aA
Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – Andrew Leatherbarrow knygą apie vieną didžiausių tragedijų branduolinės energetikos istorijoje „Černobylis. 01:23:40“.
Černobylio AE ketvirtojo bloko sarkofagas ir kombinuotoji stabilizuojanti plieno konstrukcija. Priešais monumentas didvyriams – profesionalams, likvidavusiems katastrofos padarinius. Andrew Leatherbarrow nuotrauka.
© Leidykla "Briedis"

1986 m. balandžio 26-ąją, 1 val. 23 min. 40 sek., Černobylio atominėje elektrinėje vykstant „turbogeneratoriaus rotoriaus inercijos“ bandymui, ketvirtojo bloko pamainos viršininkas
Aleksandras Akimovas nuspaudė reaktoriaus avarinio stabdymo mygtuką. Netikėtai šoktelėjus reaktoriaus galiai, tai buvo pats blogiausias sprendimas. Dėl susidariusio garų slėgio nugriaudėjo galingas sprogimas, sunaikinęs ketvirtąjį Černobylio AE bloką.

Į aplinką pasklidusi mirtį sėjanti radiacija užteršė pusę Europos. Radioaktyvioji tarša net 400 kartų viršijo taršą, kurią 1945 m. sukėlė atominės bombos sprogimas Hirošimoje. Akademikas Valerijus Legasovas, aktyviai dalyvavęs likviduojant katastrofos pasekmes, per antrąsias tragedijos metines nusižudė. Jį kamavo ne tik spindulinė liga, bet ir gėda dėl atsainaus valdžios požiūrio į savo piliečių gyvybes. Likus keliolikai valandų iki mirties, V. Legasovas diktofonu įrašė tokį tekstą: „Atominėje elektrinėje jokio pasirengimo, tik didžiulis aplaidumas ir išgąstis. Kaip 1941-aisiais, tik dar blogiau... Ta pati narsa, ta pati neviltis, ir visiškas nežinojimas ko griebtis...“ Mokslininko nuomone, dėl avarijos kalta kiaurai perpuvusi sovietinė sistema, o pati tragedija – ištisus dešimtmečius besikaupusių blogybių išraiška.

Sovietų Sąjungoje informacija apie avariją buvo sąmoningai slepiama ir iškraipoma. Kaltė pradėta versti operatoriams, tyčia nutylint apie rimtus RBMK reaktoriaus konstrukcijos trūkumus. Teigta, kad SSRS technologijos – nepriekaištingos. Visuomenė nieko nežinojo ir apie anksčiau įvykusias avarijas.

Pavyzdžiui, 1957 m. netoli įslaptinto SSRS miestelio Čeliabinskas-65 sprogo reaktorių gamybos komplekso „Majak“ radioaktyviųjų atliekų talpykla, o po dešimties metų toje pačioje vietoje įvyko dar vienas branduolinis incidentas. Pavojingos atliekos laidotos nedideliame Karačiajaus ežere. Vandens telkinys buvo užterštas taip, kad pakrantėje stovintis žmogus per valandą galėjo gauti mirtiną radiacijos dozę. 1967 m. pavasarį, kai dėl sausros dalis ežero išseko, kilusi audra išnešiojo mirtinas daleles po milžinišką teritoriją.

1975 m. Leningrado AE iš dalies išsilydė RBMK reaktoriaus blokas. 1977 m. panaši avarija įvyko ir Belojarsko atominėje elektrinėje, tačiau net ir tada sovietų valdžia nesiliovė tvirtinusi, kad SSRS branduolinė programa yra visiškai saugi. 1983 m. pastatytoje Ignalinos AE pradėjus pirmojo RBMK reaktoriaus bandymus išaiškėjo rimtas trūkumas: įleidus valdymo strypus į reaktorių, jo galia pradeda nekontroliuojamai didėti. Iš esmės būtent dėl šios priežasties po kelerių metų įvyko sprogimas Černobylio AE. Tąkart Lietuvai pasisekė – avarijos pavyko išvengti. Černobylio AE vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas Anatolijus Diatlovas, praėjus keleriems metams po avarijos, sakė: „RBMK reaktorius buvo tiesiog pasmerktas sprogti.“

Katastrofą Černobylio AE lydėjo absurdas ir klaidingų sprendimų virtinė. Net praėjus dienai po sprogimo netikėta, kad reaktorius sprogo, nors tada jis jau buvo visiškai sugriuvęs. Neįtikėtina, bet elektrinėje nebuvo jokių matavimo prietaisų, galinčių fiksuoti didesnę radiaciją. Darbuotojai rado vienintelį dozimetrą, kuris elektrinėje rodė gyvybei nepavojingą radiacijos lygį, o iš tiesų ji keliasdešimt tūkstančių kartų viršijo leistiną normą.

