aA
Lietuvos radijas, 1926 metų birželio 12 dieną prabilęs iš Kauno, tapo vienu reikšmingiausių įvykių Nepriklausomos Lietuvos gyvenime. Devyni radijo gyvavimo dešimtmečiai nuo 1957 metų kartu su Lietuvos televizija – tai Lietuvos visuomenės technologijų ir minties raidos metai: nuo pirmųjų šaukinių, sparčiai gausėjančių klausytojų rato, okupacijos karų ir cenzūros išbandymų iki Baltijos kelio ir Kovo 11-osios.
Knygos "Lietuvos radijas. 1926–2016.Faktai. Kūrėjai. Laidos" viršelis
Knygos "Lietuvos radijas. 1926–2016.Faktai. Kūrėjai. Laidos" viršelis
© Leidėjų archyvas

1926 metų birželio 12 d. ne tik radijo pradžia, bet ir visos LRT gimtadienis. Lietuvos radijo ir televizijos istorija – svarbi valstybės istorijos dalis.

XX a. pradžioje, atsiradus radijui, ne visi vienodai reagavo į šį „stebuklą“ – kai kurie radijo ir prisibijojo, nes nesuprato, kaip jis veikia. Būdavo ir taip, kad kaime žmonės susirenka pasiklausyti radijo, sugrįžta namo ir bijo garsiai kalbėti, nes pas tą, kuris turi radiją, girdėti viskas, ką žmonės kitur kalba.

Radijas kaltintas ir dėl lietaus, ir dėl sausros. Pavyzdžiui, 1927 m. „Lietuvos žinios“ rašė, kad „Visam kaltas radio. Nausodės kaime lijo smarkus cikloninio pobūdžio lietus. Daugelio ūkininkų rugius suplojo ir sumaišė su purvu. Tas pats lietus Panevėžyje pridarė nuostolių, perkūnas trenkė į elektros vielas. Žmonės apie Panevėžį kalba, jog tai, girdi, radijo priimtuvai kalti. Pirmiau, girdi, jokių ciklopų nebuvo. Tose vietose žadama radijo priimtuvus naikinti.“

Radijas kaltintas ir dėl lietaus, ir dėl sausros. Pavyzdžiui, 1927 m. „Lietuvos žinios“ rašė, kad „Visam kaltas radio. Nausodės kaime lijo smarkus cikloninio pobūdžio lietus. Daugelio ūkininkų rugius suplojo ir sumaišė su purvu. Tas pats lietus Panevėžyje pridarė nuostolių, perkūnas trenkė į elektros vielas. Žmonės apie Panevėžį kalba, jog tai, girdi, radijo priimtuvai kalti. Pirmiau, girdi, jokių ciklopų nebuvo. Tose vietose žadama radijo priimtuvus naikinti.“

Taip skynėsi kelią radijas į Lietuvos žmonių namus...

DELFI pateikia knygos „Lietuvos radijas. 1926–2016.Faktai. Kūrėjai. Laidos“ ištraukas ir siūlo sužinoti apie radijo Lietuvoje raidą daugiau.

1927-ieji

Eteryje linksmieji aktoriai

Pirmosios radijo pramoginės laidos ne tik linksmino, bet ir auklėjo. Tokios laidos buvo pačios populiariausios. 1926 m. susibūrė nedidelė Valstybės teatro aktorių grupė: Viktoras Dineika ir Juozas Siparis buvo nuolatiniai jos dalyviai, Henrikas Kačinskas ir Jurgis Petrauskas dalyvaudavo pakaitomis. Pasivadinę „Linksmaisiais broliais“ aktoriai Kaune ir kituose miestuose vaidino savo pačių sukurtas linksmas humoristines programas, traukė smagius, kartais ironiškus kupletus. Jiems pritardavo akordeonininkas Stasys Lupeika.

„Linksmieji broliai“ uždainavo ir radijuje. Šiai serijinei laidai vadovavo ir scenarijus pagal aktualiausius įvykius kūrė aktorius ir režisierius V. Dineika. Daug realijų pateikdavo ir laida „Aukštaitis, Žemaitis ir Dzūkas“, kurioje aukštaičių tarme šnekėdavo aktorius Kazys Juršys, žemaičių — Juozas Siparis, dzūkų — Petras Kubertavičius. Jie patys rinkdavosi medžiagą ir rašydavo tekstus. Laida buvo transliuojama iki 3 kartų per mėnesį.

1934 m. Radiofono direktoriumi paskyrus buvusį Valstybės teatro operos solistą Juozą Bieliūną radijo programoje pradėjo vyrauti dramos aktorių rengiami serijiniai satyriniai vaidinimai visuomenės gyvenimo aktualijų temomis. Ypač populiarus buvo „Pupų Dėdės pastogėje“ pusvalandžio vaidinimas „Gyvenimo šaržai“. 1936–1937 m. Boriso Dauguviečio režisuotas Kazio Binkio „Kriaučiukas Motiejus“ tapo ištisa vaidinimų serija, kurioje siuvėjas Motiejus mokė kaimo žmones savarankiškumo, taupumo, ūkiškumo, pilietiškumo, doros ir teisingumo.

