Įsisenėjusi išmonė: P. Cvirka neva įskundė K. Jakubėną
Bene populiariausia išmonė yra susijusi su poeto Kazio Jakubėno byla ir priklauso jo brolio Alfonso Jakubėno, pokariu dirbusio advokatūroje ir dėsčiusio teisę Vilniaus universitete, plunksnai.
1988-ųjų pabaigoje „Jaunimo gretų“ žurnalas publikavo memuarinį A. Jakubėno straipsnį „Kazio Jakubėno byla“, kuris 1991-aisiais pateko į knygą „Rašytojas pokario metais“. Memuarų autorius, turėjęs galimybę susipažinti su brolio byla ir „kai ką iš jos nusirašęs“, teigė, kad P. Cvirka įskundė saugumo organams K. Jakubėną, nes „nemėgo K. Jakubėno, jiedu dažnai susikirsdavo“. Anot A. Jakubėno, „prie šio skundo P. Cvirka dar pridėjo dokumentą, liudijantį K. Jakubėno pašalinimą iš Rašytojų sąjungos“, o kiti rašytojai – Kostas Korsakas, Antanas Venclova ir Juozas Baltušis – davė parodymus prieš jo brolį kaip liudytojai.
Memuarų teisingumu nė kiek neabejojo knygos „Rašytojas pokario metais“ sudarytojai, pridūrę, kad „Kazys Jakubėnas buvo pašalintas (iš RS – aut. past.) dėl savo nepriklausomos laikysenos ir opozicinės dvasios eilėraščių, skaitytų Kaune literatūros vakare. Netrukus jis buvo suimtas ir teistas“.
Per kelis dešimtmečius šios spėlionės apaugo hiperbolizuotais pagražinimais. P. Cvirka tapo vos ne skerdiku, savo rankomis dorojusiu kitus rašytojus. „Dažnai minimas atvejis Kazio Jakubėno, su kuriuo jis (P. Cvirka – aut. past.) savo rankomis susidorojo. Jis įskundė jį kaip ne visai atitinkantį režimui“, – 2017-aisiais aiškino politologė Nerija Putinaitė.
Kad P. Cvirka „įdavė“, „išdavė“ J. Jakubėną, su juo „susidorojo“, per pastaruosius dvejus metus viešose kalbose dažnai pabrėždavo aktyviausi P. Cvirkos paminklo nuvertimo šalininkai: Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir vicemeras Valdas Benkunskas, publicistas Arvydas Anušauskas ir kiti.
Keista, tačiau išmonių, spėlionių ir išgalvotų versijų platintojai niekaip negalėjo paaiškinti, kodėl K. Jakubėnas iš RS buvo pašalintas būtent 1946 m. kovo 24-ąją, nors tariamą „nepriklausomą laikyseną“ savo kalba jis demonstravo per 1945-ųjų gruodį vykusį pirmąjį pokario LSSR rašytojų suvažiavimą, o tariamos „opozicinės dvasios“ eilėraščius Kaune skaitė dar anksčiau. Niekam nerūpėjo atsakyti ir į klausimą, kodėl P. Cvirka tariamą „skundą“ parašė taip vėlai – 1946 m. balandžio 20-ąją, kai K. Jakubėno kvotos jau buvo prasidėjusios.
Kaip bebūtų keista, spėlionė apie skundą vis dėlto pasirodė esanti arčiausiai istorinės tiesos, nors K. Jakubėną įskundė anaiptol ne P. Cvirka ar kas nors iš rašytojų. Į LSSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) akiratį poetas pateko parodymus davus suimtiems Generolo Vėtros vadovaujamos pogrindinės Lietuvių tautinės tarybos (LTT) nariams Stasiui Gorodeckiui, Onai Lukauskaitei-Poškienei ir pačiam Generolui Vėtrai – Jonui Noreikai.
Priežastinis ryšys paaiškėja sugretinus du dokumentus: 1946 m. kovo 23 d. S. Gorodeckio kvotos protokolą ir rytojaus dieną vykusio RS valdybos posėdžio protokolą (žr. dokumentų faksimiles). Kvočiamam LTT nariui išsamiai papasakojus apie K. Jakubėno ryšius su ginkluotą sukilimą rengusia pogrindžio organizacija, reakcija buvo žaibiška. Kitą dieną į posėdį sukviesta RS valdyba, turbūt susilaukusi skambučio iš MGB rūmų, buvusių prie Lukiškių aikštės, priėmė nutarimą pašalinti K. Jakubėną.
