aA
Pirmoji istorija. Sušalęs. Jį bausdavo dažnai. Per šešerius gyvenimo metus Mangirdas suprato nebuvęs laukiamas ir esąs našta mamai. Mama su trimis jo broliukais miegodavo kitame kambaryje, o jis migdydavosi pats vienas kraštiniame, nešildomame, su išdaužtu langu.
D. Šakalienė. Siaubingos lietuvių vaikų istorijos: nužudyti, suluošinti, pamiršti
© Shutterstock nuotr.

Žinojo ęsąs blogas vaikas – nes nuolat sirgo, šlapinosi į kelnytes ir į lovą, tad mama negadino patalynės – Mangirdukas miegodavo ant geležinių spyruoklių, kartais gaudavo užsikloti paltą. Mama dažnai mušdavo, o gydytojai, kuriuos kartais aplankydavo Mangirdukas su mama, neėmė į galvą jo rūpesčių. Ir tądien pats nesuprato, kuo taip užpykdė mamą, bet nuo smūgių kažkas sutraškėjo ir mažasis nebegalėjo net išsižioti – nors valgyti vis tiek negavo, tai nesvarbu. Naktis buvo šalta ir Mangirdukas ant savo geležinės plikos lovos sušalo mirtinai.

Teismo medicinos ekspertai nustatė, kad prieš mirtį Mangirdui buvo sulaužytas žandikaulis. Taip pat aptiko daug senų sužalojimų žymių, nudeginimų. Paaiškėjo, kad berniukas buvo sistemingai žiauriai mušamas. Po Mangirdo nužudymo pareigūnai suabejojo, ar moteris gali rūpintis kitais vaikais, metams laiko apribotos motinystės teisės, „kad susitvarkytų gyvenimo sąlygas“. 

Antroji istorija. Duonos riekutė

Jis rengėsi eiti į pirmą klasę. Valentinui buvo šešeri ir jis dar nemokėjo rašyti. Vieną dieną mamytė su dėde Povilu nusprendė pamokyti jį gražiai rašyti. Berniukui niekaip nesisekė parašyti raidžių, jos sprūdo iš po parkerio ir neklausė jo. Už tai mamytė ir dėdė Povilas jį daužė kumščiais, pagaliu, gumine žarna, daužė į sienas ir baldus. Pavargę nuo egzekucijos tėveliai nuėjo miegoti, o kraujuojančiam Valentukui uždraudė eiti miegoti ir paliko klūpėti prie slenksčio. Naktį Valentukas nebežinojo, ar labiau skauda sumuštas vietas, ar raižo pilvą nuo alkio – valgyti jis gaudavo nedaug ir ne visada. Tyliai nuėjęs į virtuvę pamėgino kišeniniu peiliuku atsiriekti duonos riekutę. Skausmas, alkis ir baimė nėra geri pagalbininkai, peiliukas išsprūdo iš kraujuojančių rankų, pažadino visus. Prabudę dėdė Povilas ir mamytė tol daužė Valentuką, kol sulaužė jam visus šonkaulius. Paliko jį mirti virtuvėje.

Kitą dieną užkasė kieme ir papylė ant viršaus kibirą šiukšlių. Keletą mėnesių niekas vaiko nepasigedo. Apie nužudymą policijos pareigūnai sužinojo atsitiktinai. Motina pareiškė, kad sapnavusi savo žiauriai nužudytą vaiką ir šis jai atleidęs. Valentinui buvo šešeri.

Berniukui niekaip nesisekė parašyti raidžių, jos sprūdo iš po parkerio ir neklausė jo. Už tai mamytė ir dėdė Povilas jį daužė kumščiais, pagaliu, gumine žarna, daužė į sienas ir baldus. Pavargę nuo egzekucijos tėveliai nuėjo miegoti, o kraujuojančiam Valentukui uždraudė eiti miegoti ir paliko klūpėti prie slenksčio.
Dovilė Šakalienė

Valentinas buvo nužudytas tuo metu, kai vyko teismo procesas dėl motinystės teisių apribojimo jo sesutei, kurią, sumuštą, sužalotą, kuokštais nurautais plaukučiais, vaiko teisių apsaugos specialistai buvo prieš aštuonis mėnesius paėmę iš šeimos. Mergytė papasakojo, kad ištisas naktis buvo verčiama klūpoti kampe, plakama laidais ir diržu. Kas vyksta su jos broliuku – niekas nesidomėjo. Taip pat ir po jo mirties.

