Tuo metu žurnalistams tokie duomenys apie nusikaltėlius nėra prieinami – nors jie ir nereikalingi, bet, kaip pažymima įstatymuose, tai ypatingi asmens duomenys ir nuo liepos 1 d. net nebus viešinami, kai teismas skelbs, kokią bausmę skiria nusikaltimą padariusiam asmeniui.
Prieš metus triukšmingai pristatyta teismų iniciatyva, kai nuo šių metų liepos bus leidžiama filmuoti teismo nuosprendžius, nutarimus bei sprendimus, atsisuko prieš savo pareigas atliekančius žiniasklaidos atstovus – Teisėjų taryba nutarė, kad prieš filmuodami teismo baigiamojo akto paskelbimą žurnalistai privalės užpildyti specialią anketą, kurioje be oficialių duomenų apie žiniasklaidos priemonę taip pat privalu pateikti ir teismo procesą filmuoti ir įrašinėti norinčio darbuotojo asmens kodą bei gyvenamosios vietos adresą.
Nejuokauju – namų adresą. Kol kas tik adresą – turbūt pamiršo prirašyti, kad ir telefonspynės kodą nusikaltėliams privalu užrašyti – nereikės skambinti naktį atvykus „pasikalbėti“.
Nesvarbu, prašymas bus patenkintas, ar ne, bet teismas šį dokumentą pridės prie bylos – su jame esančiais itin asmeniniais duomenimis galės susipažinti bet kuris su byla susijęs (vėliau – ir nesusijęs) asmuo. Tarp jų – ir baudžiamojon atsakomybėn patrauktas asmuo: žudikas, prievartautojas, plėšikas – sąrašas tęstinis.
Laikinai Nacionalinės teismų administracijos (NTA) direktoriaus pareigas einantis Antanas Jatkevičius pažymi, kad žiniasklaidos atstovų gyvenamosios vietos duomenys yra reikalingi tam, kad būtų galimybė šį identifikuoti, jeigu jis teismo posėdžio metu nesilaikytų tvarkos ir padarytų Administracinių nusižengimų kodekse numatytą pažeidimą.
Arba, pavyzdžiui, negerbtų asmens teisės į privatų gyvenimą ir nuosprendžio paskelbimo metu filmuotų ne baigiamąjį teismo dokumentą skaitantį teisėją, o nuteistąjį. Nes to daryti kategoriškai negalima – pagal naująją tvarką bus galima filmuoti TIK teismą.
Televizijų operatoriams net bus draudžiama sukioti kamerą, nekalbant apie bandymą ją perstatyti į kitą vietą. Tvarka turi būti!
Kai šis nutarimas dar nebuvo patvirtintas, dalis teismų sistemos darbuotojų, tiesiogiai susiduriantys su žiniasklaidos atstovų darbu, raštu nurodė prieštaravimus dėl žurnalistų asmens duomenų rinkimo – tai juk pertekliniai duomenys.
Tačiau specialioji teismų komisija pozicijos nekeitė – ir toliau laikėsi nuomonės, kad žurnalistai yra potencialūs piktybiniai įstatymų pažeidėjai.
Kita vertus, teismui sudaryta galimybė įsitikinti, kad sprendimo skelbimą fiksuoja asmuo (jo atstovas), kuriam buvo išduotas leidimas tai daryti.“
Teismų vadovybės neįtikino ir argumentai, kad itin asmeninių duomenų atskleidimą galėtų pakeisti nuolatinės akreditacijos teismuose – esą įstatymuose numatyta, jog leidimas filmuoti išduodamas „asmens prašymu“, be to, būtina užtikrinti užfiksuotos medžiagos naudojimo kontrolę, nes, vėl pabrėžiama, „už nustatytų reikalavimų neatitinkantį medžiagos panaudojimą numatyta administracinė atsakomybė“.
Prašydami nurodyti ne tik žurnalisto asmens kodą, bet ir gyvenamosios vietos adresą teismai sukelia pavojų savo darbą dirbantiems žiniasklaidos atstovams – pasitelkę biurokratinius argumentus jie net negirdi, kad žurnalistai atstovauja žiniasklaidos bendrovėms, į kurių vadovus bet kada galima kreiptis, jeigu, teisėjų nuomone, šie pažeis įstatymuose nustatytą tvarką. Ir, jeigu bus pagrįsta, tik tada galės gauti tuos duomenis – pagaliau, teisėjams yra puikiai žinoma, kad tyrimą dėl pažeidimo galima pradėti ir neturint galimo pažeidėjo asmens kodo ar jo gyvenamosios vietos adreso.