Pašalinimo priežastys nutylėtos į nutarimą formaliai įrašius, kad K. Jakubėnas neva pažeidė įstatus, bet įvykių sekos logika sako ką kita – poetas buvo pašalintas dėl įtarimų ryšiais su LTT, o nutarimą pasirašę asmenys, P. Cvirka ir RS valdybos sekretorius Augustinas Gricius, vykdė ne savo, o MGB tardytojų valią. Taigi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) 2019 m. rugsėjo 9 d. pažymoje padaryta išvada, kad „Rašytojų sąjungos valdyba jį pašalino savo nuožiūra“, yra labai abejotina ir greičiausiai klaidinga.
1946 m. kovo ir balandžio įvykių, turėjusių lemtingos įtakos K. Jakubėnui, chronologija tokia: kovo 20 d. – per kvotą S. Gorodeckis pirmąkart pamini K. Jakubėną kaip susijusį su LTT veikla, kovo 23 d. – S. Gorodeckis duoda išsamius parodymus apie K. Jakubėną ir jų pagrindu vėliau suformuluojami keturi kaltinimai, kovo 24 d. – K. Jakubėnas pašalinamas iš RS, balandžio 6 d. – S. Gorodeckio parodymus patvirtina ir papildo kvočiama O. Lukauskaitė-Poškienė, balandžio 8 d. – S. Gorodeckio ir O. Lukauskaitės-Poškienės parodymus patvirtina ir papildo kvočiamas J. Noreika, balandžio 18 d. – surengiama pirmoji K. Jakubėno kvota, balandžio 20 d. – surašomas nutarimas dėl K. Jakubėno arešto, parodymus duoda P. Cvirka, balandžio 24 d. – K. Jakubėnas areštuojamas, parodymus duoda Aleksys Churginas, ir t. t.
Ištyrinėjus K. Jakubėno bylą pasidaro aišku, kodėl jo brolis galėjo suklysti. Ne visi bylos lapai susegti chronologiškai. Iš kitos LTT veiklai skirtos bylos atkeliavę kvotų protokolai įsegti ne į priekį, kaip turėtų būti pagal datavimą, o į vidurį – A. Jakubėnas galėjo į juos neatkreipti dėmesio. Be to, P. Cvirkos apklausos protokolas parašytas nesilaikant oficialios apklausos formos ir labiau primena laišką arba pasiaiškinimą. Todėl A. Jakubėnas jį galėjo palaikyti „skundu“. Kad tai ne skundas, o liudininko parodymai, pripažinta ir LGGRTC pažymos papildyme (p. 1–2).
Taigi N. Putinaitės žodžius kur kas teisingiau būtų perfrazuoti šitaip: K. Jakubėną įklampino LTT nariai, o su juo susidorojo MGB ir, kaip vėliau pamatysime, visiškai atmestinai dirbęs LSSR Aukščiausiasis teismas. P. Cvirka ir kiti RS valdybos nariai per apklausas iš esmės tik pakartojo, detalizavo ir papildė ankstesnius LTT narių parodymus. Nieko naujo rašytojai nepasakė ir liudiję teismo metu.
Kaip sudaryta LGGRTC istorinė-archyvinė pažyma ir jos papildymas?
Kaip minėjau pirmoje straipsnio dalyje, LGGRTC 2019-ųjų rudenį parengė ne tik ekspertinę istorinę išvadą apie P. Cvirkos veiklą 1940-ųjų vasarą, bet ir pažymą, kurioje apžvelgiama jo, iš pradžių RS valdybos nario, o vėliau ir pirmininko, veikla pokariu, bei jos papildymą, skirtą K. Jakubėno bylai.
Paruošti pažymą ir jos papildymą pavesta LGGRTC naujokei – buvusiai žurnalistei Daivai Vilkelytei, bene du dešimtmečius praleidusiai užsieniuose ir dirbusiai įvairius darbus tarptautinėse organizacijoje, po to grįžusiai į Lietuvą, 2019-aisiais įsidarbinusiai LGGRTC ir iškart tapusiai vyr. specialiste.