Trečioji istorija. Kraujas ant sienos

Ryškiausias jo prisiminimas iš vaikystės – sodrūs ryškūs kraujo lašai, tarsi karoliai lanku krentantys ant apiplyšusiais tapetais apklijuotos sienos. Tai buvo jo mamos kraujas. Nerijus viską matė pasislėpęs už fotelio. Mama neišgyveno. Tėtė sėdo ilgam.

Trečiosios istorijos tęsinys

Nerijus taip pat sėdo. Iki gyvos galvos. Sulaukęs tik aštuoniolikos. Patikusią merginą išžagino ir nužudė „sėkmingu“ smūgiu į smilkinį. Kalbantis su Nerijum matai didžiulę sumaištį – mėginimą išlikti abejingu, norą pamiršti, pasislėpti nuo siaubo, kurio nežino kaip išvengti, nes juk „visi taip gyvena“. Jis nežino, kad jį turėjo apginti. Kad kraujas ir smūgiai – nėra normalu. Kad jo mama galėjo palikti kitokių prisiminimų. O patikusią merginą galima kviesti į pasimatymą – ir jei ji nesutiks, paliūdėti ir tiek. Bet jo niekas niekada negynė. Sulaukė, kol jis sužvėrėjo – ir uždarė iki mirties.

Ketvirtoji istorija. Mamos akyse

Pusantrų metų mažylis geso akyse. Sveikas ir guvus kūdikis buvo pradėjęs vaikščioti, tačiau nuėjęs kelis žingsnius imdavo prašytis mamytei ant rankų. Mamytei, kuri leido savo sugyventiniui jį prievartauti. Kas antrą savaitgalį anūką lankantis senelis – dažniau jaunoji šeima senelio matyti nepageidavo – matydamas nė šešių kilogramų nebesveriantį pusantrų metų mažylį griežtai pareikalavo vežti jį pas gydytojus. 

Ir tądien pats nesuprato, kuo taip užpykdė mamą, bet nuo smūgių kažkas sutraškėjo ir mažasis nebegalėjo net išsižioti – nors valgyti vis tiek negavo, tai nesvarbu. Naktis buvo šalta ir Mangirdukas ant savo geležinės plikos lovos sušalo mirtinai.
Dovilė Šakalienė

Mamytės draugas prisipažino prievartavęs kūdikį. Rytuko žarnynas nusėtas jau užgijusiais randais ir naujomis žaizdomis, sužaloti vidaus organai. Klinikų gydytojai negali prognozuoti, kaip toks psichologinis, seksualinis ir fizinis smurtas atsilieps vaiko sveikatai. Kaip su mamytės palaiminimu kankintas mažylis gyvens toliau. Jis išgyveno. Bet ar jo psichikos traumos bus paliktos pūliuoti ir vienądien išsiveržti sukuriant naują ydingą ratą? Kas juo rūpinasi dabar ir kaip? Kam tai įdomu?

Kiek drąsos reikia nuleisti pakeltą smūgiui ranką?

Visos šios istorijos yra tikros, jų aukos – vaikai, gyvenę šalia mūsų. Ne prieš šimtą metų. Ne sovietmečiu. Šioje mūsų mylimoje Nepriklausomoje Lietuvoje, kurioje gyvena drąsūs žmonės. Ar turime drąsos apginti šalia esančius vaikus? Ar turime dar daugiau drąsos – pripažinti, jei skriaudžiame savus, ir sustoti. Žinau, kad daugelis paklaus – ką reiškia, skriaudžiame?? Ar jau nebegaliu savo vaiko paauklėti?? Mane mušė/klupdė/diržu nugarą raižė, o koks žmogus užaugau, tai kas čia blogo?? 

Daugelis girdėjote kaip drąsiai mūsų išrinktieji gynė „teisę mušti vaiką“ – apeliavo į Tautos tradicijas, dalijosi istorijomis, kaip buvo žalojami, ir tuo didžiavosi. Sėkmingai integruota ilgų kančios valandų kampe ant žirnių patirtis reikalauja ją įprasminti taip kankinant savus vaikus, ar ne?
Dominuojantys argumentai tokiose diskusijose – Seime ar viešoje erdvėje yra du, abu susivedantys į siaubą keliančią išvadą – kad blogis gimdo gėrį, kad žiaurumas moko gerumo. 

Dovilė Šakalienė, S.Mankevičiaus nuotr.
Dovilė Šakalienė, S.Mankevičiaus nuotr.

