Dar neaišku, iš kur bus gauta daugiau kaip 2 milijardai litų – tiek, buvusio Seimo pirmininko pavaduotojo Vytenio Andriukaičio žiniomis, per ateinančius ketverius metus pareikalaus aukštojo mokslo reforma. Nuo 2002–ųjų aukštojo mokslo finansavimas iš biudžeto mažėjo. Lietuva apskritai yra viena iš mažiausiai universitetus iš biudžeto finansuojančių naujųjų ES šalių.
Planuojama, kad iš studentų būsimų įmokų už mokslą bus surinkta apie pusseptinto milijono litų. Tačiau tiek pat aukštajam mokslui galėtų atitekti ir perskirsčius kitų metų nacionalinį biudžetą. Aukštojo mokslo finansavimui reikėtų skirti nors vieną procentą bendrojo vidaus produkto. Bet tokia galimybė partijų, suskubusių pasirašyti susitarimą dėl aukštojo mokslo reformos, nesvarstoma. Partijos pasirašys susitarimą, neprisiimdamos didesnių finansinių įsipareigojimų. Tikimasi lėšų gauti iš ES fondų. Kokie bus „pigios“ reformos padariniai, dar neaišku.
„Finansavimas yra tik vienas iš aiškesnių principų, išsakytų aukštojo mokslo reformos projekte. Visa kita – abstraktus kalbėjimas. Tačiau jei universitetai susirūpintų savo permainomis, daugiau dėmesio kreiptų į revoliucijas, vykstančias siekiant tobulinti geriausių pasaulio universitetų valdymą, jokių pinigų iš studentų rinkti nereikėtų“, – „Atgimimui“ sakė Antanas Baskas, Matematikos ir informatikos instituto mokslininkas.
Universitetų administracija permainoms nesirengia
Taigi įvedamas mokestis už mokslą skatina svarstyti ir kitą dilemą. Kiek mokamas mokslas pagerins studijų kokybę? Kokią įtaką ši reforma turės pačių Lietuvos aukštųjų mokyklų permainoms? Kitaip tariant, kaip reforma lems permainas universitetuose, skelbiančiuose gražią, bet, deja, tik iš pažiūros savivaldos ir autonomijos idėją? Ar išties ydinga universitetų savivaldos rinkimų praktika nėra viena iš kliūčių gerinti studijų universitetuose kokybę?
Dabartinis Vilniaus universiteto rektorius profesorius Benediktas Juodka baigia savo pirmąją kadenciją. Iki šio mėnesio pabaigos vyks kandidatų į VU rektoriaus postą registravimas.
„Pavaldiniai išsirinks viršininką arba, kitaip tariant, viršininkas, išdalijęs pažadų jį palaikantiesiems ar kažką ypatinga pažadėjęs nepalaikantiesiems, palenks į savo pusę ir pasakys, ką ir kaip rinkti. Rektorius pats gali tapti savo pavaldinių įkaitu, mat jo inicijuojamų permainų gali nenorėti akademinė visuomenė. Rektoriaus tikslas turėtų būti parinkti geriausius ir atsisakyti blogesnių. Juk pavaldiniai nenorės išsirinkti tokio rektoriaus, kuris gali kelti grėsmę – reikalauti iš jų daugiau dirbti. Kam sukti galvą? – mąstoma, – išsirinksime tokį, kuris mums mažiausiai tukdo, kuris mažiausiai keis esamą padėtį“, – „Atgimimui“ sakė Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto katedros vedėjas Vytautas Daujotis.
Tai jau daugelį metų sklandanti cinikų nuomonė. Deja, niekas nesikeičia – nors buvo inicijuotų pataisų 2002–aisiais svarstytoje aukštojo mokslo reformoje, V.Daujočio žiniomis, Rektorių konferencijos atstovai pasirūpino, kad sistema išlaikytų savo status quo.
„Tai, kad universitete organizuojami rektoriaus rinkimai, dar nereiškia, jog viskas vyksta demokratiškai – juk Rusijoje irgi matome rinkimus. Demokratiškiems rinkimams mažų mažiausiai reikia, kad vyktų priešrinkiminė konkurencija, idėjų kova“, – „Atgimimui“ komentavo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Ainė Ramonaitė.
