Tyrimai rodo, kad dauguma žmonių bijo pasenti. Kodėl? Pagrindinė priežastis - požiūris į senatvę konkrečioje visuomenėje: kaip į senyvo amžiaus sulaukusius žmones reaguojama, kaip su jais elgiamasi viešoje erdvėje, darbo rinkoje, koks valdžios požiūris į vyriausius šalies piliečius, ar jie vertinami, ar suprantami ir ar yra paisomi jų interesai. Pagaliau, labai svarbu, kiek kiekvienas iš mūsų gerbiame senatvę ir tos kartos žmones. Nors nuolat kalbama apie pagarbą vyresniems žmonėms, pastarieji apklausose įvardija visai ką kitą – kad yra diskriminuojami, ignoruojami, su jais nesiskaitoma.

Štai Rytų šalyse netgi priimtina, kad pakviestas į svečius žmogus, pirmiausia paklausia ar namuose yra garbaus amžiaus šeimos narys. Ir pirmiausia pasisveikina su juo, įteikdamas kokią nors dovaną. Pas mus gi neretai senolį nukiša į kokį atokiausią namo kampą, kad po kojomis nesimaišytų.

Bet dabar Lietuvoje senatvė - dėmesio centre. Ir už tai reikia „padėkoti“ tam nelemtam virusui. Būtent virusas, kuris, kaip teigiama, pavojingiausias tiems, kam virš 60 metų, privertė prisiminti vyresniąją kartą. Visi dabar kalba apie senus žmones. Visuomenė pliekiasi nesutardama, teisingai ar ne elgiamasi su izoliuotais senjorais, kurie negali matytis su savo vaikais ir anūkais,
Vyriausybė kuria strategijas, kaip senjorai turės gyventi ateityje. Dar po 200 Eur padalins, kad jie tos ateities sulauktų, iš bado nenumirtų.
Sveikatos apsaugos ministras pyškina nutarimus, kaip piliečiai, kurie įkopė į septintą dešimtį, turėtų elgtis viešose vietose. Verslas tuos nutarimus paverčia nurodymais ant langų ir durų senjorams šiukštu nekišti nosies į kavines ar knygynus.

Neadekvatūs tie nurodymai, tiesą sakant, bet gi ką daryti, kai ministras liepia senjorus saugot, kitaip baus. Netgi patys senjorai nebetyli - sukilo prieš ribojimus ir rekomendacijas, kurios yra taikomos jiems karantino metu. Žodžiu, susirūpinimas didžiulis. Ir diskutuoja dabar visi, kaip baisu, kaip baisiai diskriminuojami pas mus senukai, kaip smarkiai mes jų negerbiam.

Gerbiamieji ponai! Ką gi jūs sakote? Diskriminuojami? Negerbiami? O kada, atleiskite už tiesmukumą, buvo kitaip? Kada, pasakykite sąžiningai, mes senus žmones Lietuvoje gerbėm?

Tiesiai šviesiai? Niekada. Ir nereikia apsimesti, kad dabar staiga seneliai ir jų interesai mums labai parūpo.

Pradėkime nuo statistikos. Beveik visi Lietuvoje mirę nuo COVID-19 – vyresni nei 70 metų. Beveik visi turėjo lėtinių ligų. „Rizikos grupė“. Tai nuolat pabrėžiama, nes, suprask, ir taip jie jau buvo viena koja grabe. Jeigu ne virusas, gal jie būtų gyvenę dar metus, gal kelis, bet gi vis tiek būtų greitai numirę. Tai kam jų gailėtis?

Gerbiamieji ponai! Ką gi jūs sakote? Diskriminuojami? Negerbiami? O kada, atleiskite už tiesmukumą, buvo kitaip? Kada, pasakykite sąžiningai, mes senus žmones Lietuvoje gerbėm?

Taip tvirtina dalis visuomenės. Manykime, kad jie nesupranta, nes tai ne jų senelis mirė. Nesupranta, nes dar nėra sulaukę garbingo amžiaus, kada, neabejoju, ne tik kiekvieni metai, bet ir kiekviena sekundė yra aukso vertės. Sakykime, kad jie tiesiog nesupranta. Bet ką daryti, kai taip kalba profesoriai?

