aA
Aš ilgai tylėjau. Ne todėl, kad man užkimšdavo burną (būdavo ir taip), neduodavo pasisakyti – ne tame priežastis. Bet jei taip nutiktų, aš pasisakyčiau. Tik kas išgirstų?
Chona Leibovičius
© Asmeninio albumo nuotr.

Draugai, bendradarbiai ar atsitiktiniai pašnekovai, ačiū Dievui, fiziškai nebuvo kurti, bet niekam iki to nebuvo reikalo. Nieko nedomino prieškario, karo ir pokario metų įvykiai Holokausto kontekste, žiūrint į juos per Holokausto prizmę.

Apie Europos ir Lietuvos, kaip jos dalies, žydų tragediją tikrai visi žinojo, tačiau jų sąmonėje visa tai buvo kažkur toli ir įvyko ne su jais.

Panašiai kaip kitų planetų egzistavimas... Reikia labai pasistengti, kad atrastum naktiniame danguje Marsą – nes teoriškai mes visi žinome, kad jis yra, bet ne daugiau. Na, ir kasdieniniai rūpesčiai – šeima, vaikai, darbas, mokslai, neatidėliotinos problemos, šventės ir pasilinksminimai – pats gyvenimas visose jo apraiškose dažniausiai nesudarydavo jiems sąlygų priartėti prie šios temos taip, kad ji kristų į akis, kad iškiltų poreikis užlaikyti žvilgsnį, nenusukti akių ir nepraeiti pro šalį, tik atsitiktinai pastebėjus periferiniu regėjimu. Įsiremti kaip į užtvarą.

Mus žudė visur: ne lygioje kovoje, kaip puolančius agresoriaus armijos karius, ir mes kritom ne kaip kariai, atrėmę netolygioje kovoje pasikėsinusių į mūsų žemę ir laisvę įsibrovėlių puolimą.
Chona Leibovičius

Ir nevyko nieko tokio, ir nepasirodė niekas, kas norėtų ir galėtų iškelti šią temą. Iškelti kaip žmogiškąją tragediją, kuri pareikalavo daugiau nei trečdalio mūsų tautos.

Apnuoginti nusikalstamą nekaltų kitataučių nužudymą, tačiau tuo pačiu metu bendrapiliečių – kiemo kaimynų, vaikystės žaidimų ir pramogų draugų ir draugių, ir tų draugų ir draugių tėvų, ne kartą vaišinusių maca ir žydiškais saldumynais juos – titulinės ar valstybę formuojančios tautos vaikus, juos gydžiusių daktarų nužudymą, nužudymą siuvėjų ir batsiuvių, siuvusių jiems aprangą ir avalynę, ir tų siuvėjų ir batsiuvių šeimų nužudymą, nužudymą apskritai visiškai nepažįstamų ir pirmą kartą atsitiktinai sutiktų žydų.

Norėtųsi, kad Holokausto neigėjai, žudikų palikuonys ir šiandieniniai nekaltų savo protėvių aukų vainotojai suprastų, jog mus žudė visur: ne lygioje kovoje, kaip puolančius agresoriaus armijos karius, ir mes kritom ne kaip kariai, atrėmę netolygioje kovoje pasikėsinusių į mūsų žemę ir laisvę įsibrovėlių puolimą.

Mes nebuvome nužudyti kaip Amerikos žemyno raudonodžiai ar daugybė Sibiro ir Tolimosios Šiaurės tautų – su tikslu užgrobti ir plėtoti naujas žemumas ir pakrikštyti išgyvenusias ir nusilenkusias apiplėštas vietines gentis.

Mums buvo priskirtos visos mirtinos nuodėmės, išdavystės, nacionalinių idealų, didvyrių ir titulinių tautų šventenybių sutrypimas, tam, kad patiems būtų lengviau pateisinti savo pačių nacionalinius nusikaltimus žmonijai. Mums buvo atsakyta teisės pasipriešinti ir apginti save, o mūsų bandymai atsispirti persekiojimui ir smurtui sukeldavo „teisingą“ pyktį, plačiai paplitusį liaudies rūstumą ir daugkart padidėjusias represijas prieš mus – nekaltus kitataučius.

