Šį sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti, bet, ko gero, nėra prasmės – Seimo nariai praėjusį ketvirtadienį išpildė visų žudikų, prievartautojų, žagintojų ir kitų nusikaltėlių svajonę – užčiaupė visus, kurie nuspręs viešai paminėti šių nusikaltėlių vardą: ne tik motinas ar tėvus, kurių vaikai nužudyti ar išniekinti, bet ir visus kitus, kaip nors nukentėjusius nuo šių nusikaltėlių
Užčiaupė ir žurnalistus, kurie nuo šiol negalės visuomenei pateikti informacijos apie baisiausius nusikaltimus. Nes visos, na, dauguma bylų, kuriose figūruoja nepilnamečiai asmenys, mūsų teismuose yra nagrinėjamos neviešuose posėdžiuose. Pagal Seimo priimtas Baudžiamojo kodekso (BK) pataisas apie tokius posėdžius viešai negalės kalbėti ne tik nusikaltimų aukos, bet ir žurnalistai.
Jeigu prabils, sulauks baudžiamosios atsakomybės – iškart už tai grės laisvės apribojimas, areštas arba bauda. Todėl tokios istorijos, kaip dviejų broliukų nužudymas Petrališkės kaime, Lietuvos žiniasklaidoje net nebūtumėme išgirdę, jei BK pataisos būtų priimtos anksčiau. Perfrazuojant, jei tavęs nėra žiniasklaidoje, tavęs (istorijos, bylos, nužudymo)... nėra.
Dabar jiems dosniojo priešrinkiminio Seimo buvo padovanota dar ir ramybė – tereikia teisme išsireikalauti, kad baudžiamoji byla būtų nagrinėjama uždarame posėdyje. O tai nėra sudėtinga, nes įstatyme numatyta, jog neviešas posėdis gali būti rengiamas žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat kai viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį.
Kadangi dirbant tiesioginį darbą dažnai tenka stebėti teismo posėdžius, galiu pasakyti, kad norinčių prisidengti šia įstatymo nuostata netrūksta – patikėkite, ja labiau nori pasinaudoti ne nuo nusikaltėlių nukentėję žmonės, o tie, kurie, spjovę į visuomenėje nusistovėjusias moralaus elgesio taisykles, buvo pasodinti į kaltinamųjų suolą.
Pasitaiko ir teisėjų, kurie nesigilina, kokie yra tikrieji uždaro posėdžio prašančio nusikaltimu kaltinamo asmens tikslai. O dabar, neabejoju, tokių prašymų bus dar daugiau – juk priimtos BK pataisos draus skelbti bet kokią informaciją, susijusią su byla, nagrinėjama uždarame teismo procese. Jei pataisos įsigalios, teisėjams teks dviprasmiškas vaidmuo…
Tačiau šiandien net nereikia uždaro proceso, kad teisėjas galėtų iš posėdžių salės pašalinti žurnalistus – kai viename Vilniaus teismų buvo nagrinėjama byla, kurioje policininkus kaltino dėl benzino vagystės, teisėja net nepriimdama nutarties dėl dalies uždaro proceso, grasindama policija ir atsakomybe už teismo reikalavimų nevykdymą, iš salės pašalino visuomenės atstovus. Ir tik todėl, kad viena policininkė atsisakė prie žurnalistų pasakoti, kaip darė nusikaltimą.
Taip teisėja pademonstravo ne tik savo galias, bet ir parodė, jog visuomenės interesas žinoti apie nesąžiningus policininkus yra niekinis. Teisėja, grasindama sankcijomis, net uždraudė visuomenei bent iš šono stebėti teismo darbą, o juk viešas bylos nagrinėjimas – tai vienintelė apsauga nuo slapto, nekontroliuojamo teisingumo.
Kaip ir nutylėta garsioji istorija apie du sostinės policininkus, kurie komisariate ant savo darbo stalo intymiai bendravo su prostitute – ši byla taip pat buvo nagrinėjama uždaruose posėdžiuose, mat taip buvo norima apsaugoti darbo metu „išdykavusių“ pareigūnų privatų gyvenimą.