Statant elektrinę, jos stogas buvo padengtas itin degiu bitumu, nors dar dešimtmetį prieš avariją pramoninėje statyboje jį naudoti buvo uždrausta. Už kovą su gaisrais atsakingas AE personalas neturėjo jokių specialių nuo radiacijos saugančių drabužių. Nebuvo net paprasčiausių dujokaukių, tik primityvūs respiratoriai su oro filtrais.

Apie sprogimą žmonių net nesiteikta informuoti. Jie ir toliau gyveno visiškoje nežinioje – ramiai vaikščiojo gatvėmis, mamos vežimėliuose vežiojo vaikus, o rytinės Černobylio AE pamainos darbuotojai, kaip įprasta, 8 valandą ryto atvyko į darbą. Pirmieji pranešimai apie avariją spaudoje pasirodė tik praėjus 36 valandoms po tragedijos. Pradėta vykdyti Pripetės ir gretimų gyvenviečių gyventojų evakuacija. Dauguma žmonių nė nesuprato, kad savo namus palieka visiems laikams.

Pripetės gyventojų evakuacijos klausimas buvo iškilęs iš karto po sprogimo, bet tai buvo itin svarbus sprendimas, kurio jis negalėjo priimti be vadovybės palaikymo. Jis dar kartą susisiekė su Maskva, prašydamas leidimo evakuoti miestą, bet komunistų partijos pareigūnai, nesuvokdami tikrojo katastrofos masto (ironiška, tačiau pats Briuchanovas keletą kartų juos patikino, kad nuostoliai minimalūs), jam atsakė. Evakuacija sukeltų paniką ir paskleistų žinią apie avariją. Niekas neturi būti perspėtas.
Ištrauka iš knygos „Černobylis. 01:23:40“

Kiek žmonių nukentėjo po katastrofos Černobylio AE? Šiandien to niekas negali pasakyti. Radioaktyvioji tarša apėmė 23 proc. Baltarusijos, 7 proc. Ukrainos teritorijos, didžiulius Vakarų Rusijos, kai kurių kitų Rytų Europos valstybių plotus.

Praėjus keleriems ar keliolikai metų po katastrofos nuo pavojingo spinduliavimo ligų mirė 34 499 avarijos padarinius likvidavę žmonės. Mokslinio radiacinės medicinos centro prie Ukrainos vyriausybės darbuotoja J. Stepanova teigė: „Mus tiesiog užplūdo skydliaukės vėžio, įvairių rūšių leukemijos ir genetinių mutacijų atvejai, kurie prieš 20 metų nebuvo žinomi“.

***

„Černobylis. 01:23:40“ – tai Andrew Leatherbarrow penkerių kruopštaus tyrinėjimo metų rezultatas. Autorius ne tik praleido tūkstančius valandų analizuodamas visą prieinamą literatūrą apie Černobylio avariją, bet 2011 m. ir pats nuvyko į draudžiamąją zoną, apleistą Pripetės miestą. Įtraukiantis istorinis pasakojimas šioje knygoje susipina su A. Leatherbarrow kelionės įspūdžiais ir yra papildytas jo fotografijomis. Čia į Černobylio avariją žvelgiama įvairiais aspektais – nuo bendrų katastrofos vertinimų iki asmeninių istorijų, pasakojimų apie katastrofos padarinius likvidavusių žmonių darbą mirtinomis sąlygomis.

Šiomis dienomis vykstant diskusijoms apie Lietuvos pasienyje statomą Astravo atominę elektrinę ir jos keliamus pavojus, ši britų autoriaus knyga yra ypač aktuali.

DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.

