Dejavu – SAM tvarkingai atgaivina visas geriausias sovietines tradicijas, įskaitant nusispjauti į tarptautinę teisę ir tarptautines organizacijas – kritikus reikia traiškyti. Taip, kad maža nepasirodytų. Taigi nieko, kad dingo, „nugaravo“ Vaiko raidos centro korpuso Santariškėse dar prieš penkis metus parengtas ir Turto banko detalizuotas projektas ir jam skirti pinigai. Nieko, kad Pūras buvo dailiai išspirtas iš daktaro Mačiulio ligoninės, kuris nuo sovietmečio rodo kelią Lietuvos psichiatrams – į Rytus, o ne į tuos keistus ir pacientus gerbiančius Vakarus. Pasiektas naujas genialus #samabsurdai rekordas. Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) vadovybės prašymu renkama informacija apie tai, ką Dainius Pūras veikia Jungtinių Tautų organizacijoje ir kaip jis ten pateko. Tokios pažymos kreiptasi į Užsienio reikalų ministeriją.
Jei SAM vadovybė nemoka naudotis internetu – tai štai, prašom, Jungtinių Tautų oficialiame puslapyje viskas parašyta, kam reikalinga tokia pozicija ir ką gi veikia tas specialusis pranešėjas teisei į sveikatą (!).
Ten dar parašytas ir sovietiniams valdininkams visiškai neįkandamas terminas – nepriklausomas. Bet nepaaiškintas. Matyt preziumuojama, kad JT narės žino, ką reiškia nepriklausomas spec. pranešėjo veikimas. Bet panašu, kad ne tik Rusijos Federacijoje nepriklausomas pranešėjas – o tai reiškia, galintis kritikuoti – yra nesuvokiamas reiškinys. Mūsų SAM ne tik nežino apie Dainiaus Pūro mandatą – nors yra mokesčių mokėtojų pinigais išlaikoma įstaiga, kuri privalo rūpintis mūsų visų teisės į sveikatą užtikrinimu pagal aukščiausius standartus, o tai reiškia ir aktyviai bendradarbiauti su specialiuoju pranešėju teisei į sveikatą. Pasirodo, SAM nežino ir to, kad į specialiojo pranešėjo pareigas įeina proaktyviai komunikuoti su valstybės valdžia ir suinteresuotomis šalimis apie galimus teisės į sveikatą pažeidimus, tirti skundus ir nagrinėti kitus žmogaus teisių klausimus, susijusius su jo mandatu.
Man tai, pavyzdžiui negėda, kad mane išvadino nedirbančia populiste – mat po ilgo darbo su SAM mėginant padėti sukurti iš tiesų pacientams naudingus teisės aktus, kai visi pasiūlymai buvo ignoruojami, sunkiai apsirgusi prieš pat operaciją nenusiunčiau eilinio komentaro, kurio, neabejoju, laukė šiukšlių dėžė. Man negėda ir dėl to, kad destrukcija buvo išvadintos mano pastangos atkreipti dėmesį į begėdišką vaidinimą, kad mūsų sveikatos apsaugos sistema veikia puikiai, o psichikos sveikatos ir savižudybių krizei įveikti nereikia efektyvių ir pasiteisinusių kitose šalyse metodų, bet verčiau išmesti pinigus dar vienai biurokratinei struktūrai, kurios didžiausi pasiekimai, kad per pusę metų (!) ji sugebėjo užmegzti ryšius su ja įsteigusia (!) įstaiga, t.y. SAM. Wow! Wow… Jaučiuosi kaip žiūrėdama filmą iš serijos „Dono laukai“ apie šviesią ateitį kuriantį kolūkio pirmininką.
Bet užtat man gėda, kad tiek daug mūsų tyli. Kad gydytojai ir pacientai taip supriešinti, kad bijo, o gal ir nekenčia vieni kitų. Kad kiekvienas kuo aiškiausiai žino, kad sveikatos apsaugos sistema suvalgo žiauriai daug biudžeto ir per kitą jos galą išeina... na, tarkime špyga, žiauriai didelė špyga neproporcingai didelį gabalą nuo savo atlyginimo mokantiems pacientams. Nežinau, ar Jums dėl ko nors gėda, kai eilinį kartą keikiatės parėję iš gydymo įstaigos, man tai gėda.
