Aukštas pareigas užimančiai, tačiau vienišai, nelaimingai ir nuolat pavargusiai motinai viskas visada buvo negerai. Ji auklėjo vienintelę dukrą riksmais, kritika. Mergaitė augo bijodama ir nekęsdama gimdytojos, nepasitikėjo savimi, vėliau ėmė išgėrinėti, buvo labai ciniška ir agresyvi. Ilgai gydėsi vaikystės paliktas žaizdas, kol gyvenimas pagaliau stojo į vėžes. Tačiau vaikystėje patirto žeminimo iš artimiausio žmogaus niekada nepamirš. Ji iki dabar kartoja: „Juk aš buvau tik mažas vaikas, kaip ji galėjo mane taip uiti?“

Muša, reiškia myli?

Lietuvoje dažnai kalbama apie skriaudą vaikui, jei tarnybos jį paims iš šeimos. Neva taip vaikui daroma trauma. Nors iš tikrųjų suaugusieji, nenorėdami kritiškai įvertinti savęs, gina šventą savo nuosavybės teisę į vaiką kaip į kokį daiktą. Nuostata – vaikas yra mano, kas vyksta šeimoje – mano reikalas. Kai kuriems tėvams, kurie toli gražu nėra harmoningos asmenybės, nusispjauti, ar vaikas turi savo nuomonę, troškimus, vidinį pasaulį. Jei šeima asociali, tai apie tai net kalbos nėra, nes nepatenkinami net vaiko pirminiai poreikiai – švarūs drabužėliai, lova, maistas, elementari higiena.

Daina Bogdanienė
Norvegišku požiūriu tėvai yra antroje vietoje, nes pirmiausia rūpinamasi vaiku. Apie vaiko, kaip atskiro individo teises, aplinką, kurioje jis auga, prabilta seniai, Vaiko teisių įstatymas priimtas prieš daugiau nei pusšimtį metų.
Savininkiškas požiūris į mažą žmogų dažnas ir iš pažiūros tvarkingose šeimose. Nors vaikas švarus ir aprengtas, turi kambarį, brangius daiktus, jo interesų ar asmenybės nepaisoma, auklėjama muštru. Dažniausiai net pašaliniams jau iš pirmo žvilgsnio aišku, kad šeimoje bendravimas grubus, tvyro panieka, aštri kritika ir vienas kitam, ir vaikams. Tačiau tėvai gina teisę gyventi pagal savo supratimą. Juk tai aš, tėvas, dirbu ir uždirbu šeimai pinigus, todėl man viskas leista. Tai aš, motina, darbe turiu šypsotis ir pavargstu, todėl turiu teisę šeimoje atsipalaiduoti ir išlieti emocijas. Tėvas aprėkia motiną, nuo motinos kliūva ir vaikams. Dažnai skandalas kyla dėl menkniekio – kad sriuba persūdyta ar daiktas ne vietoje. Riksmai, ašaros, durų trankymas, smūgiai. Po to tėvai taikosi, o vaikai dar ilgai dreba. Na ir kas – mano namai, mano taisyklės! Vaikui nieko netrūksta, o mano gyvenimas toks sunkus, nervai nelaiko. Jei tai vyksta dažnai, nuolatinėje baimėje auginamas išsigandęs, nepasitikintis pasauliu žmogutis, niekada nežinantis, kas atsitiks po minutės. Gal motina pripuolus išbučiuos, o gal be niekur nieko aprėks.

Užduotis – išgyvendinti smurtą

Kuo labiau auklėjama muštru, tuo augantis žmogus piktesnis, žiauresnis, jis atbunka. Taip, žiauriai elgiantis, auginami koviniai šunys, kuo labiau jie kankinami – tuo nuožmesni. Todėl labai keista, kad Lietuvoje, ES šalyje, dar daug kas gina vaiko psichologinį ir net fizinį muštrą kaip auklėjimo priemonę.

Norvegišku požiūriu tėvai yra antroje vietoje, nes pirmiausia rūpinamasi vaiku. Apie vaiko, kaip atskiro individo teises, aplinką, kurioje jis auga, prabilta seniai, Vaiko teisių įstatymas priimtas prieš daugiau nei pusšimtį metų. Nuolat vyksta tiriamasis, švietimo ir visuomenės požiūrio keitimo darbas į auklėjimą ir smurto pasekmes, todėl eiliniam norvegui vaiko mušimas ir skriaudimas nebeįsivaizduojamas. Šalinant smurtą iš šeimos, iš kitos aplinkos, sukurta saugi visuomenė, kur žmonės turi aukštą savivertę, gerbia kitus ir save. Norvegijoje stengiamasi į ateitį projektuoti toleranciją, pakantumą, neagresyvius santykius, teigiamą požiūrį. Norvegija pasaulyje turi saugios šalies vardą, visi žino, kad čia labai palankios sąlygos auginti vaikus, remiama šeima. Daug užsieniečių nori čia gyventi ne tik dėl didesnių pajamų. Neagresyvioje, tolerantiškoje visuomenėje jie paprasčiausiai gerai jaučiasi.

