Netaupė ir elektros. Į Minską vykau po naujųjų metų. Nuo šviesų švieselių mirgėjo visas miestas. Girliandomis buvo apkabinti net ir statybiniai kranai. Gidė pasakojo, kad valstybės įsiskolinimas už elektrą yra milžiniškas. Bet prezidentui labai patinka girliandos ir lemputės. Jeigu jau šventė, tai reikia, kad aiškiai matytųsi, jog šventė. Reikia, kad viskas švytėtų ir mirgėtų.
Supratau, kad kas patinka Aliaksandrui Lukašenkai, turi patikti visiems. Važiavom į etnografinį kaimą, kuris įsikūręs už Minsko. Visas autobusas stebėjosi keistu reginiu. Dailios, šviesiomis spalvomis dažytos baltarusių sodybos buvo aptvertos griozdiškomis plytinėmis tvoromis. Baisus vaizdelis. Klausėm gidės, kam tos tvoros. “Lukašenkos giminaitis plytų fabriką turi, prezidentui tos plytos patinka, tai jis liepė visiems savo sodybas apsijuost. Valstybė sumokėjo”- paaiškino gidė. Ilgai ir gardžiai juokėmes. Ne vienas tuo metu sakė -keistuolis tas Baltarusijos prezidentas. Juokingas kažkoks.
Visada mums Aliaksandras Lukašenka atrodė juokingas. Pamenat kai prezidentaujant Daliai Grybauskaitei, jis buvo atvykęs į Lietuvą? Visi ilgai su šypsena aptarinėjo jo elgesį vizito metu - su didžiausia puokšte gėlių jis lyg koks ūsuotas katinas aplink tuometinę Lietuvos prezidentę trynėsi.
Visi ilgai aptarinėjo ir tai, kaip juokingai A. Lukašenka atrodė susitikime su Vladimiru Putinu praėjusių metų rugsėjį – A. Lukašenka visaip kaip raitėsi tame fotelyje, kad tik įtiktų savo globėjui, kuris visa savo povyza demonstravo, kas čia yra padėties šeimininkas: krapštė galvą, veidą, varstė akis tai į svečią, tai į tolį ir tiesiog abejingai klausėsi į priekį nuolankiai palinkusio A. Lukašenkos.
Komunistas iki kaulų smegenų, kuris TSRS suirimą yra pavadinęs „didžiausia XX amžiaus geopolitine katastrofa“. Sovietmetį, kurio akivaizdu, jis labai ilgėjosi, A. Lukašenka visaip kaip bandė išlaikyti savo šalyje. Su visa sovietmečio atributika. Ir tas jo sovietinis primityvumas visam pasauliui nuolat kėlė juoką.
Bet pats Aliaksandras Lukašenka niekada nejuokavo. Mes juokėmės iš paskutinio Europoje diktatoriaus, o jis sovietiniais KGB metodais nuolat atsikratydavo tais, kurie kėlė bent menkiausią grėsmę jo status quo.
Prieš keletą metų rengiau reportažą apie tuo metu jau penktą kartą Baltarusijos prezidentu išrinktą Lukašenką. Beieškodama informacijos, radau įdomų dokumentinį filmą apie Lukašenkos atėjimą į valdžią ir jo taikomus valdymo metodus. “Kriosnyj Batka” (iš rusų kalbos išvertus „ Krikšto tėvas“), taip tas filmas vadinasi. Jis prasideda pasakojimu, kaip dveji metai po A. Lukašenkos išrinkimo prezidentu, buvo sukurtas didelis gobelenas, pavadintas „ Visų laikų gobelenu“. Jo atidengime dalyvavo ir pats A. Lukašenka. Centre to gobeleno – Jėzus Kristus, aplink – Romos Popiežius, Ernestas Hemingvėjus, Vinstonas Čerčilis ir dar aštuoniasdešimt žymiausių XX amžiaus žmonių. Tarp jų – ir pats Aliaksandras Lukašenka. To gobeleno autorius gavo valstybinį apdovanojimą.
