Šiandienos aktualijų kontekste prisimenamas prieš šimtą metų pasaulyje siautęs ispaniškas gripas, Lietuvoje įgijęs „ispankos“ pavadinimą. Jis palietė Lietuvą (silpniau nei kitas šalis), bet tarsi išsitrynė iš kolektyvinės atminties. Tačiau nevertėtų praeities užmiršti, jei norime kažko iš jos pasimokyti.
Kilus rimtoms grėsmėms iš karto kyla diskusijos: ką ir kaip daryti? Viena iš tokių diskusijų: Ar galima būtų, ar tikslinga būtų panaudoti kariuomenės galias kovai prieš šiuo metu pasaulyje plintantį virusą? Ar paskirti (leisti?) kariniams vadams vadovauti kovai su šia krize. O gal įvesti karo padėtį ar komendanto valandas? O gal tokių pasiūlymų įgyvendinimas griautų valstybės demokratinę sąrangą? O gal reikalingas griežtas civilinių ir karinių kompetencijų atskyrimas?
Tai diskusiniai klausimai, kurie kyla dabar ir dar ne kartą kils ateityje, nes pasaulinė istorija parodo, kad žmonija negali išvengti įvairių rūšių, mažesnių ar didesnių krizių. Jos bus nuolatinės, tik gebėjimas jas kuo greičiau sutramdyti galės padėti sušvelninti jų pasekmes.
Prisiminkime, kokia buvo kariuomenės įtraukimo į nekarinių krizių (ar tiesiog stichinių nelaimių) sprendimą Lietuvoje patirtis? Ar čia kilus vienam ar kitam nekarinio pobūdžio nesklandumui buvo pasitelkiamos kariuomenės pajėgos?
Reikėtų pažvelgti į tarpukario Lietuvos istoriją (1918–1940 m.). Dabartiniu metu šį laikotarpį tiesiogiai prisimena labai nedaug žmonių, todėl reikėtų pasiremti archyvine medžiaga bei istorikų darbais.
Mechaniškai sulyginti aną ir dabartinę Lietuvą neįmanoma. Prieškario autoritarinėje valstybėje kariuomenės vaidmuo buvo žymiai didesnis, o karininkija vaidino daug reikšmingesnį vaidmenį civilių gyvenime.
Reikia prisiminti, kad tarpukario Lietuvoje praktiškai visą laiką galiojo nuolatinis karo stovis. Todėl karo komendantūros darė didelę įtaką civiliniam gyvenimui. Bet karo komendantų žinios negalėjo vykti visuomeninis gyvenimas, kitaip tariant, jie buvo kontrolės įrankis. Šiems pareigūnams buvo suteiktos net baudžiamosios galios, dažniausiai jie skirdavo administracines bausmes, ir ne vien už politinius „nusikaltimus“ ar „prasižengimus“.
Gyvavimo laiku valstybė nepatyrė didelių visuotinių stichinių nelaimių, ją daugiau krėtė vidaus ir užsienio politinės bei ekonominės problemos. Vidinių politinių problemų sprendime ryškus kariuomenės pėdsakas, bet apie tai jau daug rašė istorikai.
Šiame straipsnyje pateiksime pavyzdžius, kai tarnaujantys kariuomenėje organizuotai padėdavo civiliams gyventojams ne politiniame lygmenyje, neminint tų atvejų, kai atskiri kariai be atskiro įsakymo parodydavo asmeninę drąsą gelbėjant žmonių gyvybes, turtą ir pan.
Ką rašė kariuomenės statutuose? Kas atsispindi šiuos statutuose?
Ką apie pagalbą civiliams rašė Lietuvos kariuomenės statutai? Štai 1920 m. Laikinasis įgulos statuto 34 straipsnis skelbė: „Kariuomenė gali būti pašaukta padėti civilei valdžiai tik didžiam reikalui atsitikus, ir milicijos priemonėmis pasirodžius nepakankamomis.“ Kitas 35 straipsnis dar paaiškino, kad civilinė valdžia turi teisę šaukti kariuomenę gaisrams gesinti, saugoti turtą nuo gaisrų ir potvynių, naikinti kenksmingiems „gyvuliams (vabalams)“ ir „apskritai kuomet gresia žmonėms didžių nelaimių pavojus“.
