aA
Liepos 27-ąją Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus nurodymu paslapčia buvo nukabinta atminimo lenta Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai.
Dalius Stancikas
© DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

Po dviejų dienų Vilniaus meras pateikė savo veiksmų paaiškinimus: viskas išdiskutuota, „faktų pakanka priimti sprendimus“, citavo Genocido ir rezistencijos tyrimo centro išvadą: „Okupacinei valdžiai pavyko J. Noreiką įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą.“

Tačiau kažkodėl R. Šimašius, pabrėždamas, kad „tik tiesa mus gali išlaisvinti“, nutylėjo kitas itin reikšmingas Centro išvadas, kurios akivaizdžiai teigia, kad nėra viskas jau taip vienareikšmiška, kaip bando pateikti meras.

Taigi kokias Centro išvadas nutylėjo R. Šimašius?

Būdamas Šiaulių apskrities viršininku J. Noreika taip pat dalyvavo antinaciniame Šiaulių pogrindyje, kuris gelbėjo žydus.

Centras rašo, kad „Jonas Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, tuo pačiu veikė ir kaip pogrindinio Lietuvių fronto Šiaulių apygardos vadas, vykdė rezistencinės vadovybės nurodymus, o 1942 m. buvo paskirtas ir Lietuvių fronto Mažeikių apygardos vadu. Šiaulių antinacinės rezistencijos pogrindis, kuriam priklausė J. Noreika, Šiaulių ligoninės direktorius Domas Jasaitis, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža, Šiaulių mokytojų seminarijos direktorius Adolfas Raulinaitis ir kt., užsiėmė žydų gelbėjimu.

Vieni svarbiausių šio gelbėjimo tinklo veikėjų buvo artimiausi J. Noreikos bičiuliai – Vaiko draugijos Šiaulių sk. pirmininkė Sofija Lukauskaitė-Jasaitienė ir jos vyras Domas Jasaitis, organizavę ir vykdę plačias žydų gelbėjimo akcijas: „Nebuvo dienos, kad keletas žydų neateitų į [Jasaičių] namus, norėdami gauti maisto, pasiimti paliktų apsaugai daiktų ar prašyti tarpininkavimo ir kitokios pagalbos ar palikti žinią, kuri būtų naudinga kitam žydui. Išgelbėtų iš geto ir paslėptų vaikų motinos ateidavo gauti paskutiniųjų žinių. Laikinai priglausdavo savo namuose išvestą iš geto arba net savo inciatyva atėjusį žydą.“

Šimašius, pabrėždamas, kad „tik tiesa mus gali išlaisvinti“, nutylėjo kitas itin reikšmingas Centro išvadas, kurios akivaizdžiai teigia, kad nėra viskas jau taip vienareikšmiška, kaip bando pateikti meras.
Dalius Stancikas


Šiaulių apskrities rezistencinės tarybos leidžiamas laikraštis išspausdino straipsnį, kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir nurodyta, kad Lietuvai atstačius nepriklausomybę bus teisiami šių žudynių vykdytojai ir pagalbininkai.

Žydus gelbėję šiauliečiai pasitikėjo J. Noreika, jį vertino labai teigiamai. D. Jasaitis J. Noreiką apibūdino kaip rezistentą, „griežtai gynusį krašto reikalus prieš okupantus“. Šiaulių antinacinio pogrindžio dalyvis, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža, nacių persekiojamiesiems išdavęs daugiau kaip 300 asmens pažymėjimų, dėl kurių ne kartą teko aiškintis vokiečių saugumo agentams, J. Noreiką įvertino kaip „didį patriotą, per daug neatsargų kalbose, staigaus, ugningo būdo tautos didvyrį, mirusį dėl mūsų ir Lietuvos laisvės“.

