Daiva Žeimytė-Bilienė. Ukrainiečiai mūsų namuose

Nuo praėjusių metų spalio globoju sirų šeimą. Mohamadas, Ahed ir penki jų vaikai į Lietuvą atvyko liepos 24 d. Pusę metų uždaroje stovykloje laukė sprendimo dėl leidimo gyventi. Gavo leidimą ir sausio 13-ąją išėjo į laisvę. Apsigyveno hostelyje Geležinkelio stotyje. Dar mėnesį laukė lietuviškų dokumentų. Tada dar kelias savaites užtruko, kol užsiregistravo į banką, tada dar kažkiek užtruko, kol vaikams radom mokyklą. Kai vaikus užregistravo, tik tada prasidėjo integracijos programa. Dabar reikia sutvarkyti milijoną visokiausių dokumentų, užpildyti visokius prašymus. Nežinant ir nesuprantant mechanizmų, tai padaryti gana sudėtinga, be to visus prašymus reikia pildyti lietuvių kalba.

Būsto paieškos – misija neįmanoma. Sužino, kad sirai - ne, sužino, kad penki vaikai - ne, sužino, reikia nuomos sutarties - ne.

Kad tokiems žmonėms būtų lengviau susitvarkyti visus integracijos reikalus, paskiriamas kuratorius, kuriuo tampa nevyriausybinės organizacijos. Kai kurios šeimos iš stovyklos išėjo gruodžio gale, viešieji pirkimai baigėsi kovo gale. Ačiū Dievui ir pagaliau pasibaigusioms procedūroms, koordinatorius pagaliau yra, mano globojama šeima prieš savaitę pasirašė sutartį su „Carito“ organizacija. Labai viliuosi, kad dabar jau bus papraščiau. Nes kartais tekdavo ir po pusę dienos sėdėt prie telefono, kad išsiaiškint kokią nors, šiaip atrodytų, smulkmeną.

Emocijų pagauti mes galime padaryti labai daug. Emocijos mus mobilizuoja, matoma neteisybė ir skausmas tarsi užveda visus mūsų „variklius“. Tai yra nerealus jausmas. Tada mes darome didžiulius darbus, nes to reikia kitiems. Visgi emocijos yra toks reikalas, kuris keičiasi. Ir tai yra visiškai normalu ir natūralu. Kai jos kiek nuslūgsta, išsigrynina tikroji situacija. Ir tada gali būti visko: ir nuovargio, ir nusivylimo, ir nesuspratimų, ir netgi pykčio. Tai situacija, kai mes patys sau turime užduoti klausimą: kodėl mes tai darome?

Daiva Žeimytė-Bilienė

Žodžiu, jeigu rimtai ir nuoširdžiai nori padėti tokiems žmonėms, tai praktiškai eiti kas dieną kaip į darbą. Nes reikalų tikrai daug. Ir čia dar visokie žmogiški dalykai. Štai tarkim, aiškinu sirų šeimai dešimtą kartą apie kokią nors procedūrą, o jie ir vėl to paties vienuoliktą kartą klausia. Nervai kyla, galvoji, kaip taip galima nesuvokt? Bet suskaičiuoju iki dešimt, pakvėpuoju ir vėl aiškinu. Nes suprantu, kad gali žmonės nesuprasti, arba dėl kalbos barjero kažką ne taip suprasti.

Arba atrodo jau paaiškinai, sutarei, o jie kažin kokių „patarėjų“ prisiklausę tau visiškas nesąmones kalba. Vėl kvėpuoji ir tada jau ne tik aiškini, bet ir tų „patarėjų“ kliedesius paneiginėji.

Arba kartais negali suprast, kodėl jie vienaip ar kitaip pasielgia. Arba kodėl kažkaip nepasielgia. Tokios kasdienės tolerancijos, kantrybės ir emocijų valdymo pamokėlės. Atvirai sakau, kartais būna minučių, kai norisi viską mesti ir toliau gyventi tik sau ir dėl savęs.

Kodėl aš visą tai pasakoju? Nes šiandien labai aiškiai suprantu, kad padėti žmonėms iš tiesų nėra taip paprasta, kaip mums gali atrodyti iš pradžių. Ypač kai reikia ilgalaikės pagalbos, savotiškos globos, palydėjimo. Kai žmonėms, kuriems nusprendėme padėti, suteikiame viltį, kad mes būsime tie, kuriais galima pasiklauti.

Emocinė savanorystė mums uždeda savotiškus rožinius akinius. Mums gali pradėti atrodyti, jog tie žmonės, kuriems mes nusprendėme padėti, turi elgtis tik taip, kaip mums atrodo, daryti taip, kaip mes pasakome. Arba, kad jie privalo mums būti amžinai dėkingi už tai, kad mes jiems padedame.
Bet jie nieko neprivalo. Ir jie gali būti visokie: geri, malonūs, draugiški, tačiau tuo pačiu išsiblaškę, nesuprantantys, bambantys, nedėkingi ir pikti. Lygiai tokie patys galime būti ir mes.

