Tuomet biurokratizmas, matyt, yra neišvengiamas, nes pernelyg daug neaiškumų yra.
Kalbu apie paprastą situaciją, kai šeimoje jau ne vienerius metus auga vaikas, kurį turi vienas iš sutuoktinių – našlys ar našlė. Kitaip tariant, vietoje to, kad našlys vienas augintų vaiką, išteka arba veda antrą kartą ir sukuria naują šeimą.
Deja, tokiai naujai šeimai neužtenka vien noro būti kartu ir įforminti santuoką. Jei abu sutuoktiniai gražiai sutaria, vaikas auga laimingas ir jam viskas gerai, tuomet formali įvaikinimo procedūra, deja, tampa panaši į Kryžiaus kelius. Gal todėl, dabar ne viena lietuvių šeima domisi galimybe įsivaikinti Haičio vaikus.
Tačiau kodėl šiam valdininkų norui realizuoti valdžia sukūrė dar ir daugybę papildomų rūpesčių ne tik sau, bet ir tai šeimai? Man tai išlieka kaip sudėtinga ir atsakymo kol kas neturinti mįslė? Norėčiau tikėti, kad taip yra ne vien dėl to, kad kažkas kažkada taip nusprendė ir tiek.
Jei jau valdžiai norisi kažką sužinoti apie patėvio ar pamotės tinkamumą auklėti vaiką, tai ji tegul ir tikrina pati: užklausia registrus dėl teistumo (negi kartą gyvenime teistas žmogus jau negali auginti ir auklėti vaiko?), dėl priklausomybės nuo narkotikų ar alkoholio, Sodrą dėl darbo užmokesčio (nors kyla klausimas, kodėl laikinas bedarbis negalėtų auginti ir auklėti vaiko). Gali dar ateiti į namus, patikrinti, pakalbėti ir tiek.
Bet kas gali suprasti ir paaiškinti, kodėl yra sukurta štai tokia sudėtinga ir daugybę šeimos finansinių bei kitų resursų reikalaujanti sistema:
Sutuoktinio vaiko įvaikinimas
Jei norite įvaikinti savo sutuoktinio vaiką, savo gyvenamosios vietos Vaiko teisių apsaugos tarnybai turite pateikti:
- prašymą dėl konkretaus vaiko įvaikinimo;
- paso ar kito asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopiją;
- santuokos liudijimo kopiją;
- sutuoktinio, kurio vaiką norima įvaikinti, rašytinį sutikimą įvaikinti;
- vaiko tėvo ar motinos, kuri yra vaiko biologinis tėvas ar motina, mirties liudijimo kopiją;
- įvaikinamo vaiko gimimo liudijimo kopiją;
- nustatytos formos (046/a) savo sveikatos pažymėjimą ir įvaikinamo vaiko sveikatos pažymėjimą;
- pažymėjimą apie šeimos sudėtį;
- dokumentą apie gaunamas pajamas.
Kai jau visa tai padarysite, tuomet Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai kreipsis į Informatikos ir ryšių departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos dėl norinčio įsivaikinti asmens teistumo. Peržiūrėję pateiktus dokumentus, tie patys darbuotojai organizuos įvaikinti vaiką pasirengusio sutuoktinio patikrinimą. Jį atliks atestuotas socialinis darbuotojas, kuris sieks išsiaiškinti įvaikinimo motyvus, gyvenimo sąlygas ir būdą, ar vaiko įvaikinimas sutuoktiniui atitinka nepilnamečio interesus.
Esant teigiamai išvadai, dar reikės šeimai kreipis į savo gyvenamosios vietos apylinkės teismą su pareiškimu įvaikinti savo sutuoktinio vaiką. Kartu su prašymu reikės pateikti Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadą bei kitus Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka paruoštus dokumentus.
Nesinori būti piktu, bet tai kas surašyta, kvepia mažų mažiausiai biurokratizmu o ne realiu rūpesčiu vaiku. Visų pirma, dideles dvejones kelia apsimestinis rūpestis įvaikintojo ir vaiko sveikata. Kam reikia tikrinti vaiko sveikatą? Jei jis sveikas, tai ačiū Dievui. Jei vaikas serga – tai ir gerai, kad juo bus kam pasirūpinti. Lygiai taip pat abejone skelia pareiga įsivaikinti norinčiam vaiko sutuoktiniui tikrintis, ar jis neserga AIDS, ar jis neįrašytas į priklausomybės ligų centro įskaitą. Jei žmogus serga, tai ką, jis jau negali būti normaliu šeimos nariu, tėvu ar motina? Galų gale, ką duoda tokių pašymų rankiojimas? Kainuoja šeimai laiką ir pinigus. Bent jau priklausomybės ligų centro duomenų baze tegul patys vaiko teisių saugotojai pasirūpina ir patys pasitikrina, jei jiems to reikia. Žinoma, pažyma kainuoja 42 litus, tad gal čia toks biznelis sugalvotas?
Galų gale dar viena pažyma – pažymėjimas apie šeimos sudėtį. tokias pažymas išduoda Gyventojų registras. Bet gal tuo registru gali tiesiogiai pasinaudoti vaiko teises saugantieji biurokratai? Jei jau registras valstybinis. Nes priešingu atveju tenka vėl lėkti, parkuoti mašiną, jei ją turi, ar gaišti brangų laiką atsiprašant iš darbo ir pan.
Bet kuriuo atveju, įsivaikinimas Lietuvoje yra didelis darbas. Tam reikia turėti bent du dalykus – laiko ir pinigų. Ir dar kantrybės. O gal taip valdžia tikrina pasirengimą įsivaikinti? Jei jau turi pakankamai laiko, pinigų ir kantrybės “žaisti” biurokratų sugalvotą žaidimą, tai gal ir vaiku pasirūpinsi. Nesinori taip liūdnai juokauti, bet liūdesio yra. Ir politikų kalbų apie rūpestį šeima klausytis nesinori.
Tekstas publikuotas D.Radzevičiaus bloge.