Pažyma politiškai angažuota – joje, kaip ir LGGRTC išvadoje, „copy-paste“ metodu išrinktos neigiamai nūdienės visuomenės akyse P. Cvirką apibūdinančios ištraukos iš jo „Raštų“, 1998 m. Petro Bražėno monografijos „Petras Cvirka“, įvairių rašytojų memuarų, spaudos straipsnių, netgi interneto. Sudarytoja lankėsi ir Lietuvos literatūros ir meno archyve (LLMA), nors jį kažkodėl vadino klaidingai – Centriniu valstybės literatūros ir meno archyvu (CVLMA).
Parengusi pažymą, D. Vilkelytė matyt liko nepatenkinta nuveiktu darbu. Atskiru dokumentu įformintas pažymos papildymas, išplėtęs D punktą, – gerokai solidesnis. Sudarytoja ne tik atrado archyvuose užsimetusią K. Jakubėno kalbą, pasakytą 1945 m. rašytojų suvažiavime, bet ir ją išvertė bei paviešino. Dabar kiekvienas gali įsitikinti, kad „nepriklausomą laikyseną“ kalboje įžvelgti sunku, o kokio nors „antisovietiškumo“, dėl kurio kaltintas K. Jakubėnas, kalboje nėra nė kvapo.
Kuo P. Cvirka kaltinamas LGGRTC pažymoje?
Pažymoje surašyti įvairūs P. Cvirkos 1940–1947 m. veiklos aspektai, pateikti kaip šešios kaltinimų grupės. Pusė iš jų – grynai politinio pobūdžio, tai daugeliui gerai žinomi faktai: „Žemės maitintojos“ ir „Cukrinių avinėlių“ autorius žavėjosi SSRS, agitavo už sovietų valdžią, 1940-aisiais tapo Liaudies seimo deputatu ir prezidiumo sekretoriumi, kartu su 20-ies liaudies seimūnų delegacija nuvyko į Maskvą ir įteikė prašymą inkorporuoti Lietuvą į SSRS sudėtį, vėliau, po karo, buvo apdovanotas medaliu už darbą užnugaryje karo metu, o prieš pat mirtį – Raudonosios vėliavos ordinu.
Kitos kaltinimų grupės – „rašytojiškos“. Jas verta panagrinėti įdėmiau.
Juozo Žlabio-Žengės ir Juozo Keliuočio precedentas. Pažymos C punkte aprašyta P. Cvirkos veikla 1942–1945 m. jam einant RS, beje, D. Vilkelytės nepagrįstai pavadintos „nomenklatūriniu komunistų partijos padaliniu“, laikinosios valdybos nario pareigas. Pajuodintu šriftu išryškintas vienintelis rimtas kaltinimas, suformuluotas pagal P. Bražėno monografiją: laikinoji valdyba, 1945-ųjų pradžioje perregistravusi sąjungos narius, atliko „pirmąjį eilių valymą“.
Iš tikrųjų, tų metų kovo 9-ąją į posėdį susirinko aštuonių asmenų valdyba. Pranešimą perskaitė Juozas Banaitis, priimtą nutarimą pasirašė valdybos pirmininkas Kostas Korsakas ir valdybos sekretorius Teofilis Tilvytis. Posėdyje dalyvavęs P. Cvirka, kaip ir Petras Vaičiūnas ar Jonas Šimkus, tik balsavo ir parašo teisės neturėjo.
Nutarta neperregistruoti trijų narių „dėl jų literatūrinio ir visuomeninio veikimo okupacijos metu“. Tai 1941-ųjų birželio sukilimo dalyvis, Lietuvių aktyvistų fronto laikraščio „Į laisvę“ redaktorius J. Žlabys-Žengė; 1943–1944 m. leisto žurnalo „Kūryba“ redaktorius J. Keliuotis, iškart po karo įsitraukęs į pogrindinės Lietuvos išlaisvinimo tarybos veiklą ir prisidėjęs prie antisovietinio laikraščio „Lietuvos žodis“ redagavimo; kolaboravimu su nacių administracijos struktūromis įtartas kalbininkas Jurgis Talmantas.
Pirmieji du už minėtą antisovietinę veiklą buvo suimti, nuteisti ir ištremti, o štai įtarimai J. Talmanto adresu nepasitvirtino – netrukus jis vėl tapo sąjungos nariu, nors 1948-ųjų liepą pripažinta, kad kalbininkas „visai atsitiktinai atsidūrė sąjungoje, nes iš viso nėra rašytojas ir nieko neparašys ateityje“.