Kritika Vaikų teisių tarnybai – dėl neišgelbėtų vaikų

Norvegijoje vis dar kritikuojama Vaikų teisių apsaugos tarnyba. Ne dėl to, kad paima iš šeimų vaikus, o dėl to, kad nesugeba apsaugoti vaikų nuo jų tėvų. 2007 metais čia priimtas valstybinis planas išgyvendinti smurtą iš artimos aplinkos. Smurto šioje šalyje vėl gausu. Moterų krizių centrai perpildyti. Viena po kitos teismuose nagrinėjamos bylos, kur teisiami tėvai, ilgus metus skriaudę savo vaikus. Kiekvienoje šių bylų – vaiko tragedija, traumuoti, sugriauti gyvenimai. Per kitus du mėnesius Norvegijos teismuose ketinama svarstyti 126 smurto šeimoje bylų. Tai didžiulis skaičius.
Štai dabar apeliaciniame teisme svarstoma byla, kur norvegės motinos, turėjusios 6 vaikus su marokiečiu, šeimoje 26 metus visus kontroliavo, mušė ir terorizavo vyras. Vaikų teisių apsaugai buvo skųstasi ne kartą, bet kadangi tėvas sudarydavo neblogo žmogaus įvaizdį, o motina, apsilankius tarnybos darbuotojams, užstodavo tėvą, vaikai nebuvo paimti.

Vaikų teisių tarnybos vaiko paėmimą iš šeimos taiko tik kaip kraštutinę priemonę, tada, kai kitos priemonės neveikia. Šeimai visada stengiamasi padėti, ir jei tėvai daro pažangą, bendradarbiauja, vaiką stengiamasi grąžinti biologinei šeimai.

Globėjų šeimos – ne biznis, o pasišventimas

Indra Gintalienė su vaikais
Globėjų šeimų trūksta, nes tokia šeima būti labai sunku. Sunku mylėti ir auklėti svetimą, dažnai traumuotą vaiką. Indra Gintalienė, lektorė, 2000 metais Oslo Univeritete baigusi pedagogikos magistratūrą, jau 17 metų dirba Norvegijos mokyklose su paaugliais ir labai gerai pažįsta vaikų teisių apsaugos sistemą. Ji sako: „Žinau ne vieną globėjų šeimą. Tokia šeima gali tapti ne bet kas. Svarbus principas ir reikalavimas – globėjų šeima turi turėti savo vaikų, dažniausiai vyresnių ar net suaugusių. Žinoma, ne visada pavyksta tokią rasti. Vaikus šeima globoja pagal sutartį. Nežinia, kada teismas galbūt priims kitokį sprendimą ir vaikas bus perkeltas kitur ar atgal pas biologinius tėvus. Globėjais labai dažnai tampa vaiko artimieji, dėdės ar tetos šeima, biologiniai seneliai. Ieškoma visų pirma globėjų, su kuriais vaikas iš anksčiau turi glaudų ryšį, pasitiki. Šeima vaiką ne įvaikina visam laikui, o tik globoja. Vaikas paimamas ne kaip pakaitalas, neturint savo vaikų, o norit užauginti pilnavertį žmogų.

Globėjai gauna kompensaciją už prižiūrimą vaiką, nes kartais jie, ypač jei vaikas neįgalus, atsisako turimo darbo, nes vaikas reikalauja nuolatinės globos. Vaiku reikia rūpintis 100 procentų, tai darbas be savaitgalių, be išeiginių, be atostogų, be nedarbingumo lapelių, visą parą. Paimami vaikai dažniausiai neįgalūs arba fiziškai, ar psichiškai traumuoti. Globėjai eina į kursus, mokosi, kaip reikia dirbti su tokiais vaikais. Traumuotas vaikas gali būti lyginamas su stikline, uždengta plėvele – kiek bepilsi ten meilės ir švelnumo, viskas liejasi pro šalį, todėl, kad vaikas, patyręs nepriežiūrą ar tiesioginį smurtą iš pačių artimiausių, visiškai nebepasitiki žmonėmis. Reikia begalinės kantrybės. Globėjai tikrinami. Aš pati dirbau globėjų stebėtoja, vaiko patikėtine. Tai visiškai nešališkas asmuo, kuriuo vaikas pasitiki. Pavyzdžiui mokytoja. Tokio stebėtojo užduotis kas pusmetį pasikalbėti keletą valandų su globojamu vaiku, paskui rašoma ataskaita, ar vaikas patenkintas, ar jis daro pažangą pas globėjus,“ – sako Indra.