Knygos „Černobylis. 01:23:40“ viršelis
Knygos „Černobylis. 01:23:40“ viršelis
© Leidykla "Briedis"

***

Kapitonas Sergejus Volodinas buvo oro pajėgų pilotas, daug skraidęs specialia įranga aprūpintu transportiniu gelbėtojų sraigtasparniu Mi-8 virš visos Ukrainos. Jo orlaivyje buvo dozimetras, kuriuo kapitonas Volodinas anksčiau matuodavo radiacijos lygį aplink Černobylį vien iš smalsumo. Iki balandžio 26 dienos prietaisas nė karto nesublykčiojo. Avarijos naktį Volodinas ir jo gelbėtojų sraigtasparnio įgula patruliavo, stebėdami padėtį visoje Kijevo apskrityje. Todėl jie buvo pirmasis oro pajėgų ekipažas, atskridęs į Černobylio avarijos vietą. Tąkart jiems sukant ratus virš Pripetės, kartu skridęs aukštesnio rango karininkas pamatavo radiaciją savo asmeniniu dozimetru. Nė vienas iš jų nedėvėjo apsauginių drabužių. Paties Volodino prietaisas sugedo, dozimetro rodyklei perėjus visą rodmenų ciklą: 10, 100, 250, 500 rentgenų. Jis rodė už skalės ribų. „Esant daugiau nei 500 [rentgenų], įranga (ir žmonės) nebeturėtų dirbti“, – prisiminė jis vėliau. Išvydęs savo dozimetro rodmenis, majoras įsiveržė į Volodino kabiną šaukdamas: „Žudikas! Tu visus mus pražudei!“ Ore sklido 1 500 rentgenų per valandą spinduliuotė. „Mes gavome tokią didelę radiacijos dozę, – pasakojo pilotas, – kad jis manė, jog mes jau pasmerkti.“

Likusiems Černobylio AE rytinės pamainos darbuotojams ir penktąjį bloką stačiusiems statybininkams apie avariją niekas nepranešė, todėl jie, kaip įprasta, 8 valandą ryto atvyko į darbą, nepaisydami suniokotos teritorijos. Statybos vadovas maždaug vidurdienį išsiuntė savo darbuotojus namo, nes niekas jam taip ir nepaaiškino, kas vyksta, tačiau dauguma elektrinės personalo liko jėgainėje. Visą balandžio 26-ąją gaisrininkai ir operatoriai toliau pylė vandenį ant reaktoriaus, dėl to šachtos apatinėje dalyje kaupėsi vis daugiau radioaktyvaus vandens. Palaipsniui Briuchanovas atgavo gebėjimą blaiviai mąstyti ir pradėjo svarstyti faktą, kad reaktorius sugriautas. Pripetės gyventojų evakuacijos klausimas buvo iškilęs iš karto po sprogimo, bet tai buvo itin svarbus sprendimas, kurio jis negalėjo priimti be vadovybės palaikymo. Jis dar kartą susisiekė su Maskva, prašydamas leidimo evakuoti miestą, bet komunistų partijos pareigūnai, nesuvokdami tikrojo katastrofos masto (ironiška, tačiau pats Briuchanovas keletą kartų juos patikino, kad nuostoliai minimalūs), jam atsakė. Evakuacija sukeltų paniką ir paskleistų žinią apie avariją. Niekas neturi būti perspėtas.

Balandžio 26-oji buvo šeštadienis, itin karšta pavasario diena. 15 000 Pripetės vaikų, kurie itin imlūs radioaktyviam jodui, išėjo į mokyklą (SSRS moksleiviai mokėsi 6 dienas per savaitę), kitiems miestelio gyventojams ši diena taip pat nebuvo išskirtinė. Tą popietę net įvyko kažkieno vestuvės. Tačiau visą dieną žmonės Černobylio AE apylinkėse buvo nepastebimai švitinami. „Mūsų kaimynas... apie 11 valandą ryto užlipo ant stogo ir ten išsirengęs iki glaudžių deginosi saulėje, – buvęs elektrinės darbuotojas Genadijus Petrovas pasakojo Grigorijui Medvedevui. – Kartą nulipo atsigerti ir pasigyrė, kad įdegis atrodo puikiai, geriau nei kada nors anksčiau. Dar jis sakė, kad nuo odos sklinda degėsių kvapas. Pats jis buvo kažkokios pakilios nuotaikos, lyg būtų padauginęs alkoholio... Vakarop tas kaimynas, kuris deginosi ant stogo, pradėjo smarkiai vemti ir galiausiai jį išvežė į medicinos punktą.“ Kitas liudininkas pasakojo: „Pasklido gandas apie avariją ir gaisrą ketvirtajame bloke. Bet kas ten iš tiesų atsitiko, nežinojo niekas... Grupelė kaimynų vaikų numynė dviračiais iki tilto netoli Janovo stoties, iš kur geriau matėsi sugriautas reaktoriaus blokas. Paskui sužinojome, kad ši vieta buvo radioaktyviausia visame mieste... Vėliau jie susirgo sunkia spindulinės ligos forma.“