Prasidėjus karui Ukrainoje, daugybė lietuvių pasiryžo į savo namus ir širdis priimti ukrainiečių šeimas. Košmaras Ukrainoje įjungė visus mūsų empatijos ir žmogiškumo mygtukus. Tokio visuotinio gerumo seniai neteko matyti. Ir tai buvo kažkas nuostabaus.

Pavyzdinio ir labai žmogiško. Kaip ir dabar, jau praėjus daugiau nei mėnesiui nuo karo pradžios, absoliučiai žmogiška yra pavargti.

Štai Lenkija, kuri teigia, kad tai yra didžiausia humanitarinė krizė nuo Antrojo pasaulinio karo, neslepiama, kad priimti pabėgėlius nėra lengva. Humanitarinių centrų atstovai tvirtina, kad renkant paramą ir ieškant apgyvendinimo vietų, nuo pat pradžių būtina išlaikyti šaltą protą. Nes atsiranda siūlančių ir labai prastas apgyvendinimo sąlygas, arba mažame bute gyvenantys žmonės siūlosi priimti keletą asmenų. Jau esama netinkamų pasiūlymų, kaip pavyzdžiui vieniši vyrai siūlosi priglausti jaunas moteris, net ir su vaiku.

Visada bus tokių, kurie bandys šia situacija pasinaudoti, arba tokių, kurie emocijų pagauti prižadės, bet vėliau supras, kad negali to ištęsėti. Kai karui prasidėjus parašiau, kad su vyru galime priimti ukarainiečių šeimą, gavau nemažai žinučių iš žmonių, norinčių padaryti tą patį. Štai viena moteris rašė, kad tuojau pat gali priimti ukrainiečius, nurodė savo kontaktą. Bet po dienos ji parašė, kad jau nebegali, nes nusprendė, kad neapsimoka. Visokių būna situacijų.

Lietuvoje su Ukrainos karo pabėgėliais dirbančios nevyriausybinės organizacijos man pasakoja pastaruoju metu vis dažniau sulaukiančios skambučių iš žmonių, kurie ukrainiečių šeimas priėmė į savo namus. Klausiama - o ką dabar daryti? Net neabejoju, kad atsiras tokių, kurie piktinsis, kaip galima tokius klausimus užduoti. Juk vyksta karas. Galima pateisinti, galima smerkti, bet tokių klausimų bus, ir kuo toliau, tuo daugiau. Ir į juos reikia atsakyti. Nes privatumo ilgainiui pradeda reikėti ir priglaudusiems, ir priglaustiems. O jeigu dar pridėtume tuos dalykus, apie kuriuos pasakojau pradžioje (bankai, mokyklos ir tt), atsiranda tikrai daug reikalų.

Apie tai, ką daryti turi būti komunikuojama daugiau ir dažniau. Kad tokie klausimai netaptų tik nevyriausybinių organizacijų problema. Konkrečių atsakymų reikia tam, kad padėtume ir tiems, kurie priglaudė, ir tiems, kuriuos priglaudė. Kad atsiradęs nuovargis nepavirstų pykčiu,kurio mums dabar mažiausiai reikia.

Akivaizdu, kad mūsų reakcija į karą Ukrainoje praeis kelis etapus. Bus visko. Ir tam reikia ruoštis. Premjerė Ingrida Šimonytė kovo 11-osios minėjime, ko gero, ne veltui ištarė tokius žodžius: „Nereikia galynėtis, kas šiandien labiau padės Ukrainai“.

Šiandien labiausiai reikia realaus suvokimo, kad karas gali tęstis nežinia kiek, pagalbos gali prireikti ilgalaikės, tie žmonės bus mūsų kaimynai ir bendradarbiai. Reikalui esant, jie laikinai gali apsistoti ir sporto salėse, ir mokyklose, tai netgi gali būti jiems saugiau tam tikrais atvejais. Tačiau svarbiausia suprasti, kad šiandien jie absoliučiai kliaujasi tik svetimų žmonių gera valia.

Pirmosios emocijos nuslūgo, bet tie žmonės vis dar yra čia. Ir jiems vis dar mūsų reikia. Dabar dar labiau nei pradžioje. Todėl aš dažnai sakau – nereikia gelbėti viso pasaulio, užtenka padėti vienam žmogui. Vienai šeimai. Bet iki galo. Ir jūs būsite padarę labai daug. O svarbiausia suprasti, kad visi žmonės yra pirmiausia žmonės, su visomis žmogiškomis savybėmis. Jie tokie pat, kaip ir mes.