„Pupų Dėdės pastogėje“

Grojantį Pupų Dėdę radijo klausytojai pirmą kartą išgirdo praėjus vos 6 dienoms nuo pirmosios nuolatinės radijo transliacijos iš Kauno — 1926 m. birželio 18‑ąją. Nuo 4 dešimtmečio pradžios Pupų Dėdė‑Petras Biržys beveik kiekvieną sekmadienį ir šventadienį radijuje pusvalandį grodavo armonika, sekdavo pasakas, pasakodavo linksmas istorijas. Prie mikrofono jis itin mėgdavo improvizuoti, nesilaikydavo iš anksto parašyto teksto. P. Biržiui talkino žmona Anelė Sadauskaitė‑Biržienė (pravarde Marceliutė‑Dėdienė) ir Antanas Zabulionis (Antaniukas).

Dėl visko kaltas radijas: sugadintas ūkininkų derlius ir pensininko maištas prieš sovietus
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Knygelėje „Radijo bangos iš Pupų Dėdės pastogės“ užfiksuotas P. Biržio bičiulio Eugenijaus Danilevičiaus prisimintas vaikystės epizodas: „Dar vaikas būdamas ir aš pirmąkart išgirdau Pupų Dėdės vardą ir balsą. Tėvas specialiai nupirko detektorių, kad pasiklausytume Pupų Dėdės, kuris tais metais vedė nuolatinę vieną įdomiausių radiofono valandėlių kaimo žmonėms — „Pupų Dėdės pastogė“.

Mes, vaikai, atsukdavome nuo detektoriaus ausinę ir keisdamiesi su kitais broliais ir sesutėmis (o mūsų net septyni) klausydavomės Pupų Dėdės eilių, atliekamų per radiją tai su Rozaliute, tai su Marceliute, o ypač dažnai su Untaniuku... Vėliau įsigudrinome: ausines įdėdavome į varinį dubenį, ir jau visa šeima — tėvas, motina ir septyni vaikai — klausėmės iš savo „estrados“  — dubenio atsimušančio skambesio. Pasiklausyti koncerto ateidavo ir kaimynai.“ (E. Danilevičius, Pupų Dėdė kraipo ūsą, 1992) „Kiek liejosi linksmų pasakojimų apie visokias gyvenimiškas negeroves: bekoną, neparduotą dėl juodos uodegos ar per ilgos nosies; plepią žąsį, per daug girgsinčią.

Visi laukdavo Pupų Dėdės ginčų su Rozaliute. Galop abu — Dėdė ir Rozaliutė — susitaikę, akordeonui pritariant, vėl gražiai dainuodavo.“ (J. Stankevičius, „Kvatojo visa Lietuva“, Švyturys, 1990, nr. 18) Radijo programos P. Biržį išpopuliarino visoje Lietuvoje. Būtent jam A. Sutkus pasiūlė koncertams per radiją suburti kaimo vestuvininkų trupę. Scenarijaus pagrindu buvo paimti Anykščių krašto vestuvių papročiai — muzika, dainos, pokštai.

Knygos „Radijas iš Pupų Dėdės pastogės“ viršelis (1940 m.)
Knygos „Radijas iš Pupų Dėdės pastogės“ viršelis (1940 m.)
© Leidėjų archyvas

Pasak vieno P. Biržio biografų Alberto Ruzgo, „šie spektakliukai buvo panašūs į dabartines „Senovės kupiškėnų vestuves“, parengtas Petro Zulono“. Vėliau buvo transliuojamos P. Biržio parengtos „Kaimo gegužinės“, „Kaimo vakaruškos“, „Pupų Dėdės karčiama“. (E. Danilevičius, Pupų Dėdė kraipo ūsą, 1992)

1988-ieji

Pirmas ženklas

Buvo poilsio diena. Buvęs milicijos seržantas Antanas Aginskis tyliai praėjo pro TVR centrinių rūmų pirmajame poste budinčią milicininkę. Pakilo į televizijos pastato penktąjį aukštą (šiame aukšte dirbo Propagandos redakcija) ir atidarė vestibiulio langą…

„Nebuvau bailys, bet ir ne ypatingas drąsuolis: drebėjo rankos, kojos, širdis. Nesinorėjo, kad kas nors pagautų, bijojau patekti į KGB tardytojų rankas. Visas mano darbas vestibiulio palangėje užtruko ne daugiau penkių minučių. Pro pravertą langą laukan nuleidau vėliavą, prie rėmų pririšdamas virvutėmis. Palangę, vėliavą, grindis palaisčiau terpentino mišiniu. Terpentinu „pakvėpinau“ ir laiptus, jų atramas, visas tas vietas, kur galėjo likti mano pėdsakų. Nepagailėjau ir chlorkalkių pabarstyti aplinkui. Tai buvo septinta valanda vakaro, Vasario 16‑osios išvakarės. Širdis dar virpėjo, bet jau ne iš baimės, o iš džiaugsmo, kad viskas pasisekė.“

Petras Biržys, arba Pupų Dėdė
Petras Biržys, arba Pupų Dėdė
© LRT

Rytojaus dieną visas Vilnius kalbėjo apie TVR rūmuose iškeltą Trispalvę.

