aA
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras pristato žymaus rusų istoriko ir rašytojo, Jevgenijaus Anisimovo knygą „Imperatorių Rusija“. Knygoje pateikta išsami ir visapusė imperatorių Rusijos istorija – nuo Petro I iki Nikolajaus II. Prieš skaitytojo akis atsiveria du Rusijos istorijos šimtmečiai, smarkiai nulėmę šalies likimą. Tai epocha, kai buvo klojami Rusijos galybės pamatai, didžios valstybės formavimosi epocha. Bet kartu tai nulėmė ir jos žlugimą 1917 metais.
Sankt Peterburgas
© Vida Press

Knygos, kurioje medžiaga dėstoma tradiciškai chronologiškai, tekstas papildytas įdomiais įterpiniais: „Veikiantieji asmenys“, „Legendos ir gandai“, „Pažvelkime į šaltinį“, „Pastabos paraštėse“. Daugelį skaitytojų sudomins ir trumpos žinutės: „Dinastinis medis“, „Valstybinės valdžios regalijos“, „Ordinai“, „Garsiausi laivai“.

DELFI siūlo paskaityti šios knygos ištrauką.

***

Peterburgo įkūrimas

Petras I, atšventęs Nioteburgo paėmimą, nesiryžo leistis Neva žemyn ir atidėjo žygį iki 1703 m. pavasario. Tą žiemą Menšikovo būriai, kaip pranešė pirmasis rusų laikraštis „Vedomosti“ („Žinios“), Keksholmo apylinkėse puldinėjo vienkiemius ir kaimus ir ten sučiupo „paprastų švedų vyriškos ir moteriškos lyties 2000“ žmonių. Jau 1703 m. kovo viduryje Petras buvo Šliselburge ir skubiai rengėsi būsimam žygiui. Jis bijojo praleisti tinkamą laiką, nenorėjo, kad iniciatyvą perimtų švedai. Balandžio 6 d. jis rašė Šeremetevui, kad jo laukia su pulkais ir kad „čia, Dievui padėjus, viskas paruošta ir daugiau negaliu rašyti, tik va laikas, laikas, laikas, ir kad tik neleistume priešui mūsų aplenkti, dėl ko vėliau labai gailėtumėmės“.

Šeremetevo armija balandžio 23 d. nuo Šliselburgo pajudėjo žemyn palei Nevos upę, dešiniuoju jos krantu, ir netrukus priėjo prie Nynšanco. Tvirtovės komendantas Johanas Apolovas puikiai suprato, kad jėgos nelygios ir iš anksto paprašė Vyborgo pagalbos. 1702 m. spalį jis su savo 800 žmonių įgula pasirengė gynybai – paruošė visas 49 tvirtovės patrankas. O spalio 20 d. įsakė išvalyti priešlaukį – padegti miesto statinius už tvirtovės sienų, taip pat valdiniùs sandėlius ant Ochtos kranto. Bet tą rudenį rusai neatėjo…

Reikia sutikti su tais istorikais, kurie mano, kad už Nynšancą buvo pralieta daug abiejų pusių kraujo.
Ištrauka iš knygos „Imperatorių Rusija“

Tvirtovės pirmu puolimu paimti nepavyko, ir Šeremetevo kareiviai ėmė ruoštis apgulčiai – kasti tranšėjas ir statyti baterijas. Balandžio 28 d. Petras I laivų su gvardiečiais flotilės priekyje nuplaukė Nevos upe žemyn pro Nynšancą, nuo kurio bastionų švedai šūviais bergždžiai bandė tam sutrukdyti. Taigi pačioje 1703 m. pabaigoje Petras pirmą kartą atsidūrė tose vietose, su kuriomis vėliau visam laikui susiejo savo gyvenimą. Plaukimas žemyn Neva buvo aiškiai žvalgybinio, pažintinio pobūdžio. Rusų vadovybė baiminosi, kad admirolo Nummerso flotilė, įsitaisiusi Vyborge, nebūtų atplaukusi padėti apgultai Nynšanco įgulai. Todėl Petras norėjo surinkti žinių apie švedų pajėgas ir jų laivų išsidėstymą. Balandžio 30 d. rusai vėl šturmavo tvirtovę, bet įgula vėl juos atmušė. Reikia sutikti su tais istorikais, kurie mano, kad už Nynšancą buvo pralieta daug abiejų pusių kraujo.

Tačiau buvo aišku, kad tvirtovė pasmerkta. Todėl, įvykdęs savo pareigą, komendantas Apolovas nusileido didelėms priešo pajėgoms (ypač po ilgo, trukusio 14 valandų, apšaudymo ir susprogus tvirtovės parako sandėliui) ir sutiko garbingai atiduoti tvirtovę. Tai įvyko 1703 m. gegužės 1 dieną. Pagal kapituliavimo sąlygas, Apolovas kitą dieną, gegužės 2 d., ant sidabrinio padėklo įteikė tvirtovės raktus feldmaršalui Šeremetevui ir, tratant būgnams, kartu su įgula, kareivių ir karininkų šeimomis, taip pat apgultyje atsidūrusiais miestiečiais visam laikui paliko tvirtovę.

Petro armija įžengė į Nynšancą, ten buvo laikomos iškilmingos pamaldos. Miestas buvo tučtuojau pervadintas – jis tapo Šlotburgu. Turbūt tarp naujo Nevos ištakose stovinčio Šliselburgo (miestas-raktas) ir paimto ir pervadinto Šlotburgo (olandiškai – miestas-tvirtovė) pavadinimų egzistuoja tvirtas alegorinis ryšys (raktas – tvirtovė). Beje, veikiausiai žodis „tvirtovė“ buvo kirčiuojamas pirmajame skiemenyje. Kad ir kaip ten būtų, rusų įsiviešpatavimas Nevos baseine pramušė švedų viso Rytų Pabaltijo gynybos vientisumą. Švedų armija Karelijoje buvo atkirsta nuo švedų armijos Estliandijoje. Žodžiu, kaip vėliau pasakė poetas, „Rusija tvirtai atsistojo prie jūros“, ir Petras iškart nusprendė pastatyti čia miestą.

Sankt Peterburgas
Sankt Peterburgas
© Vida Press

Sankt Peterburgas – vienas iš nedaugelio miestų, turinčių tikslią įkūrimo datą – 1703 m. gegužės 16 diena. Mes žinome ne tik šią datą, bet ir „pradėjimo naktį“ – tą 1703 m. gegužės 2 d. naktį posėdžiavo garsioji karinė taryba, nulėmusi Peterburgo likimą.

Peterburgas buvo įkurtas pagal gerai apgalvotą Petro ir jo aplinkos žmonių sumanymą. 1703 m. balandžio pabaigoje caras, ieškodamas vietos būsimai tvirtovei, kruopščiai ištyrinėjo Nevos krantus. Jis tyrinėjo ne vienas, jį lydėjo įvairūs specialistai. Tam, kad tais laikais pastatytum tvirtovę, reikėjo išžvalgyti vietovę, išanalizuoti brėžinius, išmatuoti gylius, aptarti daugybę techninių klausimų su fortifikatoriais, artileristais ir jūreiviais.

