Dar anksti sakyti, kur ši COVID-19 pandemija mus nuves, bet jau seniai metas pašnekėti apie tai, ką mes iki šiol padarėme neteisingai ir kaip galėtume pasitaisyti. Gal dar ne vėlu, kol neatėjo antroji banga?
Pastarojo trisdešimtmečio epidemijos ir pandemijos mums davė daugybę pamokų, kaip reikėtų sustabdyti šį koronavirusinės infekcijos protrūkį pačiose jos ištakose. Deja, į jas beveik neįsiklausėme. Pasekmės – pandemija, pasiekusi tokį mastą, kokio neregėjome per visą savo gyvenimą.
Šioje įtraukiančioje, patikimais šaltiniais pagrįstoje ir akis atveriančioje knygoje mokslo žurnalistė Debora Mackenzie pasakoja istoriją, kaip ir kodėl tai įvyko: apie ankstesnius virusus, kurie turėjo mums padėti pasirengti ateičiai, sukrečiančias visuomenės sveikatos srities nesėkmes, kurios nutiesė kelius pandemijai plisti, nesugebėjimą suvaldyti protrūkio ir, svarbiausia, ką turėtume nuveikti, kad išvengtume kitų pandemijų.
D. Mackenzie apie naujai atsiradusias ligas rašo jau daugiau nei tris dešimtmečius, įgyta patirtimi vadovaujasi ir šioje knygoje, išsamiai paaiškina, kaip COVID-19 protrūkis, kurį buvo galima suvaldyti, virto pasauline pandemija.
Įtikinamai pasakodama apie kitus nesenus virusų protrūkius – SARS, MERS, gripo, Zikos, Ebolos, ji išdėsto trumpą epidemiologijos kursą ir paaiškina, kaip plinta virusai ir baigiasi pandemijos, pateikia kiekvienos krizės duotas pamokas, kurių mes neišmokome. Paįvairindama vaizdingomis detalėmis ji veda mus per COVID-19 istoriją – kaip šis virusas atsirado ir plito, aiškiai pabrėžia tuos žingsnius, kurių šalių vyriausybės turėjo imtis, kad šios pandemijos išvengtų ar bent jau jai tinkamai jai pasirengtų.
Žvelgdama į ateitį knygos autorė meta drąsų ir optimistišką argumentą: ši pandemija galų gale paskatins žmoniją į virusus pažvelgti rimtai. Jei norime ją nugalėti ir apsisaugoti nuo kitos, visas pasaulis turi imtis įvairių politinių veiksmų, visi kartu – vyriausybės, mokslo bendruomenės, kiekvienas iš mūsų.
Dar niekas nesudėjo visų dabartinių žinių apie COVID-19 į vieną išsamią, informatyvią ir lengvai suprantamą knygą. Tačiau istoriją jau galima pasakoti, o paprastas, argumentuotas D. Mackenzie pasakojimas kaip oras reikalingas ir šiuo metu, ir vėliau.
„Delfi“ kviečia skaityti knygos ištraukas.
***
„Paaiškėjo, kad svarbiausios profesijos – ne bankininko,
biržos maklerio ir net ne investicijų fondo valdytojo.
Šios profesijos – tai gydytojo, slaugytojo, ligoninės durininko,
priėmimo skyriaus administratoriaus, atliekų tvarkytojo,
mokytojo, prekybos centro darbuotojo...
Ir kas galėjo pamanyti?“
Užrašas ant marškinėlių apie 2020-ųjų COVID-19 pandemiją.
Jei suvoksime, kad pasaulis – sudėtinga sistema, tai padės paaiškinti, kaip vystėsi ši pandemija. Pirmiausia tai reiškia, kad mūsų sistemoje yra valdymo problemų. Žmonės linkę manyti, kad reikalai vyksta linijine tvarka. Tai ne kritika – paprastai mūsų sudėtingoje socialinėje sistemoje galime kontroliuoti ne daugiau nei kelias paprastas tiesiogines sąveikas. Nutikus kokiai nors problemai, šias sąveikas ir pasitelkiame. Mes negalime visuomet numatyti, kaip sureaguos likusi sudėtingos sistemos dalis.
Tarkime, Kinijos valdžios atstovai nusprendė: mes vos išsisukome su SARS, o šiuo metu išlieka paukščių gripo problema – sukurkime sistemą gydytojams pranešti apie bet kokį neaiškios kilmės pneumonijos atvejį ir galėsime greičiau pastebėti ligos protrūkius. Mokslininkai taip pat nusprendė: turime problemų, nes gyvūnų virusai užkrečia žmones, paimkime mėginius iš gyvūnų ir pažiūrėkime, kokius virusus jie nešioja. Sudarantieji pandemijų planus nusprendė: jei pas mus bus gripo pandemija, reikės dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatų ir apsauginių priemonių, sukaupkime jų atsargas. Visos idėjos puikios, ir labai gerai, kad žmonės jas įgyvendino ar bent jau bandė tai padaryti.
