D. Pūras. Tyčiojimasis iš Europos vertybių ir Garliavos tipo istorijos stumia Lietuvą į susinaikinimą

Kol dar neišgaravo valdžios ir visuomenės atstovų ryžtas spręsti savižudybių epidemijos problemą, tęsiu įžvalgas apie tai, kas slypi už Lietuvoje besitęsiančios savinaikos epidemijos.

Priminsiu, kad PSO savižudybes priskiria smurto apraiškoms, skirtumas tik toks, kad savižudybių atveju smurtas nukreipiamas į save.

Baudžiamosios teisės požiūriu tai – labai skirtingai vertinami reiškiniai, o visuomenės sveikatos požiūriu bet kokia prievarta, taip pat ir savižudybės reiškia tą patį – kai nesugebama su kitais ar savimi bendrauti sveikai, regresuojama į destruktyvų elgesį.

Jei tokį bendrą vardiklį pavyksta aptikti ieškant savinaikos šaknų, tai gal jį galima rasti ir ieškant epidemijos įveikimo priežasčių? Vieną tokį siūlymą turiu. Jei norime pasveikti, mes paprasčiausiai turime stengtis būti tikrais europiečiais. Šią mintį pašnabždėjo Europos dienos proga vykę renginiai, tarp jų ir garbingo apdovanojimo suteikimas Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei. Būtent ta proga skambėjo kalbos apie mus, lietuvius, kaip tikrus europiečius. Tiesos yra – ekonominę krizę bandome įveikti kantriai ir jau suvokdami esą neatskiriama Europos dalis.

Bet grįžtu į visuomenės gyvenimo sritį, kur mes, deja, dar nesame tikri europiečiai, ir net nežinome dar, ar norime jais tapti. Drįstu teigti, kad toks atkaklus atsisakymas tapti europiečiais dvasinės sveikatos srityje yra savižudiškas.

Nepriklausomų ekspertų, analizuojančių Lietuvos dvasinės sveikatos problemas, išvados yra aiškios. Didžiulę mirtingumo ir prastos sveikatos krizę sukėlė iki šiol tebesitęsiantis liguistas atsakas į vykstančias permainas visuomenėje. Prisitaikyti per daugiau kaip 20 metų, pereinant iš uždaros į atvirą visuomenę, buvo ir galima, ir būtina. Ir dabar dar būtų nevėlu. Tačiau niekaip neprisiverčiame pasinaudoti unikalia narystės Europos Sąjungoje situacija. Tiek valdžios, tiek visuomenės atsakas visuose lygiuose buvo ir lieka toks pats savižudiškas, kaip ir nemažos dalies gyventojų elgesys.

Niekas netrukdo ir dabar, nors ir stipriai vėluojant, nutraukti pačių beprasmiškiausių – išorinių mirties priežasčių – epidemiją. PSO ir Europos Sąjungos ekspertai jau daug metų Lietuvai primena, kad būtina įvairiais būdais ugdyti žmonių (pradedant nuo vaikų) psichologini atsparumą, sveikus streso įveikos įgūdžius, šviesti žmones tolerancijos kitokiems bendrapiliečiams dvasia. Visuomenė pasveiks nuo savinaikos ir prievartos epidemijos, kai išmoks adekvačiai vertinti save, atsisakys prievartos, bejėgiškumo, neapykantos ir melo kultūros.

Valstybė su savo ištekliais ir institucijomis turi padėti, ar bent jau netrukdyti žmonėms sveikti nuo šių paveldėtų iš praeities negalių. Deja, iki šiol turime kitokią, ir visai neeuropietišką, situaciją. Pateiksiu tris sisteminės nesėkmės pavyzdžius.

Pirmoji nesėkmė. Kol mes buvome už geležinės uždangos, Europa ir kiti civilizuoti kraštai išmoko psichologinių gydymosi būdų. Įvairiai vadinamos psichologinės terapijos padėjo milijonams žmonių susitvarkyti su sumišusiais jausmais, geriau pažinti save ir kitus, adekvačiai vertinti save, atsikratyti prietarų apie kitus žmones. Be abejonės, psichologiniai gydymo būdai, didele dalimi kompensuoti sveikatos draudimo sistemų, padėjo išvengti daugybės savižudybių, smurto proveržių, vaikų auklėjimo klaidų, priklausomybių nuo alkoholio ir narkotikų. Brandžiose Europos valstybėse psichologinėms terapijoms skiriama netgi daugiau lėšų, negu vaistams „nuo nervų“ kompensuoti. Lietuva šia prasme lieka keistai atsilikęs kraštas, kuris nemato galimybių apmokėti psichologinius gydymo būdus, o savižudybių problemą iki šiol sprendžia vien dosniai kompensuodamas vaistus.