Žinoma, nepakėlimas akių į pacientą be kupiūros šlamėjimo vokelyje – tai tų kelių procentų daktarų gėda, kurie sugadina 95 procentų profesionalių medikų įvaizdį, kurie dirba iš visos širdies gavę ar negavę į kišenę. Bet kai gydytojas už savo darbą, nuo kurio priklauso mūsų sveikata, gyvenimo kokybė, pats gyvenimas – gauna tik spjūvius į veidą menkos algos ir nuolatinio viešo daktarų klano plakimo forma – tai man, pavyzdžiui, dėl tokio mūsų trumparegiškumo ir pasyvios agresijos labai gėda.
SAM valdininkams reiktų vaikščioti ne į privačius kabinetus, kur ramiai sėdi pacientas ir ramiai dirba gydytojas, bet padžiūti eilėse poliklinikose, kur odontologas realiai turi 5-10 min didelio kruopštumo darbui paciento burnoje, kuris, beje, dar bijo, krūpčioja, prašo pasakyti ką dabar jam darys. Rezultatai – daktaras praranda kantrybę ir nebereaguoja, o pacientas turi registruotis tris-keturis kartus ir gauna paslaugą ištęstą per daugiau nei pusę metų, kai tai galėjo būti 1-2 val. Spėkite, ką keikia pacientas? Idiotišką tvarką nustačiusius valdininkus? Ne. Siunčia toli toli daktarytę, kuriai dar reikia spėti klausant keiksmų nusimauti sterilias pirštines, nusimuiluoti odą ėdančiais dezinfektoriais rankas ir skubintis mautis naujas pirštines, nes už durų nauji pacientai – nerimaujantys, skaudantys, norintys dėmesio.
Man, pavyzdžiui, gėda dėl to, kad neurochirurgas, kuris faktiškai 16 metų mokėsi, tobulinosi, ir kiekvieną mielą dieną priima sprendimus, nuo kurių priklauso paciento gyvybė – ir kaskart, tais labai retais, bet vis tiek neišvengiamais atvejais, kai žmogus neišgyvena, vaikšto juodesnis už žemę, nes jis neišgelbėjo jo rankose buvusios gyvybės – tas neurochirurgas po darbo lekia privačiai konsultuoti, nes mat nepopuliariai Lietuvoje turi visus keturis vaikus, ir nori, kad jie gyventų oriai. Nepasiliko JAV, kur gavo 14 kartų didesnę algą, nes kvailys nori gyventi Lietuvoje. Lietuvoje, kur visi turi gauti vienodą algą – minimumas plius vokelis.
Man, pavyzdžiui, gėda, kad mes tylime matydami netvarką sistemoje, kuri pasireiškia ne tik kiekvieną iš mūsų žeminančiais liapsusais – tokiais kaip klozetai be sėdynių ligoninėse ar reto bjaurumo patyčios iš maisto ligoninės lėkštėje. Atrodo, kad vasarą, kai daržovių ir vaisių nevalgo tik tie, kam to neleidžia koks nors ypatingas tikėjimas – tai jau ligoninėje, kur pacientams labai svarbu sveika mityba, turėtų būti daržovių ir vaisių šventė. Bet gauni šaukštuką konservuotų (!) žirnelių arba agurko galiuką (čia ne man pakliuvo, pasidomėjau ir kas kitų pacientų lėkštėse – agurkai paslaptingai pabėgo, liko tik galiukai). Vaisiai? Kokie vaisiai, o kam giminės ir artimieji? Ūkininkai šiais metais neturėjo kur dėti daržovių ir jas pūdė laukuose – net nebežinau kokio neūkiškumo reikia nesugebėti tuo pasinaudoti.