Visi norintieji išvykti iš miestelio netrukus pastebėjo, kad jo prieigose budintys milicijos ekipažai nieko neįleidžia ir neišleidžia iš jo. Nerandu jokio kito paaiškinimo, kaip tik tai buvus dar vieną priemonę neleisti plisti gandams apie avariją, nes tuo metu apie ją žinojo tik izoliuoto miestelio gyventojai ir išrinktieji komunistų partijos pareigūnai.
Ištrauka iš knygos „Černobylis. 01:23:40“

Turint omenyje, kad naujai iškilusiame mieste gyveno vien Černobylio AE statytojai ir operatoriai, nenuostabu, kad žinios apie rimtą avariją elektrinėje greitai pasklido. „Įvairūs žmonės apie avariją išgirdo skirtingu metu, tačiau balandžio 26-osios vakare žinojo jau beveik visi, – prisiminė vyresnioji inžinierė Liudmila Charitonova. – Bet reagavo ramiai, nes veikė visos parduotuvės, mokyklos ir kitos įstaigos. Mes manėme, jog tai reiškia, kad incidentas nėra jau toks pavojingas. Tik vakarui artinantis, augo ir nerimas.“ Tą vakarą ištisos Pripetės gyventojų šeimos spietėsi savo ir kaimynų balkonuose, stebėdami paslaptingą švytėjimą, kuris sklido iš sunaikinto reaktoriaus. Galbūt skamba keistai, bet Pripetės ir gretimų apylinkių gyventojams dar labai pasisekė, kad avarijos naktį ir kelias kitas dienas oras buvo puikus. Jeigu būtų liję, su lietumi būtų iškritusi ir radiacija, o tada nutekėjusi į Dnieprą, ir aukų tokiu atveju būtų buvę gerokai daugiau. Tačiau didžioji dalis radioaktyviųjų dalelių liko aukštai atmosferoje ir tai kiek sušvelnino jų poveikį žmonėms. Jiems taip pat pasisekė ir dėl tekusio išmėginimo laiko: buvo pavasario savaitgalis, kai dauguma žmonių vyksta į užmiestį. O tie, kurie liko, miegojo namuose, palyginti apsaugoti pačiu pavojingiausiu radiacijos išsiskyrimo metu.

Visi norintieji išvykti iš miestelio netrukus pastebėjo, kad jo prieigose budintys milicijos ekipažai nieko neįleidžia ir neišleidžia iš jo. Nerandu jokio kito paaiškinimo, kaip tik tai buvus dar vieną priemonę neleisti plisti gandams apie avariją, nes tuo metu apie ją žinojo tik izoliuoto miestelio gyventojai ir išrinktieji komunistų partijos pareigūnai. Jeigu milicijos užkardos dėl saugumo būtų neleidusios žmonėms tik patekti į šią vietovę, tai būtų suprantama, bet jiems neleido ir išvykti. Stengdamiesi išvengi panikos, pareigūnai nesuteikė jokios informacijos apie tai, kas atsitiko. Savaime suprantama, tai paskatino baisiausias spėliones. Daug žmonių vis dėlto mėgino pabėgti, pėsčiomis apeidami milicijos užkardas aplinkiniais miškais. Tarp medžių buvo matyti moterys, stumiančios vežimėlius su neapsaugotais kūdikiais. Vėliau šią vietovę net imta vadinti Raudonuoju mišku, nes visos joje augusios pušys nuo mirtinų radiacijos dalelių tapo rusvai raudonos spalvos ir nudžiūvo. Ši vieta iki šiol – viena labiausiai užterštų visoje planetoje.

Pirmąją dieną po avarijos, apie 14 valandą į Kijevo oro uostą, o paskui ir į Černobylį atvyko specialusis SSRS kariuomenės radiacinės, cheminės ir biologinės saugos padalinys. Šie kariai pirmieji atliko tikslius radiacijos matavimus žemės paviršiuje. Jų surinkti rodmenys buvo šokiruojamai dideli ir toliau didėjo.