Šiaulių aps. finansų sk. vedėjas Antanas Gurevičius J. Noreiką vertino kaip žydų gelbėtoją, motyvuodamas tuo, kad „Šiaulių aps. Valdybai priklausė Vaiguvos vaikų prieglauda. Taigi ji buvo atsakinga už šios prieglaudos gerovę ir visapusišką vaikų aprūpinimą, vadinasi, ir 7 žydų vaikų bei vienos suaugusios žydaitės, kuri ten ėjo prieglaudos sekretorės pareigas“.

Nacių suimtas, tardomas ir kalinamas J. Noreika neišdavė žydų gelbėtojų ir pogrindžio dalyvių. Dr. Julius Šalkauskas liudija, kad suėmus J. Noreiką buvo suimta ir jo nuomoto buto šeimininkė, o vokiečiai dvi savaites suiminėjo visus, kas užeidavo į tuos namus.

Po dvejus metus kalinimo Štuthofo koncentracijos stovykloje į Lietuvą grįžęs J. Noreika antisovietinę pogrindžio organizaciją sukūrė su Šiaulių žydų gelbėtojų tinklo aktyvia nare, buvusia Šiaulių bibliotekos vedėja Ona Lukauskaite-Poškiene.

J. Noreikos veikla nevertintina kaip kolaboravimas, jis buvo aktyvus antinacinio pogrindžio dalyvis.

Centras savo paaiškinimuose rašo, kad „Šiaulių apskrities viršininko Jono Noreikos veikla nevertintina kaip kolaboravimas pagal įprastą, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nurodomą kolaboravimo sąvoką: tėvynės išdavikas, bendradarbiaujantis su šalį okupavusios valstybės institucijomis, kenkiantis savo krašto valstybingumui ir piliečių interesams. Šiam teiginiui pagrįsti Centras nurodo šias aplinkybes:

– J. Noreikia Šiaulių aps. viršininku paskirtas ne nacių, o lietuvių Laikinosios vyriausybės.

J. Noreika, būdamas Šiaulių apsk. viršininku, priešinosi lietuvių mobilizacijai į vokiečių kariuomenę ir SS legiono steigimui Lietuvoje, taigi, priešinosi lietuvių kolaboravimui su naciais; už tai neterminuotam laikui buvo kalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje.
Dalius Stancikas


– J. Noreika, būdamas Šiaulių apsk. viršininku, priešinosi lietuvių mobilizacijai į vokiečių kariuomenę ir SS legiono steigimui Lietuvoje, taigi, priešinosi lietuvių kolaboravimui su naciais; už tai neterminuotam laikui buvo kalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Kaip nurodo vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Karlas Jėgeris, J. Noreika „vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė pries Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją“.

– J. Noreika buvo aktyvus pogrindinės antinacinės lietuvių organizacijos Lietuvių frontas dalyvis: įkūrė karinio padalinio „Kęstučio“ Šiaulių apygardos štabą, rūpinosi tokių štabų įkūrimu Telšių ir Mažeikių apskrityse, rūpinosi ginklais Lietuvos karinių pajėgų atkūrimui, platino draudžiamą Lietuvių fronto spaudą. Pažymėtina, kad į „Kęstučio“ padalinio narius buvo priimami tik tie, kurie nebuvo susitepę kolaboravimu su priešu.

„Lietuvių fronto“ tyrėjas Mindaugas Bloznelis J. Noreiką įtraukė tarp 53 žymiausių antinacinio pogrindžio „Lietuvių frontas“ dalyvių.

