Sako, kad dar neatėjo laikas – nusikaltimai juk neištirti. Ir pirštu baksnoja į Baudžiamąjį kodeksą – jame nurodyta, kad sudėtingos bylos gali būti tiriamos, o labai sunkiais nusikaltimais kaltinami asmenys teismo nutartimi gali būti laikomi suimti iki 18 mėnesių.

Todėl ir nėra čia ko norėti – dar liko 9 mėnesiai, o baudžiamoji byla teismą gali pasiekti tik 2018 m. rugpjūtį. Taip, taip, nesapnuojate – kitų metų rugpjūtį.

Tačiau tuo pačiu pareigūnai nutyli, kad įstatymai juos įpareigoja nusikaltimus tirti kuo operatyviau, o nesant apkaltinamojo nuosprendžio suimtieji asmenys turi būti laikomi kaip įmanoma kuo trumpesnį laiką nelaisvėje. Nes priešingu atveju bus pažeidžiamos įtariamųjų teisės – kas jau kas, bet kaliniai puikiai išmano ne tik Lietuvos, bet ir Europos teisę.

Todėl prokurorų kalbos apie I. Strazdauskaitės nužudymo bylos tyrimo baigtį dar po 9 mėnesių pagrįstai sukėlė visuomenės pasipiktinimą – ne tik dėl to, kad teisingumo įvykdymu dar net nekvepia, bet ir todėl, jog šaltakraujiškai nužudytos merginos artimieji iki šiol neturi ramybės.

Ir dar daugybę metų jie savęs klaus, kodėl dukrai iš Plungės į Vilnių nepasiūlė išvažiuoti bent valanda vėliau – gal tada būtų išvengta skaudžios netekties.

Dar daugybę metų jie bus priversti klausytis, kaip buvo nužudyta jų Ieva, nenorėdami, bet vis tiek teismo salėje kaskart pažvelgs į tuos, kurių rankos suteptos jų dukros krauju – teismo procesas užtruks ne ką trumpiau nei ikiteisminis tyrimas.

Tokia lėto lietuviško teisingumo kaina – nusikaltimo auka turi išgyventi didesnį pragarą nei pats nusikaltėlis. O, skaudžiausia, neretai net ir stebėti, kaip artimiausią žmogų atėmęs žudikas atvirai tyčiojasi iš tavo netekties ir apsiginti jau nebegalinčios aukos. Ir niekas net negali jo sutramdyti – tokia jo, kaip kaltinamojo, teisė. Kalbėti ką nori. Gintis kaip nori.

I. Strazdauskaitės nužudymo bylą tiriantys pareigūnai sako, kad tyrimas yra sudėtingas, o įtariamaisiais patrauktiems asmenims yra inkriminuojama ir daugiau nusikaltimų, todėl reikia juos visus ištirti itin nuodugniai – kad neliktų nenubaustas nė vienas bent kiek prie nusikalstamų veikų prisidėjęs asmuo.

Bet ar tokioms – ypatingą rezonansą sukėlusioms – byloms neturėtų būti skiriamas gerokai didesnis dėmesys ir pajėgos?

Ne tik kad turėtų, bet ir turi būti skiriamas.

Arba – jeigu jau geriausi prokurorai dėl reformų ir, kaip mėgstama pabrėžti, didesnių atlyginimų išsilakstė iš prokuratūros, kodėl sistemoje pasilikę dirbti prokurorai nusikaltimais kaltinamų asmenų bylos teismui negali perduoti išskaidę į epizodus – vienoje byloje aiškinantis I. Strazdauskaitės pagrobimo, nužudymo aplinkybes, kitoje – prie Kauno apiplėštų latvių istoriją, dar trečioje – vėl kitus nusikaltimus?

Juk jų bus tikrai daug, vien įtariamojo statusas šiuo metu yra suteiktas bene 9 asmenims.