Mus kaltino dėl natūralios pagalbos ir nacionalinio solidarumo – savybių, kurios savaime yra labai geros ir kilnios, tačiau jų reikšmė ir kryptingumas buvo iškreipiami ir pateikiami kažkokiu klaniniu-mafijoziniu pavidalu.

Kada gi mes, varomi, lydimi džiūgaujančiais pritariančiais minios riksmais, „nuolankiai ir klusniai“ ėjome myriop, tada tai sukeldavo paniekos, savivertės ir pasitenkinimo savimi bangą, nes primityviausias, pats didžiausias menkysta taip pat gaudavo galimybę pasijusti virš mūsų išminčiumi, pasijusti už mus galingesniu, kas suteikdavo jam dvasinį pakilimą ir euforiją, ir šis jausmas svaigino ir keldavo entuziazmą, norą kartoti, jei ne valdžiai pataikaujant, tai bent jau pasyviai visuomenei ir vyraujančiai bažnyčiai pritariant bei tylint plonam pabūgusios inteligentijos sluoksniui.

Ne visi partizanai buvo žudikai, bet visi žudikai tapo partizanais. Galbūt jie buvo priimti į pasipriešinimo gretas tam, kad papildytų labai mažas rezistencijos gretas, ir patriotai, tiesiogiai nesutepusieji savo rankų žydų krauju, vis dėlto nelaikė žydų žudymo neatleistinu nusikaltimu.
Chona Leibovičius

Ir niekam neateina į galvą, kad ieškoti užuojautos nebuvo pas ką, nebuvo kur bėgti – nes čia pat tie nekenčiami žydai buvo išduodami žudikams ir persekiotojams iš nuo amžių išaugintos neapykantos, dėl savanaudiškų sumetimų, iš baimės sumokėti už pagalbą ar užuojautą nelaimėliams savo ir savo šeimos gyvybe.

Taip buvo saugu ir visom hipostazėm naudinga, o nacionalinės dorovinės vertybės ir krikščionių įsakymai bei tabu staigiai atsitraukė iš karto, kai tik 1941 m. birželio 22 d.

Vokiečių kariuomenė kirto sieną. Niekada anksčiau, per šimtmečius, nei viena tauta nebuvo patyrusi tokio totalinio beteisiškumo ir neteisės, neatsirado tokioje beviltiškoje ir desperatiškoje padėtyje, kai atrodė, jog vienintelis kelias buvo į mirtiną bedugnę, o nebuvimas pačios galimybės ką nors pakeisti, net kolaboruoti, paralyžiuodavo.

Žydai tapo beveik visur atstumti.

Aš ilgai tylėjau ne tik todėl, kad sakyti nebuvo kam. Vos tik prasidėdavęs bandymas savaime nutrūkdavo, neturint pašnekovo. Dėl to, kad būčiau vienišu balsu dykumoje, bet taip pat ir pats buvau nešamas kasdieninio gyvenimo įvairovės sraute. Dėl laiko stokos.

Bet apie viską, kas mums nutiko prieš karą ir karo metu, aš žinojau iš mano močiutės ir motinos, kurios gimė ir gyveno prieškario Tauragėje, iš mano tėvo ir tetos, kurių vaikystė ir jaunystė prabėgo Obeliuose ir Kaune, iš mūsų kaimynų, kilusių iš Raseinių ir Šiaulių bei iš kitų pažįstamų žydų, stebuklingai išgyvenusių ir išlikusių, praradusių kas tėvus, kas vaikus, kas visiškai visus artimus ir tolimus giminaičius, gyvenusius tame pačiame štetle.