BK pataisas inicijavusios Seimo narės Irena Šiaulienė ir Rimantė Šalaševičiūtė sako, kad įstatymu tikrai nesiekia užčiaupti žiniasklaidos, tik nori, jog žurnalistai paliktų ramybėje nuo nusikaltimų nukentėjusias aukas. Politikės nuėjo lengviausiu ir, drąsiai galima sakyti, absurdiškiausiu keliu: nusikaltimų aukos nieko negalės kalbėti apie tai, kaip jautėsi neviešo teismo proceso metu. Net jeigu nusikaltėlis netramdomas tyčiosis ar išgalvotais pasiteisinimais apie padarytą nusikaltimą niekins savo auką.
Nes jeigu nukentėjusieji apie tai prabils viešai, sulauks baudžiamosios atsakomybės. Iš nukentėjusiojo taps tokiu pačiu nusikaltėliu. Ir vien tik dėl to, kad savo širdgėlą išliejo visuomenei.
O jeigu teisėjas nederamai elgsis, apie tai irgi nebus galima papasakoti žurnalistui?
Tokių istorijų yra buvusi ne viena – jeigu ne viešumas, nežinia, ar šiandien nepilnametės iš Lentvario žagintojai sėdėtų už grotų. Kai bylą nagrinėjęs Trakų teisėjas Ričardas Prašmuntas nutarė į laisvę paleisti sunkiu nusikaltimu kaltinamus asmenis, teisingumu pasipiktinę žmonės šaukėsi DELFI pagalbos.
Istorija baigėsi taip, kaip baigėsi – po apklausų prokuratūra nutarė ikiteisminio tyrimo nepradėti, o teisėjo R. Prašmunto sprendimą patikrinęs Vilniaus apygardos teismas nutarė jį panaikinti. Vėliau šis teismas panaikino ir teisėjo nuosprendį, kuriuo jis pasigailėjo nepilnametę išniekinusių vyrų – bausmės jiems buvo sugriežtintos. Tokiai pozicijai vėliau pritarė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatavęs, kad žurnalistai turėjo teisę rašyti apie Trakuose nagrinėjamą bylą, nors joje posėdžiai ir buvo nevieši.
Šiandien tai būtų neįmanoma – net neabejoju, Trakų teisėjo užtarimo sulaukę šie nusikaltėliai toliau siautėtų nebaudžiami. Laisvėje, aišku.
Kaip ir sąvadautojai, kurie buvo sulaukę Šiaulių apygardos teismo teisėjos Irenos Ivanovienės užtarimo – iš asocialių šeimų jaunas mergaites prostitutėmis pavertę jauni vyrai sulaukė švelnių bausmių, o teisėja iš nukentėjusiųjų išsityčiojo. Apie savo nuoskaudas nukentėjusiosios ir joms atstovaujančios prieš prekybą žmonėmis kovojančio „Carito“ moterys nutarė netylėti ir savo nuoskaudomis pasidalino DELFI – kilus skandalui į šią istoriją įsikišo ir žmogaus teisių gynėjai.
Sąvadautojai atsakomybės neišvengė, buvo nuteisti, o teisėja netrukus tyliai pasitraukė iš pareigų – išėjo į užtarnautą pensiją. Nenubausta, nes jos kolegos nutarė, kad nieko bloga ji nepadarė, kai viešai išsityčiojo iš nukentėjusiųjų. Tačiau jeigu ši istorija nutiktų šiandien, jos niekas nesužinotų – užčiaupti nukentėjusieji net negalėtų pasiguosti, o žiniasklaida – apie tai parašyti.
Todėl politikų aiškinimai, kad jie siekia apginti nukentėjusiuosius – melas, paslėptas po skambiais „kilnių tikslų“ lozungais. Juk ir dabar apstu teisinių svertų, neleidžiančių žurnalistams viešinti nukentėjusiųjų asmens duomenų, o žiniasklaida niekada ir neviešina, pvz., nepilnamečių pavardžių. Nepublikuoja ir jų nuotraukų. O jeigu pažeidžia šiuos ir taip bet kam suvokiamus draudimus, galėtų sulaukti ne tik etikos sargų sankcijų, bet ir atsakyti teisme civilinio proceso tvarka. Net ir baudžiamojo, beje – BK yra numatyta atsakomybė už neteisėtą informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimą ar panaudojimą. Lygiai taip pat yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už komercinės ar valstybės paslapties paviešinimą.