Feofanas Prokopovičius savo „Imperatoriaus Petro I istorijoje“ rašė, kad caras, „sėdęs į vandens laivus, nuo Kancų forto Nevos upe visus krantus ir salas net iki jūros žiočių pradėjo kruopščiai tyrinėti klausydamas kitų tuos dalykus išmanančių žmonių patarimų“. Žinome, kad tuo metu Petro svitoje buvo du specialistai fortifikatoriai: prancūzų generolas inžinierius Josephas Gaspard’as Lambert’as de Guerinas ir vokiečių inžinierius V. Kiršenšeinas. Pirmasis darė po 1702 m. šturmo atstatomos Nioteburgo-Šliselburgo tvirtovės brėžinius, o antrojo ranka padaryti du pirmieji Nevos salelės tvirtovės planai. Iki pat mirties 1705 m. Kiršenšeinas vadovavo Petropavlovsko tvirtovės statybai. Dideli ir Lambert’o – didžio prancūzų inžinieriaus, Vaubano mokyklos pasekėjo – nuopelnai. Neveltui 1703 m. rudenį Lambertas buvo apdovanotas Apaštalo Andriejaus ordinu. Petras I nebuvo dosnus apdovanoti tos epochos aukščiausiu ir vieninteliu Rusijos ordinu. Matyt, jis įvertino generolo inžinieriaus nuopelnus statant salos tvirtovę. Be to, po 1695–1696 m. Azovo žygių caras įgijo fortifikacijos patirties. Juk tada jam teko ilgai rinkti vietą Taganrogui, taip pat Šv. Petro tvirtovei Dono žiotyse. Ne veltui vienas Kiškių salos tvirtovės darbo brėžinys, kaip mano istorikai, padarytas Petro ranka.

Sankt Peterburgas
Sankt Peterburgas
© Vida Press

Pažvelkime į šaltinį

Svarbiausia didžio miesto istorijos valandėlė atsispindi ištraukoje iš „Žurnalo, arba kasdienių Petro I užrašų“, kur buvo užrašomi svarbiausi Šiaurės karo laikų istoriniai įvykiai:

„Paėmus Kancus, buvo sušaukta karinė taryba pasitarti, ar įtvirtinti šį štancą, ar paieškoti kitos patogios vietos (juk šis mažas, toli nuo jūros ir vieta gamtiškai ne itin stipri (t. y. nepatogi gintis dėl gamtinių savybių – J. A.). Buvo nutarta ieškoti kitos vietos, ir po kelių dienų rasta patogi vieta – sala, kuri vadinosi Liust Elantas (t. y. Linksmoji sala – J. A.), kurioje gegužės 16 d. (Sekminių savaitę – J. A.) buvo pradėta statyti tvirtovė, pavadinta Sanktpetersburgu, ten buvo palikta dalis kariuomenės…“

Ukraina – mūšio laukas. Mazepa

1708 m. spalio pabaigoje Petras, iš Smolensko žygiuodamas į Ukrainą, gavo baisią žinią, kad etmonas Mazepa perėjo į švedų pusę. Tai galėjo tragiškai paveikti Rusijos galimybę laimėti – Ukrainos pajėgos ir resursai buvo išties milžiniški. O juk Mazepa buvo laikomas vienu patikimiausių Petro sąjungininkų. Caras vertino jo protą ir patirtį, visada elgėsi su juo draugiškai ir atvirai. Todėl Petras ypač sunkiai išgyveno Mazepos išdavystę.

Pagaliau tautinei ukrainiečių savimonei buvo labai nemalonus Rusijos koketavimas su Lenkija, kuriai Petras, jei pavyks įveikti Karolį, pažadėjo atiduoti Dešiniakrantę Ukrainą.
Ištrauka iš knygos „Imperatorių Rusija“

Mazepos pažiūros ir elgesys nedaug kuo skyrėsi nuo kitų Ukrainos valdančiųjų – seniūnų, kuriems dvarai, baudžiauninkai, asmeninis turtas buvo svarbiau už nepriklausomybę. Bet 1707–1708 m. įvykiai viską pakeitė. Rusų kariuomenė greitai traukėsi, rusų administracija Ukrainoje neramiai blaškėsi – visa tai liudijo, kad Petro pozicijos Rusijoje ir Ukrainoje netvirtos. Traukdamasis Smolensko link, caras, tiesą sakant, paliko Ukrainą likimo valiai. Švedų posūkis į pietus reiškė, kad į Ukrainos žemę atėjo svetimas karas. Juk Ukraina neturėjo nieko bendro su Rusijos ir Švedijos konfliktu dėl Pabaltijo, ji tik siuntė kazokus, kurie lydėjo žygiuose rusų pėstininkus, bet ir tai 1702 m. Zaporožės kazokai, nesiklausę leidimo, išvyko iš Ingrijos ir patraukė namo.

Prie viso to dar pridėkime faktus, kai Petras, rusų vaivados ir generolai su ukrainiečiais elgėsi įžūliai – juos ėmė varu varyti statyti įtvirtinimų ir mokėti sunkiai pakeliamus mokesčius. Pagaliau tautinei ukrainiečių savimonei buvo labai nemalonus Rusijos koketavimas su Lenkija, kuriai Petras, jei pavyks įveikti Karolį, pažadėjo atiduoti Dešiniakrantę Ukrainą.

Sankt Peterburgas
Sankt Peterburgas
© Vida Press

Tuo metu Dešiniakrantėje Ukrainoje kelerius metus tęsėsi Semiono Palijaus ir Samusio sukilimas prieš lenkus. Kai kurios Dešiniakrantės Ukrainos žemės faktiškai atsiskyrė nuo Lenkijos. Bet Petras nenorėjo aštrinti santykių su lenkais ir buvo pasiruošęs atiduoti jiems ukrainiečių sukilėlius. Mazepa tas nuotaikas turėjo galvoje. Jis suprato, kad, jei Rusijos kariuomenė pralaimės arba pasitrauks į šalies gilumą, jo, ištikimo Maskvos caro tarno, laukia galas. Ir, užbėgdamas tiems įvykiams už akių, etmonas pradėjo slaptas derybas su Karoliu XII. Bet jam nepasisekė. Švedų žygis į Ukrainą buvo jam netikėtas. Jis nespėjo pasiruošti Ukrainos „atsiskyrimui“ nuo Rusijos, baisiai išsigando, kad bus demaskuotas, ėmė nervintis ir nusprendė bėgti pas Karolį su tais trimis tūkstančių kazokų, kuriuos turėjo. Pagrindinė ukrainiečių kariuomenė tuo metu buvo Baltarusijoje. Be to, Petras, sužinojęs apie Mazepos išdavystę, ukrainiečiams nepaliko laiko pagalvoti. Rusija veikė veržliai. Menšikovo kariuomenė užėmė ir sudegino Mazepos sostinę, Baturino miestą. Paskui valdžia paskubomis surengė Mazepos mirties bausmės ceremoniją už akių. Jo lėlę užtempė ant ešafoto, ji apdovanota specialiu juokdarišku „Judo ordinu“ ir nužudyta. Pačiam Mazepai buvo paskelbta anatema – cerkvės prakeiksmas. Skubiai sušaukti Ukrainos seniūnai išrinko etmonu Maskvai ištikimą Ivaną Skoropadskį. Tada rusų kariuomenė netikėtai užpuolė Zaporožės Sečę ir ją sunaikino. Nors nuostoliai dėl Mazepos perėjimo buvo nedideli, Petro nepasitikėjimas ukrainiečiais išaugo.