Daina Bogdanienė
Suaugusieji, nenorėdami kritiškai įvertinti savęs, gina šventą savo nuosavybės teisę į vaiką kaip į kokį daiktą. Nuostata – vaikas yra mano, kas vyksta šeimoje – mano reikalas.
Savivaldybės nuolatos kviečia žmones tapti globėjais. Beje, potvarkiais numatyta, kad vaikai iš nacionalinių mažumų šeimos turėtų galimybę bendrauti su tos pačios tautybės žmonėmis. Norvegijoje daug lietuvių, priklausančių lietuviškoms bendruomenėms, lietuviškų mokyklų irgi ne viena.

Bet ar tėveliai ir advokatai pasinaudoja visais įstatymais? Gal atsirastų lietuvių, atitinkančių reikalavimus, kurie išklausytų kursus ir taptų globėjais? Tam nelabai kas ryžtasi.

Globėjų adresai yra slapti, tuo labai skundžiasi motinos, iš kurių paimt vaikai. Jie įslaptinami ne tik dėl to, kad vaikas nebūtų toliau traumuojamas isteriškų biologinių tėvų atakų: „Pasakyk jiems, kad nori gyventi su mamyte!“, bet ir dėl to, kad kai kurios šeimos elgiasi neadekvačiai, ir todėl globėjų šeimoms kiltų pavojus.

Vaikas myli besąlygiškai

Dar vienas argumentas, skambantis Lietuvoje, kad esą vaikas pats nori gyventi su šeima, tai kodėl jį atima.

Indra Gintalienė dalijasi savo darbo su paaugliais patirtimi ir pasakoja, kad Norvegijos pedagogai ir vaikų psichologijos specialistai puikiai žino, jog kiekvienas žmogus, o taip pat ir vaikas, turi didžiulį poreikį prisirišti, kažką mylėti. Ypač mažamečio vaiko tas poreikis toks stiprus, kad jis linkęs prisirišti prie bet ko – net prie jį skriaudžiančių tėvų. Jis myli tėvus besąlygiška meile. Jei vaikas gyvena smurte, jis nepažįsta kitokio bendravimo, todėl gali veržtis atgal į šeimą, pas smurtaujančius tėvus. Įrodyta, kad kai vaiką skriaudžia artimiausi žmonės, kurie turėtų juo rūpintis ir jį ginti, jam daroma ypač didelė žala. Tai didesnė žala, nei atsitiktiniai, net ir žiauriausi vienkartinai nusikaltimai.

Vaikui įgimtas poreikis prisirišti ir pasitikėti savo artimiausiais šeimos nariais, jis jaučia nenumaldomą būtinybę jais didžiuotis, pateisinti ir ginti. Jei vaikas ilgą laiką atstumiamas, žeminamas ar skriaudžiamas žmonių, kurių meilė jam yra gyvybiškai svarbi, labai tikėtina, kad suaugęs jis turės problemų ir galbūt pats taps auka arba smurtautoju. Vaikas, turintis prisirišimo problemų, yra labai trapus, jo harmoningas santykis su aplinka ir pasitikėjimas žmonėmis yra užgniaužtas ar visai sunaikintas, jį reikia pamažu atkurti. Didžiausias ne tik vaiko, bet ir bet kokio žmogaus troškimas – dėmesys. Jei vaikui rodomas dėmesys tik tada, kai jis nusikalsta, kažką padaro blogai arba kai serga, vaikas ima tuo sąmoningai ar nesąmoningai manipuliuoti, elgiasi blogai, skundžiasi bloga savijauta. Būti pastebėtam yra taip svarbu, kad neigiamas dėmesys yra geriau nei jokio dėmesio. Tai žinoma vaikų specialistams, šie signalai dažnai rodo, jog vaikui nepakanka dėmesio, arba dėmesys skiriamas išskirtinai tik vaikui susirgus ar blogai elgiantis.

