D. Repečkaitė. Lašiniuota ir frigidiška žodžio laisvė

Vladimiras Laučius kraupsta, kad „organizuojamas, pvz., kolektyvinis Andriaus Užkalnio pjudymas, į kurį įtraukiamos žiniasklaidos priemonės, interesų grupės, net vaikų psichologai“. Betgi suaugusiųjų pasauliui darželinukų standartus pradėjo taikyti ne viešas diskusijas komentuojantys psichologai, o patys šaipūnai. Vos tik pastebėję, kad kažkuo jiems neįtikusiai veikėjai pasitaikė gimti moterimi, šaipūnai apsidžiaugia: „Dabar aš viešai suabejosiu jos seksualiniu patrauklumu – tai bent išsigąs!“ Tačiau tai darydami, jie elgiasi kaip tas darželinukas: jeigu pasakysiu, kad ši mergaitė stora, tai reikš, kad ji neteisi, nepopuliari ir mes su sėbrais su ja nedraugausim.

Prieš kelerius metus komentatoriams labai rūpėjo Hillary Clinton plaukai, esą per ilgi jos amžiui. Andrius Užkalnis neseniai pasižymėjo svarstymais apie „moterų žemakulne avalyne“ slepiamus „lašinius“. Prieš dvejus metus Arkadijus Vinokuras gavo Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos įspėjimą, viešai pavadinęs prezidentę „frigidiška sterva“ ir „dvasine politine prostitute“. Milda Dargužaitė, tapusi A. Užkalnio pamėgtu pašaipos taikiniu, patraukė ir kraštutinės dešinės pažiūras išpažįstančio nausėdijos Vakarų krante gyventojo Danieliaus Lupshitzo dėmesį. Neseniai savo „Facebook“ paskyroje ji pasidalijo šio veikėjo, kuris neseniai buvo pakviestas į Seimą sakyti kalbos apie kariuomenės svarbą, porinimus apie jos asmenį: „Bet panele, (ponia) Milda, būkit tokia gera, palikite Jūs mane ramybėje. Mes niekada nebūsim kartu. Manęs jūs netraukiat. Niekaip.“ Apsižodžiavimo pradžia esą buvęs piktas M. Dargužaitės pasisakymas apie Izraelio karines operacijas.

Šiuo atveju ne tiek svarbu, ką pasakė ar padarė šios garsios veikėjos. Jų politinė pozicija gali būti prieštaringa ir diskutuotina. Tačiau panašių komentarų sulaukia ir medalius laiminčios sportininkės ar pasižymėjusios menininkės. Kiekvieną kartą, kai šaipūno lokatoriai užfiksuoja „objektas – moteris“, nebereikia galvoti argumentų. Pakaks pakalbėti apie kūną ir menamus seksualinius gebėjimus. Vien todėl, kad garsenybės yra moterys, šmaikštuoliai komentatoriai mano užkopiantys į politinės satyros olimpą kaskart, kai pareiškia: „Tokios kaip ji autoritetingasis ir kompetentingasis Aš neimčiau, va!“

Atrajodami atsibodusius stereotipus bei klišes, komentatoriai jaučiasi itin originalūs, tikri politinės satyros ledlaužiai. Filosofė Nida Vasiliauskaitė tokį jų įprotį pavadino „šarlinėjimu“ (pagal pagarsėjusį „Charlie Hebdo“ karikatūrų žurnalą, kurio nuvalkiotų stereotipų pilni piešiniai iki nelaimės mažai kam tarptautiniu mastu buvo įdomūs). O kai tokius komentatorius kritikuoja ar svarsto etikos institucijose, jie su pasekėjais puola skelbti: „Žodžio laisvė pavojuje!“ A. Užkalnis kritikus lygina su komjaunuoliais, o V. Laučius – su naciais. Abu – tuo pagrindu, kad kritikai esą labai entuziastingi. Dar anksčiau žodžio laisvės gynėju pasiskelbė paslaptingasis Bloggeris Zeppelinas ir būrys kraštutinės dešinės publicistų. Jie kalbėjo apie cenzūrą, minčių policiją ir naująją inkviziciją.

