aA
VU TVM dėstytoja D. Nausėdienė antroje savo teksto dalyje toliau polemizuoja su Giedriumi Drukteiniu. „Viešojoje erdvėje vis dažniau tenka sutikti rašinių, kuriuose gausu sudėtingų socialinių, istorinių, profesinių apibendrinimų, daromų, atrodytų prasmingai, bet, švelniai tariant, skubotai ir nepagrįstai. Nors šie apibendrinimai bliūkšta, atlikus elementarų faktologinį patikrinimą, jų sėjama tautinio nevisavertiškumo sėkla pakerta sveikąsias Lietuvos šaknis“, - sako autorė pirmojoje teksto dalyje. Pateikiame skaitytojams antrąją dalį.
D. Nausėdienė. LDK didikai nekeliaklupsčiavo prieš Europos dvarus
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Ar galėjo būti perimamos tik rafinuotos vakariečių manieros (etiketas), atsietos nuo vertybinio turinio (etikos) Lietuvoje, kurioje visa visuomenė turėjo savitą pagonišką vertybinį pagrindą, tikėjimą, tradicijas, papročius ?

Kad atsakytume į šį klausimą, būtina pasidomėti, kokios moralinės vertybės buvo būdingos lietuviams tuo metu, kokių etinių principų jie laikėsi, ar tikrai lietuviai buvo atsilikę pagonys, izoliuoti miškais barbarai, nežinantys ir nesilaikantys Vakarų dvarų etiketo normų, riterių tradicijų ?

Pasiremkime istorinių šaltinių duomenimis. Kronikų ir senųjų metraščių autoriai, aprašydami politinę, bei karinę Kęstučio veiklą pažymi jį kaip asmenį, turinti aukštą etinį kodeksą. Tegu kalba priešai: „Senesnioji magistrų kronika, nupasakojusi apie Kęstučio pabėgimą iš nelaisvės, taip jį apibūdina : ,Kęstutis buvo karingas ir teisingas vyras. Kai jis rengdavosi pulti Ordino žemes, tai iš anksto pranešdavo maršalui ir tikrai atvykdavo. Jei su magistru padarydavo taiką, tai jos tvirtai laikydavosi. Jei kurį nors Ordino brolį pripažindavo drąsiu ir narsiu (vertinimo kategorijos !), tai jam parodydavo daug meilės ir pagarbos (Scr. r. Pruss. III 593-594).“ Lenkų istorikas „Dlugošas sako : ,K., nors ir pagonis, buvo šaunus vyras…, iš visų Gedimino sūnų sumaniausias ir veikliausias ir, kas daugiausia teikia garbės, buvo išprusęs, žmoniškas tiesiakalbis (civilis humanus et verax in sermone)‘. Vokiečių rašytojas ir istorikas A. Kotzebue (Ältere Geschichte Preussens II 204), daug tyrinėjęs slaptąjį kryžiuočių archyvą Karaliaučiuje rašo, kad Kęstutis kalbėjo mažai, bet kiekvienas jo žodis buvo giliai prasmingas. K. teisingumas ir humaniškumas kronikose dažnai paminimas, kai pasakojama, kad jis kautynėms pasibaigus sudrausdavęs savo vyrus nuo žiaurumų ir netinkamo belaisvių traktavimo. Nesigriebė keršto nugalėtajam.“

Nepaisant to, kad XVII a. būta ir vidinio susiskaldymo, ir kalbinio nutautėjimo, ir kultūrinės įvairovės, esant progai, būta ir Lietuvos valstybines pozicijos stiprinimo teisinėmis priemonėmis.
Diana Nausėdienė

Kęstutis gerai pažino aplinkinius ir tolimesnius kraštus buvo nukeliavęs toli už Rygos į šiaurę, palei Maskvą į rytus, iki Krokuvos-Lvovo į pietus ir iki Lenčicos, Varšuvos ir Karaliaučiaus į vakarus“ ( ne automobiliu, lėktuvu, o žirgu ). „Susidurdamas daugiausiai su vakarais, bendraudamas su kai kuriais Ordino riteriais ir jų svečiais, K. susipažino su daugeliu naujų dalykų, kuriuos sugebėjo greitai pas save pritaikyti, ypač karo techniką. Nėra abejonės, buvo prasilavinęs ir mokėjo svetimų kalbų, kurių pramoko iš Vilniuje gyvenančių ir jo tėvo dvarui artimų vienuolių. Betgi jis liko ištikimas savo tautos religijai ir tradicijoms, kurių labai stropiai laikėsi ir už tai laimėjo pavaldinių meilę ir pasitikėjimą. Savo šeimos ryšiais jis taip pat neatsiskyrė nuo tautos, sukurdamas lietuvišką šeimyną.“