„Gaila žiūrėti į tuos merus, kurie tragišku tonu visuomenei kaip „dramatiškiausią žinią“ praneša naujieną, kad jų valdomoje savivaldybėje nuo infekcijos mirė 91 ar 94 metų senjoras. Su visa pagarba mirusiam ir jo artimiesiems, vis tik manau, kad sveiko proto žmonėms tai gali sukelti mažų mažiausiai šypseną. Taip prieš daugiau kaip mėnesį kalbėjo vienas medicinos profesorius.

Ko tikėtis iš visuomenės, kai gydytojui 91-erių metų senolio mirtis kelia šypseną? Gal, anot profesoriaus, ir gydyti tokio senio nebeapsimoka? Kam gi švaistyti privalomojo sveikatos draudimo lėšas? Vis tiek jis greit numirs. Žagtelėjau, kai tokias profesoriaus mintis perskaičiau. Ką tikrai turėtų daryti sveiko proto žmogus, tai po tokių pasisakymų niekada nepatikėti savo sveikatos ir gyvybės tokiam besišypsančiam profesoriui.

Visą gyvenimą atidavė kitiems, o šiandien nėra net kas ją palaidotų. Ir deja, tokių kaip ji senelių - daugybė. Jiems vienatvė ir skurdas yra beveik kasdienybė. Paklauskime savęs atvirai - ar jie ir jų likimai mums labai rūpi?

Italijoje gyvenanti ir dirbanti kolegė pasakojo, kad siaučiant virusui vienas italas senolis stovėjo gatvėje su plakatu, kuriame buvo parašyta, jog jis nori visai nedaug. Tik atšvęsti dar vieną gimtadienį. Kaip manote, ar jis turi tokią teisę? Ar turėjo tokią teisę tas Lietuvoje miręs senolis, kurio mirtis kažkam kelia šypsena?

Prieš keletą metų su dabar jau amžiną atilsį Roku Žilinsku vieną pavasario savaitgalį lankėmės Jurbarko rajono socialinėse įstaigose. Užsukome į trejus senelių namus: dveji valstybiniai, vieni privatūs. Labai įstrigo du momentai. Pirmasis - pokalbis su paskutiniąsias gyvenimo dienas valstybiniuose senelių namuose leidžiančia buvusia traktoriaus vairuotoja. Tokia drūta ir augalota moteris tatuiruotomis rankomis. Šeimos ji nesukūrė, tad atėjus senatvei pati pasiprašė į senelių namus. Dar dabar ausyse skamba jos žodžiai: „Niekam aš šioj žemėj nereikalinga. Nežinau, kas mane palaidos“. Ji visą gyvenimą atidavė kitiems, o šiandien nėra net kas ją palaidotų. Ir deja, tokių kaip ji senelių - daugybė. Jiems vienatvė ir skurdas yra beveik kasdienybė. Paklauskime savęs atvirai - ar jie ir jų likimai mums labai rūpi?

O ką jaučia koks čia gyvenantis senelis, pro savo kambario langą matydamas tą šarvojimo salę. Galbūt nieko nejaučia, nes toks tas gyvenimo ratas. O gal jaučia?

Štai pagalbos seneliams iniciatyva „Sidabrinė linija“ praneša, kad per balandį sulaukė net 442 naujų pašnekovų – tai daugiau nei per visus 2019 metus. Žinoma, tai daugiausiai susiję su dabartine karantino situacija ir dėl to kylančiu nerimu bei fiziniais apribojimais. Bet visgi, įsivaiduokite, kiek vyresnio amžiaus žmonių Lietuvoje tiesiog neturi su kuo pasikalbėti jiems aktualiomis ar jautriomis temomis. Neturi kas juos išklauso. Galbūt kai kurie iš jų yra vieniši. Bet net neabejoju, kad dalis jų turi artimuosius, kurie tiesiog neranda laiko pasikalbėti su savo seneliu ar močiute.

