aA
Leidykla „Briedis“ pristato serijos apie iškilias istorines asmenybes „Titanai“ naujieną – Sero Winstono S. Churchillio atsiminimų knygą „Mano jaunystė. 1874–1904“. Winstono S. Churchillio vardas neabejotinai labiausiai susijęs su Jungtinės Karalystės ir jos Sąjungininkų pergale Antrajame pasauliniame kare. Tačiau tai jau brandaus vyro, pasaulinio garso politiko, Didžiosios Britanijos premjero ir vienos garsiausių XX a. asmenybių istorija.
W. Churchillis (stovi dešinėje) kartu su kitais į nelaisvę pakliuvusiais britų kariais
© Leidykla "Briedis"

Bet kažkada W.Churchillis nebuvo toks garsus ir įtakingas. Ši knyga – tai jo paties ranka rašytas pasakojimas apie vaikystę, jaunystę, kario, rašytojo ir politiko karjeros pradžią. Joje autorius dalijasi prisiminimais apie savo tėvus, mokslus, dalyvavimą kovos veiksmuose kolonijinėje Indijoje, Pakistane ir Sudane, karo korespondento darbą, patekimą į būrų nelaisvę ir pabėgimą iš jos.

Nemažai dėmesio skiriama aprašant Britų imperijos kolonijose tarnaujančių karininkų gyvenimą, jų buitį, pomėgius ir pramogas, požiūrį į vietos gyventojus. Kai kurie W. Churchillio vertinimai, mūsų dienų skaitytojo akimis, gali pasirodyti pernelyg kategoriški ir net nepolitkorektiški. Tačiau nereikėtų tuo stebėtis. Čia aplinkinis pasaulis pateikiamas jauno ir ambicingo, energingo ir narsaus XIX a. pab. – XX a. pr. kovoti ir nugalėti auklėto anglų džentelmeno akimis. Žmogaus, kuriam Imperija, jos interesai ir dominavimo pasaulyje klausimai buvo savaime suprantamas dalykas. Tuometės autoriaus pažiūros visiškai nesiskyrė nuo daugelio jo aplinkos žmonių požiūrio.

Ši knyga dėl kvapą gniaužiančių įvykių ir netikėtų siužeto posūkių labiau primena nutrūktgalvišką nuotykių romaną nei solidaus valstybės vyro autobiografiją. Lengvas stilius, šmaikšti kalba, neįtikėtinai daug įdomių, mažai žinomų faktų liudija puikius literatūrinius autoriaus gebėjimus.

„Pamaniau, kad naujosios kartos atstovams galėtų būti įdomu paskaityti apie jaunystės nuotykius, todėl atvirai ir kiek įmanydamas paprasčiau pamėginau išdėstyti savo asmeninius išgyvenimus“, –knygos pratarmėje rašo W. Churchillis.

DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.

Knygos „Mano jaunystė. 1874–1904“ viršelis
Knygos „Mano jaunystė. 1874–1904“ viršelis
© Leidykla "Briedis"

***

Pirmas tris nelaisvėje praleistas savaites, nors puikiai žinodamas apie visus sukilimo ir pabėgimo planus, ginčijausi su būrų vadovybe, reikalaudamas mane paleisti kaip spaudos korespondentą. Jie atsakė, kad dalyvaudamas susirėmime dėl šarvuotojo traukinio aš praradau nedalyvaujančiojo karo veiksmuose statusą. Prieštaravau jiems tvirtindamas, kad neiššoviau nė vieno šūvio, be to, buvau suimtas neginkluotas. Tai buvo gryna teisybė. Bet būrai užgrobė visus Natalio laikraščius. Juose buvo garsiai šlovinama mano veikla ir man priskiriami visi nuopelnai atgaunant garvežį su sužeistaisiais. Todėl generolas Joubertas leido suprasti, kad net neiššovęs nė vieno šūvio vis dėlto išgelbėdamas garvežį sutrikdžiau būrų karinę operaciją ir dėl to su manimi turi būti elgiamasi kaip su karo belaisviu. Kai tik sužinojau apie šį sprendimą – tai įvyko pirmą gruodžio savaitę, – iškart pasiryžau pabėgti.