Koks buvo Kęstučio brolis Algirdas? „Algirdo nemėgę šiaurės rusų metraščiai kartais prisegdavo jam nepalankius epitetus (,suktas, bedievis, klastingas‘) tačiau pripažindavo ir daug teigiamų ypatybių, sakydami, kad Algirdas buvo labai išmintingas, mokėjo daug kalbų, dieną naktį rūpinosi valstybės reikalais. Kariavo ne tiek jėga, kiek gudrumu ir įsigijo daug žemių. Niekas nežinojo, kam jis renka kariuomenę ir kur rengiasi kariauti – visa darė slaptai. Nemėgo tuščių pasilinksminimų, mokėjo susivaldyti ir nevartojo jokių svaigiųjų gėrimų.“ Lietuvių enciklopedijoje minima, kad Algirdui teko grumtis su suktais totoriais ir nelabai pastoviais rusais.“

Nors 1345m. perversmą įvykdė Kęstutis, bet Vilnių ir Vyriausiojo Lietuvos kunigaikščio valdžią bei pirmenybę jis atidavė Algirdui. Tai nė vienam iš jų nekliudė savo valdomose srityse tvarkytis suvereniai, ir didžiam istorijos tyrinėtojų nusistebėjimui, tas brolių atsiribojimas materialiniais turtais ir politinės įtakos sferomis jų praktiškame veikime visai neskaldė valstybės ir nenaikino jos monarchiško charakterio. Faktas, kad ši harmonija laikėsi tik dėl abiejų didžių vyrų charakterių ir sugebėjimu valstybės reikalus pastatyti aukščiau už asmeninius. Abu juodu dideli lietuviai ir ligi mirties išlaikė senąjį tikėjimą ir lietuviškas tradicijas. Algirdui tai gal buvo kiek sunkiau, nes abi žmonos buvo rusės ir stačiatikės.“

Kaip matome, LDK valdovų politinės išminties, karybos ir išsilavinimo lygis jų amžininkų iš Rytų ir Vakarų buvo vertinamas ypatingai aukštai, tuo tarpu moralės lygis (dėl asmenybinių skirtumų) nevienodai. Kirba dar vienas klausimas: kiek Algirdo elgesį veikė ta aplinka, kurioje jam teko gyventi, kultūros tų tautų, kurias teko valdyti rytuose ?

Įtakingiausi to meto didikai Pacai ne tik atsisakydavo padėti Lenkijos karaliui karo reikaluose, bet griežtai priešinosi karaliui ir seimuose. J. Sobieskis stengėsi iškelti kitas Lietuvos didikų šeimas, pvz. Sapiegas, bet rezultatai buvo tokie patys. Iškilę jie pasidarė visiškai nesukalbami.
Diana Nausėdienė

Kęstutis laikėsi aiškaus riterių garbės bei universalaus teisingumo kodekso, ir pačių vakariečių, besilaikiusių krikščioniškojo, luominio riterių garbės kodekso, objektyviai (nors egzistavo tikėjimo skirtumai) buvo pripažintas lygiaverčiu, išsilavinusiu priešininku. Todėl galime konstatuoti, kad Vakarų etiketas nebuvo jokia naujiena Lietuvoje ir sklido joje to luomo, kuriame jis galėjo sklisti, rėmuose. Valdovai rėmėsi senuoju pagonių tikėjimu, bet jau laikėsi riterių luominių tradicijų ir jas puoselėjo savo pavyzdžiu, o aukštą lietuvių kultūrinį lygį pripažino patys priešai.