1928 m. Vidaus tarnybos statute nurodytos kariuomenės įgulos viršininko pareigos. 15 straipsnio punktas apibrėžė: „padėti civilinei valdžiai riaušių ir gaivalinių nelaimių metu“. Taip pat jiems priskirtos kai kurios policines funkcijos, kaip pabėgusiųjų suimtų, įvairių nusikaltėlių gaudymas, kaip pastarųjų esama daug arba tikimąsi jų pasipriešinimo. 1932 m. išleistas statutas patvirtino tą patį.
Teiginį „gaivalinių nelaimių metu“ galime interpretuoti gana plačiai. Tarpukario Lietuvą ištikusios stichinės nelaimės vis dėlto buvo daugiau lokalaus pobūdžio, neapėmusios vienu metu viso krašto. Laimė, kad to laikmečio žmonės visuotinai neteko patirti globalių gamtos nelaimių, ko nepasakysi apie politines nelaimes atėjusias iš išorės ir kai kada iš valstybės vidaus. Bet lokalesnių nelaimių būta apstu, kuomet kariuomenė ateidavo į pagalba vietos gyventojams. Tuo metu dažniausia nelaimė buvo gaisrai, niokoję Lietuvos kaimus ir miestelius.
„Meilė gaisro reikalams“
Pagal 1928 m. birželio 15 d. įsakymą kariuomenei Nr. 49, kariuomenės dalyse buvo įsteigtos ugniagesių komandos, kurios netruko ateiti į pagalbą vietos gyventojams. Tekdavo gesinti ne tik pavienius namus, bet ir didesnius ugnies apimtus kvartalus.
Štai 1931 m. kovo 25 d. Ukmergėje užsidegė žydų bendruomenės namai, dirbtuvės, ir t. t. Į įvykio vietą be kitų taip pat atvyko ir 1-ojo pėstininkų pulko ugniagesių komanda. Gesinant gaisrą nukentėjo kai kurie kariai-ugniagesiai.
Kariuomenės ugniagesiai dalyvaudavo ir didesniuose miestelių gaisrų gesinimuose. Antai 1938 m. gegužės 10 d. Palangoje kilo didelis gaisras, sunaikinęs beveik visą miestelį. Kartu su kitais jį gesino 6-ojo pėstininkų pulko ugniagesiai, padedant kitiems kariams.
Pati kariuomenė suskaičiavo, kad 1928–1938 m. jos ugniagesiai ir inspekcijos pareigūnai dalyvavo gesinant 604 didesnius gaisrus, kuomet civilinė valdžia prašydavo pagalbos. 1938 m. Lietuvos kariuomenė turėjo 34 ugniagesių komandas, kuriose tarnavo ir mokėsi apie 1500 karių.
Laikraštyje „Karys“ buvo neretai aprašomi šių komandų pasižymėjimai. 1931 m. po vieno gaisro gesinimo Jonavoje teigta: „Karius ugniagesius nuo civilių labiausiai galima skirti tuo, kad pas karius pirmoj vietoj matyti tvirta drausmė, ko pas civilius dar trūksta. Todėl darbo vieningumas, nors ir su mažesnėmis jėgomis, atneša daugiau naudos.“
Ar tai pasigyrimas, ar teisybė, vienareikšmiškai neatsakysime. Kai kas pastebėjo, kad ugniagesio patirtis įgyta kariuomenė buvo naudinga ir po tarnybos. Štai majoras Aleksandras Ružancovas rašė: „Ir tada puskarininkai, kurie kasmet paleidžiami iš kariuomenės atsargon, parsineš į kaimą žinojimą, gerbimą ir meilę gaisro reikalams! O iš to bus didelė nauda ir visai Respublikai.“
„Nuo potvynio saugo ir ledus išspardo“
Kita sezoninė nelaimė Lietuvos gyventojams buvo pavasariniai potvyniai, tą tiesiogiai pajusdavo laikinosios sostinės gyventojai. Į pagalbą buvo šaukiamos Kauno įgulos kariuomenės dalys, neapsiribojant kažkokia viena jų rūšimi.