Dainius Sinkevičius
Tėvai dar daugybę metų bus priversti klausytis, kaip buvo nužudyta jų Ieva, nenorėdami, bet vis tiek teismo salėje kaskart pažvelgs į tuos, kurių rankos suteptos jų dukros krauju – teismo procesas užtruks ne ką trumpiau nei ikiteisminis tyrimas.
Taip, prokurorai suinteresuoti, kad visi nusikaltimai būtų nagrinėjami vienu metu ir toje pačioje byloje, bet ar taip nepažeidžiame ir taip jau skaudžiai nukentėjusiųjų teisių? Kodėl prisidengdami sausa įstatymo raide leidžiame toliau kankinti netektį išgyvenančius tėvus, artimuosius, draugus?

Kodėl neskubėdami perduoti bylos teismui verčiame nukentėjusiuosius gyventi nežinioje, savęs vis klausiant – už ką, kodėl būtent mano vaiką? Kodėl aklai nusilenkiame tik tiems įstatymams, kurie gina ne nukentėjusiųjų, o nusikaltimus padariusių asmenų teises?

O juk kuo ilgiau tyrimas tęsiasi, kuo ilgiau neišgirstama atsakymo, tuo labiau skauda. Ir nė kiek nepalengvėja, kai kartojama ir kartojama: kantrybės, laukite.

Teisingumo.

Lietuviško – metus, dvejus, trejus, o jeigu reikės, – ir ilgiau (kodėl, skaitykite toliau).

Kiekvienas iš mūsų sekęs, kaip tragiškai baigėsi I. Strazdauskaitės gyvenimo tragedija, su baime pagalvojome, kad auka galėjo tapti bet kas iš mūsų artimųjų – ir net nesvarbu, ar prie apynaujo, ar seno, bet dar važiuojančio automobilio vairo būtų sėdėjęs.

Ir, blogiausia, kad tai dar gali pasikartoti.

O ta jau 9 mėnesius besitęsianti pareigūnų tyla šios baimės nė kiek nenuslopina. Atvirkščiai, tik dar labiau baugina – vien rašyti apie tai, kas galėjo nutikti I. Strazdauskaitei, visuomenę įspėti, kad tai galėjo nutikti bet kuriai kitai merginai ar vaikinui, tą vakarą važiavusiam keliu Kaunas-Vilnius, šiandien jau prilygsta nusikaltimui.

Kai po I. Strazdauskaitės nužudymo buvo sulaikyti įtariamieji, kai tyrimą atliekantys pareigūnai žurnalistų prašė neskelbti įtariamųjų pavardžių, žiniasklaida susivienijo – tylėjo, nors feisbuke nuo komentarų įtariamųjų profiliuose liejosi Linčo teismo ir mirties bausmės ištroškusios visuomenės prakeiksmai.

Žurnalistai tylėjo pusę metų!

O kai tas pusmetis, per kurį pareigūnai ir patį velnią galėjo prakalbinti, praėjo, tyla baigėsi – kai DELFI paviešino tik mažą dalį žurnalistams žinomos informacijos apie nusikaltimo aplinkybes, buvo sulaukta atsako: prokurorai, kurie net artimiausiu metu net ir neketina visą šalį sukrėtusios bylos perduoti teismui, visas savo pajėgas metė naujiems tariamiems nusikaltimams tirti – išsiaiškinti, kas žurnalistams atskleidė informaciją apie įvykdyto nusikaltimo aplinkybes?

Nepatingėta atlikti net pačių slapčiausių operatyvinių veiksmų, nes teisėsaugos pareigūnų smegenyse įkalta, jog nusikaltėliu gali būti kuris iš mūsų: „O kuo žurnalistas skiriasi nuo prekeivių narkotikais?“

Šiandien, kai baisi plungiškės nužudymo byla dar nebaigta tirti, vienas iš tyrimui vadovaujančių prokurorų sako, kad tiriami nusikaltimai, padaryti ir po I. Strazdauskaitės nužudymo – suprask, nors ir vyksta atskiras ikiteisminis tyrimas (o kas neleis jo sujungti), ieškomi ir tie, kurie spaudai galbūt „nutekino slaptą“ informaciją.

Ievos Strazdauskaitės kūno radimo vieta
Neįtikėtina, bet šis tyrimas buvo pradėtas prokurorų iniciatyva – dėl to, kad I. Strazdauskaitės netekusiems artimiesiems skaudu, jog apie baisaus nusikaltimo aplinkybes jie sužinojo ne iš tyrimą atliekančių pareigūnų, o – žurnalistų.