Pateikiu čia tai, ką užsirašiau tada, nes daugiau neturiu ko pridėti. „Mokytojų rengimo centras stovėjo viduryje keturkampio kiemo, iš dviejų pusių aptvertas geležinėmis grotomis, o iš kitų dviejų – apie dešimties pėdų aukštumo rifliuotos geležies tvora. Šios užtvaros nelabai baugino jaunus, aktyvius žmones, bet kadangi jas iš vidaus saugojo kas penkiasdešimt jardų stovintys sargybiniai, ginkluoti šautuvais ir revolveriais, jas įveikti buvo praktiškai neįmanoma. Nėra sunkiau įveikiamų sienų už tas, kurias saugo žmonės.

Būrų kovotojai. Britams užėmus būrų teritorijas, šie perėjo prie partizaninio karo veiksmų
Būrų kovotojai. Britams užėmus būrų teritorijas, šie perėjo prie partizaninio karo veiksmų
© Leidykla "Briedis"

Keletui belaisvių ilgai ir atidžiai stebint bei įtemptai apmąstant buvo nustatyta, kad sargybiniams per savo pamainą einant palei rytinę užtvarą, yra tokių momentų, kai jie nemato keleto viršutinių jardų tvoros, esančios arčiausiai mažo apskrito tualeto, kuris pavaizduotas plane. Elektrinės lempos keturkampio viduryje ryškiai apšvietė visą kiemą, tačiau rytinė tvoros pusė skendėjo šešėlyje. Todėl pirmiausia reikėjo praeiti pro du sargybinius arčiausiai tualeto. Būtinai reikėjo pataikyti tiksliai tuo metu, kai jie abu bus nusigręžę nuo tualeto. Už tvoros plytėjo gretimai vilai priklausantis sodas. Tuo planas ir baigėsi. Ką bėgliui daryti paskui, buvo neaišku. Kaip ištrūkti iš sodo, kaip nepastebėtam pereiti gatvėmis, kaip išvengti miestą iš visų pusių saugančių patrulių ir, svarbiausia, – kaip nukeliauti du šimtus aštuoniasdešimt mylių iki Portugalijos pasienio – visi šie klausimai kils vėliau.

Pirmą mėginimą, kuris nebūtinai turėjo būti sėkmingas, atlikau kartu su kapitonu Haldane’u ir leitenantu Brockie’iu gruodžio 11 d. Į apskritąją patalpą patekau visai nesunkiai. Bet išlipti iš jos ir perlipti per tvorą būtų labai pavojinga. Žmogus, sugalvojęs tai padaryti ir užlipęs ant tvoros, būtų puikiausiai matomas sargybiniams, esantiems už penkiolikos jardų, jeigu tik jie būtų atitinkamoje vietoje ir sugalvotų pažvelgti viršun. Tik nuo kiekvieno sargybinio priklausė, ar jis pradės šauktis pagalbos, ar tuojau pat šaus; niekas negalėjo iš anksto pasakyti, ko tikėtis. Bet aš vis tiek buvau pasiryžęs rizikuoti rytoj, nepaisydamas jokių trukdžių.

Šios užtvaros nelabai baugino jaunus, aktyvius žmones, bet kadangi jas iš vidaus saugojo kas penkiasdešimt jardų stovintys sargybiniai, ginkluoti šautuvais ir revolveriais, jas įveikti buvo praktiškai neįmanoma. Nėra sunkiau įveikiamų sienų už tas, kurias saugo žmonės.
Ištrauka iš knygos „Mano jaunystė. 1874–1904“

Artėjant gruodžio 12 d. vakarui mano baimė vis augo, kol galiausiai virto neviltimi. Vakare du mano draugai irgi išbandė galimybes, bet momentas jiems pasirodė nepalankus; tada aš perėjau per kiemą ir slapčia užsidariau apskritojoje patalpoje. Per plyšį tarp metalinių vamzdžių, iš kurių ji buvo pastatyta, stebėjau sargybinius. Jie kurį laiką stovėjo vietoje ir man trukdė. Staiga vienas apsigręžė, priėjo prie savo draugo, ir jie pradėjo šnekėtis. Buvo nugara nusisukę nuo manęs.

