D.Repečkaitė. Nematomos kliūtys moterims

Neseniai DELFI paskelbtos apklausos duomenimis, du trečdaliai naujų Lietuvą paliekančių emigrantų – moterys, o to priežastys, kaip teigia DELFI kalbinti ekspertai, ne tik vadinamosios „stiklinės lubos“ karjeroje, bet ir smurtas prieš moteris bei vienatvė.
Galima tik nuspėti, kad, skaitydami tokias sociologines išvadas, daugelis abiejų lyčių skaitytojų nusistebės: „Argi visa tai – iš šio dešimtmečio? Argi daugybė moterų neturi puikios karjeros, neuždirba pinigų, argi nepakanka kampanijų ir iniciatyvų prieš smurtą šeimoje?“

Per šių socialinių pastabų ir reakcijos į juos Lietuvoje prizmę galima pažvelgti į abstraktesnes feministinio judėjimo diskusijas. Viena vertus, iš jo niekur nedingsta ir negali dingti teiginys, kad toks socialinis konstruktas kaip „moterys“ (beje, taip pat ir „vyrai“) yra sukurtas taip, kad, pasiremiant gamtiniais veiksniais, būtų galima įteisinti ir „įamžinti“ socialinę nelygybę. Taigi abiejų lyčių asmenys (šiuo atveju trumpam pamirštant skirtumus jų viduje) yra įstrigę iš kartos į kartą perduodamuose stereotipuose bei įvaizdžiuose. Visuomeniniame gyvenime (dalyvavimas politikoje, užsiėmimas tuo, ką visuomenė laiko naudingu, prasmingu bei asmenybei atsiskleisti padedančiu darbu ir kūryboje) būti vyru paprastai reiškia tam tikrą visuomenės suteiktą privalumą.

Kita vertus, daugybė feministinės pakraipos mokslinink(i)ų, mąstytojų ir visuomenės veikėjų nagrinėja tai, kaip lytis, lyčių skirtumai ir nelygybė išgyvenami kasdienybėje arba esminiais konkretaus gyvenimo (individualaus ar visuomeninio) momentais. Nagrinėjama, ką reiškia būti vyru konkrečios valstybės armijoje, kaip moterys kuria savipagalbos organizacijas konkrečiame kaime, ką, pavyzdžiui, prieškariu gimę vyrai ir moterys kalba apie šeimos santykius ar savo gyvenimo istoriją.

Čia jau atiduodama duoklė skirtumams, mažiau analizuojant abstraktesnius privalumus ir kliūtis. Feministinėje literatūroje primenama, kad negalima leisti vien baltaodžių moterų problemoms monopolizuoti feministinės minties, feministinės antropologinės studijos bando atskleisti, kaip moterys įvairiose „tradicinėse“ bendruomenėse, kurias pasaulis įpratęs iš išorės matyti kaip užguitas, randa būdų įtvirtinti savo orumą ir išdidumą ar netgi psichologinį pranašumą prieš vyrus.

Žiūrėdami į Lietuvos visuomenę iš feministinės perspektyvos, taip pat galėtume, lyg pagrindinė Josteino Gaarderio knygos „Sofijos pasaulis“ veikėja, išgerti tiek „holistinio“, tiek „individualistinio gėrimo“, ir nė vienas jų nemeluotų apie tikrovę. „Holistinis gėrimas“, knygoje padedantis Sofijai matyti mišką kaip visumą, leidžia įžvelgti bendrumus, kurie matyti iš toli. Būtent apie juos kalba gąsdinantys skaičiai, procentai ir moksliniai teiginiai apie Lietuvos visuomenę: statistiškai tik kas penkta moteris teigia niekada nepatyrusi fizinio smurto šeimoje, daugelis moterų priverstos dirbti dvigubai daugiau ar geriau už kolegas vyrus, kad pasiektų tą patį statusą. Šie faktai gali prieštarauti ne vienos vidurinės klasės išsilavinusios moters kasdienei patirčiai, ir ji greičiausiai pasipiktins: „Negali būti, nepažįstu nė vienos mušamos moters, statistika greičiausiai neteisingai surinkta.“ Jos patirties „individualistinis gėrimas“ rodo detales: štai pasisekė gauti paaukštinimą, o va ten draugė sėkmingai derina motinystę su pareigomis darbe...

Kita vertus, gali būti ir priešingai. Žvilgsnis į Lietuvą, kurioje veikia daug pažangių, lygybei palankių įstatymų, kurioje moterys turi geras galimybes gauti išsilavinimą, kurioje santykinai daug moterų turi vadovaujamus darbus (nesvarbu, kad daugiausia valstybinėse institucijose ar tradiciškai moterims priskiriamose srityse, tokiose kaip švietimas ar sveikatos apsauga), gali rodyti viena, tuo tarpu konkrečių moterų individuali patirtis, kai iš jų darbe tikimasi per kolegų pasisėdėjimus pjaustyti dešrą ar po Kalėdų atnešti pyragų (vyrus atleidžiant nuo šios pareigos), kai kolegos ir net darbdaviai arba dėstytojai nemato esant nieko baisaus pamėtėti vieną kitą „seksistinį“ juokelį, arba kai lankyti karjerai reikalingus kalbos kursus galima, bet dėl daugybės darbų namie namų darbus paruošti beveik neįmanoma, atskleidžia visai kita.

Bet koks teiginys apie tai, ką reiškia būti moterimi Lietuvoje, būtų tik dalis tiesos – svarbu pabrėžti, kad tai galioja ir apibendrintam, ir iš patirties bei kasdienybės kylančiam teiginiui. Tai, kad savo kasdienybėje, būdami, pavyzdžiui, išsilavinę vidurinės klasės miestiečiai, nematome nė vienos moters su mėlynėmis paakyje, nereiškia, kad galime nurašyti statistiką kaip perdėtą. Lygiai taip pat teigdami, pavyzdžiui, kad „Lietuva yra seksistinė ir atsilikusi visuomenė“, rizikuojame prasilenkti su patirtimis tų moterų, kurioms minėtos problemos kasdienybėje neaktualios ir kurios prisideda prie panašiai mąstančių vyrų klausdamos: „Ko dar nori tos feministės, jei moterys gali gauti išsilavinimą, daryti karjerą ir pačios spręsti, kaip tvarkyti šeimos reikalus?“

Kita vertus, jei negalime daryti jokių apibendrinimų apie moterų padėtį Lietuvoje (net ir tokio apibendrinimo kaip „moterų padėtis labai skirtinga ir apibendrinti neįmanoma“), turime leisti „kalbėti“ faktams. Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenimis, nė viena Europos valstybė neprilygsta Lietuvai pagal moterų savižudybių skaičių, minėta smurto šeimoje ir emigracijos statistika taip pat kalba už save. Todėl negalima ignoruoti, kad keletas svarbių veiksnių akivaizdžiai lemia, kad daugybė moterų Lietuvoje nesijaučia gerai. Ir ši naujiena skirta ne feministėms, o jų ideologiniams priešininkams/ėms.