aA
Oponuoti Tomui Venclovui mažų mažiausiai reikštų nepagarbą, piemenišką iššūkį ar net chamizmą. Kur jau čia mes, provincialios šalies atstovai, paskendę savo problemose, įmurkdyti į gobšumo, savanaudiškumo ir aklumo liūną, galėtume atsikirsti plataus, globalinio mąstymo intelektualui, į mažą pajūryje lyg gintaro gabalėlis pasimetusią Lietuvėlę žvelgiančiam iš paukščio ar, sakykim, amerikoniško „Boeing“ skrydžio...
Česlovas Iškauskas
© DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

Bet keletas šio lietuvių kilmės mastytojo ir „pasaulio lietuvio“ interviu bei straipsnių, duotų lietuviškai žiniasklaidai pastaraisiais metais, tarsi išreiškia tą amžiną laikmečio diskusiją, kas yra tikroji vertybė – tautinė savastis, kitaip – identitetas, ar kosmopolitizmas, savęs tapatinimas su pasauline egzistencija. Tomas Venclova, 1977 m. išvykęs iš Lietuvos ir praradęs sovietinį pasą, save priskyrė pastarajai mąstytojų kategorijai.

Žinomas poetas, vertėjas, eseistas, literatūros tyrinėtojas ir publicistas, dėstantis Jeilio universitete. Išaugęs sovietams lojalioje, prieštaringai vertinamo poeto ir kultūros veikėjo Antano Venclovos šeimoje, tačiau anksti supratęs totalitarinio režimo absurdą, ryžosi emigruoti iš Lietuvos, kai dešimtys disidentų kentė nuo sovietų valdžios ir ėjo naujus gulagus.

Apsigyvenęs JAV T.Venclova neilgai trukus tapo tarptautinio masto poetu, kurio kosmopolitinėmis kategorijomis perkrauta kūryba gausiai verčiama į užsienio kalbas, įskaitant arabų ir japonų. Rašytojas daug keliauja, turi namus net keturiose pasaulio šalyse, bet kasmet, daugiausiai pavasarį ir vasarą, būna Lietuvoje. Tai turi įtakos jo kosmopolitinėms pažiūroms. Bet dirstelkime į paties poeto ir kultūrologo mintis, išsakytas lankantis gimtinėje.

Interviu savaitraščiui „Atgimimas“ 2009-ųjų liepą atvirai įvardijo, kodėl lietuviams trūksta kosmopolitizmo.

„Atgimimas“: Turbūt Lietuvai dažnai trūksta tokio kosmopolitinio, šiek tiek laisvesnio požiūrio

.
T. Venclova: Be abejo, trūksta, ir iš esmės tai yra sovietmečio palikimas. Mes iki šiol laikomės savo tapatumo, suprantamo pačia siauriausia prasme. Pirmiausia kaimiško tapatumo. Girdi, vienkiemis yra geriausia, kas lietuvį gali ištikti. Dar ir dabar kone kiekvieną traukia į sodybą, nors dauguma jau gyvena mieste. Vis dėlto tapatumas po truputį keičiasi. Tautos identitetas yra gyvas daiktas. Tautos identitetas negali būti užkonservuotas – tai būtų geriausias būdas jį prarasti, pražudyti ar bent jau padaryti neįdomų. 

„Atgimimas“: O kas sudaro lietuviško tapatumo esmę? 

T.Venclova: Mano manymu, pirmiausia tai yra kalba ir tam tikri istoriniai prisiminimai. Reikia atsiminti, kad kalbos irgi negalima konservuoti. Antai profesorius Balčikonis visą gyvenimą lietuvių kalbą valė nuo žodžių ir gramatinių konstrukcijų, kurios, jo manymu, buvo nelietuviškos ir netinkamos. Viename Smetonos laikų feljetone rašoma: Balčikonis lietuvių kalbą jau tiek „išvalė“, jog žodžių užtenka nebent pirkiai aprašyti – sudėtingesnei temai jau pritrūksta. Mano manymu, tokios tendencijos – jų, deja, yra ir dabar, - virsta primityvėjimu ir provincialėjimu.

