D. Šakalienė. Istorija, kaip švedai nustojo mušti savo vaikus

„Nėra dalyko, kuris paveiktų mane stipriau nei smurtas prieš vaiką. Laimei, ne aš vienas taip jaučiuosi – daugelis mūsų jaučiame pasibjaurėjimą ir įniršį, kai skaitome ar girdime apie prievartą prieš vaikus. Smūgis vaikui yra išdavystė. Maža to, tai piktnaudžiavimas suaugusiojo atsakomybe ir fiziniu pranašumu – pranašumu, kuris mums duotas tam, kad apgintume savo vaikus, tačiau vietoje to yra panaudojamas skriausti juos.

Smūgiai įsirėžia ne tik į mušamo vaiko kūną, bet ir į sielą. Daugelis vaikų greit pasveiksta, sužalojimai užgyja, tačiau kai kurios žaizdos niekada nesugyja, o randai išlieka amžiams.

Praeityje buvo įprasta mušti vaikus, tėvai naudojo fizines bausmes kaip disciplinos priemonę. Daugelis matėme Ingmaro Bergmano filmo Fani ir Aleksandras sceną, kur patėvis baudžia Aleksandrą, – sukrečianti ir žiauri scena, kurią sunku ištverti neužsimerkus. Ši scena vaizduoja realybę, kurią daugelis vaikų patyrė praeityje.“

Tai galėtų būti mano žodžiai, nes pritariu kiekvienam jų. Norėčiau, kad tai būtų mūsų premjero, sveikatos apsaugos ar socialinės apsaugos ministrės žodžiai. Bet taip nėra. Tai Švedijos Sveikatos ir socialinės apsaugos ministro žodžiai, pasakyti prieš septynerius metus, minint 30 metų sukaktį nuo dienos, kai Švedijoje buvo aiškiai ir nedviprasmiškai, įstatymiškai reglamentuota vaikų apsauga nuo bet kokio smurto. Įskaitant „auklėjamąjį mušimą“.

Panašu, kad švedai ne tik suvokia, kad sveikatos ir socialinė apsaugos yra neatskiriamos – tik pas mus gali būti tokie absurdai, kai ligoniai ar kūdikiai negauna pagalbos, nes SAM ir SADM nesusikalba kieno daržas ir kieno pupos. Švedai turbūt nesuprastų tokių kuriozų.

Bet tie patys švedai nuėjo ilgą kelią nuo laikų, kai 90 procentų vaikų patirdavo smurtą namuose. 1960-aisiais pusė švedų tėvų pateisino smurtą, 2000-aisiais tokių liko mažiau nei 10 proc. Tuo pat laikotarpiu ikimokyklinio amžiaus vaikų, patiriančių smurtą namuose, skaičius krito nuo daugiau nei 90 proc. – iki mažiau nei 10 proc. – ir tai Švedijos Vyriausybei atrodo daug ir ji vis dar su tuo kovoja. Kodėl, praėjus daugiau nei pusei šimtmečio, mes esame tokioje pat padėtyje kaip švedai pokariu?

Galbūt skirtumas yra tas, kad kai dalis visuomenės suvokė, jog taip daugiau negalima – Vyriausybė nežaidė politinių-rinkiminių pokerių ir sugebėjo greitai bei efektyviai atsiliepti. Galbūt skirtumas yra tas, kad švedai nelaukė, kol pamatys eilę vaikų šuliniuose, bylą po bylos, kai „stebimose“ šeimose vienas po kito vaikai suluošinami ir nužudomi. Ir netylėjo.

Vieną 1953 metų dieną Švedijos visuomenė pašiurpo pamačiusi tėvo stipriai sumuštą mažylę. Tuo metu vaikus mušė dauguma švedų, visgi į ligoninę pakliuvusios trimetės vaizdas juos sukrėtė labiau nei mus sulaužytu žandikauliu nekūrenamame kambaryje mirtinai sušalusio berniuko vaizdas ar motinos daužytos iki daugybinių kaulų lūžių metinukės vaizdas, ar šulinyje nuskendusių dviejų vaikų vaizdas.