Per didžiausius potvynius susikaupę ledai Nemune sprogdinti pasitelkus artilerija, minosvaidžius, net aviacines bombas (bombarduojant iš lėktuvų). O kariuomenės inžinieriai statė laikinus tiltus, skirtus pereiti apsemtų plotų gyventojams. Reikalui esant gelbėjimo darbuose dalyvavo tarnaujantys ar besimokantys Lietuvos karo mokykloje.
Tarpukaryje vanduo labiausiai tvindė Kauną, bet kariuomenė vyko ir į kitas vietoves. 1932 m. pavasarį 4-ojo pėstininkų pulko ugniagesių komanda vyko į Berčiūnus (Panevėžio apskr.), kad apsaugotų tiltą per Sanžilę. Išsprogdinus ledus ir panaudojus kitas priemones tiltas buvo išsaugotas. Gręsiant tiltų nuplovimui pavasarinių potvynio metu, kariuomenės sprogdintojų komandos siųstos į Alytaus, Marijampolės, Ukmergės apskritis, Klaipėdos kraštą ir kt. Kaip bežiūrėsi, bet tiltai buvo strateginiai objektai.
To meto socialinės akcijos
Kartais kariuomenė neapsiribojo vien tik ledų sankaupų upėse sprogdinimu. Kariai dalyvavo, kaip dabar vadintume, socialinėse akcijose. 1936 m. Šv. Vincento Pauliečio draugijos Kauno senamiesčio skyrius dėkojo kariuomenei už pagalbą šelpiant vargšus, nukentėjusius nuo potvynio. Per 10 dienų sušelpti (pavalgydinti) 14664 žmonės. Arba 1936 m. balandžio mėn. 4-ojo artilerijos pulko štabo karininkai, liktiniai ir civiliai tarnautojai iš mėnesio algos paaukojo 35 lt. nukentėjusiems nuo potvynio.
Tokie labdaros atvejai nebuvo vienetiniai. Čia jau matome kitą kariuomenės pagalbos civiliams aspektą. 1935 m. 9-ojo pėstininkų pulko karininkai ir liktiniai puskarininkiai nutarė padėti Marijampolės miesto neturtingiesiems, nes miesto savivaldybė neįstengė visų aprūpinti maistu ir apranga dėl didelio jų skaičiaus. Nutarta, kad varguomenei bus skiriama per keturis mėnesius po 1 proc. iš pagrindinės algos.
Tokie veiksmai rodytų labdaringos veiklos tradicijų formavimąsi. Tai svarbu sprendžiant kariuomenės ir visuomenės suartėjimo klausimus.
„Skelbė gripui karą“
Tarpukario Lietuva nepatyrė visuotinės epidemijos protrūkio, nors lokalių negalavimų atvejų pasitaikė dažnai. Bet tuo metu sanitarinė būklė ir gyventojų higiena, švelniai tariant, buvo daug prastesnė nei dabar. Kariuomenė greičiausiai bent teoriškai ruošėsi galimiems epidemijų protrūkiams.
Štai kariuomenės gydytojas Florijonas Tallat-Kelpša rašė: „Epidemijos yra baisus kariuomenės priešas, tačiau higiena netiktai mokina jas naikinti, bet ir joms nepasiduoti.“ Bet laimė, kad nereikėjo visuotinai pritaikyti žinių.
Kaip minėta, atskirų užkrečiamų ligų protrūkio atskiruose regionuose neišvengta. 1927 m. karinėje spaudoje rašyta: „Siaučianti gripo epidemija vakarų Europoj veržiasi ir Lietuvon.“ Tam reikalui numatytos praktinės priemonės: karių santykių su civiliais apribojimas, greitas susirgusių atskirimas nuo sveikųjų, susirgusių rūbų, patalynės dezinfekcija („išgarinimas“). Kaip matome kai kuriais atvejais priemonės niekuo nepaseno nei po šimto metų.
Ar viso to reikėjo?
Tokie buvo praktinės kariuomenės pagalbos civilinei valdžiai pavyzdžiai tarpukario Lietuvoje. Ar jos buvo svarbios? Manytume, kad galima būtų atsakyti teigiamai. Nes spręstos kasdieninės svarbios užduotys, nors kartais atrodytų, kad jos buvo tik lokalios. Bet be lokalių problemų sėkmingo išsprendimo nebūtų galimas didesnio mąsto problemų sėkmingas sprendimas. Ar tai aktualu šiomis dienomis? Reiktų irgi svarstyti.