Paskutiniu metu Lietuvoje buvo stebimas įdomus paradoksas. Kai teismai akivaizdžiai pasitempė, reaguodami į gausią kritiką, ir atsakingai vykdė savo misiją (ypač rezonansinėse bylose), pasigirdo balsų, pasiekusių net spalvingų judėjimų lygį, kad tie svarbūs teismų sprendimai esą neteisingi. Būtent po tokio Kėdainių teismo sprendimo – kad vaikas turi būti grąžintas motinai – vystėsi dramatiški įvykiai Garliavoje, kai nemaža grupė žmonių įvairiais būdais ir įvairiuose lygiuose priešinosi teismo sprendimo įvykdymui.
Praeitą pavasarį susiskaldžiusi Lietuva stebėjo dramatiškus bandymus įvykdyti teisingumą Klonio gatvėje Garliavoje. Pamename, kaip sunku buvo įgyvendinti teismo sprendimą. Tačiau ir po to, nepaisant vėliau sekusių teismų sprendimų, kurie pateikdavo vis daugiau aiškumo, vertinant šią istoriją įtampos iki šiol lieka daug. Vien ko verti faktai, kad galimai aktyviai dalyvavusi šmeižto istorijos kūrime mergaitės teta sėkmingai slapstosi nuo teisingumo, o motina su mergaite buvo priverstos turbūt palikti Lietuvą, kadangi Lietuvoje kol kas neįmanoma užtikrinti jų saugaus gyvenimo atviroje visuomenėje.
Kad teismas būtų teisingas, jis turi atlaikyti visokius įmanomus spaudimus. Dažniausiai mėgstama kalbėti apie suinteresuotų pusių bandymą papirkti teisėjus ar kitaip juos paveikti, arba apie politikų spaudimą. Dar vienas galingas spaudimas teismui gali ateiti iš visuomenės grupių ir jose paplitusių požiūrių, ir šitą spaudimą atlaikyti būna itin sunku. Apie aktyvių visuomenės grupių spaudimą šiandien būtina kalbėti dar ir todėl, kad tokius visuomenės grupuočių (ne tiek gausių, kiek triukšmingų) reikalavimus ypač linkę pasigauti ir jiems pataikauti populiarumo siekiantys politikai.
Svarbiausias laikmečio klausimas yra – kaip Lietuvai išsivaduoti iš to ydingo rato, kuriame ji yra pavojingai įstrigusi. Mūsų visuomenės nuostatos vis dar stipriai priklausomos nuo prietarų ir fobijų, dėl kurių sunkiai sekasi įtvirtinti visuotinių žmogaus teisių svarbiausius principus. Tokia provinciali terpė leidžia nesunkiai išprovokuoti masinius moralinės panikos priepuolius. Galima pasiekti audringą efektą išgalvojus bjaurią istoriją apie mamą, pardavinėjančią vaiką iškrypėliams, arba, pavyzdžiui atkakliai peršant visuomenei grubų melą, kad pedofilai ir homoseksualios orientacijos žmonės yra vienas ir tas pats – vis tie patys iškrypėliai.
Būtent ant tokių selektyvaus teisingumo pamatų buvo kurpiama Garliavos istorija. Taip jau atsitiko, kad nuo pat pradžių gilinausi į šios istorijos peripetijas, pradedant mergaitės tėvo paskelbta versija apie jo dukrą tvirkinusius pedofilus. Kuo labiau gilinausi, tuo daugiau kilo abejonių man ir kaip tuometiniam JT Vaiko teisių komiteto nariui, ir kaip psichikos sveikaatos specialistui. Stebėjau ir stebėjausi, kaip vaiko tėvas gali gaminti ir platinti tokią medžiagą, už kurią jį patį būtina patraukti atsakomybėn kaip prievartautoją, ir kaip jis tuo pačiu gudrauja atsisakydamas atsakingai ištirti jo skelbiamus įtarimus. Stebėjau ir stebėjausi, kai po tragiškų nekaltų žmonių žudynių 2009 m. solidūs politikai darė neleistiną spaudimą teisėsaugai, kad mergaitės laikinąja globėja taptų būtent teta, nors jau tada daug kam buvo aišku, kad negalima daryti tokios klaidos.