Nepaisant daugybinių sumušimų ir sužalojimų, ilgas teismo procesas baigėsi tėvo išteisinimu – teismo nuomone, nors įstatymuose nebebuvo numatyta fizinių bausmių galimybė, fizinės bausmės nebuvo uždraustos, todėl tėvas turėjo teisę disciplinuoti ir bausti vaiką savo nuožiūra. Tai buvo akivaizdi iliustracija, kodėl yra reikalingas specifinis „nemušimo įstatymas“, kuris aiškiai ir nedviprasmiškai reglamentuotų visų, aiškiai apibrėžtų smurto prieš vaiką formų uždraudimą.

1977-aisiais, netrukus po išteisinamojo nuosprendžio sumuštos trimetės tėvui, visuomenėje ėmė kilti pasipiktinimo banga, ir Stokholme buvo surengta didžiulė paroda, iliustruojanti smurtą prieš vaikus. Parodoje apsilankė 60 tūkst. žmonių, dauguma iš jų pasirašė peticiją, reikalaujančią griežčiau drausti smurto prieš vaikus naudojimą. Tais pačiais metais Švedijos Teisingumo ministras suformavo laikinąją Vaiko teisių komisiją, kuri turėjo peržiūrėti Tėvystės ir globos kodeksą bei suformuluoti rekomendacijas vaikų gerovės užtikrinimui.

Komisija priėjo vienbalsę išvadą, kad, nors tėvų ir globėjų ar mokytojų teisė naudoti fizines bausmes buvo išbraukta iš įstatymų dar pokariu, tėvams bei teisėsaugos institucijoms taip ir nebuvo suformuotos naujos gairės – kaip traktuoti smurtą prieš vaiką, kaip priimti sprendimus ir kas yra leistina auklėjant vaikus.

Tad visuomenė laikė smurtą nepagirtinu, bet leistinu dalyku, vietoje to, kad suvoktų, jog jis draudžiamas ir baudžiamas. Komisija suformulavo įstatymines pataisas, kuriose buvo įtvirtintas reikalavimas gerbti kiekvieną vaiką kaip asmenybę ir atsižvelgti į jų individualumą, auklėjant rūpestingai, užtikrinant saugumą ir netaikant jokių fizinių ar kitų žalojančių, žeminančių bausmių. Pataisų projektą patvirtino 28 ir 30 susijusių institucijų, 1979 jos buvo priimtos Švedijos parlamente 259 balsais („prieš“ balsavo 6 parlamentarai).

Kažin, ar būtų šios pataisos turėjusios tokį efektą, jei ne paveiki ir puikiai suplanuota komunikacinė kampanija (skamba kaip iš Marso, ar ne?, – kada mūsų valstybės institucijos yra išleidusios biudžetinius milijonus PAVEIKIAI ir EFEKTYVIAI socialinei kampanijai? Not yet, nepamenam tokio atvejo...). Švedai gi ne tik suvokė, kaip svarbu tėvams perduoti žinią, kad įstatymo tikslas nėra kriminalizuoti absoliučią daugumą Švedijos šeimų ir sukišti šimtus tūkstančių tėvų į kalėjimus <...>.

Dovilė Šakalienė

Kažin, ar būtų šios pataisos turėjusios tokį efektą, jei ne paveiki ir puikiai suplanuota komunikacinė kampanija (skamba kaip iš Marso, ar ne?, – kada mūsų valstybės institucijos yra išleidusios biudžetinius milijonus PAVEIKIAI ir EFEKTYVIAI socialinei kampanijai? Not yet, nepamenam tokio atvejo...).

Švedai gi ne tik suvokė, kaip svarbu tėvams perduoti žinią, kad įstatymo tikslas nėra kriminalizuoti absoliučią daugumą Švedijos šeimų ir sukišti šimtus tūkstančių tėvų į kalėjimus, bet pakeisti visuomenės nuostatą pasakant aiškų NE smurtui, apsaugant vaikus, įtvirtinant požiūrį, kad vaikas yra žmogus ir pagarba vaikui yra jo prigimtinė teisė, įsigaliojanti jam gimus, o ne sulaukus amžiaus, kai gali duoti atgal. Jie tą žinią ir perdavė.