Taigi 1945-ųjų kovo posėdyje bandyta sukurti precedentą – K. Korsako, o ne P. Cvirkos vadovaujama valdyba parodė pernelyg didelį stropumą, aplenkė laiką ir atsikratė kelių narių, nors šie tada dar nebuvo suimti. Laimei, šis sprendimas precedentu netapo. Jis buvo pakartotas K. Jakubėno atžvilgiu, bet vėliau, tiek P. Cvirkos, tiek Jono Šimkaus vadovavimo laikais, RS stengėsi nerodyti iniciatyvos, bet turėjo vykdyti politinės valdžios represinių struktūrų (MGB) nurodymus – šalinti iš organizacijos tuos narius, kurie jau buvo pripažinti „liaudies priešais“, suimti, nuteisti ar įkalinti.
Be to, nereikėtų pamiršti, kad pašalinimas iš RS ir MGB represijos – tai du skirtingi dalykai. Pašalinimas sumažindavo socialinį pašalintojo statusą ir pastatydavo užtvarą jo kūrinių leidybai, o MGB represijos atimdavo laisvę. Iš narių sąrašo rašytojai dažniausiai būdavo išbraukiami ne kartą įspėjus ir suteikus ilgą išbandymo laikotarpį – leidimą „pasitaisyti“.
Pasitaikydavo, kad rašytojai palikdavo sąjungą ir savanoriškai. Štai bohemišku gyvenimo būdu ir feministinėmis pažiūromis dar prieš karą pagarsėjusi Liūnė Janušytė – drąsi moteris, greičiausiai protestavusi prieš poezijos rinkinį „Jie ir mes“ užlaikiusius Glavlito cenzorius, 1947-ųjų pabaigoje pati parašė prašymą išbraukti ją iš RS narių sąrašo.
Penki „tyleniai“, trys suimtieji. Pažymos E punkte apžvelgiamas 1945–1947 m. laikotarpis, kai P. Cvirka ėjo RS valdybos pirmininko pareigas. Daug dėmesio skirta agitaciniams ir kritiniams jo straipsniams bei pasisakymams, susijusiems su liūdnai pagarsėjusiu 1946-ųjų rugpjūčio Visasąjunginės komunistų partijos Centro komiteto nutarimu dėl žurnalų „Zvezda“ ir „Leningrad“, sustiprinusiu politinį spaudimą rašytojams. Ilgomis citatomis perteikta aštri, politinio spaudimo dvasią atitikusi P. Cvirkos kalba, pasakyta visuotiniame RS narių susirinkime tų metų spalio 1-ąją.
Kaip ypač svarbus kaltinimas paminėtas ir konkretus RS valdybos sprendimas, 1946-ųjų spalio 9-ąją atėmęs rašytojų statusą iš 8 asmenų. Pirmu smuiku posėdyje grojo P. Cvirka, pats perskaitęs pranešimą ir pasirašęs nutarimą kartu su valdybos sekretoriumi Romu Šarmaičiu.
Penki iš pašalintųjų rašytojų buvo vadinamieji „tyleniai“, nieko nesukūrę per dvejus pokario metus. Tarp jų – romanistė Antanina Gustaitytė-Šalčiuvienė, kooperacijos pradininko prof. Petro Šalčiaus žmona, šiandien laikoma feministinės literatūros pradininke. 1931–1935 m. parašiusi net keturis romanus ir novelių rinkinį, po karo kūrybai ji neatsidėjo. Tas pats pasakytina ir apie pašalintą poetą Daną Pumputį, vėliau arusį žurnalistikos vagas Vilniaus rajono laikraščiuose. Produktyvumu nepasižymėjo ir prozininkas Kazys Kiela, K. Jakubėno bičiulis, vėliau grąžintas į Rašytojų sąjungą – 1958 m. išleistas jo apsakymų rinkinys „Slogi naktis“.
Du iš „tylenių“ sulaukė represijų, bet gerokai vėliau ir ne dėl to, kad buvo pašalinti iš rašytojų gretų. Poetas Jonas Graičiūnas dėl giminystės ryšių (ginkluotam pogrindžiui priklausė du jo broliai) 1949-ųjų pavasarį pateko į masinio trėmimo operacijos „Bangų mūša“ sūkurį ir buvo ištremtas. Žemaitiškai rašęs poetas Pranas Genys areštuotas 1951-aisiais prisiminus rašytojišką jo veiklą karo metais: 1941-ųjų rudenį išleistą antisovietinės lyrikos rinkinį „Rūpintojėliai“, 1942-aisiais suredaguotą leidinį „Žemaičių kankiniai“, vėlesniais metais laikraštyje „Žemaičių žemė“ publikuotus antisovietinius eilėraščius.