Visa tai įvyko mūsų gimtoje ir visų mylimoje Lietuvoje. 1945 m. liepos 31 d. Vilniuje gyveno viso 3497 žydų, kurie grįžo iš karo, iš koncentracijos stovyklų, ir nedaugelis tų, kuriuos spėjo išgelbėti herojiškų vietinių gyventojų vienetai, kai 1941 m. birželio 24 d. okupuotame Vilniuje buvo apie 60 000 žydų. Tai šie gelbėtojai – vietiniai gyventojai, kurių skaičius buvo 900 visoje Lietuvoje, – ir yra tikri pasipriešinimo herojai, neginčijami.

Gali būti, jog atsiras tokių, kurie turi „savo nuomonę“ ir šiandien ją galima anonimiškai ir nebaudžiamai išsakyti komentaruose ir forumuose internete.

Jų užuojauta turi kitokią kryptį. Jie gali sau leisti laikyti 200 000 žydų aukomis, kurios, vardan kovos už Lietuvos valstybingumą, teisingai buvo paaukotos didvyrių II Pasaulinio karo metu, ir šių, pirmiau paminėtų, 900 jie didvyriais nelaiko.

Jie laiko didvyriais neginčytinus Lietuvos patriotus, kurie partizanų kovoje prieš sovietų okupantus atsidūrė viename kinkinyje su nusikaltėliais – banditais, žudikais ir žydų plėšikais. Ir jau patį pasipriešinimo sovietams faktą jie laiko indulgencija.

Tuo tarpu Lietuvos miško rezistencija sutepė save šiuo bendradarbiavimu su nusikaltėliais, prisidengusiais šventais nacionaliniais tikslais ir nuėjusiais į mišką, kad išvengtų atpildo už savo nusikalstamas veikas.

Ne visi partizanai buvo žudikai, bet visi žudikai tapo partizanais. Galbūt jie buvo priimti į pasipriešinimo gretas tam, kad papildytų labai mažas rezistencijos gretas, ir patriotai, tiesiogiai nesutepusieji savo rankų žydų krauju, vis dėlto nelaikė žydų žudymo neatleistinu nusikaltimu.

O laikė žydų naikinimą kerštu už tuos, kurių giminaičiai buvo nužudyti arba ištremti per Lietuvos sovietizaciją, ir už Lietuvos teritorijos Sovietų aneksiją, o taip pat už vėlesnius sulaikymus ir deportavimus į Sibirą.

Tačiau žydų knygų deginimas, žiaurūs pasityčiojimai iš rabinų ir religingų žydų negali būti paaiškinti neapykanta sovietų valdžiai.

Kitais atvejais yra teigiama, kad lietuviai dalyvavo anti-žydų kampanijoje vokiečiams kontroliuojant ir valdant, o dalis Lietuvos gyventojų buvo įpainiota į žydų sunaikinimą kaip „atsitiktiniai“ dalyviai.

Tačiau Lietuvos istorikas, rašytojas ir diplomatas Alfonsas Eidintas konstatuoja, kad radikalus antisemitizmas smarkiai išaugo dar prieškario laikotarpyje ir buvo plačiai paplitęs tarp lietuvių. Tuo pačiu metu tikrai neabejotina, kad Lietuvos antitarybinio pasipriešinimo kovotojai žudė žydus savarankiškai, neatrinkinėdami, kas komunistas, aktyvistas, o kas visai nesusijęs.

Pasipriešinimo kovotojai, paprasti valstiečiai ir miesto liaudis, moksleiviai ir studentai žudė visus ant vieno kurpalio, ir sengalvius, ir vaikus, o žudikų pasisavintas jų turtas, namai ir butai, jokios žymės neturėjo. Lietuvoje yra žinomos 270 žydų sušaudymo vietų.

Daugelyje šių vietų apskritai nebuvo vokiečių. Tai yra baisios Katalikų Bažnyčios, vokiečių propagandos ir nacionalistinių judėjimų diegiamų stereotipų, labai stipriai įsitvirtinusių tarp paprastų Lietuvos žmonių, studentų bei taip pat mokyklų ir gimnazijų moksleivių, pasekmės.