Ženklas prie įvažiavimo į Pripetę. Andrew Leatherbarrow nuotrauka.
Ženklas prie įvažiavimo į Pripetę. Andrew Leatherbarrow nuotrauka.
© Leidykla "Briedis"

Keletas specialiosios komisijos narių sraigtasparniu pakilo ir apžiūrėjo elektrinę iš viršaus. Pagaliau jie neabejotinai patvirtino, kad Černobylio AE reaktorius sunaikintas. Atitinkamam reagavimui aptarti buvo sušauktas skubus pasitarimas. Nė vienas politikas nesuprato, kaip gali toliau rutuliotis įvykiai, ir tiesiog švaistė laiką, teikdami savo nepagrįstus pasiūlymus. Po tikrai nuviliančių diskusijų Legasovas ir jo kolegos mokslininkai įtikino partinius vadovus, kad šios avarijos taip paprastai nenuslėpsi, ji turės reikšmingų, ilgalaikių ir visą pasaulį paveiksiančių padarinių, taip pat kad jos neįveiksi įprastais ugniagesių metodais. Suvokdama ribotas galimybes, komisija nutarė, kad geriausias veiksmų planas bus iš sraigtasparnių, sukančių ratus virš reaktoriaus, tiesiog į atsivėrusią aktyviąją zoną mėtyti smėlio, sumaišyto su boru, dolomitu ir švinu, maišus, kad ši medžiaga sugertų neutronus, kaitrą ir atvėsintų gaisrą. Tam prireiks dešimčių tūkstančių šių sunkių maišų.

„Aš žinojau, kad miestas evakuojamas visam laikui, – po dvejų metų savo memuaruose teigė Legasovas. – Bet pritrūkau moralinės tvirtybės tai pasakyti žmonėms. Be to, jeigu būtume pasakę, kad jie išvyksta visam laikui, jie būtų kur kas ilgiau užtrukę, pakuodami savo daiktus. O radiacijos lygis jau ir taip buvo labai pavojingas, tad pasakėme, kad evakuacija laikina.“
Ištrauka iš knygos „Černobylis. 01:23:40“

Ščerbina, iki Legasovo atvykimo keletą kartų atsisakęs evakuoti Pripetės ir aplinkinių vietovių gyventojus, balandžio 26-osios vakare pagaliau nusileido ir sutiko, kad 10 kilometrų spinduliu aplink elektrinę gyvenantys žmonės būtų perkelti į saugesnes vietas. Tačiau net ir šis sprendimas nebuvo skaidrus. Nors mokslininkai patarė, kad evakuacija turėtų būti priverstinė ir vykdoma nedelsiant, Ščerbina nusprendė miestelio gyventojams nieko nesakyti iki pat kito ryto, dar vieną naktį neinformuoti jų apie buvimo lauke pavojus ir nesuteikti pakankamai laiko tinkamai pasiruošti evakuacijai. Žmonėms iš pavojingos zonos išvežti tą naktį iš Kijevo atvyko 1 100 autobusų. Pareigūnai neleido gyventojams vykti nuosavais automobiliais, baimindamiesi transporto spūsčių ir kliudymo sklandžiai išvežti likusiuosius.

Balandžio 27-osios rytą, radiacijos lygiui Pripetėje toliau smarkiai didėjant, Legasovas pastebėjo: „Buvo galima pamatyti motinų su vaikų vežimėliais ir tiesiog gatvėje žaidžiančių vaikų.“ Pagaliau, siekiant informuoti gyventojus apie tai, kas vyksta, specialiai tam paskirti darbuotojai vaikščiojo po butus, dalydami skrajutes. 11 valandą ryto apie evakuaciją paskelbta per vietinį radiją: „Pripetės gyventojų dėmesiui! Miesto taryba informuoja, kad dėl Černobylio atominės elektrinės avarijos Pripetės mieste ir apylinkėse smarkiai padidėjo radiacijos lygis. Komunistų partija, atsakingi pareigūnai ir karinės pajėgos ėmėsi būtinų veiksmų padėčiai ištaisyti. Vis dėlto, siekdami kiek įmanoma apsaugoti žmones ir jų sveikatą (teikiant pirmenybę vaikams), turime laikinai evakuoti piliečius į artimiausius Kijevo apskrities miestus. Todėl 1986 metų balandžio 27 dieną, 14 valandą kiekvieno daugiabučio namo gyventojams išvežti bus skirta po autobusą, prižiūrint milicijai ir miesto pareigūnams. Prieš išvykstant patariame pasiimti dokumentus, svarbiausius asmeninius daiktus ir tam tikrą kiekį maisto, jeigu jo prireiktų. Atitinkamų miesto viešųjų įstaigų ir pramoninių objektų vadovai sudarė sąrašą darbuotojų, kurie privalo likti Pripetėje ir užtikrinti tinkamą funkcionalią šių objektų būklę. Visą evakuacijos laiką jūsų namus saugos milicija. Drauge, prieš laikinai išvykdamas iš namų, prašau užtikrinti, kad būtų išjungta šviesa, elektros prietaisai ir vanduo, uždaryti langai. Per visą šį trumpalaikės evakuacijos procesą prašome elgtis ramiai ir tvarkingai.“

