D. Staponkutė. Niekados ir nebuvome priešai

Apelsinas mylėjo
jį suvalgiusį žmogų,
kailialupiui atsidavė,
pasiūlė kūną jo dantims.

Apelsinas, suvartotas
jį suvalgiusio žmogaus,
įsiveržė jam po oda,
į kūną iš vidaus.

Izraelio poetė Dalia Ravikovitch „Apelsino meilė“

Šį straipsnį parašyti mane įkvėpė Mariaus Ivaškevičiaus tekstas apie žydus „Žydai. Lietuvos prakeiksmas“. Nors pavadinimas skamba radikaliai (tik esame ne tiek prakeikti, kiek prakeikę patys save), norėčiau pritarti autoriaus balsui, prie jo prisijungti ir sykiu pasidalinti kai kuriais pastebėjimais, susijusiais su savo ilgamete gyvenimo Izraelio kaimynystėje patirtimi.

Labai svarbu, kad, iškilus aštresniems klausimams visuomenėje, rašytojai išreikštų solidarumą vienas kitam, ir jų balsai nebūtų pavieniai, padriki ir neretai bejėgiai. Pritariu pilietiniam M. Ivaškevičiaus kvietimui susirinkti rugpjūčio 29-ąją Molėtų gatvėse ir stoti gretom su žydais, atvyksiančiais iš įvairių šalių į miestelį paminėti masinių žudynių, vykusių prieš 75-erius metus, aukas: „...Kartu patylėti, pažiūrėti vieni kitiems į akis. Beveik neabejoju, kad kažkas pravirks, nes tokios akimirkos jaudina. Kažkas iš jų ir kažkas iš mūsų. Ir to užteks. Tik tiek – parodyti jiems ir sau, kad mes nebesame priešai...“

Noriu pridurti: niekados ir nebuvome priešai. Mano asmeninė istorija sako, kad žydai buvo vieni geriausių mano filosofijos mokytojų Peterburge, vėliau – literatūros ir vertimo mokytojų Nikosijoje ir Warwick'e, o dabar, daug metų praleidusi Kipre, galiu pasakyti, izraeliečiai – nuosekliausi salos kaimynai, kartu su kipriečiais puoselėjantys Rytų Viduržemio regione vakarietišką demokratiją, laisvą rinką, pagarbą dvišalėms sutartims.

Gyvendama Izraelio kaimynystėje, pastebiu, jog Lietuva pastaruoju metu aktyviai ieško visapusiško bendradarbiavimo su Izraeliu galimybių ir kultūros politikos regione krypčių.

Kelia klausimus, kokios jos turi būti? Kokią savo kultūros pusę arba dalį Lietuvai reiktų parodyti Izraelyje, kad visiems nuslinktų didelis sunkumas nuo širdies ir dėl Holokausto, ir dėl prarasto istorinio Lietuvos žydų (litvakų) palikimo? Tai – svarbūs klausimai mažai šaliai, turinčiai palyginti nedidelius ekonominius resursus, todėl patikimiausias resursas tokios valstybės politikoje – laikas ir gili tinkamos akimirkos nuojauta. Istorijos faktai niekur nedingsta ir neišsitrina, tai – neįmanoma.

Lygiai taip nė viena save gerbianti tauta – kokiame pasaulio kampelyje ji bekovotų už savo išlikimą – neužmiršta nelygaus karo metu prarastų namų, nužudytų giminių ir tautiečių (turiu galvoje ir žydus, ir lietuvius, ir pagaliau kipriečius). Neužmiršti – tai žmonių ir tautų pasirinkimas, virstantis realia politika, todėl politikoje viskas žmonių sukurta, t. y. žmogiška ir žmogiškai aistringa. Žinant apie savo žmogiškąją prigimtį, kasdieniame bendravime ir diplomatijoje svarbu neaitrinti to, kas ir taip degina, nepaversti faktų šmėklomis, nekasinėti šaknų ten, kur jos lengvai nutrūksta, nes visa tai užveria abipusio pažinimo galimybę. Pažinimas – itin lėta, ilgalaikė, daugybės tikro sąlyčio ir pastangų reikalaujantis procesas.

Nors mes, lietuviai, esame aktyviai keliaujanti tauta, gana plačiai pasklidusi po pasaulį, tačiau kaip jauna valstybė dar neturėjome nei istorinio laiko, nei galimybių iš esmės pažinti geopolitiškai tolimesnius regionus – tokius kaip Viduržemio Rytai.

Didžiąja dalimi mūsų gyvenimo judėjimas tebevyksta viena kryptimi – į Vakarus. Atrodytų, daug žinome apie mūsų santykį su žydų bendruomene, tačiau iš tikro neturime išsamios informacijos ir patirties, susijusios su tuo, kuo šiuo metu gyvena Izraelio žmonės, kokia mišri, įvairialypė ir daugiakultūrė jų visuomenė, kuri gali priimti ir sugerti viską, lygiai kaip ir atmesti.