Tačiau pagrindinė Mazepos sumanymo nesėkmės priežastis buvo kita – Mazepos nepalaikė Ukrainos liaudis. Ji jau pusę amžiaus gyveno Maskvos valdoma ir, išgąsdinta karo žiaurumų ir grėsmingų caro manifestų, neatsiliepė į Mazepos kvietimus. Ji nepasitikėjo senuoju etmonu – vakarykščiu caro pakaliku, nepasitikėjo griežtu užjūrio užkariautoju Karoliu, nežinia dėl ko atėjusiu į ukrainiečių žemę. Žodžiu, Mazepa liko vienas. 1708 m. rudenį Petras apie Ukrainą su pasitenkinimu rašė: „Šis kraštas kaip buvo, taip ir tebėra“, – jis turėjo galvoje, kad jis valdo Ukrainą kaip kad anksčiau.

Pastabos paraštėse

Mazepos istorija, kuri Rusijos istoriografijoje vadinama išdavyste, nebuvo vienintelė ar kuo nors unikali. Panašių istorijų ir perėjimų iš vienos pusės į kitą su Ukrainos, 1654 m. tapusios Rusijos valdine, etmonais yra buvę ne viena. Todėl 1723 m. Petras I, apibendrindamas Jurijaus Chmelnickio, Ivano Briuchoveckio, Semiono Mnogogrešno ir kitų XVII a. etmonų „išdavystes“, suirzęs rašė: „Visi žino, kad nuo Bohdano Chmelnickio, kuris atėjo į pavaldinybę, laikų… visi etmonai buvo išdavikai, ir mūsų valstybei, o labiausiai Mažajai Rusijai, dėl to buvo didžiulių bėdų.“ Tik Petras nepamini, kad ir pats Chmelnickis savo gyvenimo pabaigoje nustojo tikėti sąjunga su Rusija ir pradėjo slaptas derybas su švedų karaliumi Karoliu XI.

Reikia pripažinti, kad visų panašių istorijų pagrindas buvo padėtis, kurioje Ukraina atsidūrė patekusi Rusijos valdžion. 1654 m., imdama Ukrainą savo valdžion, Maskva garantavo ukrainiečiams saugumą nuo jos amžinų priešų – lenkų ir Krymo totorių. O iš tikrųjų paaiškėjo, kad kartu su tuo saugumu ji į Ukrainą atnešė baudžiavą, o šio jungo laisvieji kazokai niekada nežinojo. Praėjus pusei amžiaus po 1654 m. Perejaslavo rados Ukraina, tapusi pavaldi Rusijai, nuėjo kelią nuo demokratinio kazokų valdymo iki nepavydėtinos vienos iš daugelio Rusijos gubernijų, kur gyveno baudžiauninkai ir dvarininkai, padėties. Laisvos Ukrainos susiliejimas su vienvalde ir baudžiavine Rusijos imperija buvo skausmingas. Etmono Mazepos valdymo (1687–1708) istorija – to sunkaus kelio dalis.

Mazepa visada buvo aršus Maskvos šalininkas, klusniai vykdė Petro I nurodymus. Jis sakydavo: „Kur jo cariškoji didenybė malonės mane laikyti, ten ir būsiu.“ Ukrainos liaudžiai toks jo požiūris buvo ne prie širdies. 1705 m. buvo užvesta byla šimtininkui Mandrikui, kuris sakė:

„Nebus pas mus Ukrainoje nieko gero, pakolei bus gyvas šitas etmonas, nes šitas etmonas – vienodai su caru mąsto; caras Maskvoje savus pragaištin varo ir į tremtį siunčia, o etmonas įvairiais būdais vis sumažina Ukrainą… jis dažnai važinėja į Maskvą, kad ten pasimokytų, kokiais būdais galima savo liaudį pragaišinti.“

Nelaimingasis šimtininkas, kurį Mazepa už tokius žodžius nubaudė mirtimi, nežinojo, kad buvo atvirkščiai. Mazepa laiškuose Petrui patarinėjo, kaip valdyti Ukrainą, jos liaudį:

„Mūsų liaudis kvaila ir nepastovi… Tegu didysis valdovas nelabai pasitiki mažarusių liaudimi, tegu malonėja nieko nelaukdamas atsiųsti į Ukrainą drąsių ir apmokytų kareivių kariuomenę, kad laikytų mažarusius klusnybėje ir priverstų ištikimai tarnauti.“

* * *
Europietiško miesto statyba

Poltavos pergalė nulėmė ir Peterburgo likimą. Miestas ėmė greitai plėstis, ir 1712 m. Peterburgas tapo šalies sostine. Iš pradžių Petras naują miestą ketino pastatyti Kotlino saloje ir sukūrė būsimosios sostinės planą, kuriame buvo daugiau nei 60 kanalų. Bet paskui „Kotlino projektas“ buvo pamirštas, architektai D. Trezzinis ir J. B. Le Blondas sudarė naują miesto, kurio centru tapo Vasilijaus sala, užstatymo planą. Tuo pat metu buvo perstatinėjami ir kiti miesto kvartalai. Petras I norėjo, kad jo mylimas miestas būtų panašus į Europos miestus. Ypač jam patiko Amsterdamas, todėl jis stengėsi, kad miestas būtų simetriškas ir jaukus. Buvo sukurti tipiniai namų statybos projektai ir griežtai prižiūrima, kaip namai išdėstomi gatvėse, daug dėmesio skiriama jų išorei ir architektūros detalėms. Kurdamas naujoje vietoje imperijos sostinę, Petras I, vėliau ir jo įpėdiniai, siekė skoningo architektūros prašmatnumo ir įvairumo, statė daugybę rūmų. Viena mylimiausių Petro užmiesčio rezidencijų tapo Peterhofas, įkurtas dar 1705 metais. Caras pats sugalvojo jo planą, nubraižė kanalą nuo jūros iki kalno, ant kurio jo įsakymu buvo pastatyti rūmai ir kaskados. Beje, Petras I nuolat stebėjo savo užmiesčio rezidencijos statybas, gilinosi į visas jų smulkmenas. Petro I „Žurnale“ aptinkame gana būdingą frazę: „Vaikščiojau po darbus“. Net laisvalaikiu jis ilsėdavosi statybose. Su tokiu pačiu užmoju buvo statomi ir kiti rūmai ir užmiesčio rezidencijos – Strelnoje, Dubkuose ir kitur.