Pirma, jie sutvarkė sistemą taip, kad pirmiausia, gavus žinią apie galimą smurtą prieš vaiką, nedelsiant būtų įvertinama situacija šeimoje ir stengiamasi padėti šeimai išmokti tinkamai elgtis su vaikais, kad be reikalo neatimtų iš vaiko galimybės augti su biologiniais tėvais. Pagalba tėvams reiškia ne tikrinimą, kiek dešrelių yra šaldytuve ir gąsdinimą atimti pašalpas, bet kompetentingą ir visapusišką psichologinę, socialinę pagalbą bei švietimą. Beje, aiškiai uždraudus bet kokį žeminantį elgesį su vaiku, buvo užbėgta už akių nuogąstavimams, kad fizinį smurtą pakeis smarkiai išaugęs psichologinis.

Antra, švedai įsitikino, kad žinia pasieks absoliučiai kiekvieną šeimą. Laikinoji komisija primygtinai rekomendavo plačią nacionalinę edukacinę kampaniją, ir Teisingumo ministerija, kuri buvo atsakinga už įstatyminių pataisų priėmimo koordinavimą, ėmėsi ją organizuoti taip, kad iki šiol ši kampanija laikoma beprecedente pagal auditorijos pasiekimą ir efektyvumą.

Vėl skamba kaip iš Marso – ministerijos ne tik nesusipešė, stumdydamos viena nuo kitos atsakomybę ir aiškindamos, kad neturi lėšų, bet ir padarė savo darbą par excellence. Graudžiai juokinga. Ties šita vieta galvoju, kad gal šį straipsnį perskaitys ne tik tie, kurie į akis ir už akių labai džiaugiasi, kad „aštriai savo poziciją viešinusi“ šio straipsnio autorė nebeina oficialių žmogaus teisių organizacijos vadovės pareigų, bet ir tie, kuriems rūpi, kaip sumažinti vaikų šuliniuose ir vaikų, bijančių eiti namo, skaičių.

Švedams rūpėjo – nuo parodos apie smurtą prieš vaikus lankytojo iki Teisingumo ministro ir jiems padėjusių komunikacijos agentūrų ir žiniasklaidos. Jie padarė viską, kad Švedijos vaikai kasdien nebepatirtų smurto iš juos mylinčių tėvų. Kampanija buvo pavadinta „Ar Tu gali sėkmingai užauginti vaiką be pliaukštelėjimų ir mušimo?“ ir pabrėžė, kad smurtas sukelia tiek fizinę, tiek psichologinę žalą, kad nors tėvai kartais supyksta ir turi išreikšti savo jausmus, yra kitų galimybių išventiliuoti įniršį ir frustraciją nei vaiko mušimas ar bauginimas.

16 puslapių spalvota brošiūra, paaiškinanti įstatyminius pokyčius ir pateikianti alternatyvius auklėjimo metodus bei nuorodas, kur kreiptis pagalbos, buvo pristatyta į kiekvienus namus, kuriuose augo bent vienas vaikas ar buvo bent viena besilaukianti moteris. Šios brošiūros taip pat buvo išplatintos visose sveikatos priežiūros įstaigose, vaikų raidos centruose, ugdymo įstaigose, beje, išverstos į visas kalbas, kuriomis kalba Švedijoje gyvenantys žmonės.

Ir dar. Du mėnesius visi pieno pakeliai visose parduotuvėse buvo tapę informaciniais lankstinukais, ant jų buvo spausdinama informacija apie įstatymines pataisas, alternatyvius auklėjimo metodus ir pagalbos variantus, siekiant užtikrinti, kad žinia bus priešais akis – tiesiogine to žodžio prasme – kiekvienoje šeimoje, kad tuo metu, kai bus valgoma, tėvai ir vaikai galėtų pasikalbėti apie tai, kaip sugyventi nežeminant, nesmurtaujant, ir kur kreiptis pagalbos, jei susitarti nepavyksta.

Šios kampanijos rezultatai iki šiol „neperspjauti“ – 1981 metais 99 proc. švedų buvo puikiai informuoti apie įstatymines pataisas, smurto formas ir alternatyvius auklėjimo metodus – su jokiomis kitomis kampanijomis nesulyginamas efektas.

Aišku kaip dieną, kad švedai išties norėjo išmokti auginti savo vaikus be smurto. Tuomet nebuvo feisbuko, bet gal ir gerai – užuot kreipę energiją pasyviai agresijai valdžios adresu, savo bejėgystės deklaravimui ir ieškojimui kaltų, tiesiog ėmėsi veiksmų – ir užaugino kartą vaikų, kurie – nemušami – nemušė ir savo vaikų.