Manyčiau, kad kultūros politika galėtų imtis nuo pradžių pradžios: paprasčiausios pažinties, kuri prasidėtų nuo šiuolaikiniam žmogui artimo ir prieinamo aktyvaus istorinio-kultūrinio turizmo, nuo įspūdžiams nuolat atviro jaunimo ir jiems ypač patrauklių kultūros sričių – muzikos ir šokio, gatvės švenčių. Holokausto aukų minėjimas ir litvakų palikimo puoselėjimas plauktų iš vidaus kaip gerumo ir ramybės politika, kurios galima mokytis iš tokių įdomių pavyzdžių kaip Kipras – Izraelio kaimynė, savo kukliais resursais padėjusi šiai valstybei kurtis ir stiprėti, atvėrusi savo poilsiavietes Izraelio vaikams ir kareiviams, žingsnis po žingsnio kūrusi gerus dvišalius santykius.

Gerumo politika – tai gebėjimas turėti draugų, būnant atviram kultūrų įvairovei, lankstumas ir atlaidumas dialogo tarp kultūrų metu, nesilaikant vadybininkų „kietai suplakto“ plano ir pataikavimo manieros... Santykiuose su geografiškai tolimais regionais arba valstybėmis ir viena kitos gerai nepažįstančiomis kultūromis, jų žmonės nori susitikti ne su vadybininkais, o su asmenybėmis (Savickiais, Baltrušaičiais, Kobeckaitėmis), juk ne vadyba yra kultūros ambasadorius ir veidas, o – dar noriu tikėti – žmogus, skleidžiantis misiją kaip šviesą (o gal tokių žmonių laikas jau praėjo?).

Žinome, jog XX amžiuje žydų tauta savo istorinėje tėvynėje sukūrė Izraelio valstybę, globaliu politiniu ir ekonominiu svoriu toli pranokstančią savo gyventojų skaičių. Žydai išeiviai iš Lietuvos suvaidino labai svarbų vaidmenį kuriant Izraelio valstybę, o Vilnius tebeturi žydų kultūrinėje ir socialinėje vaizduotėje „Šiaurės Jeruzalės“ šlovę.

Lietuvos kultūros politika Izraelyje galėtų būti stiprių istorinių ryšių tarp žydų tautos ir Lietuvos-Litos tyrinėjimas ir jų atnaujinimas, ir tai deramai pasitarnautų geram Lietuvos kaip valstybės ir jos kultūros tarptautiniam įvaizdžiui. Taip, lietuvių ir žydų santykius ligi šiol slegia Holokausto, kuriame dalyvavo ir sudėtingoje geopolitinėje situacijoje pasimetę mūsų tautiečiai, atmintis. Dėl jos „ikiholokaustinė“ bendro gyvenimo vienoje šalyje šimtmetinė istorija bei Šiaurės Jeruzalės dvasia yra daugiau „pasyvas“, negu „aktyvas“ dabartiniuose Lietuvos ir Izraelio bei tarptautinės žydų bendruomenės santykiuose.

Pakartotini atsiprašymai nepadės tą bendrą persikirtusių ir persipynusių istorijų patirtį iš „pasyvo“ paversti „aktyvu“. Tai gali padaryti tik rami gerumo politika ir nuosekli, turinti tęstinumą šiuolaikinės Lietuvos kultūros sklaida Izraelyje. Šiam tikslui galima pasitelkti ne tik savo nedidelius išteklius, kuriuos įstengtų skirti tokia maža valstybė kaip Lietuva. Išeivių iš Lietuvos, šios kartos Izraelio žmonių, tarp kurių tebesama ir lietuvių kalbos nešėjų, domėjimasis savo protėvių gimtine, jų nostalgijos jausmai, negausi, bet įdomi Lietuvos žydų bendruomenė irgi yra stipri pagalba Lietuvos kultūros politikai.

Tiek žydus, tiek lietuvius, o ir globalią bendruomenę sujaudintų, jei kiekvienas litvakas garbės reikalu laikytų savo vaikams bent kartą parodyti savo protėvių gimtinę – Litą, ir šitaip netiesiogiai prisidėtų prie Lietuvos istorinio-kultūrinio turizmo plėtojimo, prie lietuvių užduoto gerumo politikos tono. Ilgainiui visa Lietuva kilusiems iš jos žydams galėtų tapti tuo, kuo vakarų Lietuva jau tapo Vokietijoje gyvenantiems vokiečiams, „klaipėdiškių“ palikuonims.

Po 2004-ųjų Viduržemio Rytų regione daugėja lietuvių, kuriasi formalios ir neformalios jų bendruomenės, kurioms būdinga savita geopolitinė rega, unikali pasaulyje gyvenančių lietuvių patirtis, turtinanti Lietuvos kultūros politiką ir suteikianti jai vis naujų atspalvių.

Manau, kad kultūros politika regione, kurio mes dar gerai nepažįstame, turi būti tokia, kad teiktų pažinties malonumą. Kiek teko patirti darbe ir kūryboje, didžiausią malonumą teikia tai, kas siūloma ir priimama palaipsniui, mažomis dozėmis, iš lėto. Ypač kai laukia rimti uždaviniai.

Kaip humanitarė rekomenduoju „lėto vienas kito skaitymo“, neskubėjimo ir gerumo politiką tam, kad stipriai „vadybindami“ ko nors svarbaus neišleistume iš akiračio. Kuo mažiau laiko problemai spręsti, tuo labiau verta susikaupti ir lėtinti tempą, kad šitaip prieitume prie esmės. Geras vadybinis planas yra tik pagalbinė priemonė.