Likę trys iš pašalintųjų aštuoneto – Antanas Biliūnas, Kazys Boruta ir Petras Juodelis – 1946-ųjų spalį, kai vyko valdybos posėdis, jau buvo suimti. A. Biliūnas, klasiko Jono Biliūno sūnėnas, suimtas už 1943-iųjų sausį Panevėžio apygardos laikraštyje „Balsas“ publikuotą antisovietinę novelę „Mirties traukiniai“. K. Boruta ir P. Juodelis – už tai, kad įsivėlė, tiksliau, buvo įvelti į bendradarbiavimą su pogrindine Lietuvių tautine taryba. Kadangi LTT narių parodymai turėjo lemiamos įtakos ir K. Jakubėno byloje, verta ją prisiminti.
Tai „popierinės rezistencijos“ organizacija, labiau besirūpinusi formalia, o ne realia pogrindine veikla. 1946-ųjų sausį LTT įkūrė trys atsitiktinai susitikę Vilniaus naujakuriai J. Noreika, S. Gorodeckis ir O. Lukauskaitė-Poškienė, apsigyvenę toli nuo žeminėse tūnojusių ginkluotų partizanų, neturėję nei ryšių su pogrindžiu, nei juo labiau ginklų. Per du veiklos mėnesius jie spėjo su LTT vardu susieti keturias dešimtis asmenų, tarp kurių 8 literatai, 4 iš jų vėliau susilaukė laisvės atėmimo bausmių. Per kvotas LTT nariai detaliai pasakojo, su kuo susitiko, kam skaitė, kam rodė ir davė skaityti savo atsišaukimus ir kitokius rašinius. Vartant storų LTT bylos tomų puslapius neapleidžia įspūdis, kad šios organizacijos veikla buvo kur kas naudingesnė sovietinio saugumo, o ne antisovietinio pasipriešinimo struktūroms. Ne vienu atveju LTT nariai veikė tarsi neetatiniai saugumo agentai, rodę pažįstamiems antisovietinius atsišaukimus, stebėję jų reakcijas ir apie jas pasakoję per kvotas, t. y. sąmoningai ar nesąmoningai padėję MGB išsiaiškinti „antitarybinius elementus“.
P. Juodelis nuteistas 10-iai metų tremties remiantis LTT narių S. Gorodeckio ir J. Noreikos parodymais kvotose. O štai K. Borutą įklampino trečioji LTT narė, sena jo pažįstama, buvusi eserė ir rašytoja O. Lukauskaitė-Poškienė, kurios veiksmus tardomas K. Boruta vadino tiesiog provokacijomis. Bendradarbiavimu su LTT K. Borutos apkaltinti nepavyko, bet už tai, kad valdžios organams nepranešė apie antisovietinę pažįstamos veiklą, rašytojas nuteistas 5 metams nelaisvės.
Ko trūksta LGGRTC pažymos papildyme apie K. Jakubėno bylą?
K. Borutos, P. Juodelio ir K. Jakubėno, įklampintų į LTT bylą, keliai vėliau formaliai išsiskyrė. K. Jakubėno byla išskirta į atskirą, kurią LGGRTC pažymos papildyme ir tyrinėjo D. Vilkelytė.
Vyr. specialistė lankėsi Lietuvos ypatingajame archyve (LYA) ir vartė gana ploną poeto K. Jakubėno bylą Nr. P-4465. Ji greičiausiai nesusipažino su daugiatome LYA byla Nr. 9972, iškelta LTT nariams ir su ja susietais asmenims, nuo kurios ir prasidėjo K. Jakubėno vargai. D. Vilkelytė atkreipė per mažą dėmesį į LTT narių kvotų bei akistatų protokolus, perkeltus iš LTT bylos į K. Jakubėno bylą. Poeto brolis A. Jakubėnas 1988-ųjų memuaruose apie pogrindinę Lietuvių tautinę tarybą apskritai neužsiminė, o D. Vilkelytė jos narius nepagrįstai paminėjo tik tarp kitko, kaip „suimtus kitų kaltinimų pagrindu“ (p. 5), nors vienas svarbiausių kaltinimų K. Jakubėnui iki pat teismo buvo tas pats – įtarimai bendradarbiavus su LTT.