Kad tai daugiau nepasikartotų, žurnalistus reikia paversti nusikaltėliais. Ir kad nepagalvotumėt, jog tai išsigalvoju, pacituosiu Seimo narių pateiktą aiškinamąjį raštą, atskleidžiantį tiesą – politikai suinteresuoti, kad būtent žurnalistai, o ne nukentėjusieji, neskelbtų informacijos apie uždarus procesus: „BK pataisos turės prevencinį poveikį ir stabdys asmenis, potencialiai linkusius nusikalsti, nuo nusikalstamų veikų, susijusių su neviešos bylų medžiagos (jos dalies) atskleidimu“.
Prisipažinsiu, esu „potencialiai linkęs nusikalsti“, nes jau daugybę metų rašau apie uždaruose posėdžiuose nagrinėjamas bylas. Nes jos svarbios ir apie jas privalo žinoti visuomenė. Bet šiandien, jeigu pataisos galiotų, būčiau recidyvistas. Arba – užčiauptas.
Dabar tų posėdžių gali būti daugiau – bet kuris prie vairo įkliuvęs neblaivus Seimo narys ar ministras galės teismo prašyti bylą nagrinėti uždarame posėdyje, nes nori teisėjui papasakoti, tarkime, apie nesutarimus su savo žmona. Pagrindas neviešam procesui yra – bus paviešintos aplinkybės, susijusios su asmeniniu politiko gyvenimu. O jis – neliečiamas.
Lygiai taip pat galima kalbėti ir apie bet kurią korupcijos bylą – pasinaudodamas Seimo priimtu įstatymu teismas gali užčiaupti žiniasklaidą nurodydamas, kad domėjimasis valstybėje vykstančiomis negerovėmis visai nėra viešasis interesas. Sudie, tiriamoji žurnalistika!
Apie neviešus posėdžius negalės kalbėti ir baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys – kol neįrodyta jų kaltė, jie laikomi nekalti, todėl visomis galimybėmis gali gintis nuo pateiktų kaltinimų.
Prisiminkime praėjusių metų pabaigoje visą Lietuvą sudrebinusią istoriją, kai paaiškėjo, kad sutuoktiniai iš Šiaulių buvo įkalinti vien dėl to, kad juos melagingai apkaltino valstybės saugomas liudytojas – informacija apie tokių įslaptintų liudytojų egzistavimą taps neskelbtina. O juk tokie liudytojai egzistuoja daugelyje organizuoto nusikalstamumo bylų – vadinasi, visuomenei užkertamas kelias žinoti tokias svarbias aplinkybes. Todėl sutuoktiniai, kuriuos teisėjai nepagrįstai nuteisė ir įkalino, net negalėtų gintis nuo jiems išgalvotų kaltinimų, jeigu jų byla būtų nagrinėjama uždarame posėdyje.
Neįsigilindami įstatymus „štampuojantys“ Seimo nariai turėtų suvokti, kad uždarų posėdžių paskirtis – apginti ne nusikaltėlio interesus. Žurnalistams šiandien net nedraudžiama skelbti ikiteisminio tyrimo duomenų, nors nusikaltimais įtariamiems asmenims tai ir nepatinka.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad visuomenė turi teisę gauti informaciją apie teismuose nagrinėjamas bylas. Ir net nesvarbu, ar viešame, ar neviešame posėdyje tokios bylos nagrinėjamos – nusikaltimą padariusių asmenų interesai negali būti aukštesni už nukentėjusiųjų. Įtariamojo ar kaltinamojo interesų suabsoliutinimas akivaizdžiai pažeidžia viešąjį interesą.
Bet kol itin „aukšta“ kvalifikacija pasižyminčios perkaitusios Seimo galvos manys kitaip, galėsime teisti visus, kurie vien dėl viešojo intereso išdrįs garsiai prabilti apie valstybėje esančias negeroves. Paverskime kriminaliniais nusikaltėliais visus, kurie nepritars šiam gėdingam įstatymui, ir perfrazavę pranašo Zaratustros žodžius sušukime: tebus mums žuvusi diena, kurią Seimas nieko neuždraus.