D. Sinkevičius. Teisėsaugą pavertė cirku, arba kodėl prokuratūra – be galvos

Išdidžiai save tautos išrinktaisiais vadinantys Seimo nariai toliau griauna ir taip netvirtus mūsų valstybės pamatus – antrą kartą iš eilės nepatvirtinę generalinio prokuroro kandidatūros, politikai toliau veliasi į nereikalingus žaidimus, savo įkaitais pasirinkdami teisėsaugos struktūras.

Kaip ir daugelis prokurorų, teisėjų, aš taip pat su nekantrumu laukiau rezultatų iš Seimo – po slapto balsavimo paaiškėjo, kad už Kaišiadorių rajono apylinkės teismo vadovę Editą Dambrauskienę balsavo vos 50, prieš buvo 49, o 19 – susilaikė. Ką priimant vieną svarbesnių teisinei sistemai sprendimų veikė kiti savo rinkėjams tarnauti privalantys Seimo nariai, parlamente niekas net nesiaiškino – juk jie yra nepriklausomi.

Bet kodėl šiems vien nepriklausomybės dvasia alsuojantiems politikams užkliuvo kandidatė, žadėjusi taip pat būti nepriklausoma ir ne kišeninė, kaip jie patys tai įvardijo? Po balsavimo JAV viešinti prezidentė aiškiai išsakė savo nuomonę – esą E. Dambrauskienė neįtiko tiems, kurie žūtbūt siekia, jog ir toliau lyg neliečiamieji galėtų prokuratūroje tvarkyti savo reikalus. Tik apmaudu, kad kalbėdama apie oligarchus, kurie savo valdomose žiniasklaidos priemonėse kaip įmanydami pliekė E. Dambrauskienę (kaip, beje, ir prieš tai į Generalinius prokurorus kandidatavusį Nerijų Meilutį), šalies vadovė pritrūko drąsos tiesiai šviesiai įvardinti stambių korporacijų interesus.

Gal tada šiek tiek drąsiau būtų pasijutusi ir povandeninių srovių įkaite tapusi E. Dambrauskienė – juk po „darbiečių“ sparnu prieglobstį radęs kadaise generalinio prokuroro kėdėje sėdėjęs ir vis dar apie prezidento postą svajojantis Artūras Paulauskas net sau leido viešai pasijuokti iš kandidatės, esą jos didžiausias privalumas – „amžius ir grožis“. Tik pašiepdamas Kaišiadorių teisėją A. Paulauskas pamiršo, kodėl už jį moterys balsavo, kai šis darbą prokuratūroje iškeitė į politiką – juk taip pat tuo metu buvo „jaunas ir gražus“. Perfrazuojant klasiką Nikolajų Gogolį, kam kaltinti veidrodį, jeigu paties snukis kreivas. Jau nekalbant apie kandidatės atžvilgiu parodytą seksizmą.

Kadaise generalinio prokuroro kėdėje sėdėjęs ir vis dar apie prezidento postą svajojantis A. Paulauskas net sau leido viešai pasijuokti iš kandidatės, esą jos didžiausias privalumas – „amžius ir grožis“. Tik pašiepdamas Kaišiadorių teisėją A. Paulauskas pamiršo, kodėl už jį moterys balsavo, kai šis darbą prokuratūroje iškeitė į politiką – juk taip pat tuo metu buvo „jaunas ir gražus“.

Dainius Sinkevičius

Atrodo, kad nepriklausomas ir į draugystes su politikais nesileidžiantis prokuroras nereikalingas ne tik milijonus žarstantiems oligarchams, bet ir pagal jų dūdelę pasiutpolkę šokančioms Seimo partijoms. Ir ypač dabar, kai artėja rinkimai. Dažnai mūsų teisėsaugos struktūros rinkimų išvakarėse tampa neįtikėtinus triukus demonstruojančiais klounais – sublizga lyg pigios kinų prekės, kurios sugenda jų nespėjus parsinešti iš parduotuvės: prieš vienus rinkimus triukšmingai atlieka kratas vienoje partijoje, o keičiantis rinkėjų nuotaikoms ir oligarchų įtakai – jau ir kitoje. O kuo šie skandalingi tyrimai baigiasi, net ir aiškinti nereikia.