D. Vilkelytės tyrimas – fragmentiškai parinktos bylos Nr. P-4465 ištraukos – išėjo neišsamus ir tendencingas. Pernelyg sureikšminusi P. Cvirkos ir kitų RS valdybos narių liudijimus bei kalbas teisme, atitinkamai sumenkinusi LTT narių parodymų, Aukščiausiojo teismo teisėjų ir pačios MGB pareigūnų veiksmų svarbą K. Jakubėno byloje, D. Vilkelytė pateikė tokią archyvinių duomenų interpretaciją, kuri būtų palanki P. Cvirkos paminklo nugriovimo šalininkams.
Galima išskirti kelis tyrimo trūkumus.
1. Netyrinėta K. Jakubėno suėmimo priešistorė. Rimti nemalonumai poetui prasidėjo nuo LTT narių sumanymo įtraukti jį į antisovietinę veiklą. 1946-ųjų vasario pabaigoje O. Lukauskaitė-Poškienė sutiko iš Kauno atvykusį K. Jakubėną per renginį Rašytojų klube, pasikvietė į svečius ir prie stalo užmezgė pokalbį apie galimą poeto pabėgimą į užsienį, nes šiam neva gresia pavojus dėl „antisovietinių“ pasisakymų rašytojų suvažiavime ir poezijos vakare. Iš tikrųjų šeimininkė pati patarė K. Jakubėnui išvykti, dviprasmį ir neaiškų jo atsakymą prilygino tvirtiems ketinimams ir tuoj pat pasigyrė J. Noreikai ir S. Gorodeckiui suradusi kurjerį. Šie sumąstė beprotišką planą, kaip K. Jakubėnas su Tauragės apygardos partizanais užgrobs pašto lėktuvą ir nuskraidins į Švediją politinį LLT atsišaukimą. Visa tai per kvotas dar iki K. Jakubėno suėmimo MGB tardytojams išklojo LTT trijulė – S. Gorodeckis, O. Lukauskaitė-Poškienė ir J. Noreika.
2. Neatskleista K. Jakubėno pašalinimo iš RS priežastis. Labai tikėtina, kad ja tapo 1946 m. kovo 23 d. LTT nario S. Gorodeckio parodymai. Anot jo: 1) K. Jakubėnas bendravo su LTT vadovybe, pareiškė norą bėgti į užsienį ir buvo pasirinktas kurjerio, nuskraidinsiančio į Švediją politinį LTT pareiškimą, vaidmeniui, 2) jis yra antitarybinių pažiūrų poetas su anarchistiniu atspalviu, 3) Lietuvos rašytojų suvažiavime jis apkaltino Tarybų valdžią, kad ši neleidžia rašytojams reikšti savo minčių, 4) Kauno universitete jis pasisakė, kad Tarybų valdžia turi amnestuoti tremtinius. Šio K. Jakubėno likimui ypač svarbaus LTT nario kvotos protokolo, pagal kurį MGB tardytojai suformulavo kaltinimus, D. Vilkelytė nematė reikalo net paminėti.
3. Neįsigilinta į bylos eigą ir kaltinimų pokyčius. S. Gorodeckio liudijimus per kvotas patvirtinus kitiems LTT nariams, MGB tardytojai ėmėsi tirti visus keturis kaltinimus. Du iš jų buvo tiesiogiai susiję su rašytojiška K. Jakubėno veikla, todėl į tyrimą kaip liudytojai įtraukti RS valdybos nariai Juozas Baltušis, P. Cvirka, K. Korsakas ir Antanas Venclova bei Kaune gyvenęs RS narys A. Churginas. Jų apklausos vyko nuo balandžio pabaigos iki liepos pradžios. Ši bylos dalis D. Vilkelytės aprašyta kruopščiai ir detaliai, ypač pabrėžti P. Cvirkos parodymai.
Iš rašytojų liudijimų ėmė aiškėti, ką turėjo omenyje S. Gorodeckis, sakęs apie K. Jakubėno norą amnestuoti tremtinius, – pasirodo, šis noras neva paslėptas jo eilėraščio „Paukšteliui“ eilutėse. Buvo atrastas ir kitas neva antisovietinis eilėraštis – „Laikrodėlis“.