Dabar arba niekada! Pasilypėjau ant palangės, rankomis įsitvėriau sienos viršaus ir prisitraukiau aukštyn. Du kartus vėl nusileidau, iš baimės netekęs jėgų, bet trečią kartą susikaupiau ir užsiropščiau ant sienos, paskui ją perlipau. Mano liemenė užsikabino už kalinėto metalo puošmenų tvoros viršuje. Teko gana netrumpam stabtelėti ir ją atpainioti. Tebebūdamas ant sienos paskutinį kartą žvilgtelėjau į sargybinius, kurie, atsukę nugaras, toliau kalbėjosi už penkiolikos jardų nuo manęs. Vienas iš jų degėsi cigaretę, ir aš puikiai prisimenu, kaip mano atmintis užfiksavo švieselę jo delnuose. Tada lengvai nušokau į gretimos vilos sodą ir susigūžiau pasislėpęs krūmuose. Aš laisvas!

Pirmas žingsnis žengtas ir jis nebeatšaukiamas. Dabar liko laukti, kol pasirodys mano draugai. Sode augantys krūmai buvo gera priedanga, mėnesienoje jie metė tamsų šešėlį. Juose ištupėjau visą valandą baisiai nekantraudamas ir neramus. Sode nuolatos vaikščiojo žmonės, kartą atėjo kažkoks vyras ir, kaip man atrodė, iš keleto jardų atstumo pažvelgė tiesiai į mane. Kur kiti? Kodėl jie nebando pabėgti?

Buvau labai tinkamai nusiteikęs tokiam žygiui – žinojau, kad tyko beveik neišvengiama nesėkmė, todėl nesijaudinau, kad galiu kaip nors sau sutrukdyti. Visi įmanomi pavojai atrodė ne tokie baisūs, kaip neišvengiama lemtis.
Ištrauka iš knygos „Mano jaunystė. 1874–1904“

Staiga išgirdau, kaip balsas keturkampiame kieme garsiai ištarė:

– Nepavyko.

Prišliaužiau prie sienos. Viduje vaikštinėjo du karininkai, juokdamiesi ir paistydami visokius niekus, tarp kitko, ir lotyniškai; išgirdau minint mano vardą. Surizikavau sukosėti. Vienas karininkų tuojau pat pradėjo plepėti vienas. Kitas lėtai ir aiškiai ištarė:

– Jie negali ištrūkti. Sargybinis įtaria. Bandymas nepavyko. Ar galite sugrįžti atgal?

Bet tą akimirką staiga išlakstė visos mano baimės. Grįžti atgal buvo neįmanoma. Nebuvo jokios vilties, kad sugebėsiu nepastebėtas perlipti sieną. Išorėje nebuvo tokios parankios palangės. Likimas
mane vertė bėgti lauk. Be to, pasakiau sau, mane, žinoma, vėl pagaus, tačiau bent būsiu pamėginęs pabėgti. Atsakiau karininkams:

– Bėgsiu vienas.

Buvau labai tinkamai nusiteikęs tokiam žygiui – žinojau, kad tyko beveik neišvengiama nesėkmė, todėl nesijaudinau, kad galiu kaip nors sau sutrukdyti. Visi įmanomi pavojai atrodė ne tokie baisūs, kaip neišvengiama lemtis. Pažvelgę į planą pamatysite, kad vartai, vedantys į kelią, buvo vos už kelių jardų nuo kito sargybinio. Ištariau sau: „Toujours de l’audace“, užsidėjau skrybėlę, išėjau į sodo vidurį, nė nemėgindamas slėptis pražingsniavau pro vilos langus, išėjau pro vartus ir pasukau į kairę. Praėjau pro sargybinį, kuris buvo nuo manęs už nepilnų penkių jardų. Dauguma sargybinių mane pažinojo iš matymo. Ar šis pažiūrėjo į mane, ar ne, taip ir nesužinojau, nes ėjau nepasukdamas galvos. Labai sunkiai susitvardžiau, kad nepradėčiau bėgti. Tačiau nuėjęs šimtą metrų ir neišgirdęs manęs šaukiant supratau, kad įveikta antroji kliūtis. Aš buvau Pretorijoje, laisvas.