Negalėjau tylėti ir likti abejingas, kai 2012 m. pavasarį buvo pačiu grubiausiu būdu pažeidinėjamos vaiko teisės tame Garliavos name ir kieme, kur susirinkę žmonės liudijo vaiką esant laimingu su teta, ir kai per televiziją buvo demonstruojami vaiko „apsisprendimo“ raštiški įrodymai. Bet kam, geriau susipažinusiam su vaiko teisių apsaugos teorija ir praktika, buvo aišku, kad taip buvo viešai demonstruojama užsitęsusi kolektyvinė prievarta prieš bejėgį vaiką.
Teko su liūdesiu stebėti, kaip profesinės kompetencijos paralyžius šioje patriotinio pasipriešinimo bendražmogiškoms vertybėms akcijoje ištiko ne tik eilinius piliečius ir politikus, bet ir nemažą būrį vaiko teisių apsaugos darbuotojų ir medikų. Vaiko teisių darbuotojai uoliai darbavosi, nuolat patvirtindami, kad pas tetą vaikui yra gerai. Dar tetai atėjo parama iš Kauno vaikų psichikos sveikatos specialistų, kurie surašė grėsmingą pažymą, kad esą vaikui gerai gali būti tik pas tetą, ir kad bet koks teismo sprendimo vykdymas atiduodant vaiką mamai, tik pablogintų mergaitės sveikatos būklę, todėl vykdyti teismo sprendimą nevalia.
Šiandien džiaugiuosi, kad bent kiek viešu kalbėjimu ir ekspertinės nuomonės pareiškimu, kartu su teisėjais, policijos pareigūnais, atsakingais politikais ir eiliniais piliečiais prisidėjau prie labai svarbaus mūsų valstybės raidoje laimėjimo. Teisingumas tada vis tik buvo įvykdytas. Tokiais atvejais reikia kritinės masės piliečių, kurie demonstruoja blaivią laikyseną ir nepasiduoda išpuoliams neva prieš blogiečius ir tautos priešus, o iš tikrųjų prieš demokratiją.
Trumpai pasidžiaugę turime grįžti į Lietuvos realybę, kuri nėra paprasta. Bėda ta, kad iki šiol yra Lietuvoje žmonių, tikinčių išgalvota istorija ar net garbinančių žmones, kurie buvo paėmę vaiką savo interesų ir savo ideologijos įkaitu. Bėda ta, kad nesugebėjome apginti motinos ir mergaitės, tiek daug iškentėjusių, teisės saugiai ir laimingai gyventi tėvynėje. Bet dar svarbiau kalbėti ne apie šią konkrečią istoriją, o apie jos pamokas.
Ar galėtų panašios situacijos susiklostyti kurioje nors iš vakarų, pietų ar šiaurės Europos valstybių? Manau, kad ne. Tiesos klastotojams ten tik kuriam laikui pavyktų mulkinti naivuolius, bet tam ir yra brandi visuomenė, valdžios institucijos ir teismai, kad ta klasta būtų greitai demaskuota, o visuomenė būtų apie tai informuota ir nebeliktų jėgų, besižavinčių nusikaltėliais ar jų rėmėjais ar be perstojo kuriančių sąmokslo teorijas.
Lietuvoje mes esame pasukę – ir ypač saugodami vaikystę – pavojingu keliu ir niekaip negalime uždaryti šito gėdingo Lietuvos istorijos puslapio. Kai daug žmonių, šiaip jau nebūdami kvaili, leidžiasi lengvai suklaidinami patys, o po to ima klaidinti kitus, ir kai tokia nemaža grupė ilgam pasiklysta tarp kelių medžių, reikia analizuoti supančią aplinką. Aplinkos analizė paneigia atsitiktinumo versiją.
Pavojinga terpė Lietuvos visuomenėje kaupėsi palaipsniui. Prisiminkime, kad jau 2007-2008 metais tam tikri politikai su tam tikromis žiniasklaidos priemonėmis sukėlė itin cinišką, ir galbūt todėl efektyvią moralinės panikos ataką dėl vieno nekalto projekto, kuriame dalyvavo kelių Europos valstybių organizacijos (universitetai, nevyriausybinės organizacijos), siekiant mokyti vaikus tolerancijos kitokių žmonių atžvilgiu. Jau tada – tyčia ar iš neišprusimo, o gal tiesiog per gerai įsiminė sovietmečiu mums visiems skiepytos neapykantos bet kokiems liaudies priešams pamokos – Lietuvos visuomenėje buvo pasėta šita panika: kaip apginti mūsų vaikus nuo visokio plauko iškrypėlių, kurie esą veržiasi į mokyklas ir darželius tvirkinti mūsų vaikų. Padedant netgi solidiems politikams, iškrypėlių sąvoka buvo nuosekliai plečiama, suplakant į vieną grupę su pedofilais tai kam nors neįtikusias mamas, tai homoseksualios orientacijos žmones, na, o dažnai dar ir šiaip aktyvius piliečius, kurie Lietuvoje išdrįsta atstovauti šiuolaikinio pasaulio ir šiuolaikinės Europos vertybėms.