Pirmas argumentas – „monstro“ – jei vaiko nemuši, nerėksi ant jo, nekontroliuosi kaip itin pavojingo nusikaltėlio, tai iš jo išaugs monstras, kuris pirmiausia papjaus savo tėvus, o paskui – visus kitus. Be logikos stokos šis argumentas kelia minčių apie rimtą mąstymo patologiją ir skubų psichoterapijos poreikį. 

Antrasis argumentas – savos patirties, kuri yra svarbesnė už faktus, statistiką, mokslinius tyrimus, akis badančius vaikų gerovės rodiklius iš šalių, kur vaikas laikomas žmogumi. Šis argumentas išreiškiamas sakralia fraze „ir mane tėvai mušė, o štai koks užaugau“. Tik neatvirauja viešai, koks gi tas „štai koks“ – kad nuolat jaučia pyktį visiems išsišiepusiems idiotams, nes nėr čia kuo džiaugtis šitoj suknistoj Lietuvoj, ar kad nuolat ėdasi su savo boba, kuri vieną dieną įvarys vėžį, o gal su vyru, tuo atsilupusiu asilu, kuris tik ir žino kaip išsidrėbęs ant sofos varinėti aplink žmoną kaip tarnaitę, ar kad jokio dėkingumo nejaučiantys vaikai atsigimė į aną giminę ir nesugeba gauti padoraus pažymio, gėda prieš žmones, ir t.t. ir pan. 

Sąmoningai sukeltas sielos ar kūno skausmas ir pažeminimas – o ypač „pasaldintas“ sakralia tradicine fraze „Vardan tavęs tai darau, ačiū man užaugęs pasakysi“ – palieka randus visam gyvenimui ir užsuka ydingą ratą, kurį nutraukti sunku ir skauda.
Dovilė Šakalienė

Tik problema tai ne atsilupėliuose ir durniuose aplinkui. Problema musyse – mes negalime pamiršti kitų žmonių klaidų, nes taip patys pasijuntame geriau, ne tokie nevykėliai, nes turbūt turėjome būti labai blogi, kad mus taisyti reikėjo smūgiais ir pravardėmis. Tad noras tyčiotis, pažeminti, užtvoti, sutramdyti tėra mūsų išmokto bejėgiškumo išraiška. 

Ką darai, kai jautiesi bejėgis? Susitapatini su smurtautoju – geriau būsiu toks stiprus, aš jiems visiems parodysiu. Tada varai ant ko gali, kada tik gali, pili pagiežą ir neapykantą, o kartais nebeužtenka varymo ir pasipila smūgiai. Jei tapatintis su smurtautoju nepanorai – imi nekęsti savęs, gal sergi depresija, o gal šiaip kuo, nes net Tavo organizmas Tavęs nemyli. O gal surandi tinkamą personažą ir aukojiesi bei kenti toliau, nes jautiesi tevertas pažeminimo ir smūgių. 

Sugriauti mūsų suvokimą apie gėrį ir teisingumą labai lengva – kai žmonės, kurie turėtų mumis rūpintis ir mus branginti šalto įsiūčio kupinomis akimis ir diržu rankoje išskiemenuoja „Dabar tai atsiimsi už viską.“ Ar apimti pykčio užrėkia „Kur varvini ledus, vėpla paskutine, ką aš tau sakiau?!?”. Nebūtina vaikui sulaužyti ranką, prispausti veiduką prie lygintuvo ar tėkšti į sieną. Sąmoningai sukeltas sielos ar kūno skausmas ir pažeminimas – o ypač „pasaldintas“ sakralia tradicine fraze „Vardan tavęs tai darau, ačiū man užaugęs pasakysi“ – palieka randus visam gyvenimui ir užsuka ydingą ratą, kurį nutraukti sunku ir skauda. Lengviau apsimesti, kad viskas normalu – arba paneigti savo skausmą tampant tokiu pat, arba visam gyvenimui pripažinti, kad esi nieko vertas, išskyrus bausmę.

Vaikai myli savo tėvus, kartais – iki jiems patiems pavojingos ribos, kuri kainuoja gyvybę, o kartais tik sukuria savivertės stoką, nerimą, depresiją, neapykantą, žiaurumą – viską vardan to, kad pateisintų savo tėvus, nes lengviau nematyti jų klaidų, nes labai norisi mylėti mamą ir tėtę, tikėti, kad jie viską darė „tavo labui“. Jei negalime atleisti jiems – nes nenorime net įsileisti minties, kad jie buvo neteisūs ir baisiai mus įskaudino, tai atleiskime sau, kad buvome maži, silpni ir negalėjome apsiginti. O tada pažiūrėkime į savo vaikų akis, kai kitąsyk juo auklėsime – atvira širdimi – ir iškart suprasime, auklėjame ar skriaudžiame.