Lietuva viduramžiais ir kultūriniu požiūriu nebuvo provincija. XIV a. jau buvo profesionaliosios muzikos užuomazgų. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino duktė Aldona ištekėjusi už Lenkijos Karaliaus Kazimiero iš tėvo dvaro į Krokuvą išsivežė ir būrį muzikantų (kultūrinį lygį, ne tik apdarus).Vadinasi, viduramžiais meno sklaida vyko ir į Vakarus – iš Lietuvos į Lenkiją. Vytauto laikais dvaras turėjo retų to meto muzikos instrumentų, gautų iš Ordino didžiojo Magistro, kurių nemini nei viena aplinkinė šalis. Tai verčia manyti, kad Lietuvos dvare muzikavimo lygis buvo aukštas. Tad netenka stebėtis, kad muzikantai iš Lietuvos buvo siunčiami ir į Ordino pilis.

Jei jau išsiaiškinome, kad lietuviai, gynė savitą identitetą, buvo puikūs kariai, jiems nebuvo svetimos vakarietiškos riterių luominės normos, o pagonybė netrukdė lavintis, mokytis kalbų, domėtis menu, muzika, vadinasi, jau viduramžiais lietuviai puikiai suvokė, ką verta perimti iš V. Europos kultūros. Kyla kiti svarbūs poleminiai klausimai, ko lietuviai tikrai negalėjo perimti? Kas dar buvo nešama į Lietuvą? Kurioje socialinėje terpėje Vakarų etiketas galėjo sklisti?

Pirmieji gero tono taisykles ėmė aprašinėti vienuoliai, o tai, ką mes dabar dažnai suprantame kaip sektiną Vakarų dvarų etiketą, buvo ištobulinta barokiniame Liudviko XIV (1638-1715 m.) dvare. Tai buvo normų rinkinys, susijęs su specifine socialine formacija – rūmų dvaro visuomene, todėl ir šių normų sklaidą Lietuvoje būtų etiška nagrinėti lyginant palyginamus dalykus, t.y. dvaro visuomenės normas, galiojusias Prancūzijos karaliaus dvare XVII-XVIII a. su normomis, galiojusiomis Lietuvos dvare – LDK valdovų rūmuose. Dvaro etiketas bei skurdžiausių sluoksnių atstovų kultūra ir manieros yra nelygintinos kategorijos. Eilinis varguolis (ir prancūzas, ir lietuvis) bet kuriame dvare nebūtų demonstravęs kilmingiesiems būdingų elgesio manierų bei gilaus kultūrinio meninio išprusimo.

Gardino seime, pamatęs greta karaliaus sosto kėdę jo sūnui, pastatytą karaliaus valia, etmonas Sapiega nuspyrė ją koja šalin, o karalius galingajam didikui nieko negalėjo padaryti, nes kiekvienas konfliktas galėjo išardyti Abiejų Tautų Respublikos seimą.
Diana Nausėdienė

Karalius Saulė, Liudvikas XIV buvo formaliai absoliučiai, neribotai valstybę valdantis karalius, diktuojantis madas, elgesio taisykles. Realiai – strategas, priklausantis nuo dvaro visuomenės, galintis išlikti monarchu tik atiduodamas jai dalį valdžios, ir valdantis per nuolatinį galios perdalijimą tarp dvariškių, mainais į absoliučią pagarbą valdovui – jo sudievinimą ir paklusnumo jo sukurtoms elgesio normoms demonstravimą. Griežtų etiketo taisyklių prasmė buvo dvaro visuomenės valdymas per kintančią jos narių padėtį dvaro hierarchijoje, viršenybės ženklų, skirstomų karaliaus, ir priartėjimo prie jo laipsnio demonstravimą bei galios, įtakos perskirstymą per privilegijas, kitas karaliaus malones, palankumą. Tarptautiniuose santykiuose taip pat. Kai Venecijos Respublika atsisakė laiškuose į Prancūzijos kunigaikščius kreiptis titulu „Jų prakilnybės“, Liudvikas XIV uždraudė su ja susirašinėti iš viso.

Karalius Saulė ištobulino kreipinių meną, sugebėdamas pabrėžti politines sąjungas arba valstybinę priešpriešą, viršenybę, lygybę ar kitų pavaldumą ir savo svorį. Nuolankumo buvo reikalaujama tik iš kitų, tačiau monarchams, kuriuos laikydavo sau itin artimais, pvz. Lenkijos karaliui, rašydavo „Broli“.