Tačiau sudėtingos sąveikos pakrypo netikėta linkme. 2019-ųjų gruodį, kai jau buvo akivaizdu, kad neaiškios kilmės pneumonija nėra paukščių gripas, dėl kažkokių priežasčių Uhano gydytojams buvo liepta nesinaudoti perspėjimo sistema. Mokslininkai šikšnosparniuose rado virusą, labai panašų į COVID-1, ir perspėjo, kad jis gali sukelti pandemiją, tačiau tai nepaskatino mokslinius tyrimus finansuojančių organizacijų atnaujinti darbus su koronavirusų vakcinomis. 2008-ųjų ekonominė krizė, kuri pati galėtų būti vadovėlis apie globalios finansinės sistemos sudėtingumą ir glaudžius ryšius, paskatino vyriausybes apkarpyti sveikatai skirtus biudžetus. Tuomet 2009-ųjų gripo pandemija sukėlė mažiau negandų nei tikėtasi. Pasekmės: 2006-aisiais numatyto atsargų kaupimo ligoninės praktiškai negavo, su retomis išimtimis.
[...]
Jei mums smogtų kur kas piktesnis virusas, kaip galėtų pakrypti reikalai? Jau žinome, kad mūsų globalizuotas ir labai glaudžiai tarpusavyje susijęs pasaulis yra neįtikėtinai pažeidžiamas. Pandemijos gali sukelti domino efektą globaliai gamybai ir prekybai ir stipriai pažeisti miestų ekonomiką, priklausomą nuo savalaikio prekių ir paslaugų pristatymo iš visos planetos. Tai jau supratome COVID-19 pandemijos metu.
Tačiau koks būtų poveikis, jei prarastume žmones ne karantino laikotarpiui, o visiems laikams? Žinoma, ir dabar žmonės miršta, tačiau tikrai piktas patogenas galėtų lemti kur kas didesnį mirtingumą, o mes jau žinome, kad mirtini virusai taip pat gali sukelti pandemijas. Jei mirs daug žmonių, be pradinio netekčių tragedijos skausmo, koks galėtų būti poveikis mūsų sudėtingam, trapiam pasauliui?
Tą ne visuomet įmanoma numatyti. Paaiškėjo, kad daugybė mūsų problemų atsirado būtent dėl to, kaip mes tvarkomės su savo labai stipriai išaugusiomis populiacijomis, įskaitant kovą su skurdu ir ekonominę konkurenciją, dėl kurių ir susiduriame su naujais patogenais. Vienas mano draugas kartą klausėsi, kaip aš postringavau apie paukščių gripą ir pandemijos grėsmes, o tuomet pratarė: „Klausyk, nenoriu atrodyti bejausmis, tačiau ar nebūtų geriau, jei mūsų Žemėje būtų mažiau?“ Būtent į šį klausimą ir noriu atsakyti.
Mūsų globalizuota industrinė visuomenė veiksmingai organizuota vertikaliai, kur beveik kiekvienas yra visiškai priklausomas nuo daugybės posistemių, vadinamų būtinąja infrastruktūra: namų ūkio ir būsto šildymo, maisto gamybos ir paskirstymo, aprūpinimo vandeniu ir nuotekų tvarkymo, visuomenės sveikatos, transporto sistemų, apsaugos tarnybų, telekomunikacijų, bankų, prekybos ir paslaugų tinklo, elektros tiekimo. Kiekviena iš šių posistemių yra daugiau ar mažiau priklausomos viena nuo kitos. Kai tarpusavio sąsajos tokios sudėtingos, viskas galų gale tampa kaip „Jenga“ žaidime: ištraukite vieną ar kelias kaladėles iš sistemos, ir visa sistema grius.
[...]
Dviejose savo rinkimų kampanijos kalbose Johnas F. Kennedy pasakė: „Jei žodį „krizė“ parašysime kiniškai, jis bus sudarytas iš dviejų ženklų, kurių vienas reiškia pavojų, o kitas – galimybę.“ Kennedy šį posakį išpopuliarino ir jis plačiai paplito, patekdamas ir į Alo Gore‘o kalbą atsiimant Nobelio premiją.
Vis dėlto nors posakis puikiai tinka patraukliai kalbai, tai netiesa. Greičiausiai šią idėją paskleidė neteisingas, bet optimistiškas vakariečių misionierių vertimas iš kinų kalbos XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Tiesą sakant, pirmasis ženklas iš tiesų reiškia pavojų, bet antrasis – laiką, kada tai įvyks, arba pokytį.
