1990-ųjų kovo 11-ąją buvo kertinis momentas, turėjęs parodyti, ar mes, Lietuvos lenkai, tikrai esame lenkų tautos dalis. Nes lenkai, kur jei bebūtų, visada kovojo už nepriklausomybę.
Lenkijos ir tų valstybių, kuriose gyveno. Tadeusz Kościuszko – už Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybę, Lenkijos lakūnai Antrojo pasaulinio karo metais Didžiąją Britaniją gynė nuo vokiečių antskrydžių.
Manau, kad kartu su Medardu Čobotu, Zbignevu Balcevičiumi ir Romualdu Rudžiu ir aš „įsirašiau“ į šias gretas.
Būti Lietuvos patriotu lenku, kuris pasirašė Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo Aktą – neįtikėtinai reikšminga patirtis. Ir tikriausiai didžiausias įvertinimas, koks tik gali būti. Šiuo žingsniu buvo įtvirtinta kelių šimtų metų bendra mūsų dviejų tautų istorija, davusi progą man, lenkui, eilinį kartą įrodyti, kad esu Lietuvos patriotas.
Didžiuojuosi, kad kovojau už Lietuvos nepriklausomybę, kad atstovavau savo valstybei sunkiausiomis jai dienomis, prisidėjau prie to, kad Lietuva būtų laisva demokratinė valstybė, NATO ir Europos Sąjungos narė.
Prieš pat skelbiant nepriklausomybę, 1990 m. kovo 11-ąją, sakydamas Lietuvos parlamente kalbą išreiškiau tikėjimą, kad nepriklausoma Lietuva bus aktyvi tarptautinės bendruomenės narė. Tai įvyko. Sakiau taip pat, kad tikiu, jog tik nepriklausoma Lietuva galės užtikrinti Lietuvos lenkų teises ir laisves. Manau, kad ir šis mano tikėjimas pasiteisino, nors, deja, neišspręstų klausimų vis dar yra pakankamai daug.
Labai dažnai manęs klausinėja: „Kokios tos Lietuvos lenkų problemos?“ Atsakau, kad bent jau Lietuvoje visi jas puikiai žinome, nes per 30 Nepriklausomybės metų jos menkai tepasikeitė.
Nelietuviškų asmenvardžių rašymo oficialiuose dokumentuose klausimas, Tautinių mažumų įstatymo priėmimo problema, žemės grąžinimas Vilniaus krašte, Vilnijos ekonominės ir socialinės problemos, rusifikacijos grėsmė. Bet visų pirma – lenkakalbio švietimo Lietuvoje problemos.
Esu ne kartą pasakęs, jog jeigu iš tikrųjų norime tautines mažumas integruoti bei ištraukti iš Kremliaus propagandos žnyplių, turime pasiūlyti tautinėms mažumoms kuo daugiau alternatyvių informacijos šaltinių gimtosiomis kalbomis, įtraukti jas į bendrąjį valstybinį naratyvą ir – visų pirma — investuoti į jų švietimą gimtosiomis kalbomis.
Nes investuodami į tautinių mažumų švietimą gausime labiau išsilavinusias mažumas, o tai reiškia, kad daugiau šių mažumų atstovų galės gauti geresnį darbą, daryti karjerą ir kurti ne tik asmeninę, ne tik savo etninės grupės, bet ir visos mūsų šalies sėkmės istoriją.
Esame nedidelė valstybė, neturime nei naftos, nei molibdeno. Viską ką turime, ant ko galime kurti savo šviesiąją ateitį – tai žmonės.
Matau, kad dabartinė Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovybė geriau supranta tautinių mažumų švietimo situaciją nei ankstesnės Vyriausybės.
