Nes net jeigu ir esate užkietėjęs ateistas, giliau besidomėdamas šia tema gana greitai matysite spalvas ir atspalvius, pasaulis ir jame vykstantys procesai šioje srityje neatrodys tokie paprasti ir vienpusiški. Bet pradėkime iš pradžių.
Pandemijos kuriama grėsmė ir dažnai juntamas su ja susijęs bejėgiškumo bei nesaugumo jausmas šiuo metu aplanko ne vieną žmogų. Tradicinis žmogaus pasaulis, kuriame viskas buvo aišku ir, rodos, valstybės ar mokslo kontroliuojama, patiria krizę, tad nenuostabu, jog šalyje kaip niekad sėkmingai sklando įvairios sąmokslo teorijos. Kas nors kartą savo socialinių tinklų paskyroje nėra skaitęs ar kitur girdėjęs apie nuodus purškiančius lėktuvus, 5G antenų keliamas mutacijas ar kitus slaptų, globalių ir visagalių organizacijų veiklos pėdsakus?
Žmonės sudirgę, įbauginti, tad linkę patikėti tuo, iš ko seniau būtų tik skaniai pasijuokę. Nenuostabu, kad šis laikas yra perspektyvus ir ideologinėse kovose, kurios, deja, dažnai vyksta ne tiek dėl idėjų, kiek jomis užmaskuotų kur kas žemiškesnių tikslų. Ypač, kai tarptautiniai įvykiai – šiuo atveju protestai Lenkijoje, padidina visuomenės dėmesį vienai problemai ir susidaro dar palankesnė dirva visuomenei primesti savo požiūrį.
Vienas geriausių tokių pavyzdžių, mano nuomone, yra paskutiniu laiku labai suintensyvėjantis puolimas prieš krikščioniškas visuomenines organizacijas bei žmones, kurie joms padeda. Lapkričio 17 d. portale Delfi.lt pasirodė straipsnis, toli gražu jau ne pirmas, kurį mielai perpublikavo nacionalinis portalas LRT.lt. Straipsnio taikinys – viena iš visuomeninių organizacijų, kovojančių už prigimtines žmogaus teises ir laisves – Laisvosios visuomenės institutas, tačiau tuo pačiu kliuvo ir mūsų gerbiamai poniai Dianai Nausėdienei, kurios nuotrauka naudojama straipsnio antraštėje.
Panašu, jog vien dėl to, kad ji globojo konferenciją, skirtą padėti krizinį nėštumą išgyvenančioms moterims, tarp kurių yra ir tos, kurios patiria iš savo partnerių, vyrų ar darbdavių spaudimą daryti abortą. Genderizmo ir kraštutinio feminizmo ideologijoje, kurią, spėčiau, ir bando neakivaizdžiai palaikyti šio straipsnio autoriai, bet koks pasakymas apie pagalbą besilaukiančiai moteriai ar neigiamų aborto pasekmių įvardinimas yra lyg raudonas skuduras įsiutusiam buliui, visada sulaukiantis nirtulingo puolimo.
Bet grįžkime prie klausimo – kuo gi skiriasi straipsnis, stengiantis objektyviai išnagrinėti kažkokį reiškinį ir problemą, tegul ir atskleidžiant į tai savo subjektyvų požiūrį, nuo to, propagandinio, kuris skirtas pažeminti ar tiesiog sudirbti visuomenės akyse pasirinktą taikinį?
Skirtumų, subtilesnių ir labiau aiškesnių, yra nemažai, tačiau bene aiškiausias, lengviausiai įžvelgiamas yra baubo lipdymas – bandymas pasirinktą objektą demonizuoti – iškeliant tam tinkančius, o kartais net pritemptus faktus ir ignoruojant tam prieštaraujančius, taip pat pastangos susieti objektą su kažkokiais blogais ar nepopuliariais asmenimis, organizacijomis.
O jeigu tai nepavyksta – bandyti parodyti tikru blogio įsikūnijimu visuomenei nežinomus užsienio asmenis ar organizacijas, turinčias kažkokių sąsajų su taikiniu, tikintis, kad skaitytojas dėl kalbos barjero ar tiesiog noro įsigilinti į problemą patingės ieškoti tokios informacijos patvirtinimo ar paneigimo.
Šalia viso to efektyvu visame tekste „netyčia“ primėtyti epitetų ir apibūdinimų, kurie kartotųsi kiekvienoje pastraipoje, ir lyg ir tiesiogiai su tema nesisietų, bet vis tiek skatintų skaitytojų fantaziją ir neigiamą nusistatymą taikinio atžvilgiu.