Kad A. Lukašenka save matė daugiau nei prezidentu, buvo akivaizdu nuo pat pradžių. Kad išlaikytų valdžią savo rankose, jis jau nuo pat pradžių iš kelio be jokio gailesčio šalino visus, kurie galėjo iš jo valdžią atimti. Tame pačiame filme cituojamas A. Lukašenka teigia, kad negalima niekuo pasitikėti. Tai jo viso valdymo laikotarpio pagrindinė linija – niekuo nepasitikėti, o tuos kurie bando pakenkti – naikinti.
1999 –aisiais metais nuo širdies smūgio netikėtai mirė Genadijus Karpenko, A. Lukašenkos konkurentas, ligoninėje atsidūręs po to, kai kai buvo suimtas ir laikytas kalėjime. Buvęs vidaus reikalų ministras Jurijus Zacharenka, buvęs A. Lukašenkos bendražygis, dingo, po to, kai išsiskyrė jo ir prezidento nuomonės. Dar vienas dingęs asmuo – tap pat buvęs A. Lukašenkos komandos narys, tačiau vėliau suabejojęs prezidento sprendimais Viktoras Gončaras. Dingo ir 27-erių žurnalistas Viktoras Zabolockis, kuris viešai tvirtino matęs V.Gončaro ir dar vieno su juo buvusio asmens egzekuciją. Ir tai tik keletas žmonių, kurie neįtiko Lukašenkai ir buvo sunaikinti.
Nuo pat A. Lukašenkos kadencijos pradžios tie, kurie drįsta suabejoti ar prieštarauti jo sprendimams – dingsta. Tie, kurie bando iš jo perimti valdžią – miršta. Visa tai vyksta jau 26-erius metus. Mes, visų kitų šalių piliečiai, tai žinome, nes nuolat apie tai girdime. Režimas visada buvo toks ir ne kitoks. Kas norėjo matyti, tai matė.
Aliaksandro Lukašenkos nebaudžiamumą sukūrėme mes visi. Jis gi nuolat išbandydavo mūsų ribas – kiek mes, tarptautinė bendruomenė, jam leisime. O leidome daug. Ir štai dabar išsižiojome, kai jis, norėdamas susidoroti su savo priešais, pradėjo grobti lėktuvus. Ak, kaip jis tai gali? Bet jeigu mes jam leidom, kodėl negali?
Visi dabar atsibudo – Europos viduryje valdžią savo rankose laiko teroristas. Taip! Ir jis ten sėdi beveik tris dešimtmečius! Tik dabar tas teroristas atrado naują savo šalies žmonių spaudimo ir bauginimo būdą – jis ėmė grobti ir už grotų kišti jų vaikus. Ar mums vis dar juokinga?
Ramanas Pratasevičius ir Sofija Sapega jau niekada nebebus tokie kokie buvo. Jeigu tik jie, duok Dieve, išliks gyvi. Nežinia, ką su jais padarė A. Lukašenkos smogikai. Ramaną jie kankino, mušė. Po to grimavo cigarečių gesinimo žymes ant kaktos ir liepė prisipažinti. O ką darė su Sofija? Kaip manote, ką kankintojai daro su merginomis, kai siekia, kad jos prisipažintų? Tas suvokimas verčia pašiurpti odą. Ką šiuo metu tenka ištverti jiems abiems ir jų tėvams?
Dar baisiau suvokti, kad niekas tų dviejų žmonių negali išgelbėti. Kaip ir kitų politinių kalinių, kurių Baltarusijoje šiuo metu 450. Kol gyvas A. Lukašenkos režimas, tie žmonės yra grėsmingoje situacijoje.
O režimas gyvuos. Ne tik dėl to, kad A. Lukašenkos rankose vis dar visi galios svertai – elitas, kariuomenė, policija, specialiosios pajėgos. Jis nepasirengęs kažkam taip paprastai atiduoti valdžios. Režimas gyvuos, kol turės Rusijos užnugarį ir kol baltarusiška nafta, trąšos ir kontrabanda ir toliau ras sau vietą vakarų valstybių ekonomikoje.
Baltarusiškos cigaretės yra viena pagrindinių kontrabandinių prekių Lietuvoje. Mūsų šalies muitinės duomenimis, daugiausia cigarečių – 63 proc. sulaikoma pasienyje su Baltarusija. Yra paklausa, vadinasi yra ir pasiūla. Tai, kad nuolatinis kontrabandos eksportas labai svarbus režimo finansavimo šaltinis leidžia suprasti ir pats A. Lukašenka.
