aA
Gimdymo namuose reglamentavimo ir baudžiamojo persekiojimo už pagalbą gimdant klausimai jau ilgą laiką yra viešų diskusijų centre. Dėl kratų, atliekamų vargiai su byla susijusių asmenų namuose, vis naujos kritikos strėlės skrenda prokuratūros link.
Piketas: "Už laisvą pasirinkimą - už gimdymą ne ligoninėje"
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Tad nenuostabu, jog pastaroji bando apsiginti: keli straipsniai ne per seniausiai išviešino iš prokuratūros tarsi nutekintą informaciją apie jau pusantrų metų vykdomą ikiteisminį tyrimą dėl neva neteisėtos pagalbos gimdant namuose, o praėjusį antradienį didelė dalis tos pačios informacijos buvo pasakyta ir pačių policijos bei prokuratūros atstovų lūpomis spaudos konferencijoje.

Šiuose šaltiniuose skaitėme, kad apklausiamas baudžiamosioms byloms šiaip neįprastai didelis žmonių skaičius. Paviešinti ir įtarimai keturiems asmenims neteisėta veikla, įvardijama kaip neteisėtas verslas, – neva gimdyvės privalėjusios susimokėti daugiau nei po tūkstantį litų už neteisėtą pagalbą. Minimos šešios tiriamos kūdikių mirtys, aštuonių moterų sužalojimai ir jų sąsajos su neteisėta pagalba gimdant namie. Visa tai, daugiau ar mažiau, randame ir prokuratūros pranešimuose spaudai.

Tačiau į informacinį karą buvo mesta ir „sunkioji artilerija“: moterims, padedančioms šeimoms gimdyti namuose, primetamas sektantizmo šešėlis. Anot pranešimų žiniasklaidoje, namuose gimdyti pasiryžusios moterys turėdavusios visiškai paklusti pribuvėjai, esą joms buvo skiepijamos mintys, kad gimdyti ligoninėse reiškia prisidėti prie visuomenės išsigimimo, o gimdyti namie tolygu „susiliejimui su visata, gamta, tuo, kas šventa, kas sutvirtina motinos ir vaiko, visos šeimos ryšius“.

Susibūrimų privalumas tas, jog po jų šeimos į ligonines gimdyti važiuoja geriau suprasdamos, kas vyksta gimdymo metu, kaip jos nori pasitikti naują gyvybę ir kaip naudotis savo kaip pacientų teisėmis, jei gydytojai pasirodytų nelinkę atsižvelgti į šeimų norus ir verstų jas paklusti ligoninėse įprastai (bet anaiptol ne vienintelei mediciniškai įmanomai) tvarkai.
Donatas Glodenis

Namuose pasiryžusios gimdyti moterys esą slėpdavo tai nuo savo artimųjų, nepasakodavo jiems apie savo patirtį bei apie pribuvėją. Viename straipsnyje šiuos sektantizmo elementus vainikavo pasakojimas apie tai, jog tariamai pribuvėja vertusi moteris valgyti placentą, kitame – jog (anoniminiai) prokuratūrai talkinę ir paskaitose apsilankę psichologai prokurorams sakę, jog „tokių dogmų skleidimas yra labai panašus į anksčiau Ukrainoje veikusios sektos „Baltoji brolija“ veiklą“.

Kokiu būdu gimė besilaukiančių šeimų susibūrimų palyginimas su „Baltąja brolija“ (apie pastarąją skaitykite toliau), prokuratūra kol kas neatskleidė. Kadangi, viena vertus, esu religijotyrininkas, kurį domina religiniai fenomenai, o kita vertus, prieš septynerius metus man kartu su žmona (kuri, beje, yra psichologė) teko lankytis vienos iš prokurorų nemalonėn pakliuvusių moterų – J. Š. – organizuotuose besilaukiančiųjų susibūrimuose, taip pat jai padedant susilaukti dviejų vaikų, jaučiu pareigą papasakoti, kas gi vykdavo tuose susibūrimuose. Ir pakomentuoti kvapą gniaužiančius šių susibūrimų palyginimus su sektų, ypač – „Baltosios brolijos“, veikla, kol tokie palyginimai netapo laisvai platinama „tiesa“.