Šie metodai žinomi nuo seno, visgi, paskutiniu laiku labiausiai juos plėtoja ir yra išvystę Rusijos propagandistai, tokie kaip Dmitrijus Kiseliovas ir kiti, visuomenės nuomonių formavime Rusijoje pasiekę neregėtos sėkmės ir senai yra tapę viena iš esamo režimo pamato dalimi.
Panašu, kad minėta technika panaudota mūsų minimame straipsnyje. Taigi, panagrinėkime, kaip šiuo atveju yra konstruojamas ideologinis baubas – pasaulinis ultrakatalikų ar ultrakrikščionių sąmokslas prieš visuomenę ir jam Lietuvoje neva vadovaujantis mano jau minėtas Laisvos visuomenės institutas.
Centrine šio baubo lipdymo ašimi tarnauja Lenkijos visuomeninė organizacija „Ordo luris“ – organizacija, kovojanti už abortų Lenkijoje tvarkos griežtinimą. Ši organizacija, iš tiesų gausi ir įtakinga, nesenai kreipėsi į Lenkijos konstitucinį teismą, norėdama išaiškinimo, ar abortai dėl galimo vaiko apsigimimo atitinka pagrindinį šalies įstatymą. Šis kreipimasis ir jam palankios konstitucinio teismo išvados sulaukė palaikymo iš valdančios partijos ir dalies visuomenės pusės, tačiau tuo pačiu pakurstė protestus organizacijų, kovojančių už abortų tvarkos liberalizavimą. Verta paminėti, kad Lenkijos Konstitucinio Tribunolo sprendimas nepanaikina nėštumo nutraukimo pagrindų, susijusių su moters sveikata, tačiau riboja nėštumo nutraukimą (ne visais vaisiaus apsigimimo atvejais, o tik tais, kai abortas daromas dėl eugeninių priežasčių).
Tikroji Lenkijos Konstitucinio Tribunolo sprendimo esmė – apginti Dauno sindromą turinčio vaisiaus teisę gyventi. Viskas būtų daugiau ar mažiau aišku – kiekvienas šiuo klausimu tiek Lenkijoje, tiek ir pas mus turi savo nuomonę ir turbūt natūralu, kad yra nesutarimai. Tokia jau ta demokratija – ginčuose gimsta tiesa ar bent jau randama pusiausvyra ar kompromisas. Kartais tai vyksta gana audringai. Bet visgi – kuo šie kaimyninės šalies vidaus reikalai yra taip susiję su mumis?
Straipsnio autoriai atrado sąsają – pasirodo, Laisvos visuomenės institutas viešai palaikė šią „Ordo luris“ iniciatyvą, kas atrodytų, visai yra natūralu krikščioniškas vertybes ginančiai organizacijai, išreiškiančiai pagarbą žmogaus gyvybei nuo jos prasidėjimo momento.
Tačiau straipsnių autoriai šiam palaikymui suteikė didžiulę hiperbolizuotą reikšmę, lyg nelabai iki šiol šioje šalyje girdėto instituto iš užsienio šalies palaikymas iš tiesų galėjo nulemti Lenkijos konstitucinio teismo teisėjų sprendimą.
Toks „galios“ supratimas iš tiesų kelia šypseną, ypač ironiškai norisi šypsotis, kai ant to paties kurpaliaus „klijuojamas“ ir tolesnis LVI ir net mūsų valstybės pirmosios ponios užsipuolimas.
Straipsnio autorių grupė (tiesa pasakius, gana keista, nes minimos trys Lietuvos žurnalistų ir kelios jų kolegų Lenkijos pavardės, tad kyla klausimas, nejau toks dviejų šalių plunksnos brolių būrys sėdo prie vieno jungtinio straipsnio ir tesugebėjo suregzti tik tokį propagandinį kūrinį skandalinga antrašte) puolė nagrinėti, kas gi dar parėmė šį kreipimąsi ir atrado visą tariamo „blogio ašį“.
Minimos Slovakijos ir Kroatijos organizacijos, tarptautinė organizacija „Tradition, Family and Property“ (TFP), JAV veikianti organizacija „Family Watch International“, minėta ir pasaulinio šeimų kongreso pavadinimas. Beveik kiekviena organizacija, žinoma, buvo pristatoma su neigiama etikete – vienos, esą, kaip „Family Watch International“ yra kažkieno vertinamos kaip neapykanta skatinančia organizacija bei esą palaiko ryšius su kažkokias Ugandos aktyvistais, kovojančias su homoseksualumu, kitos („Tradition, Family and Property“) blogos, kad jos ištakos esą yra Brazilijoje. Slovakams ir Kroatams priekaištas dar „baisesnis“ – esą, jų sukūrimą įtakojo vienas Lenkijos universitetas.