Lygiai po metų Tomas Venclova savo žymiajame tekste „Aš dūstu“  taip ironiškai apibūdino lietuviškąsias vertybes:

Įkyrus noras tautiškumą įsprausti į riboto provincialumo rėmus, apkaustytus ksenofobijos, netolerancijos, vietininkiškumo geležimis, menkina pačią valstybingumo ir nepriklausomybės idėją.
Česlovas Iškauskas

Kalbama apie tradicines Lietuvos vertybes, kurios yra priešiškos abejotinoms Europos bei globalizmo vertybėms. Globalizmas esąs tik plėšraus kapitalizmo priedanga ir pseudonimas, o iš to plėšraus kapitalizmo turi naudos tik tamsios internacionalinės jėgos – paprastai dėl viso pikto nesakoma, bet gana aiškiai duodama suprasti, kad tai žydai (pavyzdžiui, George’as Sorosas). Tos jėgos sąmoningai naikina tautas, o pirmiausia lietuvių tautą, kurios neapkenčia labiau nei visų kitų. Juo daugiau tolerancijos, juo mažiau Lietuvos, – sako filosofas Arvydas Juozaitis. Jei būsime tolerantiški, mus paskandins svetimos kultūros ir rasės, mūsų šventą gintarinį pajūrį užplūs visokie perėjūnai, nuo kurių desperatiškai gynėmės ir daugmaž (nors, žinoma, ne visai) apsigynėme sovietmečiu.

Filosofas Vytautas Radžvilas kalba apie globalistinę indoktrinaciją, smegenų plovimą, apie eurokolaboravimą. Daugeliui tas „eurokolaboravimas“ iš esmės nesiskiria nuo kolaboravimo su sovietais, nebent yra dar blogesnis, nes tauta dabar nyksta greitesniu tempu. Filosofas Romualdas Ozolas laimina ksenofobų grupes. Tokios grupės ne tik dalija šalies gyventojus į lietuvius ir nelietuvius, bet ir pačius lietuvius – į gerus ir blogus, tikrus ir kosmopolitinius, net „genetiškus patriotus“ ir „genetiškus išdavikus“. 

Tikras lietuvis yra tik tas, kuris nemėgsta, dar geriau – nekenčia rusų, lenkų, žydų, taip pat ir vakariečių, o mėgsta nebent palestiniečius (beje, nesunku įsivaizduoti, ką mūsų patriotai pradėtų sakyti apie palestiniečius, jei su jais susidurtų kasdienybėje, kaip susidūrė su čečėnais). Seimas, apsijuokdamas prieš Europą, neretai keldamas jos pasibjaurėjimą, priiminėja įstatymus, draudžiančius pasuose rašyti raidę „w“ ir platinti seksualinę informaciją, o asmenys, laikantys save laisvės kovotojais, apmėto akmenimis gėjų eitynes (gink Dieve, ne nacių simpatikų eitynes). Luktelėkime ir, ko gero, atsiras seimūnų, padeginėjančių „mąstyklas“.

T.Venclova dažnai balansuoja ant primityvių ir seniai Lietuvai nebūdingų palyginimų ribos (pavyzdžiui, kočėlu vyras talžo žmoną arba atvirkščiai, gyvena tik paėmę „šliūbą“, lietuvis nekenčia rusų, lenkų, žydų ir vakariečių ir pan.).
Č.Iškauskas

Straipsnyje T.Venclova, be kita ko, sudeda visus santykių su Rusija taškus.

Sudėtingiausias yra santykių su Rusija klausimas, nes šių dienų Rusija duoda pagrindo ja nepasitikėti. Bet nereikia perlenkti lazdos, nedera užmiršti, kad reikalai gali pasisukti ir kitaip. Dešimtys mūsų politologų ir žurnalistų yra pavertę savo specialybe Rusijos demaskavimą (beje, ir Vilniaus krašto lenkų, ir „žydų pretenzijų“ demaskavimą). Pagal jų peršamą poziciją, Rusijos interesai visada priešiški Lietuvos interesams, ir kitaip negali būti. Rusai jokiu būdu nėra stalinizmo aukos, bet sąmoningi jo šalininkai ir tęsėjai (taip pat duodama suprasti, kad stalinizmas šimtą kartų blogesnis už nacizmą).