Susibūrimai

Kartu su manimi ir žmona 2006 m. pavasarį į susibūrimus ateidavo nuo 15 iki 20 besilaukiančiųjų, dažniausiai su vyrais. Neklausinėjau, kas juos, kalbant policijos komisaro R. Požėlos žodžiais, „užverbavo“ ateiti, bet galiu pasakyti apie savo šeimą. Mane buvo „užverbavusi“ žmona, o jai į šiuos susibūrimus rekomendavo ateiti, jei neklystu, anksčiau kursus lankiusi pažįstama. Ką mes ten veikdavome? Susėsdavome ratu ir klausydavome žmogaus, kuris būdavo tos dienos prelegentas. Paskaitomis tai pavadinti sudėtinga, nes atmosfera visuomet būdavo neformali, kartą ar keletą per susitikimą pasimankštindavome, o didelę susitikimo dalį būsimos mamos ir tėčiai klausinėdavo pasakotojo apie jiems rūpimus dalykus, dalydavosi savo patirtimi.

Kokios gi buvo tos visiems ten susirinkusiems rūpimos temos, apie ką kalbėdavo J. Š. ar kiti žiniomis ar patirtimi pasidalinti pakviesti asmenys?

Tiesą sakant, temų sąraše man ypatingų staigmenų nebuvo. Buvo kalbama apie tai, kas vyksta iki gimimo, apie patį kūdikio gimimą, bei apie tai, kaip gyvenama kūdikiui gimus.

Kalbėta apie pokyčius moters organizme nėštumo metu, apie tai, kaip šiuo periodu moteriai rūpintis savimi. Taip pat apie psichologinius pasiruošimo gimdymui ir gimdymo momentus. Gerai pamenu atskirus susitikimus vyrams ir moterims, kuriuos vedė psichologai, ir kuriuose – mūsų, vyrų, atveju – buvo galima aptarti tai, kas rūpi ir kas kelia nerimą laukiant šeimos pagausėjimo. Žinoma, buvo detaliai analizuojamas pats gimdymas, jo stadijos, gimdymo pozos pasirinkimo galimybės. Taip pat daug dėmesio buvo skirta kūdikio priežiūros klausimams, vaikų ligoms, jų profilaktikai ir gydymui. Natūralus žindymas taip pat buvo viena iš daugelio labai aktyviai aptariamų temų. Kiek girdėjau, tokios pačios temos nagrinėjamos bet kuriuose nėščiųjų kursuose.

Turėdamas aukščiau aprašytą patirtį iš besilaukiančių šeimų susibūrimų galiu nedvejodamas teigti, kad šie susibūrimai neturi nieko bendra su kokios nors religinės bendruomenės veikla, o juo labiau su tuo fenomenu, kuris visuomenėje vadinamas „sektomis“. Tad kodėl gimdymo namuose iniciatyva lyginama su „sektomis“?
Donatas Glodenis

Vaikų jau turinčios šeimos pasakodavo savo gimdymo tiek ligoninėse, tiek namuose istorijas. Patyrimais dalydavosi ir ką tik pagimdžiusios šeimos. Visokių istorijų teko išgirsti. Viena šeima, kiek pamenu, pasakojo apie, jų manymu, dirbtinai medikų sukomplikuotą gimdymą. Gimdyvei buvo leidžiami tai skatinamieji, tai nuskausminamieji, įvarę gimdyvę į tokią būklę, kurią ji prisimenanti su siaubu. Kūdikį teko traukti mechaninėmis priemonėmis, o jau kitą dieną jis atsidūrė reanimacijoje. Antrasis moters gimdymas – namuose – praėjo gražiai ir be komplikacijų. Būta ir kitų, daug šviesesnių istorijų apie gimdymą ligoninėje, tačiau gražios istorijos, kaip žinia, yra ir banalios, ir atmintyje išsilaiko trumpiau.