Pagaliau pajudėjo lenkų kalbos vadovėlių bei mokomųjų priemonių reikalai, pasirašyta bendra Lenkijos ir Lietuvos deklaracija dėl lietuvių mažumos Lenkijoje ir lenkų mažumos Lietuvoje švietimo plėtros, atnaujintas Lenkijos-Lietuvos darbo grupių darbas. Gal tuomet ministrui Algirdui Monkevičiui nepritrūks politinės valios išspręsti ir vis dar egzistuojančias egzaminų problemas tautinių mažumų mokyklose? O jų teturime dvi.
Nuo 2013 m. tautinių mažumų mokyklų, tarp jų ir lenkakalbių, abiturientai laiko suvienodintą lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą.
Tikrai nesu nusiteikęs prieš lietuvių kalbos brandos egzamino suvienodinimą, tačiau dabartinis modelis akivaizdžiai nepasiteisino. Tautinių mažumų mokyklos nebuvo jam pasiruošusios, o iš valstybės pusės nebuvo imtasi rimtų priemonių istoriškai susiklosčiusiems lietuvių kalbos žinių skirtumams išlyginti.
Skirtumai tarp lietuvių kalbos programų lietuviakalbių ir tautinių mažumų mokyklose net ir šiuo metu vis dar yra dideli. Trūksta mokytojų ir lietuvių kalbos mokymo metodikų, trūksta pinigų, vadovėlių ir mokymo priemonių.
Rezultatai byloja patys už save. Pvz., 2019 m. lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį brandos egzaminą neišlaikė 9,4 proc. Lietuvos abiturientų, o lenkakalbių mokyklų mokinių atveju – net 20,86 proc. 2018 m. skaičiai buvo dar baisesni – lenkakalbių abiturientų atveju neišlaikė net 23,5 proc.! Taip pat ir egzamino metu surinktų taškų vidurkiai akivaizdžiai skiriasi: lietuviakalbių mokyklose abiturientai vidutiniškai surenka po 50 taškų, tautinių mažumų mokyklose – 40 taškų.
O prastesni rezultatai reiškia, kad mažiau tautinių bendrijų atstovų gaus galimybę įgyti aukštąjį išsilavinimą.
Be to, verta paminėti, jog 2019 m. buvo paskutiniai kai tautinių mažumų mokyklų abiturientai turėjo šiame egzamine bent šiokias tokias lengvatas (pvz., šių mokyklų mokiniai galėjo padaryti daugiau klaidų egzamino metu ir pan.). Manau, kad šių lengvatų pratęsimas bent jau dar 4 metams yra būtinas. Bet lygiai taip pat būtinį ir sprendimai dėl programų, vadovėlių, mokytojų ir pačio egzamino struktūros.
Dar viena problema: privalomo gimtosios kalbos brandos egzamino nebuvimas tautinių mažumų mokyklose. Šiuo metu asmenys, siekiantys įstoti į valstybės finansuojamas studijas, be lietuvių kalbos turi išlaikyti dar ir matematikos bei vienos užsienio kalbos valstybinį brandos egzaminą. O kodėl tarp šitų egzaminų nėra tautinių mažumų mokyklų mokinių gimtųjų kalbų?
Jo atsiradimas šiame sąraše neabejotinai padidintų gimtosios kalbos prestižą bei sustiprintų tautinę tapatybę.
Žinoma, toks privalomas egzaminas turėtų duoti apčiuopiamą naudą. Pavyzdžiui, priimant į studijas Lietuvos valstybiniuose universitetuose.
Šis klausimas ypatingai svarbus gausiausiai Lietuvos tautinei mažumai – lenkams. 2011 m. visuotinio surašymo duomenys byloja, kad pagal asmenų su aukštuoju išsilavinimu Lietuvos lenkai lenkia tik romus ir beveik dvigubai atsilieka nuo lietuvių.
Nuo Nepriklausomybės atgavimo praėjo jau trys dešimtmečiai. Tikiu, jog šiandien laisva Lietuvos valstybė yra pakankamai stipri, kad išspręsti tautinių mažumų problemas. O pradėti galime nuo švietimo, jeigu kitose srityse politinės valios trūksta.