Antrasis įstrigęs momentas iš mūsų kelionės su Roku - vienuose senelių namuose įrengta šarvojimo salė. Toks, sakyčiau, makabriškas vaizdelis. Vadovas aiškino, kad tai papildomos pajamos įstaigai. Kaip ir logiškas sprendimas. Bet aš jau tada pagalvojau - o ką jaučia koks čia gyvenantis senelis, pro savo kambario langą matydamas tą šarvojimo salę. Galbūt nieko nejaučia, nes toks tas gyvenimo ratas. O gal jaučia. Gal jam netgi labai nemalonus toks nuolatinis priminimas, kad visai greitai ir pats ant toje salėje stovinčio stalo atsidurs. Ir galų gale ar kam rūpi, ką tas senelis jaučia? Kur pinigai, empatijai vietos nėra. Paskui senelius į tokias įstaigas atkeliauja ir jų pensijos. Didesnės, mažesnės, bet vis tiek pinigai. O pinigai gi nekvepia.

Senatvė labai patogi ir politikams. Apie pusė milijono Lietuvos gyventojų yra virš 65-erių metų amžiaus. Jie gi – pagrindinis rinkėjas. Manipuliuoti jais prieš rinkimus– pagrindinis visų politikų uždavinys.

Kad senatvė labai patogi galimam pasipelnymui ar piknaudžiavimui, rodo ir privačių globos namų „Klaipėdos hospisas“ situacija. Prasidėjus koronaviruso protrūkiui, „Klaipėdos hospise“ užsikrėtė didžioji dalis pacientų, kurių amžiaus vidurkis – 78 metai. Netrukus paaiškėjo, kad įstaiga turi vos vieną higienos pasą, o ligonių – apie 40. Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas dėl įstaigos veiklos kreipėsi į prokuratūrą. Atliekamas įkiteisminis tyrimas dėl galimo kovos su epidemijomis ar užkrečiamosiomis ligomis taisyklių pažeidimo, piktnaudžiavimo ir neteisėto vertimosi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla. Taip pat aiškinamasi, ar „Klaipėdos hospisas“ tinkamai naudojo gautas lėšas.

Senatvė toks visai neblogas verslas – klientai terminuoti, bet apsimokantys. O ir jų pasiūla nenutrūkstanti.

Senatvė labai patogi ir politikams. Apie pusė milijono Lietuvos gyventojų yra virš 65-erių metų amžiaus. Jie gi – pagrindinis rinkėjas. Manipuliuoti jais prieš rinkimus– pagrindinis visų politikų uždavinys. Turbūt nebuvo tokio politiko, kuris kanidatuodatas į Seimą nesiūlytų didesnių pensijų. Šviesų rytojų mūsų senjorams žada visi. Politikai kalba, o seneliai toliau skursta. Jie – vis dar labiausiai pažeidžiama visuomenės dalis. Didžioji dalis pensijų Lietuvoje vis dar ties skurdo riba. Pernai rugpjūtį didesnė nei 800 Eur pensija buvo skiriama vos 1200 pensininkų. Daugiausia pensininkų buvo skiriama 200–300 Eur pensija. Tuo laikotarpiu, apie kurį kalbu, iš viso tokią pensiją gavo 230 tūkstančių Lietuvos gyventojų.

Ir štai Vyriausybė pasiūlė mokėti po 200 Eur vienkartines išmokas senjorams. Po šios žinios, viena mano pažįstama pasakoja apie savo pokalbį su pensininke mama. Ši sako: „Vaikeli, tai man dabar reikės už valstiečius balsuot?“. „Kodėl, mama?“ - klausia mano pažįstama. „Tai jei dabar po 200 Eur duos visiems pensininkams, vadinasi reikės už juos balsuoti“.

Keistas reikalas. Jeigu tie pinigai skirti pagalbai senjorams dėl karantino metu patirtų nuostolių, kodėl patys senjorai tas išmokas supranta kaip įpareigojimą? Valdžia sakys, kad su rinkimais tai nesusiję, kad niekas negalėjo numatyti, kad situacija bus tokia. Negalėjo. Bet kaip tyčia tie rinkimai jau rudenį. Toks neįtikėtinas sutapimas. Ir toks jau įprastas ir puikiai pažįstamas žaidimas pensininkų emocijomis.