Vėsus vėjelis gaivino veidą, ir mane apėmė nežabotas pakilumas. Kad ir kaip būtų, esu laisvas, na ir kas, kad galbūt tik valandą. Ir tai nemažai.
Ištrauka iš knygos „Mano jaunystė. 1874–1904“

Lėtai žingsniavau per naktinį miestą niūniuodamas kažkokią melodiją ir stengdamasis laikytis kelio vidurio. Gatvės buvo pilnos biurgerių, bet jie į mane nekreipė dėmesio. Pamažu priėjau priemiesčius, prisėdau ant nedidelio tiltelio, ketindamas viską gerai apmąstyti. Buvau pačiame priešo teritorijos viduryje. Neturėjau nė vieno pažįstamo žmogaus, į kurį galėčiau kreiptis pagalbos. Iki Delagoa įlankos buvo beveik trys šimtai mylių. Išaušus mano pabėgimą tikrai pastebės. Tuojau pat prasidės paieškos. Tačiau visi išėjimai uždaryti. Mieste pilna sargybos postų, teritorijoje veikia patruliai, traukiniai apieškomi, geležinkelio linija saugoma.

Aš vilkėjau rudos flanelės civilinį kostiumą. Kišenėje turėjau septyniasdešimt penkis svarus ir keturias plyteles šokolado, bet kompasas ir žemėlapis, kuriais vadovaudamasis būčiau galėjęs keliauti, opijaus tabletės ir mėsos sultinio kapsulės, turėjusios suteikti jėgų, liko mano draugų kišenėse Mokytojų rengimo centre. Blogiausia buvo tai, kad nemokėjau nė žodžio nei olandų, nei kafirų kalbomis – kaip susirasiu maisto ar pasiklausiu kelio?

Tačiau drauge su viltimi dingo ir baimė. Susikūriau planą. Surasiu, kur yra geležinkelis į Delagoa įlanką. Jį pasiekti teks nepaisant sargybos postų, be to neturiu nei žemėlapio, nei kompaso. Pažvelgiau į žvaigždes. Orionas skaisčiai švietė. Vos prieš metus jis padėjo man susirasti kelią prie Nilo krantų, kai buvau pasiklydęs dykumoje. Jis man padėjo susirasti vandens. Dabar tegu išveda į laisvę. Be šių dviejų dalykų negalėjau gyventi.

Paėjęs kokią pusę mylios į pietus, pamačiau geležinkelį. Ar tai kelias į Delagoa įlanką, ar Pitersburgo atšaka? Jei pirmasis, tai jis turi eiti į rytus. Bet šis, kiek galėjau įžiūrėti, ėjo į šiaurę. Bet gali būti, kad tai tik vingis tarp kalvų. Pasiryžau eiti palei jį. Naktis buvo nuostabi. Vėsus vėjelis gaivino veidą, ir mane apėmė nežabotas pakilumas. Kad ir kaip būtų, esu laisvas, na ir kas, kad galbūt tik valandą. Ir tai nemažai. Nuotykis man pradėjo vis labiau patikti. Neturiu jokių šansų pabėgti, net jeigu už mane pradėtų kovoti pačios dangaus žvaigždės. Tai kokia prasmė elgtis atsargiai? Žvaliai ėjau palei geležinkelio bėgius. Vietomis mačiau žioruojančias sargybos postų šviesas. Ant kiekvieno tilto buvo sargybiniai. Bet aš praėjau pro juos visus, visai nedideliu lanku apeidamas pavojingiausias vietas, ir iš tiesų beveik nieko nesisaugodamas. Gal kaip tik dėl to man pasisekė.