To parodymuose nepripažino K. Korsakas ir A. Venclova (šis eilėraščius pavadino tik „dviprasmiais“), o štai kiti trys rašytojai per apklausas sakė ir rašė tai, ką norėjo išgirsti ir perskaityti tardytojai: kad eilėraščiai yra „antitarybiniai“. Taigi J. Baltušis, P. Cvirka ir A. Churginas neišlaikė rašytojiško solidarumo egzamino ir tendencingai interpretavo plunksnos brolio K. Jakubėno kūrybą.
Įdomu, kad antrasis „rašytojiškas“ kaltinimas – neva antisovietinė K. Jakubėno kalba rašytojų suvažiavime – MGB tardytojų dėmesio tyrimo metu nesusilaukė, bet buvo formaliai įrašytas į kaltinamąją išvadą.
1946-ųjų liepą grįžta prie kaltinimo, nuo kurio viskas ir prasidėjo, – K. Jakubėno ryšių su LTT. Tarpukariu net keturis kartus kalintas poetas nujautė, kad jam už tai gali grėsti griežčiausia bausmė, todėl pasirinko itin kietos gynybos taktiką. Per tardymus ir akistatas su O. Lukauskaite-Poškiene bei S. Gorodeckiu į visus klausimus dėl ryšių su LTT nariais jis atsakė tuo pačiu „neprisimenu“.
Liepos 22-ąją į kaltinamosios išvados dokumentą surašytos visos K. Jakubėno „nuodėmės“ – ir ryšiai su LTT, ir eseriška praeitis, ir „antitarybinė“ kalba suvažiavime, ir „antitarybinių“ eilėraščių skaitymai.
Bylos tyrime stojo ilga, beveik pusmetį trukusi pauzė. Per tą laiką apklaustas tik buvęs trockistas ir eseras Juozas Nausėdas, 1936 m. dirbęs vienoje Kauno medžio apdirbimo įmonėlėje ir pažinojęs K. Jakubėną. Jokios „antitarybinės“ eseriškų pažiūrų poeto veiklos tarpukariu jis paliudyti negalėjo.
Teismas surengtas pačioje 1946 m. gruodžio pabaigoje. Nežinia dėl ko – ar dėl įrodymų stokos, ar dėl kietos visus ryšius su LTT neigusio K. Jakubėno pozicijos, ar dėl to, kad LTT nariai jau buvo nuteisti ir negalėjo liudyti, – teismui palikti tik du kaltinimai: poeto kalba suvažiavime ir eilėraščiai.
4. Neįvertinta aplaidžiai ir formaliai dirbusio LSSR Aukščiausiojo teismo atsakomybė. Procesas buvo formalus ir trumpas. Liudytojais pakviesti trys RS valdybos nariai – J. Baltušis, P. Cvirka ir K. Korsakas. Jie, kaip ir pats kaltinamasis, trumpai pakartojo savo ankstesnius parodymus. Aukščiausiojo teismo kolegija (pirmininkas Vysockis, tarėjai Ševelovičiūtė ir Urbanavičius) skyrė K. Jakubėnui 5 metus nelaisvės dėl to, kad šis neva „skaitė antitarybinio turinio eilėraščius per literatūros vakarus Kaune, Vilniuje ir Ukmergėje“ ir „tarybinių rašytojų suvažiavimo metu šmeižikiškai pasisakė Tarybų valdžios adresu dėl TSRS literatūros darbuotojų padėties“.
Kad aukščiausia LSSR teismų institucija Vilniuje surengė ne teismą, o tikrą farsą, netruko išsiaiškinti apeliaciją nagrinėjusi SSRS Aukščiausiojo teismo kolegija Maskvoje. Jos nariai, perskaitę eilėraščių vertimus į rusų kalbą, nerado kūriniuose nieko antisovietiško. O labiausiai maskviškiai nustebo byloje pasigedę RS suvažiavime K. Jakubėno pasakytos kalbos stenogramos. „Be stenogramos ne tik sunku, bet ir apskritai neįmanoma nieko pasakyti apie kalbos turinį, kurį teismas įvertino kaip antitarybinį“, – 1947 m. vasario 15-ąją konstatavo nuosprendį panaikinusi kolegija.
RS valdybai pagaliau pateikus poeto pasisakymo stenogramą, jokio antisovietinio turinio jame irgi nerasta. Iš Vilniaus į Karagandą, kur kalėjo K. Jakubėnas, išsiųstas sprendimas jį išlaisvinti.