Tai, kas vėliau buvo pavadinta „Petro baroku“, iš tikrųjų buvo olandiškojo baroko variantas, baroko, pritaikyto Rusijos sąlygoms.
Ištrauka iš knygos „Imperatorių Rusija“

Jei iš viršaus pažvelgtume į jauną miestą „iš profilio“, apžvelgtume jo apybrėžas, Peterburgą drąsiai būtų galima pavadinti „olandišku“. Tą pamatysime įdėmiai pažvelgę į 1717 m. A. Zubovo graviūrų, vaizduojančių Peterburgą, užpakalinį planą. Ten, tolumoje, už priekiniame plane stovinčių gražių pastatų, visur matyti Olandijai būdingos smailės, ant kurių plevėsuoja giuisai ir vėliavos, tai iki šiol galima pamatyti Olandijoje. Peterburge nuo XVIII a. vidurio buvo ne mažiau kaip 50 smailių! Graviūrose taip pat galima pamatyti, kad dauguma pakeliamųjų tiltų yra su olandiškais atsvarais, primenančiais palenkusius galvą gandrus, ir nubaltinti, kaip Olandijoje daroma iki šiol. Nieko nuostabaus – juos beveik visus pastatė olandų meistras Hermanas van Bolesas. Tą „olandišką paveikslą“ papildė cerkvių, Admiraliteto, Petropavlovsko soboro olandiškų kurantų skambesys. Prisiminkime ir daugybę tipiškų olandiškų malūnų, sukančių savo sparnus ne tik Vasilijaus salos smailėje ar Ochtoje, kur jų stovėjo daugybė, bet ir pačiose įvairiausiose sostinės vietose, taip pat ant Petropavlovsko tvirtovės bastionų.

Sankt Peterburgas
Sankt Peterburgas
© Vida Press

Tuo metu Peterburge gyveno daug įvairiausių specialybių užsienio meistrų, ir ne tik olandai kūrė šį miestą. Savo ranką pridėjo prancūzai, italai, vokiečiai – tiek iš tikrų vokiškų valstybių, tiek iš Rusijos užkariauto Pabaltijo. Čia dirbo ir armėnų meistrai, švedų karo belaisviai ir, žinoma, daugybė rusų architektų, meistrų, darbininkų. Ir nepamirškime, kad visi tie meistrai, nuo didžiojo Le Blondo iki menkiausio akmentašio, dirbo nuolat stebimi budrios paties Petro I akies ir prisitaikydavo prie jo skonio. Ankstyvojo Peterburgo išvaizdą tas skonis nulėmė labai stipriai. O jį suformavo begalinė Petro meilė Olandijai. Ir tai, kas vėliau buvo pavadinta „Petro baroku“, iš tikrųjų buvo olandiškojo baroko variantas, baroko, pritaikyto Rusijos sąlygoms. Ryškiausias tos aistros pavyzdys yra garsusis Petro I medinis namelis, nudažytas taip, tarsi būtų sumūrytas iš raudonų olandiškų plytų, kurių pramoninė gamyba vėliau irgi buvo pradėta padedant olandų meistrams.

1724 m. išsiųsdamas jauną architektą Ivaną Korobovą mokytis į užsienį, caras prisakė jam važiuoti į Olandiją ir buvo įsitikinęs, kad „čionykštė statyba panaši į olandų. Tau reikia gyventi Olandijoje ir įsisavinti olandiškos architektūros manierą, ypač pamatus, kurie man čia reikalingi: taip pat žemai, taip pat daug vandens, reikia tokių pat plonų sienų… Sodai, kaip juos matuoti, papuošti miškeliais, visokiomis figūromis, nes šito taip gerai kaip Olandijoje nedaro niekur kitur pasaulyje“. Juk jis sakydavo: „Duok, Dieve, man sveikatos, ir Peterburgas bus antrasis Amsterdamas!“ Reikia pasakyti, kad caras daug dėl šito padarė.

Vėliau, kai sostinė plėtėsi ir veikiama kitų architektūros stilių buvo perstatoma, „olandiškasis Peterburgas“ tarsi nuskendo, ištirpo, nuėjo į pamatus, pasislėpė už naujojo rastreliškojo Peterburgo fasadų, o paskui – už klasicizmo epochos Peterburgo. Miesto „olandiškąją vaikystę“ primena auksinės Petropavlovsko soboro ir Admiraliteto smailės, kurių forma išliko nuo Petro I laikų, kai Hermanas van Bolesas jas pastatė ir papuošė Angelu ir Laiveliu, taip pat Petropavlovsko soboro kurantai, kuriems balsą suteikė olandų „kurantų meistras“ Ortonas. Šį soborą su nuostabia aukšta varpine, vainikuota, kaip tada buvo rašoma, „skrendančiu angelu“, 1712 m. pradėjo mūryti Domenicas Trezzinis vietoje anksčiau buvusio medinio. Petras skubino architektą – reikalavo, kad pirmiausia pastatytų varpinę. Caras norėjo, kad iš pradžių būtų pastatytas būtent šis bokštas. Jis rašė: „Varpinę, kuri Mieste, kuo greičiau užbaigti, kad kitais, 1716 metais, joje būtų galima įtaisyti laikrodį, o cerkvę statyti pamažu.“ Matyt, caras norėjo, kad miestas kuo greičiau įgautų Vakarų Europos vaizdą (anuomet įvažiuojant į vakarietiškus miestus pirmiausiai pasimatydavo jų smailės), taip pat galinga jūroje iš tolo matoma vertikale plokščioje, neišraiškingoje lygumoje išryškinti naująjį miestą. 1722 m. paauksuotas Petropavlovsko soboro špilis jau švytėjo virš miesto, o pats soboras buvo baigtas tik 1732 m.

Darbas pagal Le Blondo planą buvo tęsiamas ir po architekto mirties. Visus reikalus tvarkė Domenicas Trezzinis, jį kontroliavo pats caras. Petro I planai užstatant Vasilijaus salą buvo dideli. XVIII a. istorikas A. Bogdanovas rašė, kad Vasilijaus salą caras norėjo užstatyti „turtingiausiais pastatais ir išpuošti, tiek medinius, tiek mūrinius, ir kanalų įrengti, ir forteciją sustiprinti, kad viskas kaip Amsterdame [būtų], ir visam tam buvo sudarytas smulkus planas ir modelis padarytas, ir pagal tą planą šioje saloje viskas ir statoma“.

Tačiau tų planų įgyvendinti nepavyko dėl Le Blondo mirties ir neįmanomo sumanymo didingumo, dėl Rusijai įprasto laiko, medžiagų trūkumo, nekokybiško darbo, galiausiai, dėl dažnai besikeičiančių paties Petro I norų, mat jis dažnai liepdavo nugriauti tai, kas jau buvo pastatyta ir pradėti iš naujo. Be to, 1725 m. caras mirė. Gaila! Galbūt Vasilijaus sala išties būtų panaši į Amsterdamą.

Pastabos paraštėse

Niekas nežino kainos, kurią Rusija sumokėjo už Peterburgo statybą. Nuo senų laikų yra užsilikę apibendrinti, apytikriai duomenys apie nuostolius, žmonių mirtis nuo ligų, bado ir nepakeliamo darbo statant sostinę. Kalbama apie dešimtis tūkstančių lavonų, suklotų į miesto pamatus. Duomenis apie nuostolius iš esmės teikia užsienio keliautojai ir diplomatai, lankęsi Peterburge gerokai vėliau, nei jis buvo įkurtas. Jie manė, kad statant miestą žuvo ne mažiau 100 tūkst. žmonių. Žinoma, jų pasakojimai gerokai perdėti, bet į daugelį memuaruose pateiktų duomenų negalima numoti ranka. Manyti, kad didelis mirtingumas statybose – tai mitas, tušti gandai, būtų neteisinga. 1716 m., kai mieste gyvenimas jau buvo šiaip ne taip nusistovėjęs, A. Menšikovas Petro I kabineto sekretoriui A. Makarovui rašė, kad tarp darbininkų, dirbančių Peterhofo ir Strelnos statybose, „labai daug sergančių ir jie be paliovos miršta, iš jų šią vasarą numirė daugiau nei tūkstantis“. Ir generalgubernatorius specialiai Makarovui padarė prierašą, kad apie tai carui pranešti nebūtina, „nes jaučiu, kad ir taip čionykščiai kliuviniai Jo cariškąją didenybę nemenkai vargina“. Jei viso tūkstančio žmonių mirtis per vieną vasarą tik dviejose užmiesčio statybose Menšikovui neatrodo verta caro dėmesio, tai kiek žmonių turi mirti, kad carą jau derėtų „varginti“?