Kodėl apie tai reikia kalbėti? Vaiko teisių apsaugos klausimai neatsitiktinai atsiduria idėjinės kovos centre. Požiūris į vaikus ir vaikystę atskleidžia visuomenės ir valstybės brandumą. Jeigu valstybėje įsigali selektyvus požiūris į žmogaus teises, jei virš visuotinių žmogaus teisių principų iškeliami grupiniai interesai, pavyzdžiui – kokią nors religiją ar tautinę ideologiją atstovaujanti grupė ima „savuosius“ vertinti kaip savaime padorius ir neklystančius – tuomet jau belieka laukti bėdos.
Įvykiai Garliavoje nebuvo šiaip sau įvykiai. Tai buvo vienas iš rimčiausių išpuolių prieš demokratiją Lietuvos naujausioje istorijoje. Galbūt tik 1993 metų maištas Pakaunėje gali būti savo grėsme demokratijai prilygintas Garliavoje vykusiam bandymui paminti Konstituciją. Kol mes Lietuvoje nesuvokiame, kaip visa tai buvo grėsminga, tol išlieka reali panašių tragedijų pasikartojimo galimybė.
Prisiminkime, kad ir dabar jau primirštoje Ingos Rinau istorijoje niekas taip nekenkė pačiai mamai, kaip politikų ir dalies visuomenės įnirtinga kova už „lietuviškąją“ teisybę. Ar negalima jau tada buvo įsivaizduoti atvirkščios situacijos – kai, pavyzdžiui, vaiko tėtis ar mama (kurie yra ne lietuviai) išsiveža vaiką į savo šalį (ne Lietuvą) ir ima aiškinti Lietuvoje likusiam mūsų tautiečiui sutuoktiniui, kad girdi vaikas girdi čia apsiprato, gerai jaučiasi ir niekada nebegrįš. Bet tada pasimokyta nebuvo, ir Garliavoje stebėjome manifestacijas žmonių, įsitikinusių savo veiksmų kilnumu, o iš tikrųjų dangsčiusių saviškius ir talkinusių prievartos ideologijai.
Neseniai Lietuvoje viešėję Dalai Lama XIV-asis kalbėdamas gausiai susirinkusiems į jo viešą paskaitą Lietuvos piliečiams pabrėžė Lietuvai labai aktualų dalyką. Jis sakė, kad esama visokių vertybių ir kad, pavyzdžiui, jokia religija negali primetinėti savų vertybių kitos religijos atstovams ar netikintiems. Klausydamas šio išmintingo žmogaus, vėl prisiminiau tuos makabriškus vaizdus iš Garliavos, kai palydint maldai ir patriotiškoms dainoms, buvo tyčiojamasi ne tik iš vaiko ir motinos dvasinio ryšio, bet ir iš pačių svarbiausių žmogaus teisių principų.
Bet yra ir viltingų ženklų. Tuo metu, kai vystėsi Garliavos drama, teko nemažai keliauti po Lietuvą ir bendrauti su žmonėmis. Užtekdavo kiek nutolti nuo Kauno ar Vilniaus, ir paaiškėdavo, kad mano pozicijai pritaria daugybė žmonių Aukštaitijoje ar Žemaitijoje. Šie žmonės dažnai užduodavo paprastą klausimą – kodėl taip pataikaujama vienam žmogui šeimai, ko ten visi Vilniuje bijo? Šis klausimas lieka skausmingai atviras. Bet viltingų ženklų daug, nes persilaužimas 2012 metais vis dėlto įvyko. Būtent visuotiniais žmogaus teisių principais grįsti teismų sprendimai sustabdė pavojingus procesus, kurie vyko aplink minimą istoriją Lietuvoje. Kol kas dar ne visiems, bet daugeliui tapo aišku, kad istorija apie motinos išduotą bei tariamų pedofilų kankinamą vaiką buvo paprasčiausiai išgalvota. Dabar belieka išaiškinti klastingo plano sumanytojus ir vykdytojus. Tai labai padėtų Lietuvos visuomenei susigaudyti vertybėse.