Dovilas Petkus. Valstybingumo šimtmečio proga – kaltinimai šaudžius žydus

Tokį procesą inicijavo JAV gyvenanti už Lietuvos laisvę nukankinto anti-sovietinio pasipriešinimo atstovo Jono Noreikos-Vėtros anūkė Silvia Foti, pareiškusi, kad jos senelis nebuvo joks herojus, bet brutalus žydšaudys. Lietuvai surašytame kaltinimų sąraše reikalaujama pašalinti J. Noreikos vardo lentą Vilniaus centre. Ar išties tokie baisūs kaltinimai yra teisingi?

Šaudė žydus?

Siekiant išsiaiškinti, kas toks buvo ir kuo pasižymėjo lietuvių karininkas Jonas Noreika, išties galime matyti nevienareikšmį, kaip ir pats karo laikmetis, paveikslą.

Didžiųjų totalitarinių jėgų susidūrimo Lietuvoje laikotarpiu J. Noreika dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime, nacių valdymo metu ėjo Šiaulių apskrities viršininko pareigas, buvo sučiuptas už anti-nacinio pogrindžio formavimą ir išsiųstas į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Iš ten į Lietuvą grįžęs patraukė į partizanus bei kovėsi prieš sovietus, kol buvo paimtas į nelaisvę, nukankintas ir sušaudytas NKVD.

Būtent laikotarpis, kuomet J. Noreika ėjo Šiaulių viršininko pareigas, kelia daugiausia aistrų. Apie jį knygą JAV rašanti anūkė S. Foti teigia, jog būtent tuo metu jos senelis pasmerkė myriop šios apskrities žydus, įsakinėjo juos žudyti ir net apmokė kitus žudikus, kaip vykdyti tokias masines skerdynes. Tik tokius kaltinimus pagrindžiančių faktų teksto autorė iki šiol neranda.

Vienintelis faktas, kurį patvirtino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, buvo tas, jog J. Noreika, eidamas minėtas pareigas, išties galėjo prisidėti prie žydų izoliavimo bei Šiaulių geto steigimo.

Toks kaltinimas yra pagrįstas bei atgrasus, tačiau nepaneigia ir kito fakto, kad Noreika niekada nešaudė žydų bei nedavė jokių įsakymų jų naikinimui.

Keistai atrodė ir prieš keletą metų Lietuvos žiniasklaidoje skleisti pramanai, kuriuose buvo teigiama, jog Jonas Noreika tiesiogiai dalyvavo Plungės žydų žudyme. Tokie bandymai prikabinti nebūtus nusikaltimus buvo dokumentuotai paneigti istorikų, tačiau ir toliau atkartojami anūkės.

Panašiai skambėjo ir visai neseniai aptarta partizanų vado A. Ramanausko-Vanago istorija, kai Seimui paskelbus 2018 m. Vanago metais, parlamento koridoriuose nacių medžiotoju save pristatantis Efraimas Zuroffas rimtu veidu gėdino tautos atstovus, aiškindamas, jog Ramanauskas-Vanagas vadovavo žydų žudynėms Druskininkuose.

Tiesa, po to jokių įrodymų savo išsakytiems teiginiams taip ir nerado.

J. Noreikos-Vėtros biografija pažymėta Šiaulių geto steigimu laiku, tačiau getas, priešingai nei bandoma kaltinti, dar nėra masinės skerdynės.

Visa tai mažų mažiausiai palieka laisvę kiekvienam asmeniškai ir tautai kaip kolektyvinės atminties subjektui sverti ir vertinti, ar tas faktas nusveria jo kitus gyvenimo darbus bei nuopelnus Lietuvos valstybingumui.

Ko jokiu būdu negalėtų būti, jeigu būtų rasta svaraus pagrindo kaltinimams išties šaudžius žydus.

Pateko į „geras rankas“

Turbūt vienas liūdniausių šios istorijos akcentų yra tai, kad šią bylą iškėlė pati Jono Noreikos- Vėtros anūkė Silvia Foti. Mamos prašymu mėgindama rašyti knygą apie savo senelį, tyrinėdama jo praeitį ir susikurdama vis daugiau abejonių autorė, tikėtina, pateko į „geras rankas“.

Reikia atkreipti dėmesį, jog savo tyrimą S. Foti atlieka drauge su lietuvių nacių medžiotoju apsiskelbusiu Grantu Gochinu, kuris jau daugybę metų visame pasaulyje skelbia neįrodytus bei dažnai tiesiog fanatiška neapykanta lietuviams pasižyminčius šmeižtus.

Kad tokie pastebėjimai apie G. Gochino laikyseną ir „geras rankas“ nėra laužti iš piršto, patvirtina ir šio veikėjo pareiškimai socialiniuose tinkluose. Beveik kiekviename savo feisbuko paskyros įraše Gochinas kaltina lietuvius ir Lietuvą esant žydšaudžių tauta. Štai vienas pavyzdžių (vertimas iš anglų kalbos):

„Sveiki visi, geros Liepos 9! Ką veikiat šiandien? Turbūt net nepagalvojot, ką prieš 77-erius metus šiandien veikė lietuviai. Ogi vėl masiškai žudė žydus.“

Principingai neskirdamas žydus šaudžiusių asmenų nuo kitų Lietuvos žmonių šis asmuo viešai juodina visą valstybę, primetinėja kolektyvinę kaltę bei tokiais savo veiksmais spjauna į veidą visiems pasaulio teisuoliams, kurie žydus gelbėjo.

Negana to, su generolo Vėtros anūke bendradarbiaujantis G. Gochinas nevengia socialiniuose tinkluose dalintis ir Rusijos parengta informacija apie Lietuvos partizanus, ne kartą pareikšdamas, jog Holokaustą Lietuvoje vykdė partizanai, kuriuos esą teisingai baudė SSRS teismai.

Dabar panašu, jog šis asmuo įtraukė pasaka apie „senelį žydšaudį“ įtikėjusią anūkę į savo seną kovą už tai, kad Lietuvoje būtų panaikinti vieši pagarbos J. Noreikai ženklai, visų pirma lenta ant Mokslų akademijos bibliotekos, kur jis dirbo prieš sulaikomas ir nukankinamas sovietų.

Ir visa tai yra tikrai liūdnas ir tragiškas J. Noreikos palikuonių likimas – įtikėti viskuo, kas blogiausia kalbama apie savo senelį, nesivarginant gauti to įrodymų. Visgi asmenims, gyvenantiems iš Holokausto temos eksploatavimo, tikėtina, faktais grįsta istorija negalioja.

Tuo tarpu kol už Atlanto vystosi holivudinė Pavliko Morozovo versija, patys nepastebėdami sprendžiame klausimą, ar švęsime valstybingumo šimtmetį apdrabstę neįrodytų įtarimų purvais visus, kas ką nors paaukojo dėl šios valstybės išlikimo.

Prisidengiant istorinės tiesos ir mea maxima culpa nacionalinės atgailos lozungais, startas tautinės saviniekos projektui duotas. Ar leisime pasaulyje skleisti tokį šmeižtą apie mus bei pasiduosime melu grįstiems reikalavimams – klausimas mūsų sąžinei.