Pasidalinsiu liūdna patirtimi iš man gerai žinomų sričių ir pirmiausia aptarsiu, kaip neturėtų veikti premjeras ir ministrai. Neatskleisiu didelės paslapties primindamas, kad Lietuvoje vis dar lieka idėjiškai ir vadybiškai yra paralyžiuotos tokios svarbios sritys, kaip sveikatos apsauga, psichikos sveikatos priežiūra, savižudybių, smurto ir priklausomybių prevencija, vaikystės politika, vaikų globa, socialinės atskirties mažinimas, neįgalių vaikų ir suaugusiųjų integracija.

Strateginio lygmens bėda yra ta, kad Vyriausybė ir jos ministrai su savo komandomis šiose srityse nuolat pasirenka ne ginti piliečius, o proteguoti ir dangstyti sistemas už kurias jie atsako. Gi sistemos, kaip buvo kadaise suformuotos, taip ir lieka veikti didele dalimi atvirkščiai negu reikia – jos ne tiek sprendžia, kiek gilina žmonių problemas. Tame esama visko po truputį – korupcijos, uždarumo, nežinojimo, ideologinio pasipriešinimo geriausioms pasaulio praktikoms. Bet šįkart atkreipsiu dėmesį į svarbius vadybinius ir lyderystės aspektus.

Visi suprantame, kaip nelengva bus tiems, kurie ryšis palaužti sistemos pasipriešinimą, ypač kai per daug metų išsivystė didelė priklausomybė nuo tos sistemos ypatumų. Priklausomybė gali būti ne tik nuo alkoholio bei jo gamintojų interesų. Ji gali būti ir nuo biomedicinos technologijų besaikio vartojimo (vaistų, brangios įrangos) ir tų technologijų gamintojų ir tarpininkų interesų. Priklausomybė gali būti nuo didelių internatinių įstaigų ir joms vadovaujančių žmonių interesų. Galų gale visi tampa priklausomi nuo tose sistemose įsivyravusios neveiksmingos, smurtą, atskirtį ir diskriminaciją stiprinančių paslaugų kultūros ir ima priešintis bet kokioms inovacijoms. Taip visi sistemos dalyviai, neišskiriant ministrų ir premjero, tampa sisteminės nesėkmės įkaitais.
Pirmi Vyriausybės veiklos mėnesiai, ir netgi pirmos savaitės yra be galo svarbios. Sistema gerai pasirengia pasitikti naujus vadovus ir turi savo interesus jų ryžtą neutralizuoti, jei paaiškėtų, kad jie iš tikrųjų turi rimtų planų tą sistemą keisti.
Dainius Pūras

Pirmi Vyriausybės veiklos mėnesiai, ir netgi pirmos savaitės yra be galo svarbios. Sistema gerai pasirengia pasitikti naujus vadovus ir turi savo interesus jų ryžtą neutralizuoti, jei paaiškėtų, kad jie iš tikrųjų turi rimtų planų tą sistemą keisti.

Iki šiol buvo taip. Ateina naujas premjeras ir nauji ministrai. Premjeras užsiima „svarbiais dalykais“, o mano išvardintos problemos nuleidžiamos tam tikrų ministerijų tam tikriems departamentams. Taip klausimas uždaromas dar ketveriems metams, nes departamentams nepriklauso turėti politinės valios permainoms. Valdininkai greitai susivokia, kad jų misija yra dangstyti ydingą sistemą, kartojant banalias mantras kad „nėra taip jau viskas labai blogai, yra kaip yra, ir kad galų gale tų pinigėlių naujiems požiūriams diegti kaip gaila kad nebeliko“.