Apibendrinant galiu pasakyti, kad susibūrimuose nebuvo propaguojamas gimdymas namuose. Priešingai, atsimenu, kaip J. Š. ne kartą sakė, kad neskatina gimdyti namuose, jog šeimos pačios apsisprendžia, kur joms saugiausia. Susibūrimų privalumas tas, jog po jų šeimos į ligonines gimdyti važiuoja geriau suprasdamos, kas vyksta gimdymo metu, kaip jos nori pasitikti naują gyvybę ir kaip naudotis savo kaip pacientų teisėmis, jei gydytojai pasirodytų nelinkę atsižvelgti į šeimų norus ir verstų jas paklusti ligoninėse įprastai (bet anaiptol ne vienintelei mediciniškai įmanomai) tvarkai.

Susibūrimai nuo įprastų ir, kiek teko girdėti, gana sausų ir trumpų, ligoninių kursų skyrėsi tuo, kad informacijos gavome žymiai daugiau ir įvairesnės, daug nuomonių tuo pačiu klausimu. Ir tai man atrodė svarbu, nes norėjosi susidaryti savo nuomonę ir priimti sprendimus, turint kuo daugiau informacijos. Pvz., aptarinėdami nėščiųjų priežiūrą ir gimdymą peržiūrėjome Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijas „Praktinis normalaus gimdymo priežiūros gidas“, kurių vis dar nėra laikomasi Lietuvos gimdymo įstaigose. Kitame susitikime kalbėjo ir gydytojas ginekologas, jis aiškiai pasakė, kad namuose gimdyti nerekomenduoja. Apie vaikų ligas pasakojo dvi gydytojos, pediatrė ir homeopatė. Jos dalinosi elementariais patarimais: vaikui susirgus duoti jam daug skysčių, pasikliauti visų pirma natūraliomis gydymo priemonėmis, o ne cheminiais vaistais, vengti vartoti antibiotikus virusinių infekcijų metu ir pan.

Nepamenu nė vienos paskaitos religine tema. Žinoma, tai, kad susitikimų religine tematika nebuvo, nereiškia, kad pasakojimuose ar diskusijose neiškildavo religijos, juo labiau – dvasingumo temos. Pastarųjų būta nemažai. Tuose susibūrimuose pirmą kartą išgirdau apie masažą ir meditaciją vandenyje watsu, buvo pasakojama apie jogos pratimų naudą besilaukiančioms, viena moteriškė, kiek pamenu, entuziastingai kalbėjo apie rebirthing kvėpavimo praktiką (jos praktikuotojų manymu, padedančią gydyti užslėptas emocijas), kažkas pasakojo apie antroposofinę mediciną, ne kartą buvo geru žodžiu minima Valdorfo pedagogika. Esu skeptikas ir gan kritiškai žvelgiu į alternatyvias sveikatinimo bei švietimo sistemas, taip pat į šiuolaikines alternatyvaus dvasingumo paieškas, tačiau ten sėdėdamas nesijaučiau, kad man būtų peršama kokia nors pasaulėžiūra ar religija, o juo labiau kad būčiau kur nors „verbuojamas“ ar kuo „įtikinėjamas“.

Susibūrimuose vis būdavo akcentuojamas laukimosi ir gimdymo kaip „virsmo“ motyvas. Virsmas šiuose susitikimuose būdavo aptariamas kaip antropologinė ir psichologinė samprata. Kūdikio gimdymas moteriai yra vienas iš svarbiausiųjų, „pirminių potyrių“, daug ką keičiančių gyvenime, ir todėl jam reikia sąmoningai pasirengti. Pamenu, kad susitikimuose buvo pasakojama apie gimimo kaip virsmo sampratą įvairiose kultūrose, įskaitant ir Lietuvos kaimo kultūrą, tačiau net ir šiam, labai religija „kvepiančiam“ „pirminiam potyriui“ (jei kalbėsime antropologijos mokslo kalba) nebuvo bandoma suteikti kokį nors specifinį religinį pavidalą.

