Valdžios vyrai, didžioji žiniasklaida ir socialiniuose tinkluose įsitvirtinusios megztosios beretės pasitelkė veidrodiškai apverstą propagandinę XX a. 5–6 deš. retoriką. Žaidimas vyko į vienus vartus ir kėlė farso įspūdį: „Jis gi važiavo Stalino saulės parvežti! Tokį ginti gali tik lietuvių tautos išdavikai ir moraliniai išgamos!“
Bijodami netekti laisvės dvejiems metams – būtent tokia bausmė numatyta BK 170-2 straipsnyje – ir nenorėdami pasirodyti esą tautos išdavikai, visi Lietuvos piliečiai turėjo pritarti anoniminių Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) ekspertų išvadai, kad P. Cvirka, per farsu vadinamus 1940-ųjų rinkimus išrinktas marionetiniu vadinamo LSSR Liaudies seimo nariu, o vėliau ir šio seimo prezidiumo sekretoriumi, „aktyviai kolaboravo su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis, o jo kolaboravimas sukėlė didelių ir žalingų pasekmių Lietuvos valstybės bei jos piliečių likimui“.
Istorinis ekskursas į 1950-uosius
P. Cvirkos paminklas, ramiai stovėjęs mažne tris dešimtmečius po Nepriklausomybės atgavimo ir nekliudęs politikų žvilgsnių, centrine politinių insinuacijų figūra tapo tik 2019–2021 metais. Vien politine valia grįstas jo nuvertimo procesas priminė 1949–1950 metus, kai buvo uždaryta Vilniaus Arkikatedra ir nuo jos stogo nuverstos trijų šventųjų statulos.
Arkikatedra veikė penkerius pokario metus ir galėjo toliau veikti, o šešerius metus prastovėjusios statulos – toliau stovėti, jei ne du pernelyg didelę iniciatyvą parodę ir tada galiojusias teisės normas pažeidę valdžios pareigūnai: LSSR Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinis Bronius Pušinis ir LKP sekretorius Kazys Preikšas.
B. Pušinio politine valia buvo pažeistas Maskvoje veikusios SSSR Religinių kultų reikalų tarybos 1948 m. sprendimas uždaryti tik vienuolynų bažnyčias. Vilniuje uždaryta ir Arkikatedra, ir nemažai kitų parapinių maldos namų. Dėl B. Pušinio uolumo ir susiklosčiusių istorinių aplinkybių (Vilnių turėjo palikti dauguma lenkų tautybės katalikų) sostinėje nebeveikė 71 proc., o likusioje Lietuvos teritorijoje – tik 4 proc. katalikų bažnyčių.
Šventųjų statulos nuverstos K. Preikšo iniciatyva, nors sąjunginės reikšmės architektūros paminklo, t. y. Arkikatedros, pakeitimai buvo galimi tik gavus SSRS arba LSSR Ministrų tarybos leidimą. Šiam neteisėtam veiksmui pasipriešino vienintelis asmuo – Lietuvos architektūros paminklų apsaugos inspekcijoje dirbęs inspektorius Antanas Janikas: jis parašė kelis raštus, kuriuose įspėjo apie pažeidimą ir reikalavo laikytis įstatymo. Tai buvo vienišas šauksmas geležinės politinės valios ir tylinčios įbaugintos visuomenės tyruose.
Žinoma, anuomet buvo rasti formalūs abiejų veiksmų pateisinimo argumentai. Arkikatedra uždaryta dėl neva mažo religinės bendruomenės narių skaičiaus ir tariamo jos nesugebėjimo prižiūrėti architektūros paminklą. O statulos nuverstos manipuliatyviai argumentuojant, kad jos prie pastato buvo prilipintos vėliau ir žalojo originalų architekto Lauryno Gucevičiaus sumanymą.
Nūdienos pušiniai ir preikšai
Nūdienos B. Pušiniu, pokario metais įnirtingai kovojusiu prieš religinėmis atgyvenomis tada laikytas bažnyčias, galima laikyti ilgametį Vilniaus merą Remigijų Šimašių, šiandien įnirtingai kovojantį prieš politinėmis atgyvenomis laikomus sovietmečio meno kūrinius.
Asmenine R. Šimašiaus politine valia 2015-aisiais pradėta Žaliojo tilto skulptūrų pašalinimo procedūra. Jas išbraukti iš kultūros vertybių registro nepanorę Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nariai buvo pakeisti kitais. Tų metų liepą R. Šimašiaus, net nesulaukusio naujos sudėties tarybos sprendimo, nurodymu skulptūros buvo „laikinai“ nukeldintos, nors jos tada buvo valstybės teisiškai saugomos kultūros vertybės ir sudarė nedalomą visumą kartu su tiltu, be to, prieš jų nukėlimą pasisakė dauguma vilniečių.