Tuo metu visai neseniai minėta Pasaulinė spaudos laisvės diena kvietė į spaudos laisvę pažiūrėti globaliau. Komitetas žurnalistams ginti skelbia, kad praėjusiais metais pasaulyje užfiksuotas 61 žurnalisto nužudymas su patvirtintu motyvu (penki iš jų – Ukrainoje). Tai prilygsta didelio leidinio redakcijai. Teroristų, mafijos ar įvairių grupuočių nužudyti žurnalistai ir jų pagalbininkai nei Lietuvoje, nei kitose Europos šalyse nesulaukė nė pusės tiek solidarumo, kiek „Charlie Hebdo“ karikatūristai.

Lietuva pagal „Reporterių be sienų“ indeksą tolydžio smunka iš 2009 m. turėtos dešimtos vietos į 31-ąją. Kaip pagrindinė problema įvardijama žiniasklaidos priemonių nuosavybės koncentracija, finansinis spaudimas žurnalistams. Tarptautinės organizacijos kritikuoja ir tai, kad už šmeižtą Lietuvoje gresia baudžiamoji atsakomybė.

Pernai nagrinėtoje byloje dėl valstybės paslapčių nutekinimo iškilo dar vienas spaudos laisvės klausimas – kokiomis aplinkybėmis žurnalistai privalo atskleisti šaltinius. Tada naujienų agentūros BNS vyriausioji redaktorė Jūratė Damulytė-Semėnienė šaltinio teisme neatskleidė. Niekas nesuskaičiuos, keliems žurnalistiniams tyrimams kelią užkerta nepakankama šaltinių apsauga, žmonių baimė žiniasklaidai atskleisti korupcijos ar piktnaudžiavimo atvejus, bijant susidorojimo.

Tačiau anksčiau cituoti iškalbieji laisvės šaukliai kol kas neparodė jokio susidomėjimo opiomis spaudos laisvės temomis Lietuvoje ir pasaulyje. Neteko matyti, kad jie būtų palaikę ar pagerbę persekiojamus kitų šalių žurnalistus ar pasinaudoję savo populiarumu, kad atkreiptų visuomenės dėmesį į šaltinių apsaugą, finansinį spaudimą ir įvairius trukdžius vykdyti žurnalistinius tyrimus. Ne, spaudos laisvė tampa aktuali tik tada, kai prisireikia ginti panašių pažiūrų asmenis nuo kritikų ar etikos institucijų, taip pat – pateisinti neapykantos kurstymą prieš žiniasklaidoje balso paprastai negaunančias grupes.

Susitikimai su kolegomis šalyse, kur laisvą žodį vis dar reikia iškovoti, primena: spaudos laisvė buvo įtvirtinta visų pirma kaip ieškančiųjų tiesos apsauga. Spaudos laisvė gina teisę atskleisti valdžiai, verslui ar galią turintiems veikėjams nepalankius faktus ir suteikti balsą tiems, kurie kitaip jo negautų. 

Tai žurnalistų laisvė tirti korupciją, nusikaltimus, piktnaudžiavimą valdžia ar verslo ryšiais, visuomenei ir aplinkai daromą žalą.

Taip pat – teisė reikšti kitokią nei elito nuomonę, nepritarti politiniams ar ekonominiams sprendimams. Laisvė viešai koliotis ir skleisti stereotipus – tik išvestinis, iš bėdos toleruojamas žodžio laisvės principo šalutinis produktas, atsirandantis dėl to, kad sunku nustatyti ribą, kur prasideda patyčios. Tačiau tenesitiki stereotipais mąstantys šaipūnai, kad ginti jų teisę komentuoti kūnus bus žodžio laisvę branginančių publicistų prioritetas. Tik kai jie patys ims rūpintis laisve rinkti ir visuomenei skleisti informaciją, galėsime patikėti, kad spaudos laisvė jiems iš tiesų rūpi.