Jei premjeras ir valdininkai iškart atėję nepademonstruoja aiškios politinės valios kad bus kitaip, šiuos naujus politikus labai greitai „sutvarko“ valdininkai. Tokiu atveju netrukus jau ir premjeras, ir ministrai būna nuteikiami prieš visokių permainų būtinybę ir tų permainų siūlytojus. Nuteikimo būdų sąrašas yra ilgas ir kūrybiškas. Netrukus jau ir premjeras, ir ministrai kartoja tas pačias minėtas mantras ir užtikrina ydingos sistemos stabilumą.
Valdininkai yra normalūs žmonės. Jiems yra svarbu, kad nebūtų esminių permainų, nes jei vykdomos permainos, tai reikia žymiai daugiau dirbti. Bet jei valdininkas gauna aiškų nurodymą iš ministro ir netgi premjero, kad dabar bus kitaip, tai jis ir darys kitaip.
Dainius Pūras

Kita stagnaciją palaikanti gudrybė – kai ministras nusprendžia, kad tos srities specialistai esą turi susitarti tarpusavyje. Sukuria didelę darbo grupę, arba šiaip sukviečia daug specialistų, ir sako – jūs susitarkite, kaip turi būti, ir kai susitarsite, tai man pasakysite, ką daryti. Šita gudrybė garantuoja, kad specialistai nesusitars, ir ministras galės aiškinti kodėl permainos nevyksta. „Specialistai nesusitarė“.

Akivaizdu, kad specialistai daugeliu klausimų laikosi skirtingų pozicijų, o dar ir gali turėti interesų, ir todėl jų požiūriai visada bus skirtingi. Ministras yra tam, kad išklausytų visas puses ir priimtų sprendimą, ir nebūtinai net tokį, kokio nori didesnė dalis specialistų. Pavyzdžiui, specialistai dirbantys sistemoje ir dar užimantys joje svarbias pareigas gali būti stipriai priklausomi nuo tos sistemos, ir todėl jie ragins ministrą „neskaldyti malkų“.

Pateiksiu pavyzdį, kaip neturėtų daryti ministras. Štai ministras suveda permainas siūlančius ekspertus su tradicinių įstaigų (kūdikių namų, didelių psichiatrijos įstaigų, didelių globos įstaigų) vadovais ir pasiūlo abiems pusėms susitarti. Kaip galima susitarti, jei šios dvi pusės atstovauja skirtingoms vizijoms? Tam ir yra ministras kad padarytų ir praneštų aiškų politinį sprendimą apie permainų ir investicijų kryptį, o jau tą sprendimą įgyvendinant galima ieškoti kompromisų dėl permainų tempo ir kitų niuansų. Jei ministras vengia tokio politinio sprendimo ir gudrauja, tai reiškia kad jis jau yra tapęs ydingos sistemos įkaitu ir turėtų prisiimti atsakomybę už jos dangstymą.

Koks būtų kitas scenarijus, kuris užtikrintų taip seniai laukiamą proveržį? Premjeras rimtai pasikalba su ministrais ir jiems aiškiai pasako, kokia yra permainų kryptis, per kiek laiko kokį rezultatą būtina pasiekti, ir kad jeigu yra tarpsektorinės problemos, tai ministrai per savaitę ar dvi turi nuspręsti, kas daro ką, ir liautis žaidę „Bermudų trikampį“ (taip dažnai vadiname „kamuolio permetinėjimo“ gudrybę iš vienos ministerijos kitai, kai kyla klausimas apie rimtų sisteminių spragų užpildymą).
Jau tuoj bus 2017-ieji, o daugelyje sričių dar net nesame pasiekę Europos 1960-ųjų lygio. Privalome suprasti, kad problema yra ne išteklių trūkumas, o besitęsiantis nevykusios sistemos protegavimas.
Dainius Pūras

Ministrai panašiai pasikalba su sau pavaldžiais valdininkais ir jiems pasiunčia aiškią žinią, kad sisteminių ydų dangstymo laikas baigėsi. Pajungiamas nepriklausomos stebėsenos mechanizmas. Geriausia tam tikslui yra pasitelkti brandžias NVO kaip lygiaverčius partnerius. Iki šiol valdžia laikė NVO pinigų prašinėtojais ar trukdančiais dirbti ir, geriausiu atveju, šias organizacijas ignoravo, o dažnai jas ir niekino. Sveikatos apsaugoje puikiai tiktų į nepriklausomus ekspertus užsienyje dirbantys medikai.