Tiesa, ir šioje aukštojo mokslo reformoje siūloma pakeisti sistemą, kad rektorių skirtų, o ne rinktų universitetų tarybos. Į universitetų tarybas renkami ne tik universitetų bendruomenės nariai, bet ir verslininkai, mokyklų pedagogai, kiti aktyvūs visuomenės veikėjai. Tačiau A.Ramonaitė mano, kad greičiausiai Rektorių konferencija ir šįkart atmes tokį pasiūlymą. Pagrindinis rektorių motyvas gali būti tas, kad rektorių skyrimas „iš šalies“ pažeis universitetų autonomiją.
„Aš nežinau, kas geriau – ar tokie rinkimai kaip dabar – nevykę, ar tikrai geriau, jei rektorius būtų renkamas universiteto tarybos, į kurios sudėtį įeina ir žmonės iš šalies, pavyzdžiui, verslininkai. Jeigu rinkimai vyktų sklandžiai, demokratiškai, jeigu būtų stipri akademinė bendruomenė, gal universitetams būtų geriau rektorius rinkti, bet kadangi stiprios bendruomenės nėra, gal universitetų valdymo požiūriu išties būtų geriau rektorių skirti?“ – svarstė A.Ramonaitė.
Tuo tarpu V.Andriukaitis mano, jog dėl to, kad rektorių skirtų universiteto tarybos, ydinga sistema nepasikeistų. „Galima sakyti, kad universitetų bendruomenių nėra, viskas taip išsiskaidę, kad universitetų administracija gali savivaliauti. Ką gali padaryti ta taryba? Žmonės susirenka keletą kartų paposėdžiauti ir paskui lekia savo darbų dirbti, nemanau, kad tarybos rektorių skyrimą sureikšmintų ir joms nebūtų daroma administracijų įtakos“, – sakė jis.
V.Daujotis įžvelgė ir kitą koliziją. „Pagal rinkimų pobūdį, rektorius yra akademinės visuomenės profesinės sąjungos narys de facto. Nors turėtų būti vadovas. O profesinės sąjungos lyderiai paprastai oponuoja vadovams – gina darbuotojų, kad ir blogai dirbančių, teises. Tuo tarpu vadovai turėtų pritraukti geriausiai dirbančius dėstytojus ir labiausiai motyvuotus studentus bei atsisakyti blogai dirbančių akademikų. Taigi jei rektorius išties nuoširdžiai bandytų suderinti dvi pareigybes vienoje, būtų šizofrenikas“, – ironizavo mokslininkas. Jo nuomone, sistema yra „užkonservuota“, ir niekas nėra suinteresuotas jos keisti.
VU rektorių išrinkti skubama
Kalbama, kad 64 metų biochemijos profesoriaus B.Juodkos galimybės būti perrinktam Vilniaus universiteto rektoriumi antrajai kadencijai kol kas didžiausios. Rektoriumi gali būti renkamas profesorius, kuriam rinkimų dieną dar nesuėję 65–eri. B.Juodkos rektoriavimo stažas, jei jį perrinks antrajai kadencijai, bus trylika metų. Mat po to, kai rektorius Rolandas Pavilionis baigė antrąją savo kadenciją, nauji rektoriaus rinkimai nebuvo skelbiami daugiau kaip dvejus metus, ir B.Juodka laikinai ėjo rektoriaus pareigas.
Naujuosius rinkimus VU taryba paskelbė rugsėjo 13 dieną. Atrodytų, kad rinkiminei agitacijai, kandidatų diskusijoms ir idėjų mūšiams lieka net daugiau kaip du mėnesiai. Tačiau tai yra liepos ir rugpjūčio mėnesiai – laikotarpis, kai daug universiteto bendruomenės atstovų išeina atostogų. Pirmoji rugsėjo savaitė paprastai būna gana įtempta, chaotiška, vadinasi, rinkiminei rektorių agitacijai demokratiškai vidaus reikalus sugebančiu tvarkyti besiskelbiančiame universitete liks... pusė savaitės!