Ir štai jau šiemet, balandžio 30-ąją, portale DELFI išspausdintame interviu T.Venclovos pozicijos radikalėja.

„Yra toks mums labai nesimpatingas angliškas posakis, kurį anglakalbiai mėgsta vartoti:“Estonians are solid, Latvians are stolid, Lithuanians are squalid“(angl. estai yra solidūs, latviai yra santūrūs, lietuviai yra niekingi (bjaurūs, nešvarūs).“ Matyt, nusipelnėme, kad mus taip vadintų, nors išties apgaudinėjame ne tik užsieniečius, apgaudinėjame ir vienas kitą“, - apgailestavoT.Venclova.

Lietuvoje yra akcentuojamas ne pilietiškumas, o tautiškumas. Pati tauta pas mus suprantama etnocentriškai – tauta yra tie, kurie kalba lietuviškai, kurių tėvai buvo lietuviai, pagal galimybes pageidautina, kad nebūtų ir jokių „priemaišų“, nors tų „priemaišų“ visada buvo – bet kurioje šeimoje yra buvę vokiečių (kaip kad Landsbergių šeimoje), daugeliu atveju atsiras ir lenkų (ar lenkiškai kalbėjusių), rusų, baltarusių šaknų. Aš dažnai sakau, kad kone visada rasi kokią nors prosenelę, kurią išprievartavo prancūzų, švedų, vokiečių ar rusų kareivis, ir iš to atsirado vaikas, kurio genofondas jau „pažeistas“.

2009 m. tapęs Tolerancijos žmogumi, T.Venclova toleruoja ir nesusituokusias šeimos privalumus.

...tuo labiau mums reikia stipresnės išorinės atramos. Ir, dažniausiai, tas daroma baisiai veidmainiškai – kasdienybėje elgiamasi labai bjauriai, bet išorėje vaizduojama, jog žmogus yra didelis šeimos vertybių gynėjas. Mano manymu, geresnis tas, kuris gyvena be „šliūbo“, bet savo partneriui stengiasi padėti, padaryti taip, kad to žmogaus gyvenimas būtų kiek įmanoma vertingesnis, negu gyventi tradicinėje šeimoje ir mušti žmoną (arba mušti kočėlu vyrą, kas irgi pasitaiko).

Šios ilgokos Tomo Venclovos samprotavimų ištraukos daug kam patiks. Juk jose – nuožmi lietuviško valstietiško uždarumo, besaikio godumo kritika, peršama išsilaisvinimo iš izoliacijos idėja, siūloma išsivaduoti iš provincialumo pančių ir, anot katino Leopoldo, „gyventi draugiškai“. Bet intelektualas, skraidydamas tarp keturių savo namų įvairiose pasaulio šalyse, tik iš aukšto gali žvelgti į visokių geopolitinių grėsmių kupiną regioną ir raginti: iš Rusijos gaunate dujas, tad su ja „gyvenkite draugiškai“; jei lenkų mažuma ir Varšuva kelia nepagrįstus reikalavimus – su jomis reikia „sugyventi draugiškai“; jeigu mus vadina niekingais – reikia stengtis išsivaduoti iš tokių epitetų; jeigu laikomi žydšaudžių tauta – būtina atgailauti ir atsiprašyti... Antraip - liksime „etnocentriški, provincialūs, kaimiško tapatumo sukaustyti“.

T.Venclova dažnai balansuoja ant primityvių ir seniai Lietuvai nebūdingų palyginimų ribos (pavyzdžiui, kočėlu vyras talžo žmoną arba atvirkščiai, gyvena tik paėmę „šliūbą“, lietuvis nekenčia rusų, lenkų, žydų ir vakariečių ir pan.). Nors siekis apibrėžti Lietuvą kaip atsiskyrėlę Europos pakraštyje arba atskirtąją į tarptautinės bendrijos „bantustaną“, užguitą ir necivilizuotą kaip tik atrodo provincialus, atsilikęs ir nešiuolaikiškas.