Yra ir kitų duomenų apie statybininkų mirtingumą jau po pirmojo, paties sunkiausio Peterburgo istorijos dešimtmečio. 1717 m. lapkričio 28 d., kai Petrą pasiekė gandai apie daugybę mirčių Kronštato statybose, jis statybų viršininkui senatoriui M. Samarinui rašė: „Girdėjau, kad prieplaukos statybose valstiečiai, ypač sergantys, taip neprižiūrimi, kad gatvėse voliojasi negyvėliai, o ligotus ir dabar matau prašančius išmaldos.“ Tai, kad ne tik užsieniečiai memuaristai matė besivoliojančius gatvėse negyvėlius, liudija apie aiškią netvarką statybose netgi tais laikais, kurie miesto istorijoje nebuvo laikomi pačiais rūsčiausiais. O, kaip žinome, tuometinio Peterburgo apylinkėse statybos neapsiribojo Strelna, Peterhofu ir Kronštatu.

Patikrinti, susisteminti duomenis apie žmonių mirties priežastis ir apskritai pateikti suvestinius duomenis apie žmonių nuostolius praktiškai neįmanoma. Nežinoma ir statybose dirbusių žmonių nuostolių priežasčių statistika. Turime tik padrikų, trumpų duomenų. 1704 m. generolas admirolas F. Apraksinas, pranešdamas apie didelį darbininkų mirtingumą, melancholiškai rašė: „Ir kodėl tokie nuostoliai pasidarė, suprasti negalime.“ Akivaizdu, kad pradiniu, pačiu sunkiausiu statybos laikotarpiu nuostoliai turėjo būti didesni nei vėlesniais metais. Apytikriais duomenimis per pirmuosius 15 Peterburgo statybos metų statybose padirbėjo ne mažiau nei pusė milijono žmonių. Ir plačiausiai literatūroje paplitęs darbininkų mirčių skaičius – 100 tūkst. (t. y. kas penktas) – neatrodo neįtikėtinas. Kad žūtų tokia daugybė darbininkų, reikėjo „sudaryti sąlygas“: žmones partijomis ginė iš visos šalies už šimto ir netgi tūkstančio varstų prastais keliais. Peterburge jie gyveno po atviru dangumi, lapinėse, žeminėse, maistas buvo skurdus, medicinos priežiūros nebuvo. O jų darbas buvo be galo sunkus ir alinantis. Daugiausia tai buvo žemės kasimo darbai – pelkėtame grunte, šaltame vandenyje. Beveik visi darbai buvo atliekami rankomis, o jų apimtys buvo grandiozinės. Niekam nebuvo paslaptis, kad valdininkai, prižiūrintys statybas, vogė. Jiems tie darbai buvo tikros „sidabro kasyklos“, galimybė susikrauti turtus, pateisinti savo brangiai kainuojantį ir nelengvą gyvenimą naujai statomame mieste. Nors kiekvienam darbininkui turėjo būti mokami pinigai, kurie buvo niekingai mažas atlygis už beprotiškai sunkų darbą, veikiausiai darbų tvarkytojai visada turėjo galimybių „taupyti“ žmonių sąskaita. Yra žinoma ir apie epidemines ligas, šienavusias darbininkus. Būsimasis kancleris G. Golovkinas 1703 m. pranešė, kad kareivius ir darbininkus guldo „viena liga: viduriavimas ir skorbutas“. Kitaip sakant, tai galėjo būti dizenterija, nuo kurios tais higienai svetimais laikais žmonės mirdavo kaip musės. Be dizenterijos, šiltinės, XVIII a., kaip ir šiandien, tokio sunkaus klimato mieste dažnai siautėjo gripas, nusinešdavęs nemažai žmonių gyvybių. Veikiausiai nuo gripo 1719 m. mirė Petro I įpėdinis Petras Petrovičius. Žodžiu, Rusijai tas miestas kainavo brangokai.

Sankt Peterburgas
Sankt Peterburgas
© Vida Press

Veikiantieji asmenys

Architektas J. B. Le Blondas

Jis gimė 1679 m. Paryžiuje, dailininko ir skulptoriaus šeimoje, tapo vienu geriausių prancūzų architektu, Versalio kūrėjo A. Le Nôtre’o mokiniu. Le Blondą išgarsino knyga apie tai, kaip kurti parkus. Ji ne vieną kartą buvo išleista daugelyje pasaulio šalių. Žodžiu, Le Blondas buvo garsus architektas, ir Petras I, kuris 1716 m. lankėsi Prancūzijoje, nusprendė pasamdyti jį statyti Peterburgą. Susiviliojęs dideliais pinigais, nemokamu pragyvenimu, neįprastu „generalarchitekto“ laipsniu ir džiaugdamasis grandiozinėmis galimybėmis, kurios jam vėrėsi ant Nevos krantų, Le Blondas viską metė ir išvažiavo į Rusiją.

Peterburge jis iškart visus statybos reikalus suėmė į savo rankas, dirbo be poilsio, įtemptai ir vaisingai: sudarė generalinį miesto planą, mokė jaunus architektus ir meistrus, kūrė parkų ir rūmų projektus. Ryžtingas ir grubus, jis išbrokavo viską, ką iki jo darė kiti architektai, kitaip sakant – iškart įsigijo daugybę priešų. Labiausiai nuostabiojo Le Blondo nemėgo Carlas Bartolomeo’as Rastrellis, kurį palaikė A. Menšikovas. O Le Blondas, nepastebėdamas intrigų, triūsė nesudėdamas rankų. Netikėtai, kaip rašoma visose Le Blondo biografijose, genialusis architektas pačiame jėgų ir talento žydėjime susirgo ir 1719 m. vasario 27 d. mirė. Apie energingo, sveiko Le Blondo ligos priežastis nieko nėra žinoma. Sklandė tik tamsūs, neaiškūs gandai. Architektūros istorikai tuos gandus nutyli. Pasak vienos legendos, Menšikovas, pavydėjęs Le Blondo talento, kartą apskundė jį carui – pasakė, kad esą Le Blondas įsakė Peterhofe iškirsti medžius, kuriuos Petras su tokiu vargu buvo išpuoselėjęs. Supykęs caras, karštakošis ir žiaurus, staiga atvažiavo į Peterhofą, žiauriai įžeidė Le Blondą ir netgi kirto jam lazda. Le Blondas buvo toks sukrėstas to, kas įvyko, kad jį paguldė karštligė. Po kurio laiko Petras I išsiaiškino, kas ir kaip, ir baisiai primušė Menšikovą už tokią melagystę. O pas Le Blondą caras pasiuntė žmogų su atsiprašymais ir savo amžino palankumo patikinimais. Bet Le Blondas buvo taip sukrėstas tokių laisvam žmogui ir bajorui nematytų įžeidimų, kad iš patalo nebeatsikėlė – jis mirė nuo pažeminimo ir negarbės. Kitas dalykas – Menšikovas: Briuselio nėrinių kaklaryšiu nusišluostęs kraują ir snarglius, jis pasikasė šonus ir nuėjo savo reikalais. Būta čia ko, ponas prilupo cholopą, juk neužmušė!


Pirmasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas. 1772

Rusijos dvarui pati svarbiausia buvo Lenkijos problema, o lenkai imigrantai ieškojo įvairių būdų ir priemonių kovoti su Rusija. Ne veltui jie sukosi „kunigaikštienės Tarakanovos“ aplinkoje. Sėdus į sostą, Jekaterinai II beveik iš karto teko užsiimti lenkų reikalais. 1763 m. mirė karalius Augustas III, ilgus metus plaukęs Rusijos politikos farvateryje. Rusija, laikydama Lenkiją „sava“, nenorėjo užleisti iniciatyvos, ir dėl jos spaudimo karaliumi tapo buvęs Abiejų Tautų Respublikos pasiuntinys ir Jekaterinos buvęs meilužis Stanislovas Augustas Poniatovskis. Tai Rusijai leido išsaugoti Lenkijoje archajišką, bevaldį politinį režimą, kuris neleido šalies gyventojams stiprinti savo valstybingumo. Lenkų šlėkta manė, kad „juodieji ereliai“ – Austrijos, Prūsijos ir Rusijos simboliai – visada ginčysis dėl Lenkijos ir nepaliks ramybėje jų „baltojo erelio“. Bet įvyko atvirkščiai, „juodieji ereliai“ gebėjo rasti bendrą kalbą ir paprasčiausiai ėmė dalintis Abiejų Tautų Respubliką. Prūsai dar 1760 m. sumanė padalinti tą valstybę, bet Rusija nuogąstavo, kad dėl to Prūsija ir Austrija sustiprės, todėl nedalyvavo suokalbyje prieš Abiejų Tautų Respubliką. 1772 m. tai jau buvo galima padaryti. 1772 m. liepos 25 d. Rusija gavo Abiejų Tautų Respublikos dalį, kurioje gyveno daugiau nei 1,3 mln. žmonių. Rusijai atiteko lenkų Livonija, baltarusių miestai Polockas, Vitebskas ir dalis Minsko vaivadijos. Mažoji Lenkija atiteko Austrijai, Prūsija gavo Didžiąją Lenkiją ir Gdansko rajoną. Faktiškai Abiejų Tautų Respublika nustojo egzistavusi. Rusijos pasiuntinys Varšuvoje nurodinėjo lenkų karaliui Stanislovui Augustui. Tai ir buvo pirmasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas. 1780 m. Rusijos kariuomenė galutinai apsistojo Lenkijoje. Tai įvyko po kelerių ginkluotos lenkų patriotų kovos su rusų kariniais daliniais metų. Mūšiuose su partizanais atsiskleidė A. Suvorovo, kuris kelis kartus sutriuškino sukilusių lenkų būrius, talentas, jis už tai buvo pakeltas į generolus.

Krymas Rusijos sudėtyje

Rusijos Juodosios jūros politika nuo pat Jekaterinos II valdymo pradžios buvo atkakli ir agresyvi. Jau 1764 m. buvo sukurta Naujosios Rusijos gubernija, į kurią iš visos Europos buvo kviečiami persikėlėliai, kad būtų įsisavintos dirvonuojančios žemės. Visiems buvo aišku, kad be Krymo šios teritorijos neturėjo patogaus priėjimo prie jūros, kad Rusijos valdovė nepakęs Krymo totoriams įprastų išpuolių į naujai sukurtos gubernijos žemes. Po Rusijos pergalės 1768–1774 m. kare su Turkija padėtis iš esmės pasikeitė. Krymas pateko Rusijos įtakon. Pusiasalyje tarp totorių didikų prasidėjo arši rusiškos orientacijos šalininkų ir priešininkų kova.

Sankt Peterburgas
Sankt Peterburgas
© Vida Press

1776 m. Rusijos kariuomenė įsiveržė į Krymą ir į chano sostą pasodino savo statytinį chaną Šahiną Girėjų. Protingas ir išsilavinęs, jis bandė Kryme įgyvendinti europietiškas reformas, bet susidūrė su liaudies ir dvasininkų pasipriešinimu. Prieš Šahiną Girėjų prasidėjo sukilimas. Į Krymą vėl įžengė Rusijos kariuomenė ir nuslopino maištą. Ilgai dvejoję, 1779 m. turkai pripažino Šahiną Girėjų Krymo chanu, bet jam nepavyko išlaikyti sosto. 1781 m., po dar vieno maišto, Šahinas Girėjus išvažiavo į Rusiją, o dėl Potiomkino diplomatinio talento ir didžiulių Rusijos kariuomenės pajėgų 1783 m. Krymas be šūvio ir pasipriešinimo įėjo į Rusijos imperijos sudėtį. Krymo ir Kubanės aneksija užbaigė naujos didžiulės srities imperijos Pietuose formavimo procesą. Jį lydėjo masinis liaudies kraustymasis. Valdžios palaikomi krikščionys, tiek iš Vakarų Europos, centrinės Rusijos, tiek iš kitų pietinių žemių, kraustėsi prie Juodosios jūros ir į Krymą. O iš ten, valdžios spaudžiami, į turkų žemes bėgo musulmonai. Karinis ir ūkinis Krymo (Tauridės) ir visos Naujosios Rusijos įsisavinimas susijęs su G. Potiomkino vardu.

Veikiantieji asmenys

Šviesiausiasis kunigaikštis Grigorijus Potiomkinas

Grigorijaus Potiomkino asmenybė nepaprasta, netgi fantastiška. Grafas Séguras apie jį rašė:

„Dar niekada nei prie dvaro, nei civilinėje, nei karinėje veikimo srityje nebuvo nuostabesnio ir nekultūringesnio dvariškio, iniciatyvesnio ir tingesnio ministro, narsesnio ir kartu neryžtingesnio karvedžio. Jame, – tęsė prancūzų diplomatas, matęs, kaip Potiomkinas su chalatu, nė neužsimovęs kelnių priėmė lenkų pasiuntinius, – nesuvokiamai susimaišė didingumas ir smulkmeniškumas, tingumas ir darbingumas, narsa ir drovumas, ambicingumas ir nerūpestingumas… Šitą žmogų buvo galima padaryti turtingą ir stiprų, bet nebuvo galima padaryti laimingo; jam nusibosdavo tai, ką turėjo, jo troškimą žadino tai, ko pasiekti negalėjo.“


Hedonistinio XVIII a. tradicijos, visa ankstesnio jo gyvenimo istorija, originalus psichologinis asmenybės tipas ir ilga, neribota, net pačius griežčiausius pasninkautojus ištvirkinanti valdžia – tai ir, matyt, daug kitų dalykų nulėmė Potiomkino ekstravagantiškus poelgius ir šokiruojančią elgseną. Bet teisybės dėlei pasakysime, kad Potiomkinas į Rusijos istoriją įėjo ne kaip keistuolis, o kaip milžiniško masto imperijos veikėjas, nenusileidžiantis pačiam Petrui Didžiajam.