Be dabartinio rektoriaus, siūlomas kitas kandidatas – Chemijos fakulteto dekanas Aivaras Kareiva.
V.Daujotis mano, kad artimiausiu metu pokyčių neįvyks. „Akademinė visuomenė priešintųsi kažko kaitai. Juolab kad akademinės bendruomenės Lietuvoje nėra – yra atskirų asmenų visuma, skirtingų žmonių būrys. Pavyzdžiui, pažangiuose užsienio universitetuose akademinę bendruomenę vienija ne įsakymai „iš viršaus“, o profesinė etika. Šio suvokimo Lietuvoje dar nėra“, – sakė jis.
V.Daujočiui antrino V.Andriukaitis, nemanantis, kad dabartinis jaunimas – studentai ar jauni mokslininkai – galėtų inicijuoti pokyčius universitetuose: „Pažiūrėkite į studentų sąjungas – argi jie atstovauja studentų interesams?“. V.Andriukaitis piktinosi, kad Vilniaus universiteto studentų atstovybės prezidentai taip pat renkami iš vieno kandidato, kad studentija jose neatstovaujama, jaunoji karta įsilieja į universitetų administracijų gyvenimo taisykles. Studentai net nutraukia studijas, kad galėtų dirbti studentų atstovybėse, ir išbūna jose metų metus.
Rektorių rinkimai apipinti mitais
Rektorių rinkimų eiga daugelyje Lietuvos universitetų panašėja į nevykusią demokratiškos savivaldos butaforiją. Dėl mistiškų priežasčių būsimieji kandidatai atsiima savo kandidatūras, renkama kelis kartus, vyksta „povandeniniai“ susitarimai, apie kuriuos šnekama tik gandų lygmeniu, o universitetų bendruomenių nariai nesiryžta ko nors aiškesnio pasakyti. Argi galima rektorių rinkimus vadinti demokratiškais, o universitetus – vertais savivaldos, jei rektorius yra renkamas tik iš vieno kandidato?
Pavyzdžiui, dabartinis Klaipėdos universiteto rektorius Vladas Žulkus išrinktas senatui balsuojant trečiąkart, antrajam kandidatui atsiėmus savo kandidatūrą. Tiesa, pirmuosiuose balsavimo turuose V.Žulkus nedalyvavo.
Kol kas ilgiausiai rektoriaujantis yra Mykolo Riomerio universiteto profesorius Alvydas Pumputis – pakeitus „Lietuvos teisės universiteto“ pavadinimą į „Mykolo Romerio“, profesorius buvo išrinktas trečiajai, o ne per seniausiai – ir ketvirtajai kadencijai.
Ne pyragai ir Šiaulių universitete, nuo pernai gruodžio nesugebančiame išsirinkti rektoriaus. Antrą kadenciją išbuvęs universiteto rektoriumi Vincas Laurutis, beje, pagarsėjęs ir brangiomis kelionėmis į užsienį, vis dar laikinai valdo valstybinę aukštojo mokslo įstaigą.
Viešumoje pasirodė net V.Lauručio svarstymai pakeisti Šiaulių universiteto statusą į viešąją įstaigą „Šiaulių universitetas“. Tokiu būdu profesorius galėtų poste likti ir dar dviem kadencijoms.
Kauno technologijos universiteto rektorius profesorius Ramutis Bansevičus taip pat laikėsi įsikabinęs rektoriaus posto. Nors sulaukęs 65–erių (pagal Aukštojo mokslo įstatymą, aukštųjų mokyklų vadovais renkami ne vyresni kaip 65 metų asmenys), jis senato buvo perrinktas rektoriumi be studentų savivaldos pritarimo. Ir tik kilus teisminiams ginčams, rektorius iš posto atsistatydino. Tačiau kalbama, kad ne atsitiktinai – profesorius R.Bansevičius rektoriaus posto atsisakė tuo metu, kai buvo renkamas naujas senato pirmininkas – ir jis juo išrinktas. Senato pirmininko postas laikomas svarbiausiu po rektoriaus.