Paskleidžiant tokią informaciją, – leiskite paspėlioti, – buvo siekiama ir pagąsdinti visuomenę, atbaidyti potencialius gimdymo namuose įteisinimo iniciatyvos rėmėjus, priversti juos užsičiaupti...
Donatas Glodenis

Turėčiau paminėti ir tai, kad mes, turbūt kaip ir dalis kitų susibūrimų lankytojų, nebuvome labai linkę, besilaukdami pirmagimio, jaudinti savo artimųjų pasakojimais apie savo ketinimą gimdyti namuose. Seneliai ir taip ganėtinai jaudinosi laukdami pirmojo anūko, ir mes nenorėjome apsisunkinti sau gyvenimo nekantriais skambučiais su klausimu „ar jau?“ bei bandymais perkalbėti, o tai turbūt būtų neišvengiama, jei seneliai būtų žinoję bent apytikslę gimdymo datą ar gimdymo vietą. Lankėmės pas gydytojus, žinojome, kaip, esant reikalui, greitai pasiekti netoliese esančius gimdymo namus, turėjome pagalbininkę, kuria pasitikėjome, ir jautėmės saugūs. Žinoma, mielai apie viską ir visiems papasakojome gimus pirmagimiui. Prieš antrojo vaiko gimimą slapukauti jau nebuvo prasmės, o ir šiaip visi suinteresuoti asmenys jau buvo ramūs.

Turbūt daug kam įdomu ir tai, kiek mums kainavo gimdymas namuose, nes, pasak prokurorų, „namuose gimdyti ketinanti moteris esą turėdavo susimokėti apie 2 tūkst. litų“. Mums pagalba gimdant namuose nekainavo nieko. Jau gerokai vėliau po pirmojo vaiko gimimo padovanojome savo pagalbininkei lauktuvių iš Indijos, o gimus antrajam vaikui – mokslinę knygą. Beje, ir pažymėjimo ar diplomo jokio, nei rusiško nei lietuviško, nei tokio, kokį antradienį parodė komisaras Renatas Požėla, už susibūrimų lankymą mes negavom, tokio niekas ir nežadėjo duoti. Belieka tik spėlioti, iš kur teisėsauga ištraukė kažkokią net neužpildytą pažymėjimo formą rusų kalba, kuria taip rūsčiai mosavo spaudos konferencijoje.

„Sektos“ ir „Baltoji brolija“

Tad iš kur žiniasklaidoje tie gimdymo namuose iniciatyvos palyginimai su „sektomis“ ir konkrečiau – su „Baltąja brolija“? Į šį klausimą ne taip lengva atsakyti, ypač, prisiminus ne tokią seną istoriją. Kai kas gal dar atsimena skandalingus įvykius Kijeve prieš 20 metų. „Baltosios brolijos“ judėjimo pradžia – maždaug 1991 m., jo vadovė – Marija Devi Kristus, kuri skelbėsi esanti įsikūnijęs dievas.

Baltomis skraistėmis apsigaubę judėjimo misionieriai, skelbdami artėjančią pasaulio pabaigą, vaikščiojo ir Vilniaus gatvėmis – su keletu iš jų man yra tekę kalbėtis. 1993 m. lapkritį judėjimo nariai pabandė užimti Kijevo Šv. Sofijos katedrą laukdami išpranašauto judėjimo įkūrėjos suėmimo, nužudymo, prisikėlimo ir po to neva būsiančios pasaulio pabaigos. Ukrainos valdžia griebėsi represijų – suimdavo į Kijevą plūstančius asketiškai gyvenančius, baltai apsirengusius judėjimo narius ir laikinai įkalindavo ar deportuodavo už sovietinius laikus menančių įstatymų dėl gyvenamosios vietos pažeidimus, kai kuriuos uždarė psichiatrinėse ligoninėse. Tėvai ieškodavo kalėjimuose ir ligoninėse mokyklas metusių ir iš namų pabėgusių, prie „Baltosios brolijos“ prisidėjusių nepilnamečių. Visuomenėje sklandė gandai apie esą planuotą masinę savižudybę.