Kalbama, kad Potiomkinas atkreipė į save Jekaterinos II dėmesį nepaprastai juokingu gebėjimu krutinti ausis ir mėgdžioti artimiausių imperatorės bendražygių balsus. Tai matyti ir girdėti buvo baisiai juokinga. Beje, Potiomkinas tada ne tik krutino ausis, bet ir vykdė įvairius imperatorės pavedimus. Tačiau ambicingajam Potiomkinui nepatiko būti dvaro juokdariu, ir jis staiga pakeitė savo likimą… Taip jo gyvenime yra nutikę ne kartą. Gricas, kaip jį vadino namie, gimė 1739 m. prie Smolensko, neturtingoje bajorų šeimoje. Po tėvo mirties šeima persikėlė į Maskvą, ir jaunuolis ėmė nepaprastai domėtis mokslais, ištisas naktis sėdėdavo prie knygų. Tad įstojo į ką tik atidarytą Maskvos universitetą ir, baigęs pirmą kursą, 1757 m. gavo aukso medalį už gerą mokymąsi. Su geriausiais studentais jį nuvežė į Peterburgą ir pristatė imperatorei Jelizavetai kaip naująjį Lomonosovą. Bet netrukus jaunąjį genijų gėdingai išgrūdo iš universiteto už pravaikštas – mokslai jam staiga mirtinai nusibodo. Jis nusprendė tarnauti ne Atėnei, o Marsui Raitojoje gvardijoje, užsirašė į pulką ir greitai karyboje pasiekė gerų rezultatų. Septyniolikmetis vachmistras pasižymėjo 1762 m. birželio 28 d. perversmo dienomis, apie jį, kaip apie drąsų ir veiklų puskarininkį, rašė netgi Jekaterina. Potiomkinas buvo ir tarp tų, kurie Ropšoje nužudė Petrą III. Už visa tai jis valdovės buvo dosniai apdovanotas, ir staiga, daugeliui netikėtai, tapo Sinodo oberprokuroro padėjėju. Tai buvo dar vienas likimo posūkis paties žmogaus valia. Potiomkinas nusprendė išbandyti save šioje jam naujoje srityje, nes susidomėjo teologija ir šiais klausimas buvo labai išsilavinęs.

Nežinia, kaip toliau būtų susiklostęs Potiomkino likimas Sinode, bet ir teologija jam greitai nusibodo. Ir štai tada Potiomkinas dar kartą perlaužė likimui stuburą. Netikėtai jis išprašė imperatorės leidimo vykti į 1768 m. karą su turkais, užsirašė į kavaleriją, atsidūrė priešakinėse linijose, po turkų kulkomis. Tą jis darė sąmoningai, dėl karjeros ir norėdamas atkreipti į save imperatorės dėmesį. Potiomkinas norėjo valdovės akyse pakeisti savo juokdario ir savamokslio teologo amplua, norėjo imtis veiklos, labiau atitinkančios jo talentus, ir taip užsikariauti Jekaterinos palankumą. Šitai Potiomkinui kuo puikiausiai pavyko: kare jis greitai padarė karjerą, šio karo laukuose pasižymėjo kaip narsus kavalerijos generolas. Netrukus imperatorė, kuri slapta su juo susirašinėjo, 1774 m. pavasarį pasikvietė jį į sostinę: jis tapo generaladjutantu.

Jekaterinos ir Potiomkino romanas buvo audringas ir… neilgas. Apskritai Jekaterinos ir Potiomkino santykiuose glūdi paslaptis. Galimas daiktas, 1775 m. jie slapta susituokė, bet po kelerių karštos ir svaigios meilės metų sutuoktiniai atšalo ir sudarė savotišką „bendradarbiavimo paktą“, suteikę vienas kitam visišką laisvę. Potiomkinas nenusileido Jekaterinai savo geidulingumu ir nesislėpdamas vežiojosi nedidelį dailių panelių ir svetimų žmonų haremą. Potiomkiną ir Jekateriną siejo dalykas, „stipresnis nei amūrai“, jie sudarė „imperijos darbininkų“ šeimą. Abu tempė sunkų imperijos reikalų vežimą, prižiūrėjo neramų Rusijos „ūkį“. Būtent tokia buvo jų santykių esmė, tai atsispindėjo Jekaterinos, rūpestingos šeimininkės, „motinėlės“, laiškų Potiomkinui, savo gerajam šeimininkui, „tėtušiui“, tone ir turinyje: „Tarp tavęs ir manęs, drauge mano, viską galima nusakyti trumpai: tu man tarnauji, o aš už tai dėkinga, štai ir viskas… įsakyk, pone, kai tau bus patogiau, stepėje kas dvidešimt varstų pastatyti smuklę ar sandėlį.“

Sankt Peterburgas
Sankt Peterburgas
© Vida Press

Potiomkinas šiame kinkinyje buvo ieninis arklys, be jo imperijos vežimas riedėti negalėjo. Visa kita Potiomkino ir Jekaterinos santykiuose atrodė jiems ne taip ir svarbu. O jos, „motinėlės“, „šeimininkės“ (kaip jis vadino ją laiškuose) dėkingumas už „tėtušio“ pasiekimus ir stropumą tvarkant reikalus buvo beribis: „Nėra švelnių žodžių, drauge mano, kurių nenorėčiau pasakyti jums, jūs nuostabus už tai, kad paėmėte Benderus nepraradęs nė vieno žmogaus.“ Ir dar vienas refrenas: „Nebijok, tavęs nepamiršiu“, – ji turi galvoje, kad tavo priešais netikiu, tavo kreditas patikimas ir dėl ateities būk ramus.

Tuo metu Potiomkinas ėmėsi grandiozinio, nuo Petro Didžiojo laikų nematyto dalyko. Pietuose jis atrado Naująją Rusiją – iš turkų atkariautą šiaurinę Juodosios jūros pakrantę – ir tai žemei atidavė visą savo širdį. Daugelį metų jis vadovavo ir kariniams veiksmams prieš turkus, ir milžiniškoms statyboms Juodosios jūros pakrantėse. Naujojoje Rusijoje ir Tauridėje (Kryme) Potiomkinas rado savo naują tėvynę, tas erdves, kur lengva kvėpuoti, kur buvo sočiai vietos statyboms, kurti nauja, neįprasta – šito visada troško jo nerami siela. Čia, Naujosios Rusijos stepėse, jis rado trokštamą naujumą – išsigelbėjimą nuo liūdesio ir nuobodulio, kurie persekiojo jį visą gyvenimą. Potiomkinas, kaip kadaise Petras, dažnai imdavosi veikti paskubomis, darbe atsirasdavo nereikalingo kietumo, kaprizų ir despotiškumo, bet buvo ir rusiškas užmojis: jei jau statyti Jekaterinoslave soborą, tai ne mažesnį nei Šventojo Petro katedra Romoje, jei jau burti orkestrą, tai į jo kapelmeisterius pakviesti iš Vienos patį Mocartą!