Eidamas išplėtojau planą. Negalėsiu nueiti trijų šimtų mylių iki pasienio. Įlipsiu į judantį traukinį ir pasislėpsiu po sėdynėmis, ant stogo arba ties sankabomis – nesvarbu, kur. Prisiminiau, kaip Polis Baltitjudas pabėgo iš mokyklos knygoje „Priešingai“. Įsivaizdavau, kaip išlendu iš po sėdynės ir paperku arba įkalbu kokį nors storą pirmosios klasės keleivį, kad man padėtų. Kokiu traukiniu važiuoti? Žinoma, pirmu pasitaikiusiu.

Šiam vakarui sėkmės pakanka. Naujus planus sukursiu, kai iškils nauja būtinybė. Pasiryžau išsimiegoti, ir nebuvo galima įsivaizduoti malonesnės lopšinės negu dundėjimas traukinio, dvidešimties mylių per valandą greičiu gabenančio pabėgusį kalinį tolyn nuo jo priešų sostinės.
Ištrauka iš knygos „Mano jaunystė. 1874–1904“

Paėjęs dvi valandas pamačiau signalines stoties šviesas. Atsitraukiau tolyn nuo geležinkelio, padariau lanką ir pasislėpiau griovyje prie bėgių už kokių dviejų šimtų jardų nuo perono. Samprotavau, kad traukinys sustos stotyje, o kai privažiuos prie manęs, dar nebus spėjęs įgyti didelio greičio. Praėjo valanda. Ėmiau nekantrauti. Staiga išgirdau švilpuką ir artėjančio traukinio dundėjimą. Paskui sušvito ryškios geltonos priekinės garvežio šviesos. Traukinys penkias minutes pastovėjo stotyje ir vėl pajudėjo, keldamas didelį triukšmą ir garų debesis. Aš atsitūpiau prie bėgių. Mintyse surepetavau, ką reikės daryti. Privalau palaukti, kol pravažiuos garvežys, kitaip mane pastebės. O tada reikės šokti į vagoną.

Traukinys pajudėjo lėtai, bet ėmė didinti greitį sparčiau, negu aš tikėjausi. Netrukus priartėjo jo šviesos. Dundesys virto riaumojimu. Tamsi masė sekundę kybojo virš manęs. Mašinisto siluetas, ryškėjantis ugniakuro šviesoje, juodas garvežys, garų debesys – viskas pralėkė pro šalį. Tada aš puoliau ant bėgių, mėginau kažką sugriebti, nepavyko, vėl sugriebiau, vėl nepavyko, aptikau kažkokią rankeną ir pajutau, kad nebesiekiu kojomis žemės: pirštų galais atsispirdamas į bėgius, sunkiai įsitaisiau ant penkto vagono nuo traukinio pradžios sankabų.

Iš nelaisvės pabėgęs W. Churchillis lipa į pravažiuojantį traukinį. Cigarečių pakelių kortelė iš serijos „Famous Escapes“
Iš nelaisvės pabėgęs W. Churchillis lipa į pravažiuojantį traukinį. Cigarečių pakelių kortelė iš serijos „Famous Escapes“
© Leidykla "Briedis"

Tai buvo prekinis traukinys, vagonai pilni maišų, minkštų maišų, išterliotų anglių dulkėmis. Iš tiesų tai buvo maišai, pilni tuščių maišų, kuriuos gabeno atgal į akmens anglių kasyklą. Užsiropščiau ant krūvos viršaus ir įsirausiau į maišus. Po penkių minučių manęs jau nebebuvo matyti. Tarp maišų buvo šilta ir patogu. Gal mašinistas matė, kaip aš pripuoliau prie traukinio, ir kitoje stotyje paskelbs pavojų; kita vertus, o gal ir ne. Kur važiuoja šitas traukinys? Kur jis bus iškraunamas? Ar jį apieškos? Ar važiuojame keliu, vedančiu į Delagoa įlanką? Ką reikės daryti rytą? Et, nesvarbu. Šiam vakarui sėkmės pakanka. Naujus planus sukursiu, kai iškils nauja būtinybė. Pasiryžau išsimiegoti, ir nebuvo galima įsivaizduoti malonesnės lopšinės negu dundėjimas traukinio, dvidešimties mylių per valandą greičiu gabenančio pabėgusį kalinį tolyn nuo jo priešų sostinės.