Į generalinius prokurorus prezidentė, spėju, neatsitiktinai siūlė skirti teisėjus – jie geriausiai žino, kokias klaidas ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu daro prokurorai ir jų nurodymus vykdantys policijos tyrėjai. Tik kartu dirbdami, mokydamiesi iš kad ir labai skaudžių klaidų (dėl kurių mūsų valstybė iš ir taip kiauro biudžeto „nekaltai apkaltintiems“ įtariamiesiems turi sumokėti solidžias sumas už tariamai patirtus išgyvenimus), išmoktume tų klaidų daugiau nekartoti. Tuomet „nekaltiesiems“ nepadėtų brangiausiai apmokami advokatai, akylai stebintys ir po to teisme pasinaudojantys kiekviena tyrėjo ir prokuroro klaida.

Bet Seimui, iš kurio Konstitucinis Teismas atėmė generalinio prokuroro veiklos parlamentinę kontrolę, tokie prokurorai neparankūs – nepaskirdami jau antro generalinio prokuroro politikai tik dar labiau paralyžiuoja ir taip jau į pelkę grimztančią Lietuvos prokuratūrą.

Žinoma, buvo ir tokių save į nepamatuojamas aukštumas iškėlusių Seimo narių, kurie nutarė ir toliau suvedinėti sąskaitas su Prezidentūra ir balsuojant „prieš“ keršyti prezidentei. Sako, kerštas labai saldus, tačiau Seimas – ne ta vieta, kurioje reikėtų žaisti vaikiškus žaidimus. Kita vertus, protestuojantieji prieš prezidentės vykdomą gana kietą, dažnai vienasmenę politiką turi puikią galimybę įvardyti jos klaidas ar net pažerti naudingų patarimų. Galima įžvelgti ir pačios prezidentės klaidų: ji ir jos komanda ne pirmą kartą kritikuojami dėl nepakankamo kandidatūros derinimo su Seimo frakcijomis, komitetais, partijomis, nepasirengimo ginti savo teikiamus kandidatus, Seimo ar kitų institucijų laikymo automatinėmis balsavimo mašinomis.

Tačiau daina ne apie tai. Žaisdamas nebrandžius žaidimus Seimas griauna ne tik visuomenės pasitikėjimą prokuratūra – jau ne kartą susikompromitavę, bet vis tiek su pasididžiavimu save išrinktaisiais vadinantys politikai griauna mūsų valstybę, demonstruoja nihilizmą. Ir taip ne pirmą kartą – kai tik reikalai pasisuka link teisėsaugos ar teisėtvarkos institucijų, parlamentarai puola mosuoti Seimo nario pažymėjimais: ilgą laiką neturėjome Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko, ne kartą iš tribūnų skambėjo reikalavimai teisintis dėl konkrečių bylų, o į aukštesnes pareigas nebuvo skiriami teisėjai, kurie bent kažkuo buvo susiję su Darbo partijos byla. Teisininkų luome net legendos sklando, koks skandalas kilo partijoje, kai „per klaidą“ Seimas pareigose paaukštino Viktorą Uspaskichą bei jo augintinius Vitaliją Vonžutaitę ir Vytautą Gapšį nuteisusios Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos pirmininkę.

Kol Seimas nesivadovaus sveiku protu, teisėsaugoje negalėsime matyti taip išsvajotų permainų. O jų bent tikėtis, atrodo, galėsime negreitai – jeigu prezidentė daugiau nesivels į ambicijomis grįstus parlamentarų žaidimus ir naująjį kandidatą pasiūlys tik po kitąmet įvyksiančių Seimo rinkimų, prokuratūra galės toliau merdėti, o lyg iš skęstančio laivo bėgančius prokurorus keis kvalifikacijos stokojantys tyrėjai ar neseniai teisės studijas baigę dar „žali“ studentai. Kaip taikliai pajuokavo Liberalų sąjūdžio vedlys Eligijus Masiulis, net ir JAV prezidentas Barackas Obama, jeigu būtų siūlomas į generalinio prokuroro kėdę, tikriausiai nepraeitų lietuviškojo Seimo filtro.

Seime nepatvirtintiems teisėjams N. Meilučiui ir E. Dambrauskienei nereikia ieškoti atsakymų į klausimą, kodėl parlamentarai atmetė jų kandidatūras. Akivaizdu, tai ne jų problema – žaidimai Seime jau tapę visos mūsų valstybės problema. Jeigu ir toliau balsuosime už tuos, kurie stokoja racionalaus proto ir aklai paklūsta partijos bandos jausmui, turėsime Seimą, kuris yra linkęs tyčiotis iš savo tautos.

Teisėsauga/teisėtvarka privalo būti nepriklausoma – nuo nieko, nežiūrint į jokius postus. Tik tada ji sulauks visuomenės palaikymo, o jos vadovams atsakingas pareigas patikėję politikai – pagarbos. Gal tuomet jie nebesislėps už slapto balsavimo uždangos.