– Žinomas Šiaulių antinacinės rezistencijos dalyvis, žydų gelbėtojas Domas Jasaitis savo prisiminimuose rašo: „Mano nuomone, Bubas yra atsakingas už Šiaulių apskrities [viršininko] Jono Noreikos, didelio patrioto ir rezistento, suėmimą 1943 m. kovo mėn. ir išvežimą į Štuthofą.“
Lietuvių enciklopedijoje, kurios vienas iš redaktorių yra D. Jasaitis, rašoma: „J. Noreika 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės buvo paskirtas Šiaulių aps. viršininku. Eidamas šias pareigas susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus prieš okupantus. 1943 m. po propagandinės kelionės į Vokietiją išspausdino lietuviškoje [pogrindžio] spaudoje straipsnį – „Šių dienų Vokietija“, kuris buvo nepalankus nacių režimui.“

– 1946 m. sovietų tardomas J. Noreika sakė: „Tautine veikla buvau artimai susijęs su Šiaulių ligoninės direktoriumi Jasaičiu. Mes svarstydavome politinius klausimus, susijusius su Lietuvos ateitimi. Svarstėme tarptautinę padėtį ir padarėme išvadas, kad vokiečiai pralaimės šį karą, bet mūsų interesas buvo palaikyti su jais atsargius kontaktus, kad anglai ir amerikiečiai pirmieji užimtų Vokietiją ir su jų pagalba Lietuva galėtų atsilaikyti prieš SSRS. Siekiant šių tikslų mes susitarėme su Jasaičiu aktyviai veikti kur bebūtume.“

– J. Noreikos bendražygis Damijonas Riauka yra pažymėjęs, kad „Jonas Noreika neskirstė okupanto į savus ir svetimus: „Mūsų paklaustas, kaip mums reikia elgtis su vokiečiais Noreika pasakė: „Rusai mums nedraugai, o vokiečiai – ne broliai.“ J. Noreika „kartu su kitais 10 Žemaitijos inteligentų reikalavo vokiečių vadovybę uždrausti genocidą prieš lietuvių ir žydų tautybių žmones ir suteikti Lietuvai savivaldą. 1943 m. vasarį parašė straipsnį „Šių dienų Vokietija“, kuriame demaskavo nacistų režimo pragaištingumą kaip lietuvių tautai, taip ir pačiai Vokietijai.“

J. Noreika, būdamas teisininkas, suprato, kad jam mirties bausmę lems ne kaltinimai „bendradarbiavus su vokiečiais“, bet kaltinimai dėl antisovietinio pogrindžio kūrimo, tačiau šią lemtingą egzistencinę akimirką prašė sovietų teismo išteisinti tik dėl „bendradarbiavimo su vokiečiais“, nes laikė šį kaltinimą neteisingu.
Dalius Stancikas


– Sakydamas baigiamąją kalbą sovietų teisme J. Noreika sutiko su visais kaltinimais dėl pasipriešinimo sovietų valdžiai, išskyrus kaltinimą, kad „savanoriškai tarnavo vokiečiams“; J. Noreika pabrėžtinai prašė sovietų teismo jį išteisinti tik pagal šitą kaltinimo punktą“.

Atkreipkime dėmesį: J. Noreika, būdamas teisininkas, suprato, kad jam mirties bausmę lems ne kaltinimai „bendradarbiavus su vokiečiais“, bet kaltinimai dėl antisovietinio pogrindžio kūrimo, tačiau šią lemtingą egzistencinę akimirką prašė sovietų teismo išteisinti tik dėl „bendradarbiavimo su vokiečiais“, nes laikė šį kaltinimą neteisingu.

Tačiau Vilniaus meras kažkodėl nepaisė šių jam žinomų faktų ir labai nekorektiškai lygino Joną Noreiką su sovietų kolaborantais – J. Noreikos išdavike Valerija Valsiūniene ir Lietuvos okupaciją įteisinusiu Petru Cvirka. Su tais, kurie naikino Lietuvos valstybę, kuriems pataikavimas okupantui lėmė gerovę ir saugumą. Tuo tarpu J. Noreika veikė visiškai priešingai: „Savo gyvenimu įrodė, kad kitų piliečių ir Tėvynės gerovė jam buvo aukščiau asmeninių interesų. Jis aktyviai priešinosi tiek nacių, tiek sovietų okupacijoms, dėl ko buvo abiejų režimų įkalintas, o sovietų ir nužudytas.“