Vertėtų išsiaiškinti ar, anot Giedriaus Drukteinio, „Lietuviams neteko ragauti kurtuazinio ( lietuvių k. tokio žodžio nėra, pranc. k. žodis courtoisie reiškia mandagumą ) dvaro gyvenimo, ir suvokimas apie jį apsiribodavo šykščiais mūsų literatūros klasikų paminėtais „nedrąsiais patrypčiojimais rūmų prieangiuose, gniaužant kepures rankose“? Nesekime autoriaus pavyzdžiu, nežiūrėkime į kelių šimtmečių Vakarų ir Lietuvos dvarų kultūros raidą tik iš XIX a. bei XX a. marksistinių pozicijų. Nedarykime apibendrinimų apie visų lietuvių kultūrą, remdamiesi tik meniniais aprašymais – literatūra. Dar blogiau, tik ta literatūra, kuri aprašo tik vieno skurdžiausio socialinio sluoksnio manieras.

Kyla natūralūs poleminiai klausimai: kodėl autorius nesigilina į LDK dvaro istoriją, lengva ranka nurašo kelis Lietuvos dvarų kultūros šimtmečius? Šimtmečius, kurių metu plėtojosi ir po Lietuvos bei Vakarų Europos (dar kartą pabrėžiu) dvarų visuomenes sklido tas mistinis Vakarų etiketas. Nebetyrinėja, kaip jis sklido kilmingųjų sluoksniuose Lietuvoje, o gal sklido ir iš Lietuvos? Kodėl autorius mato tik rytus, kodėl visiškai pamiršta LDK dvaro įtaką Vakarų šalims įvairiais laikotarpiais? Pažvelkime į Vakarus, prisimindami pvz. Kazimiero Jogailaičio gausius palikuonis Europos šalių sostuose, kurie ne tik ragavo, bet ir formavo daugelio Vakarų Europos šalių dvarų gyvenimus, tapdami jų valdovais. Kodėl autoriui nerūpi, kaip LDK vystėsi socialine ir kultūrine prasme, kokiuose socialiniuose sluoksniuose galėjo sklisti ir kaip sklido etiketas, ir palyginti šiuos procesus su procesais V.Europos šalyse?

Tai, apie ką Volteras rašė XVIII a., LDK buvo teisiškai įgyvendinta XVI a., ir tai buvo įgyvendinta net 25 metais anksčiau nei pačioje Prancūzijoje, ne gana to, XVII a. Prancūzijoje buvo atšaukta, t.y. LDK ir Lenkija socialinių santykių vystymo srityje, socialinio teisingumo prasme buvo pažangesnės, nei Prancūzija?
Diana Nausėdienė

Patyrinėkime Lietuvos dvaro kasdienybę Liudviko XIV laikais – nuolatines kovas dėl Lenkijos ir LDK sosto. Dvarų intrigos virte virė. Pažvelkime į jas iš vidaus, prisiminkime tik vieną mažą fragmentą – rinkimus, kuriuose dalyvavo Prancūzijos princas Konde, o paveikė ir nulėmė Lietuvos didikai Pacai. Negalėdami paremti Radvilų peršamo Neuburgo princo, Pacai parėmė Višniaveckį, kuris ir tapo Lenkijos karaliumi. Prancūzijos kandidato partija ėmė ruoštis pastarąjį pašalinti. Karalius net vedė Habsburgų dinastijos atstovę, kad įgautų stiprų sąjungininką ir atsispirtų Prancūzijos dvaro įtakai.

Višniaveckio politine atrama tapo Pacų vadovaujama Lietuva ir Lenkijos bajorų partija. Lenkijoje tuo metu virė aršios partinės rietenos. Lietuvai vadovavę Pacai tvirtai stovėjo karaliaus pusėje. Tai gal nuolaidžiavo lenkams? Teisindamasis, kad Lietuvos kariuomenė neturi teisės peržengti Lenkijos sienos, Pacas atsisakinėjo eiti lenkams į pagalbą karo su turkais metu. Kai po ilgų ginčų atvyko į karo lauką, nesutiko veikti išvien su savo priešu J. Sobieskiu, nes negalėjo leisti, kad pastarasis jam vadovautų.