Pašalinti rašytojai ir atsakomybės mastas
BNS agentūra 2019-ųjų pabaigoje apibendrino didžiojoje žiniaskaidoje dominuojančią P. Cvirkos paminklo nukėlimo šalininkų nuomonę, kad „P. Cvirka, vadovaudamas Rašytojų sąjungai, šalino iš jos kolegas už antisovietines pažiūras, perduodavo informaciją saugumui“.Kad ši nuomonė nepagrįsta, jau parodžiau. Liko apibendrinti pašalintųjų statistiką ir pašalinimo svarbą.
Per 1944–1945 m., kai RS laikinosios valdybos pirmininko pareigas užėmė K. Korsakas, o P. Cvirka buvo eilinis valdybos narys, iš sąjungos pašalinti 3 rašytojai: J. Keliuotis, J. Talmantas ir J. Žlabys-Žengė.
Nuo 1945-ųjų gruodžio iki 1947-ųjų gegužės, kai valdybos pirmininko pareigas ėjo P. Cvirka, rašytojo statuso neteko 9 rašytojai: A. Biliūnas, K. Boruta, P. Genys, J. Graičiūnas, A. Gustaitytė-Šalčiuvienė, K. Jakubėnas, P. Juodelis, K. Kiela ir D. Pumputis.
Nemažai iš pašalintųjų, 8 iš 12, buvo represuoti: 3 suimti anksčiau ir tik tada pašalinti iš RS, 5 suimti vėliau, kai jau buvo netekę rašytojų statuso. 4 iš vėliau pašalintųjų asmenų represijų sulaukė ne dėl to, kad buvo išbraukti iš RS narių sąrašo, o dėl įvairių antisovietiniais pripažintų veiksmų.
Vienintelis K. Jakubėno atvejis – diskutuotinas. Į teismo nuosprendį formaliai įrašyta, kad poetas buvo pašalintas iš RS už „antitarybinių“ eilėraščių skaitymą, bet pašalinimo faktas figūravo tik kaip pagrindinių kaltinimų aplinkybė. O svarbiausia, kad tas nuosprendis netrukus buvo pripažintas teismo klaida paties SSRS Aukščiausiojo teismo.
Diskutuotinas ir liudytojais paverstų rašytojų J. Baltušio, A. Churgino, P. Cvirkos, K. Korsako ir A. Venclovos atsakomybės mastas K. Jakubėno byloje. Išsiaiškinome, kad P. Cvirka jokio skundo nerašė, o loginė įvykių seka parodė, kad K. Jakubėnas greičiausiai pašalintas iš rašytojų gretų MGB nurodymu kaip įtariamasis LTT byloje. LTT ir RS narių parodymų svoris byloje keitėsi: iš pradžių svaresni buvo LTT narių parodymai, dėl kurių greičiausiai ir buvo suimtas K. Jakubėnas, o vėliau, kai MGB tardytojams ėmė aiškėti, kad įrodyti poeto bendradarbiavimą su LTT bus sunku, į pirmą vietą teismas iškėlė RS narių parodymus.
Didžiausia atsakomybė dėl K. Jakubėno įkalinimo vis dėlto turėtų tekti ne rašytojams ar LTT rezistentams, o stebėtiną nekompetenciją pademonstravusiai LSSR Aukščiausiojo teismo teisėjų trijulei ir patiems MGB tardytojams, kurių geležinė valia kreipė įvykius ir pačius liudytojus neteisingo nuosprendžio, kuris netrukus buvo panaikintas, link.
Istorinės atminties kovos tebevyksta
Šiuo dviejų dalių straipsniu norėjau parodyti, koks žalingas politinės valios kišimasis į istorinę atmintį, nesvarbu, kada jis vyktų – šiandien ar prieš 70 metų. Pademonstravau, kokios negražios paralelės kyla palyginus dabartinius istorinės atminties naikinimo laikus su pokariu. Pasitelkęs archyvinius duomenis ir įvykių sekos logiką, paneigiau įsisenėjusią išmonę apie P. Cvirkos „skundą“, iškėliau kitokią K. Jakubėno bylos eigos versiją ir parodžiau, kaip tendencingai ir angažuotai politinę valią vykdo tokios institucijos kaip LGGRTC.
Nemanau, kad straipsnis ką nors pakeis P. Cvirkos paminklo nuvertimo procese. Politinė valstybės mašinerija pernelyg galinga. Esu tikras tik dėl vieno – mūsų laukia ilgos ir skausmingos kovos dėl istorinės atminties.