Štai su tokiais vaikas ir tenka dirbti globėjų šeimoms. Nuraminti, priimti, patvirtinti, koks vaikas yra svarbus. Kad jis iš naujo išmoktų tikėti pasauliu ir savimi. Indra Gintalienė žino, kad tai net tik begalinės kantrybės, pasišventimo, bet ir žinių reikalaujantis darbas, netelpantis į jokias įprastas darbo valandas.

Televizinė dezinformacija

Lietuvoje pasirodė laidos apie Norvegijos vaikų teisių tarnybų „pagrobtus“ lietuvių vaikus. Giminės Norvegijoje gyvenančius lietuvius užpylė klausimais – ar tai tiesa?

Štai nesena laida „Valanda su Rūta“ daugeliui Norvegijos lietuvių sukėlė nemalonius jausmus. Vienoje pusėje vaikų teisių specialistai, pateikiantys dalykiškus klausimus, kitoje – įsiaudrinusios motinos. Specialistų argumentai paskęsta motinų skunduose. Jos mato tik savo tragediją. O kaip kitaip? Kiekviena motina jų vietoje darytų tą patį.

Tarp supriešintų pusių jokio kultūringo dialogo atsirasti negali. Motinų neguos ir jų sąmonių nepasieks bendrieji specialistų argumentai. Vienų požiūris asmeninis, kitų – subjektyvus, bendras. Komiški ir kaltinimai dėl mokesčių mokėtojų pinigų ir reikalavimai Lietuvai, nors kaltintojos gyvena Norvegijoje ir mokesčių nemoka. Laidos agresyvus tonas ir vienos pusės nemokėjimas bei nenorėjimas nei įsiklausyti, nei susikalbėti, nuolat pakurstomas laidos vedėjos, puikiai iliustruoja Lietuvos psichologinį klimatą.

Norvegijos lietuviai pasipiktino laidoje „Valanda su Rūta“ apie Norvegiją skleidžiamu šmeižtu, tikriausiai iš rusiškų propagandinių filmukų apie pagedusius Vakarus: prekyba vaikais, neva iš to daromas biznis. Buvo operuota melagingais faktais, pvz. apie gimstamumą. Buvo teigiama, kad Norvegijoje esą mažiausias gimstamumas, todėl jiems nieko kito nelieka kaip tik grobti vaikus iš imigrantų. Tai – melas. Statistika rodo, kad gimstamumas Norvegijoje yra aukštesnis nei Lietuvoje. Gimstamumo rodiklis Norvegijoje buvo 1,9 (vidutinis gyvų gimusių vaikų, kuriuos moteris pagimdytų per vaisingą savo gyvenimo laikotarpį, skaičius), kai plg. Lietuvoje – 1,6. Prognozuojama, kad 2014 gimstamumo rodiklis Lietuvoje sumažės iki 1,29 ir taps vienu žemiausiu pasaulyje.

Laidos dalyvių pasisakymai, nekultūringi komentarai apie Norvegiją ir norvegus, dezinformuoja visuomenę, dėl jų laida, nors užduodanti rimtą klausimą, tapo niekine, piktinančia mąstantį žiūrovą. Laida nenagrinėja problemos iš esmės, o kelia skandalą. Ne padeda, o kursto žmones, tik nežinia kam ir prieš ką, ir daro meškos paslaugą vaikus praradusioms motinoms.


Biologinė šeima turi būti auklėjama

Norvegijos vaikų, lygių teisių ir integracijos reikalų ministrė Solveig Horne siūlo naujas pataisas įstatymuose. Kol kas šeima turi teisę atsisakyti Vaikų teisių tarnybos taikomų priemonių, siekiant pagelbėti šeimai, t.y. specialistų lankymosi šeimoje, siūlomo darželio, socialinio darbuotojo pagalbos, leidžiant laisvalaikį ar padedant ruošti pamokas, lankymosi pas psichologą ir t.t. Ministrė siūlo pataisas, kad tokios priemonės būtų privalomos. Tėvai bus įpareigojami bendradarbiauti. Tokiu būdu bus įmanoma prievarta dalyvauti šeimoje specialistams ir drausminti tėvus, neatimant iš jų vaikų. Taigi į šeimą bus daugiau kišamasi, tačiau tokiu būdu stengiamasi taisyti tėvų klaidas, padėti jiems būti geresniems, mokyti matyti ir suprasti vaiką, taip pat pavyks anksčiau nustatyti vaiko teisių pažeidimus. Pagrindinis tikslas, pabrėžia ministrė, vaiką išlaikyti biologinėje šeimoje, tačiau darbas, išgyvendinant smurtą iš šeimos, Norvegijoje bus dar labiau sustiprintas.

Autorė yra Norvegijos lietuvių bendrijos valdybos pirmininkė.