Galima būtų vardinti ir daugiau Vilniaus mero skelbiamų klaidų (pvz., neteisingas yra jo tvirtinimas, kad J. Noreika buvo geto steigėjas) ar nutylėjimų, tačiau esmė yra patiems sau atsakyti į principinius klausimus. Ar iš tiesų kolaborantu galima vadinti tą, kuris dirbo okupuotos valstybės apskrities viršininku tik todėl, kad galėtų pagelbėti savo tėvynainiams, kad pridengtų pogrindinę veiklą, taip pat ir žydų gelbėjimą, kuris tokia veikla rizikavo gyvybe ir už tokią veiklą neribotam laikui buvo įkalintas baisiame Štuthofo koncentracijos lageryje?

Ar vadinsime kolaborantais tuos partizanų rėmėjus, kurie partizanų buvo nusiųsti dirbti stribais? Ar vadinsime kolaborantais geto vidaus tvarką palaikusias žydų struktūras – tarybą (judenratą) ir vidaus policiją, kurios vykdė nacių nurodymus geto teritorijoje – juk jų atstovams taip pat yra iškabintos atminimo lentos?

Ar Vilniaus meras tikrai žino atsakymus į šiuos klausimus? Ar ši tema tikrai taip išdiskutuota, kad „tiesa mus išlaisvintų“? Ar ne mes, taip neseniai išsilaisvinę iš pusę amžiaus trukusios okupacijos, kaip niekas kitas turėtume suvokti, kad supaprastintas tų laikų vertinimas dažniausiai tik nutolina nuo istorinės tiesos?

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(191 žmogus įvertino)
4.7644

Top naujienos

Verslininkus džiugina vasaros rezultatai, o palangiškiams ji „šūdina“ (27)

Besibaigiančią vasarą vis daugiau Lietuvos gyventojų rinkosi poilsį pajūrio ir pamario...

Į Rytų Ukrainą plūdo išskirtinė Rusijos technika: po mokymų rusų kariams nustatė vienodą diagnozę (731)

Prieš penkerius metus, antrojoje 2014 m. rugpjūčio mėnesio pusėje, vadinamasis „Ilovaisko...

Lietuvis daro tai, apie ką daugelis svajoja, bet nedrįsta: mano tikslas – pasiekti visišką dugną (166)

Prieš trejus metus prisidengęs Modus Vivendi slapyvardžiu 24-erių Edgaras Bajerčius sėdęs ant...

Ar žinote savo kraujo grupę: dvi iš jų – ypač išskirtinės, tačiau kurią turėti yra geriau moterims? (1)

Pirma, antra, trečia ar ketvirta; pliusas ar minusas? Taip daugelis nuo seno esame įpratę skirti...

Lietuviams kelionė po Ameriką įsiminė ilgam: pasidalino patarimais, kaip nepermokėti

Sveiki, mieli DELFI skaitytojai! Esu Marek Kolosovski – keliautojas iš Šalčininkų, man 26-eri...

Pasaulis kraustosi iš proto dėl šių dviejų interjero stilių: kurį rinktumėtės jūs?

Nuo interjero žanrų gausos kartais sukasi galva, tačiau šį kartą pakalbėsime apie du...

Amerikietiško futbolo bendruomenė šokiruota: 29-erių NFL žvaigždė netikėtai baigė karjerą (2)

Lyg perkūnas iš giedro dangaus. Amerikietiško futbolo bendruomenę praėjusią naktį šokiravo...

Nepraleiskite šito pro ausis: 9 patarimai būsimų pirmokų tėvams (3)

Artėjant Rugsėjo 1-ąjai, dalis būsimų pirmokų tėvų galbūt su jauduliu laukia mokslo metų...

Didžiausia rajono braškininkė atsisako uogų ir griebiasi valgomų gėlių (18)

Daugiau nei dvidešimtmetį braškes auginanti Gudelių kaimo gyventoja Vilija Rastauskienė sako,...