Bet ir šis pranešimas buvo neįtikėtinai klaidinantis. „Aš žinojau, kad miestas evakuojamas visam laikui, – po dvejų metų savo memuaruose teigė Legasovas. – Bet pritrūkau moralinės tvirtybės tai pasakyti žmonėms. Be to, jeigu būtume pasakę, kad jie išvyksta visam laikui, jie būtų kur kas ilgiau užtrukę, pakuodami savo daiktus. O radiacijos lygis jau ir taip buvo labai pavojingas, tad pasakėme, kad evakuacija laikina.“ Suprantu, kad Legasovui teko sunki užduotis, bet man visa tai skamba šiek tiek kaip išsisukinėjimas. Kad jis bent būtų teisinęsis, esą nenorėjo, jog žmonės į lagaminus prisikimštų radiacija užterštų šeimos relikvijų, galbūt jį suprasčiau. Bet sakyti, kad gyventojai būtų pernelyg ilgai užtrukę pakuodami savo daiktus, kai turėjo laiko iki pietų, man neatrodo teisinga. Viešai jie netgi nebuvo įspėti apie tikruosius pavojus, kurie laukia Pripetėje liekančių žmonių, – tai taip pat būtų užtikrinę sklandesnę evakuaciją; jiems nė žodžiu nebuvo užsiminta, kad išvykstama ilgam laikui. Jeigu šeimas būtų bent įspėję apie ilgalaikio persikėlimo galimybę, jos būtų pasiėmusios viską, ko reikia lengviau išgyventi persikėlimo laikotarpiui, o tie, kurie turėjo automobilius, dar naktį būtų išvykę iš miesto.

šį kartą mėginant išlaikyti avariją paslaptyje, Pripetės ir gretimų kaimų gyventojai buvo perkelti vos 60 km ir tiesiog palikti tenykštėse gyvenvietėse bei miesteliuose, deramai šio persikėlimo nesuorganizavus. Pasirodė pranešimų apie išskirtas šeimas, šeimininkus, atsisakiusius priimti pabėgėlius į savo namus, ir netgi apie tėvus, kuriems teko rūpintis svetimais vaikais.
Ištrauka iš knygos „Černobylis. 01:23:40“

Tačiau žmonės, lipdami į autobusus, juokėsi ir šypsojosi, palaimingai nežinodami, kad niekada daugiau nebesugrįš į namus. Kita vertus, buvo ir tokių, kurie suprato visą susidariusios padėties sunkumą, darbuotojai, kurie suvokė, kas atsitiko elektrinėje, ir jie pasiėmė viską, ko reikia. Deja, tokių buvo vienetai. Visi šunys, katės ir kiti naminiai gyvūnai liko mieste. Kai kurie užrakinti namuose, kiti – paleisti į laisvę; kai kurie net bėgo, mėgindami pasivyti autobusus su išvykstančiais savo šeimininkais. Neskaitant kelių pavienių atvejų, kai pagyvenę žmonės atsisakė išvažiuoti ar pasislėpė nuo savo gelbėtojų, evakuacija vyko neįtikėtinai sklandžiai ir užtruko vos porą valandų.

