutartį dėl „taikaus išvadavimo“, o Lietuvoje organizavo „socialistinę revoliuciją“, „liaudies vyriausybę“ ir „liaudies seimą“. Pagal 1951 m. gegužės 23 d. 17 punktų susitarimą dėl „taikaus Tibeto išvadavimo“ Tibetas privalėjo „sugrįžti į didįjį motinos Kinijos glėbį“, o Kinijos liaudies armija – išlaisvinti Tibetą „iš buržuazinių nacionalistų saujelės ir reakcinės Dalai Lamos klikos pančių“.
Pažįstama kalba, ką čia bepridursi. Tačiau labiausiai ciniškai skambėjo pats „taikaus išvadavimo“ terminas, kai Tibetas už tokį išvadavimą sumokėjo keliais milijonais gyvybių, šimtais sugriautų vienuolynų, sistemingu budizmo tradicijų slopinimu. Galiausiai tibetiečiai jau tapo tautine mažuma savo žemėje. Tiesa, minėtasis Vilniaus vicemeras, matyt, pritartų tokiam Tibeto peizažo „pagražinimui“, nes jam tai turbūt tik cirko palapinių ir mašinų stovėjimo aikštelių naikinimas.
17 punktų susitarimas tarptautinės teisės požiūriu turėtų būti laikomas niekiniu, nes buvo sudarytas naudojant jėgą ir grasinant ja, Tibeto atstovai buvo priversti šį susitarimą pasirašyti. Visą vizito Pekine laiką Dalai Lamos atstovai buvo laikomi kaip kaliniai, nuolat grasinant su jais fiziškai susidoroti, be to, buvo pareikšta, kad sutarties nepasirašius bus atnaujintos karinės operacijos Tibete. Tad, kaip ir Lietuvos atveju, teisės požiūriu Tibeto aneksija turėtų būti laikoma niekine.
Tačiau taip neatsitiko. Lietuvai pasisekė labiau: jos aneksija iš tikrųjų nebuvo pripažinta tarptautiniu mastu, nors sovietų spaudimas tai padaryti buvo milžiniškas. Tibetą, deja, leido suvalgyti, jis tapo ta nedidele išimtimi iš taisyklės, kad jėga teritorijos įgyti negalima ir tokios aneksijos negali būti pripažintos. Tibetui nepavyko išsivaduoti ir 1959 metais sukilus prieš Kinijos okupaciją, kai nebebuvo galima pakęsti to, kad kinai nesilaikė net ir jų pačių primestos „taikaus išvadavimo“ sutarties, nesuteikė jokios autonomijos ir nevykdė įsipareigojimų nesikišti į tibetiečių vidaus reikalus.
Tad kitaip nei Kovo 11-oji, Kovo 10-oji netapo išsivadavimo iš okupacijos diena. Ji tebėra tik vilties diena, kad ir Tibetui kada nors pavyks, kad jis neišnyks ir nebus sunaikintas. Toks šių datų artumas gera proga prisiminti, kad ir mums galėjo nepasisekti, nes buvome susidūrę su ne menkesne sovietų imperija.
O pabaigai norėtųsi sugrįžti prie pirmosios paralelės – Lietuvos ir Tibeto laisvės idėjos ryšio, jos slopinimo šiandienos Lietuvoje. Minėtasis Kinijos Liaudies Respublikos ambasadorius Mingtao Tong leidžia sau viešai prieštarauti Lietuvos piliečių organizacijų, skleidžiančių tiesą apie Tibetą, veiklai, o privačiai ragina aukštus Lietuvos pareigūnus pasinaudoti „telefonine teise“ ir nurodyti Vilniaus valdžiai, kad nebūtų Tibeto skvero Vilniuje; ambasadoriaus pavaldiniai beveik kasdien lanko Vilniaus savivaldybę, o prieš šių metų kovo 10-osios renginius ragino savivaldybės pareigūnus neišduoti leidimo rengti piketą prie Kinijos ambasados, minėjimą Rotušės aikštėje ir būsimame Tibeto skvere.
Toks elgesys yra ne tik įžūlus, bet ir peržengiantis Lietuvos įstatymus bei leistino diplomato elgesio ribas. Tai geriausiai parodo, kad ambasadorius nesuvokia esąs demokratinėje valstybėje, o mėgina veikti pagal Kinijoje įprastas totalitarines taisykles ir siekia riboti konstitucines Lietuvos piliečių teises. Prisiminus, kaip kadaise Vilniuje viešint Kinijos prezidentui mūsų policijos rankomis buvo gaudomi Tibeto laisvės rėmėjai ir atiminėjamos Tibeto vėliavos, tokia perspektyva, kad Lietuvos piliečių laisvė ir jų teisės bus varžomos Kinijos, Rusijos ar kokios nors kitos šalies ambasadoriui paliepus arba vietos oligarchui panorėjus, neatrodo visiškai nereali. Tą puikiai demonstruoja kelis metus besitęsianti Tibeto skverelio istorija, Seime stringanti rezoliucija dėl žmogaus teisių padėties Tibete.
Tačiau tokiai perspektyvai dar galima užkirsti kelią. Reikia, atrodytų, labai nedaug: drąsių piliečių ir drąsių politikų, kurie nepabijotų prisiminti Tibeto, priimti istorinę tiesą atspindinčią rezoliuciją dėl Tibeto, paisyti savo piliečių, o ne Kinijos ambasados valios, ir įsteigti Vilniuje Tibeto skverą. Galiausiai – palinkėti Kinijos ambasadoriui laimingo kelio namo, jeigu jis taip ir neperpras esąs demokratinėje šalyje.
Teisė sakyti tiesą apie Tibetą turi būti apginta, nes be tiesos negali būti tikros laisvės, demokratijos ir susitaikymo. Tai yra tos vertybės, kurių reikia ir Tibetui, ir Kinijai, ir Lietuvai.