Ne visi, bet daugelis tų stereotipų išgyveno iki šios dienos, turi laisvą prieigą prie socialinių tinklų ir forumų, tiražuojami komentaruose.

Dažnai paskelbtas straipsnis ar diskusija baigiasi žydų puolimu, prieinančiu iki to, kad pateisinami jų naikinimai ir išsakomi apgailestavimai – „mažai jus žudė“ ir „gaila, kad ne visi buvo nužudyti“.

Postsovietinė erdvė visur (čia ir Lietuva) yra labai panaši dėl pateikiamų žydams „pretenzijų“, ir nieko naujo šioje tendencijoje nėra, ir nors ši melagiška anti-žydiška liaudies „pramoga“ yra sugalvota ne Lietuvoje, ji yra populiari ir mūsų miestuose bei kaimeliuose.

Tai yra ir kaltinimai organizuojant ir dalyvaujant XX amžiaus revoliucijose, dalyvaujant Rusijos imperijos sunaikinime ir ardomosios veiklos vykdyme Baltijos,Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos šalyse bei Besarabijoje (Moldova), prieškario ir karo laikotarpiu (II PK), kaltinimai bendradarbiavimu su KGB po sovietų okupacijos.

Reikėtų atkreipti atkaklių kaltintojų dėmesį, kad respublikinėje KGB sistemoje oficialiai dirbo viso 6000 darbuotojų, iš kurių tik 33 žmonės buvo žydų kilmės.

Pagarsėjęs Nikolajus Nikolajevičius Dushanskis (taip jis skambėjo tarnyboje), kurio vardu paprastam Lietuvos gyventojui tapo įprastu baksnoti į veidą kiekvienam žydui (ir ne tik – Vytautas Landsbergis skandalingai rašytojai Rūtai Vanagaitei), išdrįsusiam paliesti nusikalstamo lietuvių dalyvavimo Holokauste temą, nuo 1940 metų birželio buvo ne žydų karininkas, bet sovietų KGB karininkas – tarnavo NKVD, NKGB, MGB, KGB Lietuvos SSR, taip pat ir žydų patriotu jis niekada nebuvo.

Tačiau ir jo visa šeima žuvo karo metu: Noachas tėvas ir motina Freidl buvo lietuvių policijos nužudyti gete; sesuo Rohl ir brolis Peisachas buvo nušauti Lietuvos policijos, kai bandė pabėgti į TSRS. 1959 m. spalio mėn. Ramanausko-Vanago sulaikymo operacijoje dalyvavo 12 NKVDistų grupė, kuriai vadovavo pulkininkai Sinicinas ir Martavičius.

Majoras Dušanskis dalyvavo šioje grupėje kartu su kitais 11 bendradarbių (lietuviais ir rusais) ir toli gražu nebuvo nei šios operacijos iniciatorius, nei jai vadovavo, jo tarnybinė pareiga, pozicija ir įsakymų vykdymas neturėjo jokios žydiškos sudedamosios dalies, kaip ir vienareikšmiško priešiško požiūrio į lietuvius.

Nei jis, nei kiti 32 darbuotojai negindavo nei politinių, nei ekonominių, nei kokių nors kitų žydų interesų, nei žydų bendruomenės vitalinių principų egzistavimo ir tuo labiau žydų tautos, neturėjo tam jokių galiojimų, nesidangstė žydų patriotizmu ir neskelbė to.

Sovietų KGB, kurioje neva tarnavo žydai, išdavusieji sovietais okupuotų teritorijų tautų interesus, buvo ištremti apie 400 000 žydų. Žymus skaičius prieškario metais deportuotų iš Lietuvos žmonių buvo žydai.