Dar daugiau nesusipratimų gali kilti mėginant globalizmo idėjas supriešinti su tautinės tapatybės aspiracijomis. Jau senokai, 2004 m. rugsėjo 11 d. (beje, ir T.Venclova gimęs rugsėjo 11-ąją), „Draugo“ dienraštyje buvo išspausdintas prof. dr. Vytauto Bieliausko straipsnis, pavadintas „Globalizacija, tautiškumas ir tapatybė“. Dar viena citata:

"Vertybės, kultūra, žmogaus teisių gerbimas priklauso ne nuo technologijos, bet nuo tautų ir individų, kuriose visa tai formuojasi. Globalizacijos procesas, paliktas vienas sau, galės suniveliuoti kultūras, sunaikinti tautas, ypač mažąsias, ir padaryti žmonijos tautą, kuri gal ir kalbės viena kalba, bet ji bus bespalvė, amorali ir antihumaniška... Tauta, tautybė bei tautiškumas yra įgimtos vertybės, bet jos negali pasilikti tik kaip DNA charakteristika: joms reikia augti, plėstis ir tvirtėti kiekviename individe. Savo krašte tautiškumą išlaikyti ir praplėsti turėtų būti lengva, bet ir ten tautybės išlaikymas turi būti surištas su sąmoningomis pastangomis tai daryti. Tautiškumas nėra tik procesas; jis yra žmogaus tapatybės ženklas: jis yra vertybė, kurią reikia gerbti ir puoselėti."

Nemanau, kad T.Venclova tai neigtų. Tačiau įkyrus noras tautiškumą įsprausti į riboto provincialumo rėmus, apkaustytus ksenofobijos, netolerancijos, vietininkiškumo geležimis, menkina pačią valstybingumo ir nepriklausomybės idėją. Ištirpti globalizacijos jūroje nesunku, ir tas laikas kada nors ateis. Tik nereikia dirbtinėmis teorijomis, išgalvotomis etiketėmis skubinti įvykių. Kuo mes būsime savitesni, besididžiuojantys savo istorija ir kilme, tuo ilgiau išsilaikysime kosmopolitizmo, ir globalizacijos vandenyne.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Brundza siūlo nesustoti su automobilių mokesčiu: apie tai kalbu daugiau nei 10 metų (376)

„Tai tik nedidelis žingsnelis, ir tai, ne į priekį, o įstrižai“, – taip apie trečiadienį...

Alytaus meras apie milžinišką gaisrą: rytoj miestas gyvens normalų gyvenimą (61)

Sutemus Alytuje tęsiasi gaisro padangų perdirbimo įmonėje „Ekologistika“ gesinimo darbai,...

Orai: po saulėtų dienų trumpam sugrįžta lietus (4)

Šiandien Lietuvos orus lems nedidelio per Baltiją keliaujančio ciklono pietinis pakraštys. Per...

Apžvalgininkai: tai buvo pagrindinė ir esminė Karbauskio klaida (294)

„Klaida buvo į savo rinkimų sąrašą priimti labai skirtingus žmones, turbūt orientuojantis tik...

„Real“ paskolintas Europos čempionas išplėšė pergalę metimu nuo priešingos tritaškio linijos (3)

Klemenas Prepeličius paliko be žado visą Stambulo „ Daruššafaka “ komandą. 26-erių...

Lavija Šurnaitė. Gniuždantis laimės kultas (59)

Nuolat girdime kalbas, o kartu ir pačios kalbame apie tai, kad mūsų visuomenėje (visas pasaulis...

Širdį verianti ištikimybė: prie degalinės paliktas šunelis šeimininkų laukė 4 metus (38)

Su posakiu, jog šuo yra geriausias žmogaus draugas, sutiktų daugybė žmonių. Šimtai istorijų...

„Lietkabelis“ iki pabaigos nepasidavė gęstančių žvaigždžių ir debiutavusio lietuvio kompanijai (5)

Panevėžio „Lietkabelis“ vos nepasekė Klaipėdos „Neptūno“ pėdomis ir FIBA Čempionų...

Sostinėje – prabangių drabužių išpardavimas, į kurį veržėsi net per užrakintas duris (86)

Trečiadienio rytą sostinėje kelioms dienoms duris atvėrė vardinių drabužių pop-up...