Na, ir gale metamas koziris – antraštėje sušmėžuoja daug kam keliantis šiurpą „Black Lives Matter“ pavadinimas. Tekste su juo sąsajų lyg ir nėra. Faktų, kad visos šios minimos organizacijos kažką blogo darytų ar norėtų padaryti, žinoma, išskyrus vieną ginčytiną atvejį, nepateikiama – tik epitetai. Nesivelsiu į jų atskleidimą ir aš, nors ir būtų ką pasakyti – straipsnis ir taip jau išsiplėtė iki neregėtos apimties. Dekonstruojant šį propagandinį užtaisą norisi apeliuoti į logiką – be faktų tikrinimo tai vienas pagrindinių būdų atskirti propagandą.
Pirma išvada – jeigu skirtingų šalių skirtingos organizacijos palaiko trečios šalies sprendimą – ar galima tarp jų dėti lygybės ženklą? Sakysime, jeigu žinome, kad Putino vadovaujama Rusija pasirašė Paryžiaus klimato kaitos susitarimą, ar galima teigti, kad visos jį pasirašiusios šalys palaiko Putino režimą? Šiuo atveju galioja tokia pat „logika“, o tikriau – jos nebuvimas.
Na, o apie gausius neigiamus epitetus pasakoti daug nereikia – jų gausu kiekvienoje pastraipoje. Bandoma supriešinti iš LVI valdybos narių, tačiau ne organizacijos, dėl užimtumo pasitraukiantį doc. Vincentą Vobolevičių ir institutą. Panašu – nelabai sėkmingai.
Autorių garbei, reikia pasakyti, kad nors straipsnis nukreiptas, kaip sako liaudis, į „vienus vartus“, vis dėl to jame įdedamas trumpas LVI ir prezidentūros atsakymas.
Ko gero, tuo tik ir remiasi visas pasaulinis ultrakatalikų sąmokslo baubas, kurį straipsnio rengėjai ir užsakovai suprojektavo į Laisvos visuomenės institutą, siekiant pašalinti jį ir panašias visuomenines organizacijas iš kelio ar bent jau marginalizuoti, išstumti į paribius, atbaidyti jo rėmėjus ir partnerius.
Na, ir paskutinis akcentas – kas gi yra straipsnio užsakovas ir vykdytojai? Šį tyrimą rėmė IJ4EU fondas, savo svetainėje prisistatantis kaip nepriklausomos tiriamosios žurnalistikos rėmėjas, kurio tikslas populiarinti tiriamąją žurnalistiką, peržengiančią valstybių ribas. Sakyčiau, skamba kilniai, bet kiek pavyko apie jį paskaityti plačiau – tai fondas, kurį be Europos komisijos finansuoja ir vadinamasis Atviros visuomenės rėmimo institutas (Foundation Open Society Institute), susijęs su žinomu ir prieštaringai vertinamu JAV verslininku G. Sorošu, pagarsėjusiu kovoje už abortų liberalizavimą ir kitais panašiais siekiais visame pasaulyje..
Tyrimo vykdytojai – tiriamosios žurnalistikos centras „Siena“, kurios vadovo Šarūno Černiausko pavardė figūruoja ir autorių sąraše. Pagūglinus radau apie šį žurnalistą įdomios informacijos, kad jis buvo atleistas iš 15min.lt portalo tyrimų skyriaus vadovo pareigų dėl privačių duomenų atskleidimo, jo atžvilgiu 2019 m. policijos buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o tuometinė prezidentė Dalia Grybauskaitė iš jo atėmė prieš tai jam suteiktus apdovanojimus. Tad šitoje vietoje irgi kyla tam tikrų minčių, nors neišklausius kitos pusės, žinoma, negalima žmogaus teisti.
Spėčiau, kad tokių straipsnių ateityje tik daugės. Kai kuri ideologija sutampa su dalies verslo interesais bei šiam reikalui įsisavinama žmogaus teisių gynimui skirta ES parama, o dar pasijungia ir savų tikslų siekiantys rėmėjai iš užsienio, susidaro galingas darinys, prieš kurį sunku atstovėti net galingai organizacijai. O ką jau kalbėti apie visuomeninę, gyvenančią iš 2 procentų paramos, privačių paaukojimų ir kitų negausių finansinių šaltinių. Nepaistant to norisi tikėti, kad sveikas protas, tiesos ir gėrio siekimas ne tik daliai, bet visiems žmonėms yra tie kriterijai, kurie yra stipresni už pinigų ir galios įtaką.
Taip pat norisi tikėti, kad Lenkijos prezidento į Lietuvą vizitas ir šios straipsnio pasirodymas yra tik nemalonus sutapimas, o ne sąmoningas bandymas supriešinti mūsų šalį su kaimyne, mūsų strategine sąjungininke.