Kad ir ką mes sakytume, COVID-19 pandemija – iš tiesų krizė – ir ji dar tik įsibėgėja. Gali būti dar visko, ir tai priklausys nuo to, ar žmonės imsis pandemijų kontroliavimo visos žmonijos labui, ar ne. Pandemija gali būti galimybė pasiekti tai, ko anksčiau negalėjome. F. Kennedy posakio populiarumas rodo, kad mes pripažįstame šias gilesnes tiesas: krizės gali suteikti galimybių. Kita vertus, mus gali nušluoti pandemijos įsuktos ekonominės ir politinės audros ir mes niekuomet nesusidorosime su priežastinėmis problemomis, kurios visų pirma atvedė į šią krizę. Tai būtų tragiška.
[...]
Taigi, atkeliavome iki čia. Ar mes jau išsivadavome iš visų negandų? Ar turime gerų naujienų?
Taip. Krizė gali būti ir galimybė, net jei šis žodis iš kinų kalbos buvo netinkamai išverstas. Mums būtinai reikia pataisyti savo sistemas, kurios buvo neveiksmingos, kovojant su šia pandemija, jei norime išvengti ar bent jau suvaldyti kitą pandemiją.
Jei reikėtų iš visos šios knygos išskirti tik vieną dalyką, tai būtų pamoka, kad žmonės šią pandemiją pranašavo jau kelis dešimtmečius, o mes vis tiek jai nepasiruošėme. COVID-19 iš tiesų buvo betikslė katastrofa: žinojome pakankamai, kad apsaugotume žmones nuo šikšnosparnių virusų, sukurtume vaistus ir vakcinas nuo koronavirusų, panaudotume skaidrias pasaulines stebėsenos sistemas ligų protrūkiams, kurie gali virsti pandemijomis. Tokios sistemos užtikrintų: jei, nepaisant prevencinių priemonių, ligų protrūkiai įvyksta, galima imtis greitų ir užtikrintų veiksmų jų plitimui sustabdyti.
Kai atsirado COVID-19, viena vietinė biurokratinė sistema pavėlavo apie tai perspėti, o tarptautinės organizacijos, kuri galėtų nuvykti ir vietoje patikrinti, kas vyksta, nedelsiant ir viso pasaulio vardu, nebuvo. Vėliau pritrūko globalios visuomenės sveikatos infrastruktūros, kuri užtikrintų tinkamą kiekvienos šalies atsaką, nes netinkamas atsakas vienoje šalyje reiškia daugiau infekcijos kitose šalyse. Neturėjome ir krizės valdymo sistemų, kurios galėtų pasipriešinti vietinės ar nacionalinės valdžios neigimui ar neveiklumui, nors galiausiai nuo to nukenčiame visi.
[...]
Patogenų atsiranda visur. Pastaroji gripo pandemija prasidėjo amerikiečių kompanijos valdomoje Meksikos fermoje, o didžiausia visų laikų Ebolos pandemija – užsikrėtus dvejų metukų vaikui vienoje iš vargingiausių Afrikos šalių. ŽIV pandemiją pasėjo Europos kolonializmo nusiaubta Afrikos šalis. Zika prasidėjo Afrikoje ir per Aziją, Mikroneziją bei Polineziją išplito į Braziliją o tuomet jau visur, kur tik Amerikos žemynuose galima rasti virusą pernešančių uodų, kai tuo tarpu patys uodai lėktuvais paplito po įvairiausias pasaulio šalis. Iš tų virusų, kurių grėsmė dar stipriau nepasireiškė, Nipos virusas užgimė Malaizijoje, o labai panašus Hendros virusas – Australijoje. Tai visos planetos problema.
Jeremy‘is Farraras kalbėjo apie visus šiuos rūpesčius virtualiame susitikime, kurį 2020-ųjų balandį suorganizavo JAV nacionalinė mokslų akademija. „Per visą žmonijos istoriją pasauliui nuolat tekdavo susidurti su didžiulėmis krizėmis. Po jų visuomet ateidavo eilė rinktis, – pasakė jis. – Ar bandysime rasti kaltus, reikalausime kompensacijų ir vis labiau skirstysimės į priešininkų stovyklas? O gal susitelksime, išmoksime pamokas ir ryšimės pokyčiams, kurie sukurs bendresnį ir darnesnį pasaulį?“
Virusams visiškai nesvarbios šalių sienos, identitetai ar ideologijos – jiems reikia tik žmonių ląstelių. Taigi, svarbiausias klausimas dabar – ar mums tikrai rūpi juos nugalėti bendromis pastangomis?