Apie įvykį pranešė užsienio radijo stotys. Televizijos ir radijo pastatuose S. Konarskio gatvėje kagėbistai ir milicininkai su vilkšuniais ieškojo „nusikaltimo“ pėdsakų, tačiau terpentinas ir chlorkalkės atliko savo darbą. Apklausta dešimtys valytojų, rūbininkių, redaktorių, technikų, vairuotojų, budėjusių milicininkų, tačiau taip ir nepavyko sužinoti, kas iškėlė Trispalvę.

Tik stipresniems laisvės vėjams papūtus paaiškėjo, kas buvo tas drąsus žmogus. A. Aginskis Lietuvos televizijos ir radijo komitete apsaugos darbuotoju išdirbo 23 metus, 1984 m. išėjo į pensiją, tačiau kaip darbininkas vis dar padėdavo Radijo ir televizijos orkestrui.

„Į miliciją nuėjau dirbti todėl, kad reikėjo pragyventi, gauti nors bendrabučio kambarėlį. Dirbau žinybiniame milicijos divizione, saugojau įvairias sovietines įstaigas. (…) Milicija manęs nė kiek nepakeitė: buvau ir likau religingas, paslapčia eidavau į bažnyčią, visa širdimi mylėjau ir tebemyliu laisvą Lietuvą.

Antanas Aginskis
Antanas Aginskis
© Leidėjų archyvas

Gal ir neįtikėtina, bet aš, milicininkas, gūdžiais sovietiniais laikais pagal galimybes, nesiafišuodamas, nesigirdamas kasmet savo bute švęsdavau Vasario 16‑ąją. Apie 1970‑uosius iš kaimo Žemaitijoje, buvusio Kelmės valsčiuje, į Vilnių atsivežiau mamos pasiūtą Trispalvę ir Vasario 16‑osios vakarą ją pakabindavau ant sienos arba ištiesdavau ant stalo. Kabėdavo ir Vytis, kurį buvau pasidaręs pats. Net mūsų diviziono „zampolitas“ Zinovjevas nesuprasdavo, kad tai draudžiamas nepriklausomos Lietuvos herbas. Politrukas buvo įsitikinęs, kad ant sienos kabo „Sviatoj Georgij“ [Šventasis Jurgis], o man telikdavo tik jam pritarti.“

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
5.0000

Top naujienos

Viskam pasiruošę. Ypatingos parengties pareigūnai, mokantys vairuoti kaip filmuose apie šnipus

Ties įvažiavimu į žiedą susidariusi spūstis palengva skiriasi pusiau. Pirmoje juostoje stovintys...

Raminta Rakauskė | D+

Šešeri metai su euru: kas labiausiai pigo ir brango prognozuoja, kaip kainos keisis toliau

Nuo euro įvedimo Lietuvoje labiausiai didėjo paslaugų kainos , kurios bendrai kilo 24 proc.,...

CSKA dominavimą pažabojęs Šaras prisipažino: rungtynių pradžia mane tikrai išgąsdino (16)

Eurolygos lyderius jų pačių tvirtovėje ant menčių paguldę „ Barcelona “ krepšininkai turi...

Schilleris įvardino akivaizdžią „Žalgirio“ nesėkmės priežastį, Jokubaitis baiminasi dėl COVID-19 (73)

Po pralaimėjimo Sankt Peterburge Kauno „Žalgirio“ strategas Martinas Schilleris tvirtino, kad...

Paspaus tikras žiemiškas šaltis: termometrai rodys 19-24 laipsnių šalčio (31)

Šeštadienį per Lietuvą slinks, šaltame ore susiformavęs, nedidelis ciklonas. Jis tiek naktį,...

Autostopu keliavusios merginos nužudymo byloje – šiurpus liudininko pasakojimas: girdėjosi kraują stingdantys riksmai (76)

1976 metų gegužės 9-oji – Motinos diena : jie laukė ir laukė... Šeimos namuose Australijos...

Fotografė įamžino moterų kūnus ir istorijas po gimdymo: liūdna, kad daugelis gėdijasi savo kūno po to, kai jis atliko didžiausią darbą (112)

Daugelis moterų sutiks, kad nėštumas ir gimdymas – vieni svarbiausių įvykių gyvenime. Atėjęs...

Antras antausis Rusijoje – „Žalgiriui“ per kietas ir „Zenit“ riešutas (465)

Dvigubą Eurolygos savaitę Kauno „Žalgiris“ (11-9) baigė dar viena nesėkme. Po pralaimėjimo...

Eurolygos lyderiams – Jasikevičiaus pamokos: „Barcelona“ pranoko CSKA Ulanovas sužaidė sezono rungtynes (84)

Svarbią pergalę Eurolygos lyderių mūšyje Maskvoje pasiekė „Barcelona“ (14/6), kurį antrą...

Kada karantino ribojimai keisis: rimtesnes atlaisvinimo priemones siūlo atidėti vasariui (440)

Koronaviruso statistiniai skaičiai lėtai, bet pozityvesni. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (...