Dramatiška psichikos sveikatos ir psichikos sutrikimų tyrinėjimo istorija pasaulyje ir Europoje buvo kupina perlenkimų ir pseudomokslinių rekomendacijų. Buvo laikai, kai nežinojo ar pamiršdavo, kad žmogus ne šiaip sau turi smegenis. Po kurio laiko viskas apvirsdavo aukštyn kojomis, ir mokslininkai įtikindavo žmoniją, kad netrukus būsime laimingi ir laisvi nuo psichikos sutrikimų vien todėl, kad dar geriau ištirsime smegenis ir genus. Tuomet kas nors vėl turėdavo priminti, kad žmogus yra ne tik protaujantis gyvūnas, bet ir visuomenės raidos produktas, ir kad nuo to, kas vyksta visuomenėje, nemažai priklauso visų ir kiekvieno dvasinės sveikatos būklė.

Po gausybės tokių nukrypimų į vienpusius aiškinimus vis dėlto, artėjant 20 amžiaus pabaigai, ekspertai ir sveikatos politikai pasiekė išmintingą konsensusą. Taip gimė 2001 metų Pasaulio sveikatos pranešimas „Psichikos sveikata – naujas supratimas, nauja viltis“. Jame išvardinti principai, kuriais remiantis siūloma investuoti į gerą visuomenės ir kiekvieno individo psichikos sveikatą.

Paminėsiu keletą svarbiausių principų, ir po to pažiūrėsime, kaip sekasi juos įgyvendinti Lietuvoje.

Dainius Pūras
Praėjus 6 metams nuo šios strategijos priėmimo Seime, nežengtas nei vienas sisteminio lygio žingsnis. Taigi šią strategiją ištiko negyvagimio likimas.
1. Gerą visuomenės psichikos sveikatą didele dalimi lemia sveiki žmonių tarpusavio santykiai, tarpusavio pagarba, tolerancija pažeidžiamoms žmonių grupėms, valstybėje ir šeimoje sukurtos sąlygos vaikams visapusiškai vystytis ir tapti brandžiomis asmenybėmis. Yra žinoma daug patikrintų būdų, kaip investuoti į sveikus žmonių tarpusavio santykius stiprinant atvirą laisvų piliečių visuomenę, kurioje būtų kuo mažiau prievartos, nepasitikėjimo, nepakantos kitokiems žmonėms. Tai ir yra kelias į geresnę visuomenės psichikos sveikatą.

2. Nemažai žmonių, kur begyventų, turi vienokių ar kitokių psichikos sutrikimų. Valstybė privalo užtikrinti gerą ir prieinamą psichikos sveikatos priežiūros sistemą, kuri turi būti kiek įmanoma integruota į bendrąsias sveikatos, švietimo ir socialinės apsaugos paslaugas. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas veiksmingai psichikos sveikatos problemų prevencijai, pradedant nuo pagalbos jauniems tėvams pažįstant savo ir kūdikio jausmus ir tinkamai tenkinant augančio vaiko emocinius poreikius.

Jei dėl psichikos ir elgesio sutrikimų kenčia konkretus žmogus, lengvesniais atvejais šią pagalbą turi suteikti bendruomenės lygyje dirbantys ir gerai parengti šeimos gydytojai, bendruomenės slaugytojai, socialiniai darbuotojai, švietimo darbuotojai, psichologai. Jei psichikos sutrikimas sunkesnis, jau reikia psichiatrų ar net visos specialistų komandos pagalbos. Pagalbos sistema turi būti tokia, kad nesukeltų stigmos ir diskriminacijos. Psichiatrija ir visa psichikos sveikatos apsaugos sistema turi būti išlaisvinta iš ilgamečių atskirties ir nejautrumo žmogaus teisėms tradicijų. Tai reiškia, kad ši sistema turi būti atvira nepriklausomai priežiūrai ir kad pagalba turi būti siūloma ne specialiose psichiatrijos įstaigose, o ten, kur žmonės linkę kreiptis dėl bet kokių kitų kasdienių sveikatos problemų.

Kaip gi sekasi Lietuvai?

Šiuo metu su grupe Vilniaus universiteto mokslininkų vykdome Lietuvos mokslo tarybos remiamą mokslo projektą „Iššūkiai įgyvendinant Lietuvos psichikos sveikatos politiką“. Projekto rezultatus pristatysime šių metų pabaigoje. Bet jau dabar galima aptarti išryškėjusias analizės metu tendencijas.

Nevyniojant perdaug į vatą, galima būtų apibendrinti, kad Lietuva iki šiol nepasinaudojo unikalia galimybe ir neprisivertė nuosekliai įgyvendinti minėtų šiuolaikinių principų. Nepadeda veiksmingai sukrusti net gerai žinomas faktas apie itin prastus Lietuvos psichikos sveikatos rodiklius.

Dainius Pūras
Padėti stiprinti sveiką prieraišumą santykiuose tarp vaikų ir tėvų lieka mūsų valstybei nežinoma užduotis. Vietoj to iki šiol proteguojamą kūdikių namų ir vaikų globos namų sistema.
Pradedant nuo 1990 metų, Lietuvoje buvo keli rimti bandymai imtis sisteminių permainų psichikos sveikatos politikoje. Sovietinė psichiatrija rėmėsi, švelniais tariant, labai pasenusiais psichikos sveikatos priežiūros principais, todėl šiai sistemai reikėjo ne kosmetinių o esminių permainų investicijų kryptyje ir paslaugų kultūroje. Pavyzdžiui, rimtas sujudimas vyko apie 2000-2002 metus, kai buvo paskelbtos minėtos PSO rekomendacijos ir kai Lietuva rengėsi stoti į Europos Sąjungą.

Kitas bandymas buvo 2005-2006 metais, kai tuomet atsiradusi politinė valia rimtai vertinti psichikos sveikatos problemų keliamas grėsmes įtvirtino psichikos sveikatą tarp sveikatos politikos prioritetų. Viltingoje nacionalinėje psichikos sveikatos strategijoje, Seimo patvirtintoje 2007 m., pripažįstama, kad esanti sistema yra ydinga, ir žadama nuo šiol investuoti taip, kad sukurtume veiksmingą ir mokslo žiniomis bei šiuolaikinėmis vertybėmis grįstą psichikos sveikatos apsaugos sistemą. Išvardinti principai ir prioritetai, identifikuota daug esminių spragų, kurias strategijoje planuojama užpildyti.

Praėjus 6 metams nuo šios strategijos priėmimo Seime, nežengtas nei vienas sisteminio lygio žingsnis. Taigi šią strategiją ištiko negyvagimio likimas. Tiesa, būta daug kosmetinių sprendimų, bet jie yra labiau pavojingi negu naudingi, nes jais siekiama padažyti iš išorės tą pačią ydingą sistemą, kuri savo turiniu lieka menkai pakitusi nuo sovietinių laikų. Tarp svarbiausių išlikusių požymių – vis dar didelė priklausomybė stigmos ir diskriminacijos tradicijoms bei sistemos atkaklus atsisakymas reikliai save prižiūrėti bei nuolat vertinti veiklos ir investicijų rezultatus. Tokia save maitinanti ir savikritiškos analizės vengianti sistema nepajėgia spręsti pačių svarbiausių iššūkių.

Pateiksiu keletą pavyzdžių.

1. Iki šiol nepradėtos plėtoti lanksčios prevencinės paslaugos jaunoms šeimoms, siekiant užtikrinti pačią veiksmingiausią psichikos sveikatos problemų prevenciją – stiprinti gerus tėvystės ir motinystės įgūdžius. Tokiu būdu padėti stiprinti sveiką prieraišumą santykiuose tarp vaikų ir tėvų lieka mūsų valstybei nežinoma užduotis. Vietoj to iki šiol proteguojamą kūdikių namų ir vaikų globos namų sistema. Toks atsisakymas investuoti į socialinį kapitalą yra akivaizdus nacionalinio lygmens nesėkmės bei kapituliacijos prieš ydingą paveldėtą sistemą požymis.

2. Lietuvoje jau daugiau kaip du dešimtmečius stabiliai tęsiasi savižudybių bei kitų ankstyvų mirčių, susijusių su save ir kitus naikinančiu elgesiu, epidemija. Per tą laiką taip ir nesulaukta brandaus valstybės atsako į šią epidemiją, dėl kurios iki šiol kasmet netenkame apie 4 000 žmonių.

3. Psichiatrijos paslaugų sistema, nepaisant nemažų investicijų į ją, išlieka sukaustyta perdėm primityvaus biomedicininio modelio. Nors mėgstama pasigirti išplėtotu ambulatorinių psichikos sveikatos centrų tinklu (tokių centrų Lietuvoje veikia virš 100), tačiau nepriklausoma analizė rodo, kad šie centrai dėl įvairių priežasčių netapo veiksmingais bendruomenines paslaugas teikiančiais židiniais. Taip ir lieka neaišku, už kokių problemų konkretų sprendimą jie atsako, kokie yra jų veiklos prioritetai, kaip jų veiklos rezultatus vertinti, ir kas tai turi daryti.

Dainius Pūras
Valdžia pasijudintų, jei ji gautų aiškų signalą ne tik iš pavienių individų ir organizacijų, o iš gausaus aktyvių piliečių būrio – apie tai, kad tiesiog būtina šią sistemą iš esmės keisti link skaidrumo, atvirumo ir šiuolaikinių principų nuoseklaus įgyvendinimo.
Pavyzdžiui, kai sunkesne psichikos liga suserga paauglys ar jaunuolis, ligos prognozė nemaža dalimi priklauso nuo to, kaip bus suvaldytas pirmosios psichozės epizodas, ir kaip jaunuolis kuo greičiau bus grąžintas į jam įprastą aplinką (šeima, mokykla, bendraamžiai). Tokiai reabilitacijai reikia gerai parengtos ir darniai veikiančios specialistų komandos, o ne vien psichiatro išrašytų vaistų. Konkrečių atvejų analizė rodo liūdną realybę. Toks jaunuolis retai betęsia mokslus – nebent „mokomas namie“, o tai yra labai prasta praktika. Jo artimieji po kelių paguldymų į ligoninę gauna žinią iš sistemos, kad reikalai prasti, ir kad laikas jau būtų galvoti apie apgyvendinimą nuolatinės globos įstaigoje. O tai reiškia, kad pralaimi visi – jaunuolis, jo artimieji, valstybė, visuomenė. Tai, kad iki šiol nėra kuriama reali alternatyva didelių nuolatinės globos įstaigų sistemai, yra dar vienas valstybės nesėkmės ir kapituliacijos prieš ydingą sistemą požymis. Ne itin sėkmingai tam panaudojus 2007-2013 metų ES struktūrinių fondų lėšas (nemažai tų lėšų nusėdo būtent tradicinėje sistemoje), neramu, kad panašią ir jau dabar lemtingą klaida bus padaryta 2014-2020 m. laikotarpiu.

Ieškant nesėkmių bendro vardiklio, perdaug paprasta ir nevisai atsakinga būtų kaltinti vien apsileidusią valdžią. Valdžia pasijudintų, jei ji gautų aiškų signalą ne tik iš pavienių individų ir organizacijų, o iš gausaus aktyvių piliečių būrio – apie tai, kad tiesiog būtina šią sistemą iš esmės keisti link skaidrumo, atvirumo ir šiuolaikinių principų nuoseklaus įgyvendinimo. Pasigendama mokslo žmonių aiškios pozicijos įtikinant politikus.

Toks įspūdis, kad dauguma visuomenės narių tiesiog yra paaukoję šią problemą ir šių žmonių likimus, nes jų esą tai neliečia kad žmonės Lietuvoje tūkstančiais susinaikina ar gyvena uždarose įstaigose. Iš tikrųjų visa tai netgi labai tiesiogiai liečia kiekvieną iš mūsų, bet daug žmonių to nesuvokia. Arba suvokia tik tuomet, kai bėda atslenką į jų šeimą, ir tuomet jie savo kailiu gali įsitikinti, kad sistema, kuri popieriuje veikia, realybėje neveikia

Taigi turime klasikinę vištos ir kiaušinio problemą ir klasikinį ydingo rato principą. Eiliniams piliečiams ši problema nerūpi arba jei ir rūpi, tai išgirsime siūlymus apvalyti visuomenę nuo visokių psichikos ligonių. Gi politikai linkę prisitaikyti prie tokio abejingumo arba netolerancijos apraiškų ir nerizikuoja daryti tai, kas gali nepatikti elektoratui.

Ydingam ratui nutraukti pakaktų kad ir ne pačios gausiausios, bet vis dėlto kritinės masės piliečių ir politikų, kurie užimtų aiškią ir nedvipramišką poziciją šiais klausimais. Akivaizdu, kad Lietuva pavojingai įstrigo ne tik čia aptartoje psichikos sveikatos srityje, bet ir daugelyje panašių sričių, susijusių su sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos infrastruktūros esminiu modernizavimu.

Jei nesiimsime esminių permainų, socialinė atskirtis didės, ir ekonominė bei socialinė našta dėl nesprendžiamų problemų „minkštuosiuose“ sektoriuose gali nulemti labai nepalankų Lietuvos raidos scenarijų.