Bent taip nurodė į Policijos departamentą mane iškvietusi itin sunkius nusikaltimus tirianti tyrėja – jos kabinete teko išklausyti, koks esu nepilietiškas žmogus, kad pasinaudojau Konstitucijoje žurnalistams garantuojama teise ir nutariau ginti informacijos šaltinį – atsisakiau atskleisti, kas esą „nutekino“ informaciją apie nužudymo bylos tyrimą.

„Juk tėvams skaudu, kad apie nusikaltimą jie sužino iš žiniasklaidos, o ne iš mūsų“, – rėžė pareigūnė, vis klausdama, už kiek žurnalistai perka informaciją. Atsakymas, kad nė cento, taip pat neįtikino.

Tikrai, tikiu, artimiesiems skauda ir ilgai skaudės, kad nuo jų iki šiol slepiama tai, ką norėtų žinoti bet kuri dukros netekusi mama ar tėvas. Bet ar sąžininga nuo jų slėpti tai, kas tą baisią naktį nutiko jų dukrai? Joks įstatymas to neuždraus. Ir joks net šalčiausių nervų teisėjas už tai jokio pareigūno nenuteistų, jei šis tėvams atskleistų tai, ko sausos kodekso raidės (nebaigus tyrimo) neleidžia.

Atskleistų tai, ką žino jau dabar, kai po baisių įvykių praėjo 9 mėnesiai.

Dainius Sinkevičius
Kai tyrimą atliekantys pareigūnai žurnalistų prašė neskelbti įtariamųjų pavardžių, žiniasklaida susivienijo – tylėjo, nors feisbuke nuo komentarų įtariamųjų profiliuose liejosi Linčo teismo ir mirties bausmės ištroškusios visuomenės prakeiksmai.
Baudžiamosios bylos, kuriose yra daug teisiamųjų ir nukentėjusiųjų asmenų, Lietuvos teismuose nagrinėjamos labai ilgai – dėl darbo krūvio yra įtemptas ne tik teisėjų, bet ir advokatų grafikas, todėl dažnai teismo posėdžiai skiriami vos kartą ar porą per mėnesį, jie dėl įvairių priežasčių neįvyksta, tad nereikia tikėtis, kad nuosprendžio I. Strazdauskaitės nužudymo byloje sulauksime 2018 m. Galima tik spėti, kad ne anksčiau 2019 m. O tada lauks apeliacinis procesas, kuris taip pat gali užsitęsti.

Štai dar 2009 m. vasarą visą Lietuvą sukrėtusi istorija, kai vieno Vilniaus verslininko vadovaujamoje bendrovėje administratore dirbusi mergina kartu su savo mylimuoju ir šio draugais nutarė turtuolį pagrobti, apsvaiginti, o po to dėl pinigų nužudyti, o kūną užkasti negyvenamojoje sodyboje, galutinai buvo užbaigta vos tik prieš tris savaites. Teisingumo nužudytojo šeimai teko laukti net 8 metus, o juk kaltinamųjų ir jiems inkriminuojamų nusikaltimų skaičius buvo gerokai mažesnis.

Netrukus sueis 3 metai, kai Vilniaus centre be jokios priežasties buvo nužudytas kompozitorius Tomas Dobrovolskis, bet ir šioje byloje nuosprendis dar nepaskelbtas. O ką kalbėti apie sudėtingas nusikalstamų susivienijimų bylas, kurios metų metus tiriamos policijoje ir prokuratūroje, o po to nagrinėjamos teismuose.

Dėl užsitęsusių procesų kai kuriose bylose Lietuvos teisėjai nusikaltėliams net skiria švelnesnes nei nusipelno bausmes – kitaip jie dėl ilgai trukusio proceso turėtų teisę pasiskųsti Strasbūrui, o šis jau tada Lietuvą nubaustų. Kaip jau yra buvę ne kartą.

Kodėl vis negalime nulipti nuo to paties skaudžiai mušančio grėblio? Kodėl teisingumas Lietuvoje toks, kad dėl jo vykdymo vis dar skauda? Visiems.