Šiame straipsnyje neketinu analizuoti sektos sąvokos ir spręsti, kaip apibrėžti sektą, taip pat neketinu svarstyti, ar ši sąvoka apskritai vartotina. Tiek aš, tiek kiti tai jau yra padarę kitur. Tačiau aukščiau aprašyta „Baltosios brolijos“ istorija gerai iliustruoja, kodėl visuomenėje taip bijoma naujesnių religinių grupių veiklos. Bijoma, kad tokios „sektos“ pavergs mūsų artimųjų laisvą valią taip, jog jie nebegalės priimti racionalių sprendimų. Kad vaikai mes mokslus, kad suaugusieji nebesieks karjeros, kurią žadėjo į išsilavinimą sukišti tėvų pinigai. Manoma, kad tokių „sektų“ vadovai „apdoroja“ savo narius ir manipuliuodami įteigia jiems savo pasaulėžiūrą. Sektų vadovai, esą, reikalauja narių nutraukti ryšius su tėvais ir draugais, nepritariančiais sektos veiklai, izoliuoja pasekėjus nuo visuomenės, padaro juos priklausomus nuo vadovų.

Turėdamas aukščiau aprašytą patirtį iš besilaukiančių šeimų susibūrimų galiu nedvejodamas teigti, kad šie susibūrimai neturi nieko bendra su kokios nors religinės bendruomenės veikla, o juo labiau su tuo fenomenu, kuris visuomenėje vadinamas „sektomis“. Tad kodėl gimdymo namuose iniciatyva lyginama su „sektomis“?

Visų pirma galima pastebėti, kad bet ką galima palyginti su bet kuo. Tinkamą kepurę užsidėjęs esu panašus į Leniną, tad mane būtų galima įtarti revoliucijos kurstymu. Hitleris, kaip ir dauguma lietuvių, valgė mėsą (nors mitas, kad jis buvęs vegetaras, yra populiarus ir dažnai pasitelkiamas vegetarams juodinti). Stalinas, kaip ir dalis lietuvių, rūkė, o pypkoriai turėtų išvis susigėsti. Katalikybė yra panaši į Tikėjimo žodį, nes abi bendruomenės išpažįsta Nukryžiuotąjį ir Prisikėlusįjį. Taigi ir gimdymui besiruošiančių šeimų sambūris gali būti panašus į kokią nors religinę bendruomenę, ir tuo pačiu neturėti su juo jokių sąlyčio taškų ar bendrų tendencijų.

Antra, kaip jau minėta, prokuratūros paskleista informacija veikiausiai skirta sukurti teisiojo įvaizdžiui viešųjų ryšių kovoje, kurioje iki šiol prokuratūrai sekėsi prastai. Norima pasirodyti, kad tiriama ne šiaip sau – tiriant ryškėja „pavojingos sektos“ kontūrai. Paskleidžiant tokią informaciją, – leiskite paspėlioti, – buvo siekiama ir pagąsdinti visuomenę, atbaidyti potencialius gimdymo namuose įteisinimo iniciatyvos rėmėjus, priversti juos užsičiaupti... Juk spaudos konferencijoje antradienį prokurorė Audronė Pupeikienė nedviprasmiškai teigė, jog gimdymo namuose reglamentavimo iniciatyva skirta nusikalstamai veiklai įteisinti...