Kiek ilgai miegojau, nežinau, bet staiga prabudęs pajutau, kad ankstesnis pakilumo jausmas išsisklaidė, liko tik slegiantis neišvengiamų sunkumų suvokimas. Iš traukinio reikėjo iššokti prieš išauštant, kad spėčiau, kol dar tamsu, atsigerti iš kokio nors vandens telkinio ir susirasti slėptuvę. Neketinau rizikuoti ir laukti, kol mane iškraus su anglių maišais. Kitą naktį įlipsiu į kitą traukinį. Išropojau iš savo jaukios slėptuvės tarp maišų ir vėl atsisėdau ant sankabos. Traukinys važiavo gana greitai, bet man atrodė, kad laikas jį palikti. Įsikibau į geležinę rankeną vagono gale, tvirtai patraukiau kaire ranka ir iššokau. Kojos dviem milžiniškais žingsniais atsitrenkė į žemę, kitą akimirką aš gulėjau griovyje gerokai sukrėstas, bet nesužeistas. Traukinys, mano ištikimas naktinis sąjungininkas, nuskubėjo savo keliu.

Britų spaudoje pasirodė piešinys, vaizduojantis nuo persekiotojų besislapstantį W. Churchillį
Britų spaudoje pasirodė piešinys, vaizduojantis nuo persekiotojų besislapstantį W. Churchillį
© Leidykla "Briedis"
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(11 žmonių įvertino)
5.0000

Top naujienos

Daugybės negalavimų kaltininkas gali būti to paties vitamino trūkumas: gydytojai tai vadina šių laikų epidemija (25)

Dabar pats laikas natūraliai „pasirinkti“ įvairioms organizmo funkcijoms gyvybiškai svarbaus...

Erdogano oponentai iš Stambulo spintos traukia skolų skeletus: geruoju tai nesibaigs (57)

Turkijos opozicija du kartus metė iššūkį prezidento Recepo Tayyipo Erdogano politiniam aparatui...

Gyvai / Europos jaunimo čempionatas: Lietuva – Turkija tiesioginė vaizdo transliacija

Lietuvos jaunimo (iki 20 metų) krepšinio rinktinė stoja į paskutinį mūšį Izraelyje...

Užkalnis rado blogiausią restoraną šalyje (nuolat pildoma) (279)

Mielieji mano skaitytojai, vyrai ir moterys, mergaitės ir berniukai, jūs norėjote, prašėte,...

Fausta Marija Leščiauskaitė. Kas geriau – vaikai ar šunys? (188)

„Kam man tas šaldytuvas, jei aš nerūkau“ – čia toks anekdotas, keliais dešimtmečiais...

„Panathinaikos“ prezidentas: su Šiškausku būtume laimėję Eurolygą tris sezonus paeiliui tikisi, kad Jasikevičius sugrįš (6)

Atėnų „Panathinaikos“ prezidentas ir generalinis vadybininkas Manos Papadopoulos bendraudamas...

Mokslininkų atradimas į vabzdžius privers žiūrėti kitaip: prieš traiškant vorą, reikėtų gerai pagalvoti (4)

Mokslininkai jau anksčiau žinojo, kad vabzdžiai junta kažką panašaus į skausmą. Tačiau...

Iranas: Britanijos laivo perėmimas buvo „atsakomasis“ veiksmas (21)

Irano sprendimas perimti Didžiosios Britanijos tanklaivį buvo atsakas į šios šalies vaidmenį...

Istorikas apie simbolinį Nausėdos gestą: tai rodo, kokiu keliu jis rinksis eiti (145)

Penktadienį buvo inauguruotas naujasis Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda . Rytą jis pradėjo...