Taip, pakeliui jie prarijo ir karčių piliulių – radikaliai konservatyviai nusiteikusi piliečių grupė netgi kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą, skelbdami, kad smurto prieš vaikus draudimas pažeidžia EŽTK 8 straipsnį (teisės į privataus gyvenimo gerbimą) – tačiau kreipimasis buvo atmestas, o besipiktinusieji nurimo, pamatę rezultatus. Švedai per keletą dešimtmečių ištrūko iš užburto smurto rato, kai mušami vaikai patys tampa smurtautojais (70 proc.) arba nukreipia smurtą į save (30 proc.).

Bet ar jie sustojo? Ne. Laikinosios Komisijos ataskaita buvo trumpiausia Švedijos istorijoje oficiali ataskaita, todėl šiandien ji naudojama kaip mokymo priemonė Švedijos mokyklose. Pataisytas Vaiko teisių apsaugos įstatymas detaliai aptariamas tėvystės mokymuose, kurie siūlomi visiems kūdikio besilaukiantiems tėvams, ir pristatomas kūdikio gerovės klinikose, kuriose lankosi 100 proc. populiacijos. Mokyklų 9 klasės programose apie vaiko raidą ši ataskaita ir įstatymas irgi aptariami. Taip pat ir privalomose anglų kalbos pamokose. Todėl kiekvienas švedas nuo mažumės išmoksta gerbti save ir kitus, apsiginti nuo smurto ir ginti kitus. Ir jie nepradėjo šių metų nuo bangos vaikų nužudymų ir sužalojimų.

Žiūrint į Švedijos visuomenę, nekyla klausimų, kaip savižudybės, depresijos, patyčios, alkoholizmas, smurtas ir skurdas yra susiję su emociniu neraštingumu ir socialiniu apleistumu. Suprantu, kad mūsų valstybės institucijoms buvo sunku netgi įžvelgti ryšį tarp vaiko teisių apsaugos sistemos, pagalbos šeimoms teikimo ir globos sistemos reformos – tai kur jau čia tokie baisūs žodžiai kaip emocinis neraštingumas. Bet valdžia yra mūsų renkama, mūsų atspindys, mūsų įrankis kurti valstybę tokią, iš kurios nebėgtume. Ar mes galim įsipareigoti išmokti auginti savo vaikus be smurto, gerbti save ir savo vaiką, ištiesti pagalbos ranką šalia esantiems ir ištrinti baltas dėmes iš Lietuvos žemėlapio, kur socialiniai darbuotojai bijo važiuoti po vieną?

Gal galime įsipareigoti siekti, kad ir Lietuvoje slaugytojos, lankančios naujagimio susilaukusius tėvus, duotų konkrečių patarimų, kaip tinkamai auginti kūdikį, atvežtų informacinę medžiagą apie vaiko raidą bei pozityvią tėvystę ir netgi duotų stalčių užraktėlius bei elektros rozečių apsauginius kištukus, kad namai būtų saugūs vaikams.

Pabaigai.

1925 metais lenkų-žydų kilmės daktaras, rašytojas ir švietėjas Janusz Korczak rašė: „Pasaulyje yra daug siaubingų dalykų, bet baisiausias jų – kai vaikas bijo savo mamos, tėčio ar mokytojo.“ Jo beveik prieš šimtmetį išleista knyga „Vaiko teisė į pagarbą“ galėtų būti socialinės politikos 101 (pradžiamokslis) mūsų valdžiai ir visuomenei: „Kokių neįprastų aplinkybių reikia, kad išdrįstume pastumti, trenkti ar tampyti suaugusį žmogų? Ir visgi laikome kasdieniu dalyku pliaukštelėti vaikui, skaudžiai užvažiuoti jam per pakaušį ar tįsti už rankos. Bejėgystės jausmas išugdo pagarbią baimę jėgai. Suaugusieji ar bet kas, kas stipresnis, – gali žiauriai demonstruoti savo nepasitenkinimą, paremti savo žodžius smūgiais ir reikalauti paklusnumo. Taip rodome pavyzdį, kad silpni nusipelno paniekos.“

Kelia įvairių minčių, tiesa?