Vaistai, be jokios abejonės, yra reikalingi, bet kartu turi būti rimtai prižiūrima, ar jie skiriami tik tada, kada reikia, ir ar tiek pat dėmesio politikai skiria kitiems gydymo būdams ir visų prima – psichologinei bei psichoterapinei pagalbai. Prieš keletą metų mokslo pasaulį apskriejo žinia, kad naujoji antidepresantų karta nėra tokia veiksminga depresijai gydyti (taigi, ir savižudybių prevencijai vykdyti), kaip apie tai iki tol skelbė interesų grupės ir nuo jų priklausomi ekspertai.

Dauguma valstybių iškart į šia mokslo žinią reagavo. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje politinis sprendimas iškart buvo suteikti žymią finansinę paramą trumpoms psichologinėms depresijų terapijoms, ir tokiai plėtrai netgi ekonominės krizės metu buvo skirta 80 mln. svarų. Lietuva gi pateko tarp tų valstybių, kurios ir iki šiol „nežino“ apie naujausias mokslo žinias, taigi, iki šiol vieninteliu būdu (cheminiu) būdu vykdoma savižudybių prevencija tęsiasi kaip unikalus ir ciniškas eksperimentas.

Sveikatos apsaugos valdininkai yra sugalvoję pasiteisinimą, kodėl proteguojamas tablečių gėrimas, o ne pagalba žmonėms geriau atpažinti savo jausmus ir su jais tvarkytis. Aiškinama, kad mūsų tauta norinti tablečių, o psichologinei pagalbai paklausos tarp tautiečių nepastebėta, bent jau į mitingus jie tikrai nesirenka reikalaudami tokios pagalbos. Ką gi, tuomet kompensuokime ir tautiečių išlaidas alkoholiui, o prie kiekvieno degtinės butelio lietuviui pridėkime nemokamai dar diržą vaikams auklėti – juk taip gražu bus vykdyti rinkėjų norus.
Šia prasme mes dar nesame jokie europiečiai. Ir jais netapsime, kol gėdysimės atvirumo, atsisakinėsime mokytis emocinio raštingumo pradžiamokslio ir neturėsime brandžios savirefleksijos savybių.

Antroji nesėkmė. Kitas brangiai kainuojančio mūsų nebrandumo pavyzdys yra labai ydinga ES fondų naudojimo praktika. 2007-2013 metais turėjome unikalią galimybę panaudoti veiksmingam visuomenės psichikos sveikatos stiprinimui ES fondų lėšas. Pradžia buvo gera – psichikos sveikata buvo įtraukta kaip prioritetinė sritis ir dalį ES fondų lėšų buvo numatyta psichikos sveikatos priežiūros sistemai modernizuoti, kad pagerėtų paslaugų prieinamumas ir sumažėtų socialinė atskirtis. Suprantama, kad buvo ketinta sukurti pagrindą naujų paslaugų teikimui. Tai ir buvo numatyta – būsią įkurti keli regioniniai vaiko ir šeimos centrai, keli krizių intervencijos centrai.

Deja, pradėjus įsisavinti šias lėšas, suveikė gerai išmokti nuo Maskvos laiku instinktai – lėšas įsisavinti taip tradiciškai, kaip tik įmanoma. Lėšos niekur nedingo, jos iš tikrųjų buvo įsisavintos, tik bėda ta, kad tos lėšos susigėrė į tradicinę sistemą, ir jokių naujų centrų, kurie teiktų kokybiškai naujas paslaugas, iš tikrųjų neatsirado. Bet jei reikės – ar Briuseliui, ar vietiniams prižiūrėtojams, sistemos meistrai įrodys, kad popieriuje tie centrai atsirado.

Ką taip apgaudinėjame? Turime malonumą nuo to, kad išdūrėme Briuselį kaip kažkada pavykdavo išdurti Maskvą? Ir dar kartą tai pakartosime įsisavinę panašiu būdu naujus ES milijardus 2014-2020 m.? Iš tikrųjų apgaudinėjame ne ką kitą, o patys save. Lėšos, numatytos ydingai psichikos sveikatos priežiūros infrastruktūrai iš esmės keisti, iki šiol naudojamos ne strukūrinėms reformoms, o tai pačiai nevykusiai nuolatinės globos ir stacionarinių psichiatrijos įstaigų sistemai užkonservuoti. Gudrybė paprasta ir ciniška – niekas nebegalės paliesti šventos karvės – juk bus parašyta „neliesti – renovuota už ES pinigus“.