Neišsisukinėkite – jei norėsite pamatyti, pamatysite iškart. Galbūt labai skaudės. Jums. Nes pajusite, kaip skauda Jūsų vaikui. Arba nebeskauda – nes jis irgi atbuko, kaip kažkada atbukote Jūs. Bet gera naujiena yra ta, kad Jūs galite paprašyti savo vaiko atleidimo. Ir pradėti su juo elgtis kaip su žmogumi, kurį mylite, gerbiate, branginate, žavitės, kuriuo tikite, nes jis tai labai nori tikėti Jumis. Galite tai padaryti šiandien. Dabar pat.

Galima ir kita pabaiga. Baimė ir nenoras kapstytis savo praeityje, savo elgesyje, pamatyti savo klaidas Jus privers sureaguoti abejingai ar pašaipiai. Pažerti piktų, žeminančių komentarų straipsnio autorei. Bet neapsigaukite. Man dėl to neskauda. Skauda Jums. Ir Jūsų vaikams. O galbūt ir Jūsų anūkams.

Kai kitąsyk mieste pamatysite lietaus lašų žaisme ant šaligatvio plytelių išryškėjusias raides „Ar Tu pastebi mane?“ – žinokite, tai ne reklaminė akcija. Tai klausia nematomi vaikai – šalia mūsų, mūsų namuose, mūsų sielose. Nėra „priimtino“ smurto, jis nematuojamas kiekiu – kiek mušti galima, kiek skausmo vaikui patirti „sveika“ – nė kiek. Jis užnuodija vaikų ir tėvų sielas, sužeidžia pasitikėjimą savimi ir kitais. Bravūra, kad man padėjo mušimas yra fasadas ir melas, tai šarvai iš randų. Ar Jūs norite, kad Jūsų vaikai tokius užsiaugintų?

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Dailius Dargis | D+

Žlugęs milijonierius pateikė sensacingų faktų: kas sieja milijonieriaus Raimondo Karpavičiaus našlę ir Arūną Pukelį?

Dar visai neseniai klestėjęs, prie vieno stalo su Lietuvos elitu ne kartą sėdėjęs, tačiau...

Migrantų krizės įaudrintai Lietuvai – dar vienas išbandymas: Rusija jau pradeda telkti pajėgas (827)

Pirmieji ešelonai jau atvyko, o dar daugiau – pakeliui. Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos...

Išskirtinis turgelis Lietuvoje – pardavėjos ir pirkėjos čia visiškai nuogos (129)

10 valanda ryto. Paplūdimyje plėvesuoja raudona vėliava – maudytis draudžiama. Tą primena ne...

Lietuvių pamoką po pralaimėjimo prancūzams atsiminęs Popovičius: nėra kuo stebėtis (32)

Po pralaimėjimo prieš Prancūziją JAV rinktinės vyriausiasis treneris Greggas Popovičius tildė...

Dėmesio, vyrai: kirpėja įvardijo, kokios barzdos ir ūsai artimiausiu metu bus madingiausi (98)

Dažnam vyram iškyla dilema – barzda ir ūsai – madinga ar jau nebe? „Metų kirpėjo...

Naujausias ESPN spėjimas: Jokubaitį antrojo biržos rato viduryje pasirinks Bruklino „Nets“ (10)

Sekmadienio vakarą Lietuvos laiku pateiktoje naujausioje JAV sporto naujienų giganto ESPN sudarytoje...

Širdį draskanti tragedija: Ispanijoje žuvo keturiolikmetis motociklų lenktynių talentas (71)

Kraupi tragedija sukrėtė pasaulio motosporto bendruomenę. Ispanijos Alcanizo mieste vykusių...

Net ir vasarą ne visiems užtenka vitamino D – gydytojas išvardijo, kodėl taip nutinka (15)

Tyrimai rodo, kad beveik visiems Lietuvos gyventojams, nevartojantiems papildų, trūksta vitamino D...

Kad įgyvendintų svajonę, teko padirbėti ir užsienyje: siekiantiems iš to praturtėti, tokios veiklos nesiūlo (7)

Meilė žirgams prasidėjo nuo tada dar būsimo vyro padovanoto žirgo, o šiandien šeima Biržų...