D.Skarolskis. Perbraukti Gediminaičių stulpus: kairieji paklydo tarp laisvių ir politikos

Valstybė turėtų atitikti šūkį „Greičiau, aukščiau, tvirčiau“. Ji privalo stengtis pirmoji sureaguoti į visuomenės nuomonės kitimus, suteikdama piliečiams trokštamą laisvių ir gerovės porciją. Valstybės įstatymai turi būti aukščiau visko, kas vyksta jos teritorijoje. Kartu valstybei būtina tvirtai apibrėžti, kur baigiasi laisvės ir prasideda taisyklės. Šiame tekste kalbėsiu apie tai, kaip bandoma valstybę paveikti ne tik demokratiniu būdu, bet ir mažų kairiųjų grupelių iniciatyvomis.

Retas žmogus nenugirdo apie neseniai vykusį protestą prie Graikijos ambasados Vilniuje, kurio vienas plakatas, šalia perbrauktų svastikos ir graikų partijos „Auksinė aušra“ ženklo (kuris irgi yra stilizuota svastika), talpino ir perbrauktus Gediminaičių stulpus. Taip Lietuvos antifašistai išsakė savo nuomonę, esą visi trys simboliai yra uzurpuoti neonacių. 

Toks bandymas nurašyti vieną iš svarbiausių istorinių Lietuvos simbolių yra ne kas kita, bet bandymas cenzūruoti visuomenę, primetant sau palankų požiūrį. Kažkodėl kairieji labai supyksta, vos kažkam spėjus jų asmenims primesti tautinį simbolį, bet patys nesibodi siekti to, kad Gediminaičių stulpai būtų išimti iš bendros visiems Lietuvos gyventojams viešosios erdvės. Nesvarbu, kad didžiajai Lietuvos gyventojų daliai šis simbolis yra susijęs su laisve ir nepriklausomybe – užtenka kelių jį netinkamai naudojančių asmenų ir kairieji gauna pretekstą į viešąją erdvę nešti žinią apie šio ženklo netinkamumą.

Taigi antifašistinė demonstracija prie Graikijos ambasados siekė ir šalutinio produkto – pakeisti daugumos supratimą savo individualiu supratimu. Tai nėra kažkuo išskirtinis atvejis – modernus marksizmas siekia sau nepalankius žodžius ir simbolius tyliais perversmais paversti tabu arba suteikti jiems naujas pagrindines reikšmes. Vieną sykį tai gali atrodyti tarsi nekaltas neapsižiūrėjimas ir dėmesio nevertas radikalumas, bet šioje akcijoje panaudotas plakatas turi potencijos įgauti griežtesnes formas.

Antru analizės vaizdeliu pasirinkau vasarą po V. Kudirkos paminklu, automobilių stovėjimo aikštelėje įvykusį performansą „Patriarchams paliepus – mums panorėjus“, kurio, deja, nebegalima rasti internete. Trumpai apžvelgiant šio įvykio eigą, vienintelė atlikėja yra nuoga moteris, kuri tantriškai, bet nervingai vardina savo neigiamas patirtis, kurių kiekvieną užbaigia žodžiai „man sako: „Būk geltona, žalia, raudona““. Viso pasirodymo metu moteris ant savęs pila Lietuvos vėliavos spalvų dažus. Viena pagrindinių šio performanso idėjų galima laikyti tai, kad buvimas tautos dalimi kiekvienam lietuviui yra per prievartą peršamas kaip aukščiausia vertybė, vardan kurios verta paminti savo siekius, verta iškęsti baimę ir didžiausias kančias. Šis performansas žaibiškai susilaukė populiarumo tarp feministinės ir kairiosios minties atstovų. Krinta į akį tai, kad ši meno apraiška puikiai iliustruoja labai subtilias problemas laisvių ir politikos srityje.

Visos kritikos strėlės lekia į hegemoninę valstybę, užnugaryje įžvelgiant nacionalizmo teoretiko Benedicto Anderson‘o įžvalgą, kad tauta tėra konstruktas, kuriuo mes esame kontroliuojami ir dėl kurio mes esame veltui ribojantys savo laisvę. Kairieji šį performansą vadina labai reikalinga nuomonių įvairovės apraiška, dėl trūkstamo kairiojo diskurso. Bet kyla klausimas, gal kažkam kitam trūksta skustų galvų puoštų svastikomis ir ereliais? Tokios akcijos skaldo ir atitolina nuo objektyviai suvokiamų tiesų, leidžia įsivyrauti reliatyvizmui ir nihilizmui, nes iš žmogaus atimama viena iš dviejų jo sudėtinių dalių – asmuo, paliekant vien individo matmenį, kuris tėra sąlyginių atributų ir vertybių rinkinys. Toks pusžmogis ignoruoja bet ką, kas jam gali nepatikti, ir tampa sau pakankamu tiesos matu. Vyraujant tokiam požiūriui, visuomenė nebegali susikalbėti ir rasti konsensuso taškų.