Gyvename tokiais laikais, kai viešumas yra didelis ginklas ir kartais teismuose būna tokių situacijų, kai dėl nusikaltimų teisiamam asmeniui didesnė bausmė yra baudžiamojo proceso nušvietimas žiniasklaidoje nei už įvairius nusikaltimus teismo skiriama vos kelių ar keliolikos minimalių gyvenimo lygių bauda, kuri net neatperka į visą procesą valstybės sudėtų lėšų.
Su įstatymais susipykę ir visuomenėje priimtinų normų nesilaikantys asmenys dabar legaliai gaus patį didžiausią ginklą – iki šiol tekdavo girdėti, kad ateis į redakciją ir išsprogdins ar patykos, kai išeisime iš darbo ir tada „rimtai pasikalbėsime“. Patikėkite, ir ateidavo.
Bet gal tuomet nebūkime lygesni už lygesnius – jeigu jau nusikaltėliui į rankas atiduodame žurnalisto namų adresą, gal ir teisėjai savo nuosprendžiuose galėtų parašyti, kur gyvena ir kokiu mobiliojo ryšio numeriu jiems, tebūnie, kad ir trečią valandą nakties būtų galima paskambinti.
Galimybę žiniasklaidos atstovams filmuoti ir įrašinėti teismo sprendimą jį skelbiant viešai pasiūlė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), šią iniciatyvą palankiai įvertino Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertai. Įdomu būtų sužinoti, kaip jie vertina teismų iniciatyvą į rankas nusikaltėliams įduoti žurnalistų privačius duomenis – esu garantuotas, kad blogai. Ne, iš tikrųjų labai blogai.
Tuo metu LAT ir Teisėjų tarybos pirmininkas Rimvydas Norkus džiaugiasi, kad iniciatyva leisti žiniasklaidai filmuoti ir daryti įrašus „neabejotinai prisidės prie teismų atvirumo ir skaidrumo didinimo – galimybė naudoti technines priemones skelbiant viešą teismo sprendimą pagerins profesionalų teismų darbo viešinimą, prisidės prie teisėjų darbo kokybės stiprinimo“.
Ar tikrai? Į biurokratinius ir nesaugumo rėmus įspaustiems žurnalistams dabar teks nelengva užduotis, ką pasirinkti: ar dėl kelių minučių reportažo rizikuoti savo šeimos saugumu ir gerove? Juk ne kiekvienas žmogus savo pažeistas teises (jeigu iš tikrųjų buvo pažeistos) yra linkęs ginti teisiniu keliu.
Smurto prieš žurnalistus statistika atskleidžia liūdnus faktus – nuo 1992 m. visame pasaulyje nužudyta daugiau nei tūkstantis žiniasklaidos atstovų. Dėl savo profesinės veiklos dar 1993 m. buvo nušautas žurnalistas Vitas Lingys, tyręs „Vilniaus brigados“ nusikaltimus.
Nuo nusikaltėlių yra nukentėję ir kiti žiniasklaidos atstovai – išpuolį prieš DELFI reporterį teisme buvo surengęs ir jį sužalojęs Nigerijos pilietis, nukentėjo ir daugiau kolegų. Tiesiog dėl to, kad dirbo savo darbą ir norėjo visuomenei nušviesti garsius kriminalinius procesus.
Išraiškos laisvė ir laisva žiniasklaida yra kiekvienos demokratinės visuomenės pamatas, tačiau Lietuvoje jau tapo įprasta išgirsti apie bandymus riboti jos laisvę.
Ar šiuo įstatymu, kuriuo „didinamas teismų atvirumas visuomenei“ jos neribojame? Ne, žinoma, ne – tikrai atidarome duris, imkite ir žiūrėkite, kaip teisėjai skelbia nuosprendžius baisiems nusikaltėliams.
Bet kokia kaina? Baimės, rizikos? Gal tiesiog geriau nefilmuoti?
Atsakykime sau: ar nebus taip, kad šios nepagrįstos kliūtys žurnalistams tik sukurs baimės ir nesaugumo atmosferą ir, žinoma, stipriai apribos visuomenės išraiškos galimybes?