Karo apimtose Europos šalyse žydai buvo sunaikinti, tame procese daugiau ar mažiau dalyvaujant vietos gyventojams. Dauguma šių šalių buvo pakankamai toli nuo TSRS ir už jo įtakos zonos ribų.

Jie neturėjo KGB įtakos ir ten nebuvo jokios galimybės apkaltinti žydus bendradarbiavimu bei nacionalinių ir valstybinių interesų išdavyste.

Tačiau sunaikinimas įvyko ir, net teigiant, kad visi žydai buvo komunistai, po karo šios šalys, žydams jose nebūnant arba katastrofiškai sumažėjus jų skaičiui, tapo daug daugiau kairiosiomis. 1947 m. Prancūzijos komunistų partija turėjo didžiausią savo partijos narių skaičių per visą jos istoriją – 908 tūkst., beveik 3 kartus padidėjusį, lyginant su 1937 m. 1943 m. Italijos komunistų partijoje buvo 15 tūkstančių žmonių, o 1947 m. staigiai padidėjo iki 2 milijonų žmonių, Belgijoje 1937 m. komunistų partijoje buvo 7000 žmonių, o 1945 m. pabaigoje – 100 tūkstančių.

Komunistų judėjimas Lietuvoje buvo itin menkas, jo įtaka visuomenėje ir žydų aplinkoje buvo visiškai nereikšminga, partija buvo pogrindyje ir 1939 m. ją sudarė 1370 žmonių. Todėl jam priskirti reikšmingą vaidmenį Lietuvos valstybingumo žlugime yra visiškai nepagrįsta ir juokinga.

Kaip bebūtų nemalonu tą priimti, pripažinti ir prisipažinti patiems sau, budelių, nušovusių ir paskerdusių 95 proc. litvakų, laisvas siautėjimas yra visos Lietuvos kaltė. Tai vyko beatodairiško visuotinio piktdžiugavimo, įskundimo bei išdavimo bandžiusių pabėgti ar pasislėpti žmonių, išdavikiškai tylint tiems, kurie tiesiogiai tame nedalyvavo, atmosferoje.
Chona Leibovičius

Beveik visose Europos šalyse komunistų procentas gyventojų atžvilgiu buvo didesnis nei Lietuvoje. Nepaisant to, tvirtinama, kad per pirmąjį okupacijos laikotarpį dauguma komunistų buvo žydai, kurie partijoje turėjo didelę įtaką (425 žmonių – 31 proc.) administracijose, represinėse struktūrose. Vadovaujantis aukščiau nurodytomis gairėmis, publicistikoje buvo suformuluoti teiginiai, kad žydai masiškai bendradarbiavo su okupantais.

Tokių spėliojimų formavimą skatino kai kurios Lietuvos politinės jėgos – pirmiausia LAF ideologija ir pirmojo sovietinės okupacijos laikotarpio metu skleidžiama visuomenėje nuostata ieškoti Lietuvą sukrėstos tragedijos kaltininko, plačiai paplitusios masių protuose.

Ne lietuviai, būdami apsupti priešiškais jų atžvilgiu žydais (skirtinguose vertinimuose žydų dalis Lietuvos gyventojų skaičiui buvo nuo 7,3 proc. iki beveik 10 proc.) tapo tų pačių žydų aukomis, bet žydai, apsupti dešimteriopai pranašesnių Lietuvos gyventojų skaičiaus, buvo pasmerkti myriop. Jų išliko tik 5 proc. viso bendro skaičiaus.

Ir kaip bebūtų nemalonu tą priimti, pripažinti ir prisipažinti patiems sau, budelių, nušovusių ir paskerdusių 95 proc. litvakų, laisvas siautėjimas yra visos Lietuvos kaltė. Tai vyko beatodairiško visuotinio piktdžiugavimo, įskundimo bei išdavimo bandžiusių pabėgti ar pasislėpti žmonių, išdavikiškai tylint tiems, kurie tiesiogiai tame nedalyvavo, atmosferoje.