Tokių primityvių akibrokštų nebūtų, jei už sveikatos ir socialinę apsaugą atsakingi politikai ir valdininkai būtų perėmę Europos patirtį – prašyti nepriklausomų ekspertų, o ne savų atlikti nepriklausomą analizę. Geriausiai į ekspertus tinka (vėlgi Europos patirtis) nevyriausybinės organizacijos, bet mūsų valdžios atstovai jų rekomendacijų atkakliai vengia. Lietuvoje kai kuriose ministerijose laikas yra seniai sustojęs. Ten netgi kūdikių namai laikomi modernias paslaugas teikiančiomis įstaigomis. Būtume tikri europiečiai – jau seniai būtume sukilę prieš tai, kad mūsų, mokesčių mokėtojų, lėšomis proteguojamos įstaigos, kuriose dėl pačių įstaigų prigimties negrįžtamai žalojama vaikų emocinė, pažintinė ir socialinė raida.

Piliečiai, susibūrę į aktyvių žmonių sambūrius, galėtų padėti sustabdyti šitą absurdą, kai ES fondai naudojami vaikų ir suaugusiųjų nuolatinės globos fabrikams nuolat renovuoti. Pradžiai bent jau kūdikių namų, žalojančių kūdikių raidą ir sveikatą, piliečiai galėtų pareikalauti atsisakyti. Būtume tikri europiečiai, jei kartu siektume, kad kiekvienam vaikui rastųsi galimybė gyventi šeimoje, o kiekviena šeima mokytųsi geros motinystės ir tėvystės praktikų – kaip be jokios smurto bendrauti tarpusavyje ir auginti vaikus.

Tačiau dabar tenka pakalbėti apie dar vieną nesėkmę - prieš ją nublanks netgi pirmosios dvi.

Trečioji nesėkmė – apie atkaklų priešinimąsi Europos vertybėms. Taip jau atsitiko, kad Lietuva vis labiau įsibėgėdama prieštarauja Europos pamatinėms vertybėms. Iš pradžių buvo politikų broliavimasis su tam tikra žiniasklaida, dergiančią „sorososus“ ir „tolerastus“. Palaipsniui panieka visuotinai pripažintiems žmogaus teisių principams ir jų įtvirtinimo būdams tapo valstybės politikos dalimi. Ypač įsibėgėta priešintis Europos vertybėms šeimos ir vaikystės politikoje, šiai priešpastatant lietuviškąjį paveldą, neatsiejamą nuo prievartos prieš moteris ir vaikus tradicijų.

Save vadinantys patriotais žmonės be jokio kritinio požiūrio kartoja Rusijoje sukurtas siaubo pasakas apie „vaikų atėminėjimą iš gerų tėvų“, esą vykstantį Vakaruose. Telkiamos pajėgos, kad tik nebūtų leidžiama Lietuvos vaikams pradėti sveikti nuo fobijų, kuriomis sunkiai yra susirgę kai kurie susireikšminę veikėjai. Paskutiniu metu ši tragikomiška situacija pasiekė kulminaciją. Elitui priklausantys veikėjai piktinasi dėl siūlomų įstatymo pataisų, kurios draus mušti ar kitaip žeminti vaikus. Kaip gi jie, vargšai, dabar auklės vaikus? Paaiškėja, kad tie tautinių papročių sergėtojai nuo Europos nėra girdėję apie laisvojo pasaulio esminį skirtumą nuo nedemokratinių režimų: vaikus auklėti tėvai ne tik gali, bet ir privalo, bet tai daryti galima ir būtina netaikant smurto ir nežeminant vaikų orumo. 

Lietuva, kuri iki šiol net nepradėjo rimtai rūpintis savo šeimomis ir vaikais, kurioje tūkstančiai vaikų, atplėšti nuo gyvų tėvų, auginami internatuose, kartu su strategine partnere – didžiąja kaimyne rytuose – kyla į sukilimą prieš šeimas ardančią Europą! Tiesą sakant, sunku suvokti, kiek šiose vis dažniau pasikartojančiose išpuoliuose prieš demokratijos pagrindus paprasto nežinojimo, o kiek sąmoningo kenkimo savo valstybei, siekiant kad ji ir toliau murkdytųsi prievartos liūne. Pasisavinę teisę į padorumo ir neklystamumo monopoliją, įkaitais pavertę visą Lietuvą, sergėtojai nuo Europos vertybių nebesusivokia ką jie daro.