Naudodamiesi sunkia Lenkijos padėtimi. Lietuvos atstovai 1673 m. seime išsireikalavo iš lenkų priimti įstatymą, kad kas trečias seimas, kurio maršalka esti lietuvis, būtų šaukiamas Lietuvoje (Gardine ) ir pakeisti 1569 m. unijos aktus, kurie leido seimus šaukti tik Lenkijoje. Šis faktas leidžia konstatuoti, kad nepaisant to, kad XVII a. būta ir vidinio susiskaldymo, ir kalbinio nutautėjimo, ir kultūrinės įvairovės, esant progai, būta ir Lietuvos valstybines pozicijos stiprinimo teisinėmis priemonėmis.

Lietuva ir Lenkija (Abiejų Tautų Respublika) buvo aktyvus paties Liudviko XIV darbo laukas. Jis nuolat finansavo ir stūmė Prancūzijos kandidatus į Lenkijos sostą, nes siekė susilpninti austrus, neleisti Petro I prie Baltijos jūros, ir patenkinti didelius prekybinius Prancūzijos interesus per Kolbero suorganizuotą prekybos bendrovę „Compagnie du Commerce du Nord“. Išplėsti Prancūzijos įtakos riboms LDK dvare jis pasitelkė Lenkijos karaliaus J. Sobieskio žmoną Mariją Kazimierą d‘Arquien. Siekdamas jos palankumo, Liudvikas XIV patenkino jos ilgalaikes pretenzijas. Ar jaučiate įvykio jėgą? Absoliutus pasipūtėlis Karalius Saulė, šokdinęs Vakarų pasaulį pagal Prancūzijos etiketo normas ir pretenzijas, galingiems Europos monarchams nurodydavęs jų vietą nusileido. Įvykdė moters reikalavimus. Kokius? Kodėl?

Algirdo ir Kęstučio atsiribojimas materialiniais turtais ir politinės įtakos sferomis jų praktiškame veikime visai neskaldė valstybės ir nenaikino jos monarchiško charakterio. Faktas, kad ši harmonija laikėsi tik dėl abiejų didžių vyrų charakterių ir sugebėjimu valstybės reikalus pastatyti aukščiau už asmeninius.
Diana Nausėdienė

J. Sobieskio žmona prancūzė, tapusi karaliene, svajojo iškelti savo gimines Prancūzijoje, o tėvą padaryti kunigaikščiu. Karaliaus žmonos reikalavimai ne iš karto, bet buvo Karaliaus Saulės patenkinti. Matyt, valstybinis mąstymas lėmė, kad įtakingiausias Europoje absoliutus monarchas nusileido, nes valdovo manieros buvo ne savitikslės, o, atvirkščiai, paties karaliaus taikomos lanksčiai. Tos etiketo taisyklės buvo sukurtos visų pirma valstybės, o ne asmeninės tuštybės tikslams pasiekti. Pacituokime Dr. V. Daugirdaitės-Sruogienės „Lietuvos istoriją“ ir patį Liudviką XIV: kuris apie prancūzę Mariją Kazimierą 1669 m. rašė: „ ji yra gimusi mano valdine, bet matydama ar norėdama matyti, kad esu jos vyro tarnybos reikalingas, savo koja smarkiai man gerklę spaudžia. Visi jos išsireiškimai yra begėdiški, nekuklūs, įkyrūs...“

O kaip Lietuvos didikai? Gal jie neturėjo jokios įtakos regionui, kuris buvo svarbus pačiam Prancūzijos karaliui? Gal tuometinio karaliaus J. Sobieskio ir jo žmonos prieangiuose trypčiojo Lietuvos didikai, glamžydami kepures? Istorija byloja, kad įtakingiausi to meto didikai Pacai ne tik atsisakydavo padėti Lenkijos karaliui karo reikaluose, bet griežtai priešinosi karaliui ir seimuose. J. Sobieskis stengėsi iškelti kitas Lietuvos didikų šeimas, pvz. Sapiegas, bet rezultatai buvo tokie patys. Iškilę jie pasidarė visiškai nesukalbami. Gardino seime, pamatęs greta karaliaus sosto kėdę jo sūnui, pastatytą karaliaus valia, etmonas Sapiega nuspyrė ją koja šalin, o karalius galingajam didikui nieko negalėjo padaryti, nes kiekvienas konfliktas galėjo išardyti Abiejų Tautų Respublikos seimą.

