D. Paukštė. „Valstiečiai“ neturi teisės į klaidą

Jungtinių Amerikos Valstijų naujuoju prezidentu tapo Donaldas Trumpas. Nieko nuostabaus per rinkimus JAV neatsitiko: įvyko tas pats kaip ir per rinkimus Lietuvoje. Jų rezultatą apibūdinčiau vienu žodžiu: bausmė! Ar reikia tai vertinti kaip netikėtumą? Matyt palaipsniui rinkėjams pasaulyje, kaip ir Vengrijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, o dabar ir JAV, atsibodo, kuomet politikai žada viena, o daro kita.

Jie įsitikino, kad politikai yra atitrūkę nuo kasdienių žmonių rūpesčių. Mato, kad turtingi lobsta toliau, o skirtumai pajamose lemia, kad vidutines pajamas gaunantys žmonės sparčiai artėja link skurdo žymos, o žemas pajamas gaunantys jau nebegali sudurti galo su galu. Yra sukurta tokia politinė aplinka, kurioje ne tik politikai, bet ir ketvirtoji valdžia – masinės informacijos priemonės – nuo galvos iki pat kulnų priklausomi nuo kapitalo...

Rinkimų rezultatai tik patvirtino, kad net ir stipriausioje pasaulio ekonomikoje rinkėjų gyvenimo kokybė lemia viską. Istoriškai susiklosčiusios Amerikos ambicijos pirmauti ir dominuoti pasaulyje, staiga ėmė ir nublanko prieš eilinių rinkėjų perkamosios galios kritimą šalies viduje. Tai ateities politikams gali reikšti tik viena – nori dominuoti pasaulyje – pirmiausiai privalai pasirūpinti savo žmonėmis! Taigi, eilinį kartą pasitvirtina tautos išmintis, kad „savi marškiniai arčiau kūno“.

Visa tai ir dar daugiau rodo, kad politikos pasaulyje prasidėjo rimtas apsivalymas. Rinkimus laimi tie, kas atsigręžia į savo šaknis, savo šalies žmones, kas nenori savęs tapatinti su senai susiklosčiusiomis korupcinėmis sąsajomis. Pasaulio globalizavimo projektas, stumtas šio pasaulio galingųjų, reklamuotas negailint lėšų, bruktas šalims per prievartą, jau pralaimi.

Pralaimi tie, kurie įsivaizdavo, kad Vatikanas ir Meka (ir ne tik) gali vienas nuo kito niekuo nesiskirti, kad pasaulis yra vienas didelis skruzdėlynas, kad kultūrų mišrainė bus pasaulio ateitis. Karas Šiaurės Afrikoje ir nuo jo bėgančių žmonių srautai į Europą, parodė pasaulio galingiesiems aiškią tendenciją – ant kitų nelaimės savo laimės nesukursi: privalėsi atverti savo sienas tiems, kuriuos užkariavai.

Šiomis aplinkybėmis esu linkęs vadovautis evoliucijos dėsniu: kol nepamatysiu taikoje sugyvenančių dviejų skruzdėlynų, tol apie visuotinį globalizavimą siūlysiu nesvajoti. Juk kiekvieno mūsų pasąmonėje slypi natūraliosios atrankos per kovą dėl būvio Darvino teorijos išvada – išlieka tik stipriausi. Taigi, mokslininkams atsiranda proga naujai permąstyti pasaulio ateitį. Akivaizdu, po erelio sparnu Europai ilgą laiką buvo šilta ir saugu. O dabar reikės (jau reikėjo) pagalvoti ir apie ES kariuomenę, mokančią ginti ne tik savo žemę, bet ir visą ES teritoriją. Juk centralizuota ES sienos apsaugos tarnyba jau kuriama.

Nesutiksiu su skeptikais, tvirtinančiais kad Lietuva galėtų apsieiti be ES. Manau, iš istorijos privalome mokintis ir nesudarinėti sąlygų jai pasikartoti. Nors, beje, Lietuvoje tikrai yra daug nesimokančių ir vis lipančių ant to pačio grėblio.

Nors šią savaitę spaudoje dominavo prezidento rinkimų JAV tema, į antrą planą patraukdama valdančiosios koalicijos formavimo klausimus Lietuvoje, norėčiau sugrįžti būtent prie šios temos. Paskutinę minutę A. Butkevičiaus iniciatyva įvykę Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos mainai į Ūkio ministeriją, patvirtino faktą, kad Lietuvos politikos padangėje socialdemokratų nišą ketvirtį amžiaus buvo užėmęs politinis chamelionas, palikęs Lietuvos žmones be kairiosios politinės jėgos, be socialinio teisingumo, leidęs dominuoti visais klausimais stambiam kapitalui. Ar šiandieną reikia stebėtis, kodėl Lietuvoje taip mažėja žmonių? Ar reikia stebėtis, kur dingo Lietuvos socialdemokratai?

Norisi tikėti, kad Ramūnui Karbauskiui pakaks politinės išminties pažinti „nesocialdemokratų“ politinę klastą. Taip kalbu todėl, kad teko perskaityti ruošiamos Vyriausybės programos gaires, susipažinti su pagrindiniais klausimais, į kuriuos bus kreipiamas dėmesys. Visiškai normaliai vertinu demografinių problemų sprendimą – tai buvo LVŽS programoje, tačiau visiškai nesupratau dvigubos pilietybės klausimo įtraukimo į ją. Tai panašu į norą sukurti laužą, t. y. spręsti demografines problemas ir tą laužą užpilti kibiru vandens, t. y. suteikiant dvigubą pilietybę.

Įtariu, kad dvigubos pilietybės klausimas Vyriausybės programos turinyje atsirado būtent koalicijos partnerių iniciatyva. Jeigu yra taip, derėtų apie tai gerai pagalvoti, ar turėtų būti čia vietos tokiai nuostatai. Iš dabartinių dviejų nuostatų patariu rinktis vieną iš jų, aišku, gerai ją išnagrinėjus ir žinant galimas pasekmes. O jei bus vykdomos abi nuostatos, bus elgiamasi kaip tą jau darė valdžioje buvę konservatoriai arba socialdemokratai: viena ranka žadėjo padėti, o kita ranka atskirdavo žmones nuo Tėvynės.

Valstiečių ir žaliųjų sąjunga laimėjo rinkimus ne tik dėl savo programos, bet ir todėl, kad rinkėjai norėjo nubausti buvusias valdančiąsias partijas. Perimdami „skęstančio laivo“ – valstybės – vairą, jie jau neturi tos prabangos, kurią galėjo sau leisti nueinantis politinis elitas, – teisės į klaidą. Klaida šioje situacijoje gali laivą ir paskandinti.

Imdamiesi valstybės remonto darbų, LVŽS turėtų pasirinkti tik tuos darbus, kurie duos didžiausią teigiamą efektą. Kaip elgtis teisingai: iš pradžių motyvuoti tautą valstybės laivo remontui ir pradėti jį tvarkyti ar tuo pat metu dar pradėti dalinti pakvietimus į šalia esančius saugius laivus? Atsakymas yra prognozuojamas ir žiaurus. Ir ne dvigubos pilietybės stūmėjų naudai.

Mūsų istorijoje valstiečiams ne pirmą kartą tenka gelbėti valstybę. Tai ne tik garbė, bet ir atsakomybė. Valstybė yra gyva tiek, kiek gyva yra tauta. Žlugus ar išnykus tautai, išnyks ir valstybė. Ir jau visiškai niekam nesvarbu, kad žemėlapyje ji ir toliau bus vadinama Lietuva. Tad norėtųsi palinkėti ir šį kartą sėkmės.