Jei paklaustumėt mūsų jau pusmetį dirbančios Vyriausybės, kokia yra jos vaikystės ir šeimos politika, atsakymo negautumėt. Ar bus atsiribota nuo ankstesnės Vyriausybės, atidavusios šią gyvybiškai svarbią visuomenės sritį į „talibų“ rankas, akibrokštų? Spengianti tyla. Valstybė, kuri ruošiasi pirmininkauti Europos Sąjungai, nuolaidžiauja jėgoms, atvirai besityčiojančioms iš pamatinių Europos vertybių. Valstybėje, kuri siekia strateginės partnerystės su Šiaurės šalimis, pagarbiai elgiamasi su veikėjais ir organizacijomis, kurios gąsdina danų ir norvegų geriausiomis vaikų auklėjimo praktikomis bei juodomis technologijomis gąsdina lietuvius, kaip baisu čia bus jei ateis skandinaviška tvarka. Savo uolumu, tyčiojantis iš Europos vertybių, Lietuvos moralistai, nepasimokę iš kraupios Garliavos istorijos, lenktyniauja su nedemokratinių valstybių ideologais, keikiančiais vakarietiškas vertybes. 

Lietuvos politikai galėtų paimti pavyzdį iš Latvijos Gerovės ministrės Ilzės Vinkelės. Kai Lietuvoje praeitą vasarą iš nieko sukurtas skandalas (vaikus mokins darželiuose pajausti kitos lyties vaikų situaciją, ir tokiu būdų ugdysime toleranciją ir mažinsime smurto prieš moteris paplitimą visuomenėje – kaip baisu, ar ne?) persikėlė į Latviją, ten atsiradusiems Lietuvos pseudopatriotų ir moralistų pasekėjams Ilzė Vinkelė ryžtingai pasakė Latvijos valdžios poziciją. Ji nesirengianti tęsti Viduramžių ir sovietmečio tradicijų kai „vyras yra tas, kuris dirba ir uždirba, kartais algą parneša, kartais žmoną primuša, turi teisę ir išgerti“. Kaip tikra europietė, ji neišsigando prievartos kultūros apologetų grubaus spaudimo. Ji pasiuntė Latvijos visuomenei žinią, kad būtent vaikystėje ir reikia diegti pakantos ir pagarbos kiekvienam žmogui įpročius, ir kad tikri lyderiai, priešingai nei populistai, nebijo Europos pasiekimus niekinančių rėksnių.

Kiek turime Lietuvoje tokių politikos lyderių kaip Ilzė Vinkelė? Kiek turime tikrų europiečių tarp Lietuvos politikų ir tarp Lietuvos elito apskritai?

Kol tęsis baili tyla, aplink triukšmingai dominuojant eurofobija susirgusioms grupuotėms, tol yra pavojus, kad Garliavos Klonio gatvės fenomenas nebuvo atsitiktinumas, ir kad tokio reiškinio atkrytis gali ištikti visą Lietuvą. Juk ten šiaip jau garbingi žmonės, susiaurėjus sąmonei deklaravo savo prielankumą prievartos ideologijai, nors jiems ir atrodė kitaip. Baisiausi dalykai paprastai ir įvyksta – kaip tai buvo Garliavoje teikiant paramą vaiką užgrobusiems ir prieš motiną nuteikinėjusiems žmonėms – su kilniais ketinimais ir su lietuviškojo padorumo „padėsime saviems“ samprata. Nei piršto nepajudinę vaikų teisėms Lietuvoje ginti, vaiko prievartautojus palaikę jo gelbėtojais, garbūs žmonės sugužėjo į Garliavą pademonstruoti savo ideologijos viršenybę Lietuvoje. Ar pripažins, kad skaudžiai apsiriko remdami tiesos klastotojus ir vaiko užgrobėjus? Ar supras kada nors ten vykę eilių skaityti menininkai, kad ištikti „Salomėjos Nėries“ sindromo, jie šlovino vaiko užsitęsusio emocinio kankinimo procedūrą?

Deja, praėjus metams nuo tos dienos, kai įkaitu paimtas vaikas pagaliau buvo išlaisvintas ir grąžintas be jokio pagrindo juodintai motinai, daug kas dar atrodo nieko nesupratęs. Tos pačios Lietuvos gelbėtojų misijos, kaip ir tada Garliavoje, apimti, šie ir panašia mąstantys žmonės dabar priešinasi įstatymo pataisų, draudžiančių prievartą prieš vaikus, priėmimui. Jų argumentai tie patys kaip ir per jų inspiruotą priešinimąsi vaiko išlaisvinimui Garliavoje: „mes esame tikri lietuviai, ir mes auklėsime savo vaikus tradiciniais būdais, ir kas galvoja kitaip, yra pedofilai arba juos globoja“.

Netgi jei šių žmonių ir nėra labai daug Lietuvoje, pataikavimas jiems kelia pačias rimčiausias grėsmes Lietuvos valstybės ir visuomenės raidai. Valstybės ir visuomenės lyderių tyla ar pataikavimas šioms eurofobų grupėms yra savižudiška taktika. Tikiuosi, kad Lietuva bus pajėgi sustabdyti pavojingus procesus, stumiančius mūsų kraštą atgal į tą erdvę, iš kurios mums ne taip seniai pavyko ištrūkti.