Ši reali istorija apie Lietuvos didikų patrypčiojimus prie paties karaliaus sosto etiketo prasme geromis, rafinuotomis manieromis net nekvepia, bet ją verta žinoti, nes ji kvepia to laikmečio esme – Europos dvarų kova už valdžią ir įtaką žemyne. Tai gal užsienyje Lietuvos didikai pasižymėjo nedrąsiais patrypčiojimais rūmų prieangiuose? Verta pasižiūrėti į dailės kūrinį Antonis Oleščinskis / Piteris van Blumenas / Jonas Kazimieras Vilčinskis. Kunigaikščio Mykolo Radvilos iškilmingas įvažiavimas į Romą 1680 metais, atspindintį to meto realybę ir pasidomėti su kokiu neslepiamu susižavėjimu šis vizitas buvo aprašomas įvykio liudininkų.

Grįžkime prie manierų. Neprošal priminti, kad patys prancūzų didikai Prancūzijos karaliaus dvare Liudviko XIV laikais vadovaudavosi etiketėmis, kad žinotų, kaip elgtis per ceremonijas – iš čia kartais kildinamas žodis „etiketas“. Svečiams prieš renginį būdavo paruošiama rašytinė informacija kortelėse su nurodymais ir tinkamo elgesio taisyklėmis, kurių patys didikai nežinojo.

Vis dėlto esminis klausimas, jeigu kalbame apie Vakarų etiketo sklaidą į Lietuvą būtų kitoks: kodėl Vakarų Europos dvarai tarp kurių valdovų vyko arši konkurencija turėjo perimti Prancūzijos dvaro žaidimo taisykles, jų etiketą, o ne laikytis savųjų ? Juk tuo metu valdovo statusas priklausė nuo to, ar jis paklūsta, ar nusileidžia kitam suverenui, o gal priešingai visais ženklais demonstruoja, kad yra savarankiškas, lygiavertis, galingas, galingesnis valdovas? Vasalas (paklūstantis) ar (savarankiškas) Valdovas ?

Kitas svarbus poleminis klausimas: kodėl istoriškai turėjo būti keliaklupsčiaujama prieš Liudviko XIV dvaro etiketą, kaip idealią rafinuotą (luominio elgesio!) formą, pamirštant tai, kokiu socialiniu (etiniu) turiniu ji buvo užpildyta? Palyginkime Lietuvoje ir Lenkijoje vyravusią pakantumo sąvoką, su Henriko IV, Prancūzijos mąstytojo Voltero ir Liudviko XIV pozicijomis.

Kadangi LDK istorija yra Lietuvos ir Lenkijos arba Abiejų Tautų Respublikos bendra istorija, palyginimui verta prisiminti ne tik pagrindus –Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių valstybinius aktus, laiškus, kaip socialinės, religinės tolerancijos pavyzdžius, bet ir, pvz. Abiejų Tautų Respublikos seimo 1573 m. priimtą vieną pirmųjų Europoje religinio pakantumo dokumentą – Varšuvos konfederaciją.

Tomaszas Orlowskis, savo knygoje „Diplomatinis protokolas: Ceremonialas ir etiketas“ taikliai užčiuopė to laikmečio tolerancijos vertę – tai buvo metas, kai pakantumas kitatikių religijai reiškė žmonių gyvenimą ar mirtį. Prisiminkime 1572 m. naktį prieš Šv. Baltramiejų, kai Paryžiuje buvo išskersti keli tūkstančiai, o visoje Prancūzijoje keliasdešimt tūkstančių įtakingų hugenotų. Tuo tarpu LDK tolerantiškumas „buvo suvokiamas, kaip leidimas praktikuoti kitatikių religiją. Garsusis Prancūzijos švietimo epochos mąstytojas „Volteras (1694-1778 m.), nagrinėdamas tolerantiškumą kaip visuomeninę dorybę, sutvirtinančią bendruomenės gyvenimą, pažymėjo, kad jo esmė – prievartos kaip būdo pakeisti žmogaus pažiūras atsisakymas.“ Savo traktatą jis rašė tuo metu, kai Liudvikas XIV 1685 m. jau buvo atšaukęs Nanto religinio pakantumo ediktą, 1598 m. priimtą Karaliaus Henriko IV.