Kaip manote, ar bent vienas darbdavys rizikuos gauti baudą dėl minėto punkto nesilaikymo? Kad nerizikuos, parodė nuorodos ant kavinių ir kitų viešų įstaigų langų, kad tie, kuriems suėjo 60 metų, nosies pro duris nekištų. Taigi, kas bus atleisti pirmiausia?

Pažįstu ne vieną vyresnės kartos žmogų, kuris dar mielai padirbėtų. Manote, jų kas nors labai pageidauja? Senjorų galimybės įsidarbinti visada buvo gerokai sudėtingesnės. Nesvarbu, kad jų sukaupta patirtis ir išmintis yra aukso vertės. Ir kad jie gali būti geriausiais gyvais mokytojais. Viena medikė karantino metu man sakė: „Reikia labai saugoti vyresnės kartos retų ligų gydytojus. Jų Lietuvoje nėra daug. Bet jų sukaupta patirtis – neįkainojama. Tą patirtį jie perduos jaunąjai kartai. Negalime to pamiršti.“ Pamirštam. Nes darbo rinka pensinio amžiaus žmones vis dar nurašo, kaip jau niekam tikusius.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba šią savaitę pradėjo tyrimą dėl vieno teisės akto, kuris riboja galimybę dirbti asmenims, vyresniems nei 60 metų amžiaus. Yra punktas, kuriame dėstoma: „darbdavys privalo užtikrinti, kad priklausantys rizikos grupei (sulaukę 60 metų amžiaus asmenys) negalėtų dirbti ir turėti tam tikro kontakto su kitais asmenimis”.

Kaip manote, ar bent vienas darbdavys rizikuos gauti baudą dėl minėto punkto nesilaikymo? Kad nerizikuos, parodė nuorodos ant kavinių ir kitų viešų įstaigų langų, kad tie, kuriems suėjo 60 metų, nosies pro duris nekištų. Taigi, kas bus atleisti pirmiausia?

Tyrimai rodo, kad senatvę nuvertina ne tik visuomenė, bet ir patys vyresnio amžiaus žmonės. Nes jiems senėjimo tema yra labia skaudi ne tik dėl to, kad kūnas sensta. Jiems tai susiję su socialinio statuso praradimu. Dėl to mūsų senjorai dažnai linkę likti nepastebėti.

O kokių šaunių jų yra. Kad ir mano dėdė Antanas Mažeika iš Rokiškio – aštuoniasdešimt su trupučiu jam dabar. Uch, kiek pas jį dar parako! Žinot, ką jis man pasakė, kai paskambinau prieš keletą dienų, paklausti, kaip gi jam sekasi šitam karantine gyventi. „Viskas man gerai, vaikeli, tik šokių kur savaitgaliais būdava trūksta. Ir mūsų „Bočių“ ansamblis dabar nebesirenka, tai tik dėl to kažkaip liūdniau. O daugiau viskas gerai, dar pasimatysma kadū vasarą“. Nuostabus tas mano dėdė.

Vis laukiu kolegės žurnalistės Živilės Kropaitė-Basiulės įrašų Feisbuke apie jos močiutės nuotykius ir pamąstymus. Ji savo anūkei su labai gražiu aukštaitišku akcentu telefonu per karantiną anekdotus pasakoja: „Kų paimt pardątūvęj?“ – klausia vyras žmąnos. „Ė tu su kauki?“ – „Aha“. – „Nu tai imk kasų!“.Visi keiksnojo gegužę iškritusį sniegą, o Živilės močiutė jai į ragelį porino: „„Ė tai čia gi tik salietra“. Verkiau iš juoko.

Mano kolegė, rašydama apie Italijoje nuo viruso šimtais mirštančius senelius, uždavė labai gerą klausimą: ar pasaulyje vis dar yra vietos tiems, kurie jį kūrė? Iš tiesų. Kai į senus žmones pradėsime žiūrėti ne kaip į naštą „Sodrai“, potencialių balsuotoją ar būsimą laidojimo namų klientą, gal kažkas ir pasikeis. Tačiau tam pirmiausia reikia pripažinti, kad kol kas nėra šioje šalyje vietos senukams. Kol kas nėra. Reikia pagaliau tai pasakyti garsiai, nes pokyčiai prasideda nuo pripažinimo.