2019-ųjų rudenį R. Šimašius, inicijavęs P. Cvirkos paminklo nuvertimą, nutarė elgtis apdairiau ir laiku atlikti formalumus. Jo vadovaujamos Vilniaus savivaldybės struktūros rugpjūtį ir lapkritį dukart kreipėsi į LGGRTC prašydamos įvertinti P. Cvirkos visuomeninę-politinę veiklą 1940–1947 m. ir pateikti ekspertinę istorinę išvadą. Netrukus buvo gauti reikiami dokumentai – pažyma, jos papildymas ir išvada, tačiau reikalai nepajudėjo visus metus. Mat paminklo nuvertimui nepritarė tuometis kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.
Papildoma politinė valia atsirado 2020-ųjų gruodžio pabaigoje, kai M. Kvietkausko vietą užėmė partine koalicija su R. Šimašiumi susietas kaunietis Simonas Kairys. Jis iškart ėmėsi Vilniaus reikalų ir jau kitų metų sausį pareiškė, kad P. Cvirkos paminklo „galėtų nelikti“. Sekdamas pokario ideologu K. Preikšu, pasiryžusiu viešosiose erdvėse išnaikinti „buržuazinės, nacionalistinės ir klerikalinės Lietuvos“ reliktus, S. Kairys tapo pagrindiniu Vilniaus viešųjų erdvių dekomunizavimo ir P. Cvirkos paminklo nuvertimo ideologu.
2021-ųjų liepą ministras atliko reikiamas manipuliacijas įstatymuose – kultūros vertybių vertinimo kriterijai jo įsakymu buvo pakeisti taip, kad teisinė apsauga negalėtų būti suteikta objektams, vaizduojantiems asmenis, kurie atsakingi už Lietuvoje vykdytas gyventojų represijas. Tą padaręs kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą (KPD) su prašymu išbraukti P. Cvirkos paminklą iš nekilnojamųjų kultūros vertybių registro. KPD taryba susipažino su pataisytu ministro įsakymu, su LGGRTC išvada, parengta prieš pusantrų metų, ir nuėmė paminklui teisinę apsaugą.
Savo užduotį atlikęs S. Kairys grąžino estafetės lazdelę R. Šimašiui. Šiam liko tik techninis darbas – nugriauti paminklą.
Kuo paremtas KPD tarybos sprendimas?
Atrodytų, leidimas griauti paminklą yra gautas pagal visas valdininkų žaidimo taisykles, todėl šiandienos janikai, pasisakantys už platesnį požiūrį į kultūros paveldą, turi kapituliuoti prieš nūdienos pušinius bei preikšus, besiremiančius tik siaura valstybine ideologija. Vis dėlto pažiūrėkime, kuo remdamasi KPD taryba priėmė lemtingą sprendimą.
LGGRTC ekspertinėje istorinėje išvadoje nėra jokių naujų duomenų ar svarbios istoriografinės medžiagos, kuri būtų nežinoma istorikams ar istorija besidomintiems žmonėms. Paprastu „copy-paste“ metodu įtrauktos dvi ilgos P. Cvirkos kalbos iš 1953 m. išleisto vienuoliktojo jo „Raštų“ tomo; pateikta virtinė ištraukų iš Lietuvos liaudies seimo stenogramų, 1985 m. publikuotų „Minties“ leidyklos leidinyje; kelios citatos iš paties LGGRTC leidinių; viena istoriko Liudo Truskos 1995 m. tyrimo citata. Tokį dokumentą buvo galima nesunkiai parengti ir prieš du, ir prieš tris dešimtmečius.
Nors savivaldybė prašė pasisakyti apie P. Cvirkos veiklą per septynerius metus (1940–1947 m.), LGGRTC ekspertai apsiribojo vos kelių mėnesių (1940 m. birželio–liepos mėn.) apžvalga ir pasiūlė „dar sykį įsiskaityti į vieną svariausių (socialinio pokyčio prasme) P. Cvirkos veiklos epizodų <...> 1940 m. liepos mėnesį“. Ekspertinėje istorinėje išvadoje liko apskritai nepaliesti du laikotarpiai: 1942–1945 m., kai P. Cvirka buvo LSSR Rašytojų sąjungos laikinosios valdybos narys, ir 1945–1947 m., kai jis veikė kaip valdybos pirmininkas. Nepaminėta netgi poeto Kazio Jakubėno byla, kuri viešojoje erdvėje dažnai pateikiama kaip esą akivaizdžiausias P. Cvirkos kaltės įrodymas.
Tiesa, abu laikotarpiai trumpai apžvelgti anksčiau negu išvada parengtoje LGGRTC pažymoje ir jos papildyme. Šiuos dokumentus ir P. Cvirkos veiklą pokariu panagrinėsiu antroje šio straipsnio dalyje, iš kurios daugeliui turėtų paaiškėti, kad Rašytojų sąjungos valdybos pirmininko kaltė dėl K. Jakubėno įkalinimo yra diskutuotina.