Be gan akivaizdaus noro pagąsdinti visuomenę, galima spėti, jog teisėsaugos institucijose trūksta tam tikrų žinių ir suvokimo. Kai praėjusią vasarą buvau apklausiamas dėl gimdymo namuose Vilniaus rajono policijos komisariate, mane apklaususi tyrėja nuolat čiauškėjo apie tai, kaip yra susidomėjusi „sektų“ tema. Mielai su ja apie tai diskutavau, tačiau labai sunerimau, kai informacijos apie „sektas“ šedevru man buvo pristatyta A. Dvorkino knyga „Sektos“, kurią laikau ne objektyvios informacijos, o demagogijos šedevru. Mano pasiūlymas pasiieškoti objektyvesnės literatūros religinių judėjimų tema, net ir siūlant tokios padovanoti, atrodo nebuvo išgirstas.

Galima numanyti ir dar vieną priežastį, dėl kurios prieš gimdyti namuose padėjusias moteris metama „sektos“ korta. Tai gan akivaizdus nukentėjusiųjų trūkumas ikiteisminiame tyrime, kuriame ne kokia nors mama po nesėkmingo gimdymo namuose teisybės ieško, o prokuratūra teigia ginanti galimai apgautas šeimas. Kaltinimas sektantizmu labai patogus siekiant paaiškinti nepatogų faktą, kodėl šeimos, kurių interesus tariamai gina prokuratūra, neskuba pasijusti aukomis ir mieliau palaiko įtariamųjų pusę. „Sektos“ korta sufleruoja, kad jos taip daro, nes jų „smegenys praplautos“, nes jomis manipuliuojama, nes jos yra tik savo padėties nesuvokiančios aukos.

Tikiuosi, kad prokuratūra ir policija sugebės suvaldyti ištrūkusią vaizduotę, liausis gąsdinusi visuomenę, ir pradėtą tyrimą užbaigs nenukrypdama į moderniąją raganų medžioklės formą – sektų ieškojimą ten, kur jų nėra ir nebuvo.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Matijošaičio patarėja tapusi Meilutytė: negalvojau labai ilgai (98)

„Labai simpatiška, daug pasiekusi, žinoma plaukikė“, – atsakydamas į klausimą, kodėl į...

LNK: Kauno klinikose ligonei vietoje vaistų sulašino dezinfekcinio skysčio (187)

Absurdas Kaune – vietoje vaistų paauglei į veną sulašino dezinfekcinio skysčio, praneša LNK...

Vijūnėlės dvaras jau nugriautas, bet bauda jo savininkui tebeskaičiuojama (23)

Paskutinę šios savaitės darbo dieną Druskininkuose, Vijunėlės tvenkinio pakrantėje, kur...

Bus kuo pasidžiaugti: laukia išskirtinis savaitgalis ir kitos geros naujienos (2)

Sinoptikai skelbia, kad šis rudens savaitgalis numatomas itin gražus – kai kur temperatūra kils...

Medikai – ne tik su baltais chalatais. Kuo paprastą dieną puošiasi tie, kurie saugo mūsų gyvybes (11)

DELFI Stiliaus projektas „Penktadienio aprangos kodas“ sugrįžta! Šį kartą vykome...

Prasideda didžiausias darbuotojų atleidimas per visą bankų istoriją (8)

Technologijų progresas sukels didžiausią darbuotojų vietų mažinimą per visą bankų...

Paaiškėjo daugiau detalių girtą mergaitę pagimdžiusios moters byloje (9)

Klaipėdos teismui teks atversti precedento neturinčią bylą, praneša „Lietuvos ryto“...

Kaip atrodo namas, kuriame gyvena „Sostų karų“ žvaigždė (8)

Emilia Clarke , atlikusi vieną iš pagrindinių vaidmenų „Sostų karuose“ – Daenerys...

Turto prievartavimu apkaltintas striptizo klubo vadovas: atrodė, gerai sutarėme, kartu dirbome

Daugybę metų Vilniuje veikiančio naktinio klubo „ Old Town “ direktorius Jonas Žagminas ir...

Eksperimento dalyviai ruošiasi pirmajam pasaulyje 20 valandų lėktuvo skrydžiui

Ištisus dešimtmečius keliautojai stoiškai kentėjo „džetlagą“ (angl. jet lag , ilgo...