Nes tai dar viena gėda – jei visur pasaulyje santykis gydytojas – sesutė – slaugas yra 1 – 5 – 10, tai pas mus maždaug 1 – 2 – 2. (Čia sąžiningai ir atvirai sakau, kad santykis nėra patikrintas statistiškai pagal SAM duomenis – ir ne dėl to, kad užklausus juos bet kokių duomenų tenka laukti labai ilgai, o atsakyme randi viską, tik ne tai, ko klausei – tiesiog tarp operacijos ir radioaktyvios terapijos nepajėgiu rinkti duomenų, tad remiuosi per pastaruosius tris mėnesius iš daugybės medikų girdėtomis nuomonėmis). Todėl nėra kam tvarkingai nuvalyti klozetų, nėra kam naktį apeiti pacientus.
Todėl medicinos seserys, užsimetusios nelabai aišku ką turinčius simbolizuoti papildomus chalačiukus ant savo tvarkingai namuose išskalbtų medicininių uniformų, dalija pietus. Ar čia medicinos sesers darbas? Lygiai kaip galėčiau užklausti, ar kortelių tvarkymas namuose yra gydytojos darbas. Toks jausmas, kad visi dirba daugybę ne savo darbų – užtat žiauriai trūksta laiko darbui, kurį tas konkretus sveikatos specialistas turėtų dirbti. Ir, be abejo, tokiomis sąlygomis žiauriai sunku atsispirti abejingumui ir matymui pacientų kaip stresą keliančios masės.
Bet čia kalbame apie tuos specialistus, kurių bent kažkiek yra ir šlubuoja paslaugos kokybė. O broleli, kai prieiname iki paslaugų, kurių NĖRA – tai va čia jau tema kitam straipsniui. Ir kai prieiname iki korupcijos kuri yra tokiame lygyje, apie kurį nenori (bijo?) kalbėti ir tie, kurie žino, ir tie, kurie gali tai pakeisti – tai tema ne tik straipsniui (tikiuosi, kad išgyvensiu iki jo parašymo), bet rimtam veiksmui. Ir kai prieiname iki sveikatos įstaigų vadybos ir administracinio personalo požiūrio į pacientą – pasidalinsiu puikiomis siaubo pasakomis prieš miegą kitame straipsnyje.
Betgi Jūs irgi galite – nes ne aš viena klapsiu blakstienomis, bandydama suvokti ar man vaidenasi, kad kalbu, tik manęs negirdi, ar kas, po velnių, yra, kai sveikiniesi, užduodi klausimus, o registratorė absoliučiai akmeniniu veidu tyli ir pusę valandos pildo vieną (!) lapą, kai jau vėluoji į sudėtingą procedūrą, nes dar prieš tai pusę valandos neatidarė registratūros. Bet mes tylime – kas mums darosi, žmonės? Rimtai, kas mums yra? Ar mums taip gerai? Ar nematome, kad sistema bloga, tragiškai bloga, ir kosmetinis padailinimas čia nepadės?
Ar tylėsime, matydami, kad SAM vadovė vietoje to, kad vertintų jai siūlomą pasauliniu lygiu vertinamo profesionalo pagalbą pasuko keliu į gėdos pusę, kur ant nuorodos parašyta „Lietuvos gėda – 1m, Tarptautinė gėda – 1 m”? Suprantu, kad už žiaurų susidorojimą violetinės isterijos laikotarpiu kažkaip reikia atsigriebti, satisfakcijos tai norisi – nesvarbu, kad ne tiems trenkia per galvą, nesvarbu, kad jau priežodžiu tampa socdemų gėda. Ir man dėl to taip pat gėda, o gal liūdna – kai šviesūs, puikūs žmonės, priklausantys šiai partijai, pakliūna po štai tokia gėdingų poelgių vėliava.
Aš pasiruošusi ignoruoti pooperacinio laikotarpio draudimą eiti į masinius susibūrimus – ar atsiras kas nebenori jausti gėdą ir tylėti? Ar susirinks Vyriausybei parodyti savo poziciją mūsų sveikatos apsaugos sistema nusivylę, pokyčių norintys ir kritikų baudimą sovietmečio metodais smerkiantys žmonės – gydytojai ir pacientai, med.seserys ir slaugai, visi, kas neabejingi „SAM GĖDA - LIETUVOS GĖDA“?