Konsensusas yra žymiai reikalingesnis už aklą akiračio plėtimą, nes tik jis gali apjungti skirtingus žmones bendram gyvenimui. Vieni žmonės teigia kenčiantys dėl buvimo už vienokių ar kitokių visuomenės pripažinto gyvenimo normų, kurių buvimas juos devalvuoja kitų žmonių akyse, o antri bijo likti be tiksliai numatytų normų. Tokio dualizmo radikalumas yra pavojingas abiem atvejais.

Abiem pusėms priderėtų suprasti, ką galima duoti ir ką galima gauti. Tai yra susiję su įsakymo – liepimo ir prašymo perskyra, kurių radikalumas gali turėti griaunančių padarinių. Dešinė yra labiau susijusi su įsakymu ir liepimu, o kairė su prašymu (ne elgetavimu, o reikalaujančiu prašymu). Reikalas paprastas ir ne sykį analizuotas nuo pat pirmųjų politikos užuomazgų – jei sugebi daug prašyti, tai privalai ir mokėti daug duoti kitiems – pateisinti jų lūkestį matyti savo pasaulį tokį, kokį jie norėtų matyti. Jei nori daug liepti, tai privalai ir mokėti paklusti prašymams – pateisinti kitų žmonių lūkestį būti tokiais, kokie jie yra iš vidaus. Tai gimdo elementarius subsidarumo ir solidarumo jausmus, kurie mus pasiekia iš abraomiškų religijų.

Jei kažkas kritikuoja valstybės simbolius, jis ar ji kartu kritikuoja ir valstybę, kaip vienodai visiems matomą sąvoką. Tai gal ir vienus glosto, bet kitus žeidžia. Demokratijos principai užtikrina žodžio laisvę, kuri yra tam tikra prašymo forma, bet veiksmo laisvę demokratijoje tvirtina dauguma. Kovoti su dauguma ir valstybe yra atsiriboti nuo žmonių pasaulio ir kurti savo pasaulį, ignoruojant tai, kad žmonių ir bendruomenių pasaulis ne tik supa, bet ir persikloja su individualiu pasauliu.

Neseniai viename straipsnyje rašiau, kad iš radikalų viešojoje erdvėje verta tik juoktis ir stengtis neskirti jiems didesnio dėmesio. Tam, kad galėtume palikti radikalus ramybėje, būtina tvirtai apibrėžti ribas, kurių jiems negalima peržengti. Demokratinėje valstybėje būtina skatinti teisėsaugą rūpintis panašiais dalykais, nes viskas gali apkarsti mažumai įkalinant daugumą savo mąstymo projekcijose.

Kaip skelbia viena mano mėgstamiausių socialinių reklamų: „Teisės ir pareigos eina kartu“. Moderni valstybė yra susijusi su oficialiais simboliais, neišskiriančiais vienintelės tautos. Vėliava ir Gediminaičių stulpai turėtų būti simboliškai vertingi tiek lietuviui, tiek bet kuriam kitam Lietuvos teritorijoje dirbančiam, įstatymams tarnaujančiam, su kitais sugyventi siekiančiam žmogui, nes jie yra vienijantis ir saugumą garantuojantis veiksnys. Įpareigojimas simboliais laiduoja mano jau minėtą subsidiarumo principą.

Lietuviai turi išmokti vieno – ginti savo autentišką asmeninį mąstymą, kartu paklusdami demokratijos primetamoms pareigoms. Esame laisvi išreikšti savo nuomonę, bet privalome stengtis, kad vertybės būtų priimamos arba atmetamos tik daugumos principu, o ne kelių užsispyrusių žmonių, kurie savo susibūrimais reguliariai transliuoja pašalinę žinią. Juk nei vienam iš mūsų nesinorėtų atsibusti demokratinėje Lietuvoje, kurios naujakalbė žodį demokratija būtų pavertusi diktatūros sinonimu.