V.Daujotis sako, kad nėra Lietuvoje universiteto, kur rektorių rinkimai nebūtų apipinti vienokiais ar kitokiais interesais.
A.Ramonaitė mano, kad demokratinius rektorių rinkimus būtų įmanoma įgyvendinti ir esant dabartinei sistemai. „Tai yra vidinės kultūros dalykas, paremtas universiteto bendruomenės etikos principais. Tik organizuodami diskusijas, galime sutelkti akademinę bendruomenę“, – sakė TSPMI docentė.
Universitetų ir verslo bendradarbiavimas pernelyg sureikšminamas
Mokslininkas A.Baskas sako, kad geriausi užsienio universitetai tarp administracijos narių turi valdymo inovacijas pasaulyje sekančius atstovus. Lietuvoje to nėra. Geriausi pasaulio universitetai daug dėmesio skiria mokymo technologijoms – katedrose steigiami mokymo technologijų centrai, kuriuose siekiama kokybiškiau parengti specialistus. Lietuvoje dėmesys telkiamas labiau į „ką mokyti“, bet ne „kaip“.
„Konkurencija dėl mokslo kokybės net valstybės lygmeniu neišaugs, jei nebus pokyčių pačiuose universitetuose. Dėstytojų atlyginimai turi atspindėti jų darbų, mokymo eigos kokybę. Tik per naująsias technologijas sudarytos galimybės dėstytojams individualiai bendrauti su studentais tokią kokybę gali garantuoti“, – sakė A.Baskas.
Anot jo, universitetai uždirba didelius pinigus perkurdami kitų universitetų valdymo struktūras. Lietuvos universitetuose tokių permainų bijoma.
Profesorė Aušrinė Marija Pavilionienė mano, kad šiuomet pervertinimas Lietuvos verslo ir mokslo bendradarbiavimas.
Stambiausios Lietuvos įmonės nėra orientuotos į aukšto lygio specialistus – joms reikia statybininkų, siuvėjų, maisto technologų – todėl universitetinio išsilavinimo specialistų Lietuvos verslui reikia ne taip daug. Ji sako, kad aukštojo mokslo reforma nevertina mokymo kaip tęstinio proceso – nuo pat pradinių klasių.
Tuo tarpu V.Daujotis sako, kad, norint bent kiek pakeisti padėtį, reikėtų peržiūrėti visą povidurinio mokymo struktūrą – tiek kolegijų, profesinių mokyklų ar rengimo centrų indėlį į specialistų rengimą. Kalbėdamas apie rektorių skyrimą iš „šalies“, mokslininkas pabrėžė, jog tokią idėją kritiškai priėmė ir Didžioji Britanija, palyginti neseniai reformavusi rektorių skyrimą, tačiau dabar nesigaili, mat universitetų valdymo kokybė šalyje pagerėjo „Rektorius nėra karalius. Jis yra viso labo administratorius, tarnas. Jis turi užtikrinti akademinę laisvę. Jis turi dirbti tam, kad iškiliausi mokslininkai galėtų nekliudomi reikšti idėjas, bendrauti su pasaulio akademikais, diegti naujoves ir įgyvendinti universiteto misiją“, – rektoriaus pagrindinę užduotį įvardijo V.Daujotis.
NAUJAUSIAME “ATGIMIME” SKAITYKITE
“Nereikia norėti, kad viskas atsitiktų iškart”. Stanislovas Kairys apie tai, ar verta gyventi Lietuvoje kalbasi su ekonomistu ir „Gravel” vokalistu Tomu Sinickiu.
“Ištroškę mirties”. Indrė Kumpikevičiūtė analizuoja, kodėl šalies gyventojai įnirtingai siekia mirti eismo įvykių metu ir atranda, kad užsienio šalių statistiką gerina… operatyvi medicinininė pagalba.
”Švariausios upės maras”. Ričardas Čekutis aiškinasi, kodėl Žeimena, kadaise buvusi viena švariausių, jau dveji metai piktybiškai teršiama tyliai laiminant Aplinkos ministerijai.