Svarbiausia – kad nauji politikai, atėję į vykdomąją valdžią, nepasiduotų patyrusių valdininkų gudrybėms ir demonstruotų turį stuburą. Valdininkai yra normalūs žmonės. Jiems yra svarbu, kad nebūtų esminių permainų, nes jei vykdomos permainos, tai reikia žymiai daugiau dirbti. Bet jei valdininkas gauna aiškų nurodymą iš ministro ir netgi premjero, kad dabar bus kitaip, tai jis ir darys kitaip. Valdininkai labai gerai jaučia, kur ir iš kur pučia vėjas, ir puikiai prisitaiko. Prisitaiko prie ydingų papročių, bet pakeitus paprotines taisykles ir nurodžius, kad sistemą reikia ne dangstyti, o ją keisti, bemat prisitaikys ir prie gerųjų praktikų ir imsis įgyvendinti permainas. Taigi lyderystė yra premjero ir ministrų reikalas.
Priklausomybė gali būti ne tik nuo alkoholio bei jo gamintojų interesų. Ji gali būti ir nuo biomedicinos technologijų besaikio vartojimo (vaistų, brangios įrangos) ir tų technologijų gamintojų ir tarpininkų interesų. Priklausomybė gali būti nuo didelių internatinių įstaigų ir joms vadovaujančių žmonių interesų.
Dainius Pūras

Aišku ir tai, kad dažnai reikia aiškumo dėl vertybinės orientacijos, kai vykdomos permainos. Tai svarbu žinoti, bet dabar sąmoningai šio aspekto neliečiu. Čia apsistojau ties svarbiomis problemomis, kur nėra ideologinės takoskyros. Ar kairieji, ar dešinieji, ar „valstiečiai-žalieji“ (kurie kartais kairieji, kartais dešinieji), – juk visi dabar jau supranta kad sisteminės ir strateginės permainos labai reikalingos jei norime veiksmingai investuoti į vaikų ir suaugusiųjų psichikos sveikatą, neįgaliųjų integraciją, savižudybių ir smurto prevenciją, ryžtingai siekti, kad vaikai saugiai gyventų šeimose, o ne internatuose. Tai, kad šiose srityse Lietuva neatlikusi namų darbų ir yra kapituliavusi prieš ydingos sistemos lobistus, ir yra svarbiausia kliūtis plėtoti laimės ekonomiką apie kurią šiandien daug kalbama.

Todėl ir pasidalinau karčia patirtimi apie kol kas nesėkmingus bandymus įtikinti politikus. Kad nustotų dangstyti ydingą sistemą, nebesikliautų tos sistemos įgudusiais gynėjais ir netaptų čia paminėtų gudrybių įkaitais. Jau tuoj bus 2017-ieji, o daugelyje mano čia minimų sričių mes dar net nesame pasiekę Europos 1960-ųjų lygio. Privalome suprasti, kad problema yra ne išteklių trūkumas, o besitęsiantis nevykusios sistemos protegavimas. Pavyzdžiui, vaikų ir suaugusiųjų psichikos sveikatos priežiūros veiksmingų paslaugų plėtra užblokuota jau daug metų, vyksta bendruomeninių paslaugų teikimo ir savižudybių prevencijos imitacija, būtinoms naujoms paslaugoms esą nerandama lėšų, o tuo tarpu 200 milijonais eurų per metus yra maitinama labai ydinga, primityviu biomedicininio modelio variantu ir institucine globa grįsta infrastruktūra.

Ryžtingi prezidentės pasisakymai po kraupių skandalų ir tragedijų vaikų globos sistemoje 2015-2016 metais baigėsi eiline stagnuojančios ir save maitinančios sistemos gynėjų pergale. Ši brangiai Lietuvai kainuojanti sisteminė nesėkmė tęsis ir toliau, jei Vyriausybės lygyje nebus aiškiai ir nedviprasmiškai pareikšta, kad turime ydingą sistemą ir kad nuo šiol bus kitaip.

Tikiu, kad bent penkiolika metų besitęsusi stagnacija „minkštosiose“ srityse (tose kurios lemia socialinę gerovę, smurto prevenciją ir tikrąją sveikatos apsaugą, taigi kurios galų gale ir sukuria laimės ekonomiką) pagaliau baigsis. Ši Vyriausybė turi tokią galimybę.