Ir formaliai galima sutikti su tais, kurie šaukia: „Mes nežudėme!“ Jie – tie, kurie „nežudė“ po to, kas jau įvyko, ir negalėjo žudyti. Žydų neliko... Kuriam laikui, iki 1944 m. pabaigos, Lietuva tapo „judenfrei“. Galima sutikti!? Tačiau tik iki tol, kol dabar gyvenantys „mes nežudėme“ pradeda ginčuose, diskusijose ir komentaruose kelti senus, supelijusius pasakojimus apie žydų klastingumą ir jų vaidmenį lietuvių nelaimėse, ir įvairiais prielinksniais bandyti nušveisti tuos, kurie kažkokiu būdu prisilietė prie litvakų sunaikinimo.

Užėmę tokią poziciją, jie lyg tęsia laike vardų, šeimų, biografijų, tragiškų genčių ir nukentėjusių nekaltų žmonių nužudymą. Pritampa prie žudikų, kaip ir tie partizanai – pasipriešinimo didvyriai pritapo prie kriminalinių nusikaltėlių, papildžiusių jų gretas. Jokiu būdu negalima statyti ant vienos lentos taikias, beginkles aukas ir juos kiekybiškai pranokstančius budelius, bendrininkus ir abejingus, ir pateisinti politiniais motyvais nesuskaičiuojamas žudynes.

Keistai skamba kai kurių žurnalistų, visuomenės ir medijos atstovų kvietimas susitarti ir susitaikyti, tarsi žydai ir lietuviai vieni kitus įžeidė lyg kvailučiai vaikučiai smėlio dėžėje. Žydai tai jau tikrai nieko nenuskriaudė, neskriaudžia, „neįsižeidžia“ ir neragina kerštauti, bet atminties neįmanoma užgniaužti, tai tik laiko klausimas. Tik jis išgydo skausmą. Kai kurie rašantys žiniasklaidoje pareiškia nuomonę, kad nebus susitarimo ir susitaikymo, eilinį kartą išprovokuojant jau skambėjusį: „Na, taip – žydams vis mažai ...“ Kalbėti apie susitaikymą? Taigi nėra tiesioginio priešiškumo!

Ir nederėtų jo inspiruoti apkaltinamuoju aiškinimu žydų vaidmens ir jų požiūrio į Lietuvą pasiekusią tragediją. Apie sutikimą? Tai sutikti su kai kuriais apkaltinamaisiais niuansais, „diplomatiškai“ nusileisti ir sukelti savyje Stokholmo sindromą? Tai netinkama, neprotinga ir neįmanoma, nors tokių bandymų yra.

Tai savo ruožtu virs išdavyste savo atžvilgiu ir pelnytai sukels priekaištus, panašius į tuos, kaip „Jūs nuolankiai ir paklusniai“ ėjote myriop. Ar verta kalbėti apie tai, kad yra niekšiška ir negailestinga kruviną žydų pogromą ir šiandien besitęsiančius antisemitinius žodinius mūšius vaizduoti kaip 15 min. laikraštyje (ar Regina Statkuvienė ilgai galvojo?): tarsi lygią gladiatorių kovą, dėti lygybės ženklą tarp aukos ir budelio.

Tokiais pareiškimais ir skandalu aplink Rūtą Vanagaitę ir jos knygą, žydams bandoma primesti „direktyvą“, o žydų bendruomenėje vis dažniau galima išgirsti, jog „nereikėtų mums, žydams, kištis į „lietuviškus reikalus“, mes čia nesame savo namuose ir turėtume žinoti „savo vietą“.

Tai yra, šiurkščiai sakant: „Kyš po suolu ir nekiauksėk!“ Tokiu būdu litvakams norima įpiršti savanorišką pilietinės pozicijos atsisakymą, neutralizuoti laisvę mylinčių žydų dvasią ir jų socialinį aktyvumą. Išsaugoti šalyje klaninius „mūsų ir jūsų“, vietoje išdidaus MES – lietuviai. Kita vertus, skandalo su Rūta Vanagataite išpūtime matosi bandymai įtraukti žydus į rašytojos pasmerkimą ir trypimą, ir konformistinius tokių „savanorių“ balsus jau galima girdėti.