13-os puslapių apimties LGGRTC ekspertinė istorinė išvada parengta pasitelkus šaltojo karo laikams būdingą selektyviosios istoriografijos metodą. Vengta pustonių ir atspalvių, atrinkti tik tie istoriniai faktai, tik tos biografijos detalės, tik tie istorikų vertinimai, kurie dabartinės visuomenės akyse kurtų patį juodžiausią P. Cvirkos paveikslą. Vadovaujantis dokumento dvasia, kolaborantais būtų galima pripažinti ir 1940-ųjų Liaudies vyriausybės narius su Vincu Krėve-Mickevičiumi priešaky, ir 1929-aisiais įsteigtos Lietuvių draugijos SSRS kultūrai pažinti narius su abiem profesoriais Biržiškomis – Mykolu ir Vaclovu, jei tam tik atsirastų politinis poreikis.
Dokumentas vienpusiškas ir politiškai angažuotas, tačiau jo logika ambivalentiška – vienu metu pabrėžiami keli prieštaringi dalykai: grynai formalus LSSR Liaudies seimo veiklos pobūdis ir didelė tos veiklos padaryta žala. Lieka neaišku: jei Liaudies seimas su statistų vaidmenis atliekančiais nariais buvo tik butaforinis ir marionetinis, neturėjęs jokios realios politinės galios, kaip tada jo sprendimai galėjo sukelti didelių ir žalingų pasekmių Lietuvos piliečių likimui?
Šiaip ar taip, šis ir kiti klausimai yra tik retoriniai. Kaip minėjau, dokumento pabaigoje padaryta išvada apie P. Cvirkos kolaboravimo faktą ir jo veiklos žalingų pasekmių mastą neleidžia abejoti nei Lietuvos Baudžiamasis kodeksas, nei 30 metų diegta antisovietinė viešoji opinija, abejojančius vadinanti tautos ir valstybės priešais.
Antras KPD sprendimą nulėmęs dokumentas – kultūros ministro S. Kairio įsakymo pataisa, kurioje kalbama ne apie kolaborantus, o apie... asmenis, atsakingus už represijas. Juodu ant balto parašyta, kad valstybės apsaugos negali susilaukti „už okupacinių režimų vykdytas Lietuvos gyventojų represijas atsakingų Vokietijos nacionalistų partijos ar SSRS komunistų partijų vadovų, narių ar kitų asmenų atvaizdai“.
O štai LGGRTC išvadoje, parašytoje ne Kultūros ministerijos, o savivaldybės užsakymu, kalbama ne apie represijas, o apie kolaboravimą. Joje pateikti kolaboranto ir kolaboravimo apibrėžimai su represijomis nesusieti, o pats žodis „represijos“ paminėtas vos du kartus, atsietai nuo P. Cvirkos veiklos. Į klausimą, ar P. Cvirka buvo asmuo, atsakingas už vykdytas represijas, neatsakyta. Tiesą sakant, toks klausimas ir nebuvo iškeltas.
Sutvarkykite formalumus
Visuomenė iki šiol geriausiai žinojo vieną rašytoją, tiesiogiai atsakingą už represijas. Tai LSSR valstybės saugumo liaudies komisaras Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, 1941–1945 m. pasirašinėjęs įsakymus tremti, 1945-ųjų vasarą dėl sužeidimo išėjęs į atsargą ir po kelerių metų debiutavęs pačiu plakatiškiausiu pokario romanu „Kalvio Ignoto teisybė“. Be jo būtų galima paminėti rašytojus, tapusius represijas vykdžiusių SSRS valstybės saugumo struktūrų agentais ir informatoriais: Kostą Kubilinską, Valeriją Valsiūnienę, Liūnę Janušytę, Vytautą Girdzijauską, Romualdą Granauską.
Sekant Kultūros ministerijos pataisos ir KPD sprendimo logika, tarp jų dabar atsiduria ir P. Cvirka, nors lieka neaišku, už kokias konkrečiai represijas jis atsakingas, kiek žmonių represavo ir pan. Jei atsakingas, reiktų šį teiginį pagrįsti ir užfiksuoti oficialiame dokumente, nes dabar viskas pernelyg neapibrėžta.
Ponams paminklo griovikams vertėtų iki galo sutvarkyti formalumus ir išspręsti filologinę, loginę, o galbūt netgi teisinę koliziją tarp kolaboranto ir už represijas atsakingo asmens sąvokų. Neaiškumų neturėtų likti.
Viename 1957-ųjų eilėraštyje poetas Algimantas Baltakis susirūpinęs rimavo: „Atsakai už grūdą, / Dirvoje pasėtą, / Atsakai už plieną, / Fabrikuos išlietą. / Atsakai už vaiko / Šypseną nekaltą, / Už gegužį žalią, / Už vasarį baltą.“
Toks simbolinis mąstymas tinka poezijai, bet ne valstybės biurokratų sprendimams.