Palyginkime datas, socialinį dokumentų turinį ir įvykių dinamiką, ir gal, vertinant jų esmę XXI a. demokratijos kriterijais, sveika nuovoka, sveika pagarba sau ir kaimynams lenkams sugrįš, nes tai, apie ką Volteras rašė XVIII a., LDK buvo teisiškai įgyvendinta XVI a., ir tai buvo įgyvendinta net 25 metais anksčiau nei pačioje Prancūzijoje, ne gana to, XVII a. Prancūzijoje buvo atšaukta, t.y. LDK ir Lenkija socialinių santykių vystymo srityje, socialinio teisingumo prasme buvo.... (oi !)… pažangesnės, nei Prancūzija? Valdantieji sluoksniai civilizuotesni, humaniškesni nei prancūzų? Ar patinka jums ši erezija ? Tiksliau sakant, socialinio tautinio nevisavertiškumo erozija ? O gal XXI a. minties inkvizitoriai vėl sudegins ją ant Rytų laužo ir pavers pelenais?

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
5.0000

Top naujienos

Vieninteliai be pergalių Eurolygoje: dviženklę persvarą išbarstęs „Žalgiris“ lieka tuščiomis (266)

Po Eurolygos 5-ojo turo lieka tik viena komanda, kuri dar nejuto pergalės skonio: Kaune pirmas...

Agnė Pačekajė | D+

Sunku patikėti, kad ši istorija turi laimingą pabaigą: Raimondos mama nudūrė tėtį – ir tai buvo tik siaubo pradžia (2)

Septynmetei ant kojų nukrenta mamos nužudytas tėtis Tai tik siaubo pradžia. Tačiau net tokia...

Delta atmainą lygina su vėjaraupiais: daugelis mūsų susidursime su kovidu artimiausiu metu (278)

Delta atmaina plinta taip pat greitai kaip vėjaraupiai, o galbūt net dar sparčiau. Daugelis...

Medininkuose apgyvendinta migrantė turi vienintelį prašymą: aš tiesiog noriu apkabinti savo mamą, bet jie man neleidžia (61)

„Aš tiesiog noriu apkabinti savo mamą, bet jie man neleidžia“, – susisiekusi su Delfi sakė...

Per visą Lietuvą jau slenka galinga audra: kai kur žaibuoja, dalyje rajonų – kruša  įspėja dėl nakties, papildyta 21.05 (97)

Penktadienio naktį Lietuvoje numatomas stiprus vėjas, įspėja tarnybos. Jau kai kuriose Lietuvos...

Graikijoje Lietuvos prašymu suimtas Radkevičius – Ukrainos karo su separatistais dalyvis (63)

Graikijoje sulaikytas Sausio 13-osios byloje nuteistas Ukrainos pilietis Aleksandras Radkevičius...

Europos Sąjunga oficialiai turi pirmąją ponią (46)

Europos Sąjunga (ES) oficialiai turi pirmąją ponią: Amelie Derbaudrenghien Michel.

Giedrius Petkevičius/Sausuolis | D+

Atpildo valanda: kaip Holokausto architektą, pasmerkusį myriop tūkstančius žydų, pačiupo Izraelio spec. tarnyba II dalis (1)

Istorijoje gausu faktų, kuomet didžiausi piktadariai teisingumo išvengia. Dažnai jiems mirtis...

Stilistė Agnė Gilytė verčia naują lapą: modeliais taps įvairaus amžiaus, figūrų ir profesijų moterys

Stilistės Agnės Gilytės spintos kapsulės prekinis ženklas „CAPSULE by Agnė Gilytė“ rudenį...

Kardiologė patarė, kaip sumažinti blogąjį cholesterolį: rezultatas pastebimas po poros mėnesių (29)

Padidėjusi cholesterolio koncentracija yra vienas didžiausių širdies ligų rizikos veiksnių....