Praėjo daug metų, sugriuvo imperijos ir atsirado naujos valstybės, o mūsų Lietuva atsikratė sovietų okupacijos ir tapo lygiaverte Europos Sąjungos nare.

Šiandien Lietuvoje mes visi esame naujų tendencijų ir naujo mąstymo srovėje. Ir reikia pripažinti ir atkreipti dėmesį į tai, kad šiandieninėje Lietuvoje antisemitizmo lygis yra vienas žemiausių pasaulyje.

Atėjo laikas mums visiems galų gale pamiršti žydų neišprovokuotą lietuvių-žydų konfliktą, pamiršti kaip patį konfliktą ir palikti tik atkarpą istorinėje atmintyje apie nepadorų nacionalinės praeities epizodą.

Tam ne tik prezidentas Algirdas Brazauskas, savo atsiprašymu užsitraukęs „ant savo galvos“ siauragalvių patriotų prakeiksmus, ne tik Lietuvos Vyriausybės nariai, ne tik dalis intelektualaus šalies elito, bet visa visuomenė turi suprasti, pripažinti ir prisiimti nacionalinę kaltę už praeitį – už įvykdytus kruvinus nusikaltimus.

Tuomet palaipsniui pasibaigs nuolatiniai kaltų ieškojimai ir abejotinų didvyrių nuvertimas. Klausimas dėl to bus išsemtas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Po protesto akcijos mokytojai lieka ŠMM: nuotaikos dabar kitos (703)

Prieš protesto akciją ministerijoje budintys mokytojai su ašaromis akyse kalbėjo, kad nuotaika...

Kuria naują tvarką: nepatenkinti gydytojų darbu galės reikalauti pinigų (88)

Sveikatos apsaugos ministerijos siūlomas „žalos be kaltės“ modelis pacientams leistų...

Orai: lietų ir šlapdribą pakeis sniego pusnys (23)

Pirmadienį orus lems ciklonas keliaujantis nuo Atlanto vandenyno . Dangumi plauks niūrūs,...

Taupyklės ir sankcijos: kaip subyrėjo rublio ir naftos kainų ryšys (54)

Pastarąjį kartą žaliavinės naftos kainos staigiai smigo žemyn 2015 metų pabaigoje, patraukdamos...

Skvernelis nepanoro LVŽS frakcijos narių priimti į vyriausybę (81)

Nors ir nedidelė tikimybė, kaip parodė balsavimas Seime, bet, jeigu daugiausia konservatorių...

Lūžis parduotuvių lentynose: lietuviški obuoliai brangesni už bananus (93)

Šį rudenį parduotuvių lentynose pakankamai daug permainų, kurios stebina. Kinta tiek kainos, tiek...

Psichologines bėdas pripažinęs Suttonas – apie santykius su Adomaičiu ir „Instagram“ žinutes (13)

Rungtynėse Europos taurėje ir su Panevėžio „Lietkabeliu“ prastai pasirodęs Dominique‘as...

Keleivių kontrolė kelia didžiulę baimę – turi keletą palinkėjimų (1)

Ar yra tekę pajusti kontrolės baimę? Aš esu iš tų žmonių, kurie susimoka už važiavimą...

6 priežastys, kodėl apdairios namų šeimininkės neišmeta kavos tirščių (1)

Kava padeda ryte atsibusti, o likusius tirščius daugelis meta lauk. Bet patyrusios šeimininkės...

Ministras: emigracija nėra nieko blogo, mes gal kartais dramatizuojame situaciją (140)

Emigracijos patirtis yra labai sveika ir gyventojų išvykimas kartais gal per daug dramatizuojamas,...