Nafta ir jos produktai taip pat labai svarbi baltarusiško eksporto dalis. 2020-aisiais Baltarusija eksportavo 8,49 mln. tonų naftos produktų. Pavyzdžiui vien į Nyderlandus baltarusiškų naftos produktų eksportuojama už 400 milijonų eurų. Pabandykime įsivaizduoti, kokius nuostolius patirtų Lukašenkos režimas, jeigu tie kraneliai būtų užsukti?
Trąšos. Vienintelė kalio trąšų gamintoja šalyje „Belaruskalij“ apie 90 proc. produkcijos eksportuoja. Baltarusija yra viena pagrindinių kalio trąšų tiekėjų tarptautinei rinkai, jas eksportuoja į daugiau kaip 100 valstybių, patenkina daugiau kaip penktadalį šių trąšų pasaulinio poreikio.
Rytų Europos studijų centro asocijuotas analitikas Maksimas Milta sako, kad režimas žlugs tik tada, kai vakarų šalys, per importuojamus ir kontrabandinius produktus, pagaliau nustos jį remti. Ar žmonių gyvybės gali atsverti pinigus? Iki šiol, deja, negalėjo.
26-erius metus mes patys maitinome A. Lukašenka ir leidome pūstis ne tik jo pinigų maišui, bet ir jo žiauriam egoizmui. Abejingumas, o kartais ir sunkiai sveiku protu suvokiamas ciniškumas priverčia klausti: kas jums, žmonės, nutiko su jūsų širdimis? Kai ir Lietuvoje yra tokių, kuriems po žinute Facebook apie kankinamą Ramaną Pratasevičių, norisi dėti besikvatojančius veidukus, nebesupranti iš kur žmonėse tiek žiaurumo. Režimui to ir reikia.
Dabar visi klausiam, ko dar galima tikėtis iš A. Lukašenkos? Panašu, kad lėktuvo jis jau nebeužgrobs. Bent jau tol, kol Baltarusijos erdvė bus neskraidymo zona. Bet specialių operacijų, kurios gali būti vykdomos ir Lietuvoje, ko gero, galima tikėtis. Tai leidžia suprasti ir jam lojalūs asmenys. Vienas A. Lukašenkos režimą palaikantis žurnalitas Tiesioginiame eteryje tiesiai šviesiai rėžė, kad su visais opozicionieriais jis būtų žiauresnis nei pats Lukašenka ir kad jis net gi žino, kokiuose restoranuose pabėgeliai lankosi. Vadinasi, tai žino ir pats Lukašenka.
Sprendimus priima galingieji. Ką mes galime padaryti? Daryti maksimalų spaudimą politikams nuolat kelti Baltarusijos klausimą, palaikyti Baltarusijos opozicinius žiniasklaidos kanalus, viešinti jų turinį ir tiesiog leisti suprasti Baltarusijos žmonėms, kad jie ne vieni šioje kovoje. Prisiminkime, koks svarbus buvo palaikymas, kai mes patys kovojom už laisvę.
Visi Baltarusijoje šiandien supranta, kad jie turi tik du pasirinkimus. Sunki kova, kuri, kaip teigia opozicijos atstovai, vargu ar praeis be kraujo praliejimo. Arba dideliu greičiu riedėti į Rusijos sudėtį. „Kuriame Sąjunginę valstybę“, – praėjusį penktadienį Sočyje susitikęs su A. Lukašenka sakė V. Putinas. A. Lukašenka vėl nuolankiai trynėsi fotelyje.
Ir jeigu jų planas pavyktų, Lietuvai taip pat tektų stipriai sunerimti. Mažų mažiausiai pergalvoti savo gynybos planus. Nes tai reiškia, kad apie Lietuvos okupaciją vis dar pasvajojanti Rusija, smarkiai prie mūsų priartėtų. Lietuvos siena su Baltarusija, kaip žinia, šiuo metu yra, 680 kilometrų. Visai nebejuokinga, ar ne?