Po šešių dienų, kai atlikti išsamesni matavimai parodė itin didelę radiacinę taršą, iš pradžių Maskvos nurodyta 10 kilometrų draudžiamoji zona buvo praplėsta iki 30 kilometrų ir apėmė 2 800 kvadratinių kilometrų plotą. Dėl to gyventojai, iš pradžių perkelti nedideliu atstumu nuo namų, turėjo dar kartą trauktis. Ir šį kartą mėginant išlaikyti avariją paslaptyje, Pripetės ir gretimų kaimų gyventojai buvo perkelti vos 60 km ir tiesiog palikti tenykštėse gyvenvietėse bei miesteliuose, deramai šio persikėlimo nesuorganizavus. Pasirodė pranešimų apie išskirtas šeimas, šeimininkus, atsisakiusius priimti pabėgėlius į savo namus, ir netgi apie tėvus, kuriems teko rūpintis svetimais vaikais. Daugelis evakuotų gyventojų nepasiėmė pinigų ir asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų (o tai Sovietų Sąjungoje buvo gyvybiškai svarbu iš esmės visiems), ir tai sukėlė papildomų rūpesčių.

Visai suprantama, daug žmonių liko nepatenkinti tuo, kad vis dėlto buvo įkurdinti per arti avarijos vietos, tad jie savarankiškai mėgino kraustytis toliau. Vienas sraigtasparnio pilotas vėliau sakė: „Buvo matyti didelės minios lengvai apsirengusių žmonių, moterų su vaikais ir pagyvenusiųjų, einančių keliu ir kelkraščiais Kijevo kryptimi.“ Vėliau, gegužės mėnesį, buvo suorganizuota dar viena evakuacija nuo šios 60 kilometrų ribos vaikams ir besilaukiančioms moterims, nes radiacija ir toliau buvo pavojingai didelė. Evakuota ir keletas miestelių, nutolusių net apie 400 kilometrų nuo Černobylio, nes jie buvo užteršti radioaktyviais krituliais. Iš viso 1986 metais iš 170 gyvenviečių buvo iškeldinta apie 116 000 žmonių. Po 1986-ųjų iš tam tikrų Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos vietovių iškelta dar 220 000 žmonių.

Paspaudę nuorodą galite perskaityti ir DELFI multimedijos projektą - Černobylis - negyjanti žaizda.

Leidykla „Briedis“
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
5.0000

Top naujienos

„Brexit“ skandina svarą: ar dar verta vykti dirbti į Jungtinę Karalystę? (84)

Kol pasaulis laukia, kada bus paskelbtas naujasis Jungtinės Karalystės (JK) premjeras, kuris toliau...

Lietuva skelbs karą dyzeliniams automobiliams (309)

Lietuva ketina sekti kitų Europos Sąjungos šalių pavyzdžiu ir greičiausiai skelbs karą...

Artėjant rinkimams Ukrainoje – intriguojantis Putino pasiūlymas Zelenskiui (17)

Rusija teigia, kad svarsto galimybę apsikeisti kaliniais, konkrečiai – Ukrainos jūreiviais,...

Keičiasi tvarka keliuose: degant raudonam signalui, neliks lentelės su žalia rodykle (72)

Nuo kitų metų, degant raudonam šviesoforo signalui, neliks lentelės su žalia rodykle į...

Nausėdos pirmojo vizito į Lenkiją metu – skirtis tarp jo ir Grybauskaitės (50)

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda antradienį atvyko pirmojo vizito į Lenkiją, kur...

Besipuošdamas renginiui Žilvinas Grigaitis įsisegė svetimą apdovanojimą: paaiškėjo, kad už tai gresia bauda (95)

Savaitgalį Turniškėse iškiliai paminėta Bastilijos paėmimo diena, kurioje dalyvavo ir pramogų...

Įvertino realiausius kandidatus į auksinį postą: kiekvienas turi rimtų minusų (70)

DELFI šaltinių duomenimis, eurokomisaro postą gali užimti vienas iš trijų pareigas šiuo metu...

Seimas linkęs keisti Vėlinių statusą: iš atmintinų dienų į šventes

Seimas , praėjusią savaitę atsisakęs išbraukti Vėlines iš atmintinų dienų sąrašo,...

Sankcijos dėl karo Ukrainoje neveikia: Vokietijos investicijos Rusijoje auga rekordiniu greičiu (389)

Vokiečių verslo apimtys Rusijoje ir toliau užtikrintai auga, skelbia Rusijos ir Vokietijos...

Už telefono laikymą rankose nubaustas vyras apstulbo: Kauno pareigūnai viską ne taip suprato (12)

Neseniai įvyko labai nemalonus įvykis. Kadangi mečiau rūkyti ir turiu keistą įprotį vis kažką...