1781 m. Jekaterina II išvyko į Krymą. Ši kelionė garsi „Potiomkino kaimais“. Teisybė, kaimai palei kortežo kelią dažnai buvo meninė dekoracija, gražiai pastatyta įsakius šviesiausiajam. Bet kažkodėl pamirštama, kad nuostabus baltas Sevastopolis ir kiti Naujosios Rusijos miestai, kuriuos pastatė Potiomkinas, anaiptol nebuvo dekoracijos! Ne persirengėliai buvo ir pergalingoji Potiomkino kariuomenė. Šviesiausiasis kunigaikštis globojo Suvorovą, ir jų mintys apie karybą buvo panašios. Štai kaip Potiomkinas kritikuoja senąjį kariuomenės aprangos stilių: „Garbanotis, pudruotis, pintis kasas – ar čia kareivių darbas? Jie kamerdinerių neturi. Tai kam reikalingos garbanos? Kiekvienas turi sutikti, kad naudingiau galvą trinkti ir šukuoti nei apsunkinti pudra, riebalais, miltais, smeigtukais, kasomis. Kareivio apranga turi būti tokia, kad atsikėlei ir pasiruošęs.“

Sankt Peterburgas
Sankt Peterburgas
© Vida Press

Ne iš faneros buvo padaryti ir jauno Juodosios jūros laivyno laivai, stovintys Sevastopolio reide. Vadovaujamas narsaus admirolo Fiodoro Ušakovo – „rusų Nelsono“, – šis laivynas netrukus iškovojo puikių pergalių. Ir visa tai – Potiomkino organizacinio genijaus dėka, jis mokėjo vadovauti šimtams tūkstančių žmonių, gebėjo įkvėpti, priversti, paskatinti juos… tol, kol jį apimdavo slogus nuobodulys ir jis, užsimetęs tik chalatą, griūdavo ant mėgstamos sofos, ant kurios kartais pragulėdavo ištisus mėnesius. Jekaterina buvo nepaprastai patenkinta Potiomkino pasiekimais Pietuose.

1791 m. šviesiausiasis atvažiavo į sostinę ir savo naujuose nuostabiuose Tauridės rūmuose surengė valdovei grandiozinę šventę. Tai buvo paskutinis šviesiausiojo vizitas į Peterburgą. Paskui jis grįžo į mylimą Naująją Rusiją. Kelionėje jį kamavo bloga nuojauta. Netrukus jis susirgo ir 1791 m. spalį mirė keliaudamas per stepę. Paskutinis dalykas, kurį jis savo gyvenime pamatė – ryškios Pietų, kurie Potiomkino dėka tapo rusiškais, žvaigždės. Jekateriną apėmė neviltis – griuvo pagrindinis jos caravimo ramstis. Bet paskui sielvartas praėjo – senatvė beveik abejinga mirčiai, o ir naujas favoritas Zubovas buvo žavus. Šviesiausiojo kūno nė nenugabeno į Peterburgą, jį palaidojo Chersone. Jo kapo seniai nebėra… Bet mes tvirtai žinome, kad jo palaikai amžiams susiliejo su be galo jo mylima Naujosios Rusijos ir Tauridės žeme, vandeniu ir dangumi…

* * *
Nikolajaus laikų būstas ir drabužiai

Caro gyvenamieji rūmai, Nikolajaus ir jo šeimos gyvenimo būdas pasiturintiems bajorams buvo sektinas pavyzdys. Kartu su kaimo dvaru, tipišku XIX a. bajorų būstu tampa miesto namas. Jų būta pačių įvairiausių – nedidelių, medinių, kiti savo prabanga nenusileido aukštuomenės rūmams. Bet ir vieni, ir kiti buvo vienos šeimos būstas. Tokiais namais buvo užstatomos ištisos Peterburgo, Maskvos, gubernijos miestų gatvės. Jų vidus atrodė maždaug vienodai. Antrajame aukšte (beletaže) buvo paradiniai apartamentai, išdėstyti anfilada. Visas patalpas – saloną, valgomąjį, buduarą, biblioteką, „šokių salę“ – buvo galima pereiti kiaurai. XIX a. viduryje anfiladų pamažu atsisakoma, atsiranda jaukūs kampeliai, atskirti minkštais baldais, širmomis.

Šeimininkų gerovės simbolis buvo paradiniai salonai, paradiniai miegamieji, biliardinės, paveikslų salės. Buvo madingi raudonmedžio baldai, ilgos kušetės, sofos aukštomis atkaltėmis, alebastro vazos, rūkomieji staleliai salonuose, iš trijų pusių įstiklintos indų spintelės, valgydavo iš fajanso ir porceliano indų. Židiniai, turtinguose namuose madingi dėl atšiaurių žiemų, neįstengė visiškai išstumti rusiškos krosnies. Būtina turtingų namų patalpa buvo patogus tualetas. Madingi buvo dideli veidrodžiai, laikrodžiai (sieniniai, statomi ant židinio, lentynos). Namų be muzikos instrumentų – klavesino, fortepijono, mechaninių vargonų – buvo neįmanoma įsivaizduoti.

Dažnai tokiuose namuose būdavo pilna žmonių. Rytais per šventes čia vykdavo vaikų rytmečiai, „vaikų pokyliai“, būdavo priimami svečiai, muzikuojama, šokama, pietaujama, lošiama kortomis, žodžiu, leidžiamas laikas. Palei rūmams priklausančio sklypo pakraščius stovėjo tarnybiniai pastatai. Ten, toliau nuo ponų kambarių, buvo įrengta virtuvė, pirtis, rūsiai, ledainės, sandėliukai, arklidės, vėliau virtusios garažais. Atskiruose trobesiuose – flygeliuose – gyveno tarnai.

Sankt Peterburgas
Sankt Peterburgas
© Vida Press

Pasikeitė ir drabužiai. Frakas išliko vyriško garderobo dalimi, tapo universaliu pasaulietiniu kostiumu, vilkimu ir gatvėje, ir salone, tinkamu ir ponams, ir liokajams. Žinoma, mada keitė jo išvaizdą ir spalvą. XIX a. ryškiaspalvių frakų nebeliko. Jis tapo vienspalvis ir netgi griežtas, tinkamas iškilmėms ir oficialiems priėmimams. Frakas kainavo gana brangiai, ir dažnai žmonės, kuriems buvo privalu ateiti vilkint fraką, jį išsinuomodavo.

Frakas buvo svarbiausia, bet ne vienintelė XIX a. vyriško kostiumo rūšis. Jį vilkėjo su liemene – dryžuota ar taškuota. Kelnes prie frako buvo galima mūvėti įvairias, bet dažniausiai rinkdavosi trumpas – iki kelių ir prigludusias. Prie jų audavosi arba aulinius (į gatvę, jodinėti) su atvartais, arba kojines ir batelius, jei ruošdavosi į pokylį. Būtina vyriško tualeto su fraku detalė buvo cilindras ir baltas, vėliau spalvotas kaklaryšis – iš pradžių kaklaskarė, surišta įmantriu mazgu. Vėliau atsirado juodas kaklaryšis su briliantiniu smeigtuku. Paskutinis apdaro akcentas – lazdelė, jos mada XVIII–XIX a. dažnai kito.

Atsiradus frakui, kitas ne mažiau svarbus vyriško kostiumo pokytis įvyko XIX a. trečiajame dešimtmetyje. Trumpos prigludusios kelnės, taip pat ilgos kojinės ir batai su sagtimis užleido vietą ilgoms plačioms kelnėms – šiuolaikinių kelnių pirmtakėms. Tiksliau, trumpas kelnes, kaip ir anksčiau, mūvėjo per pokylius, bet gatvėmis, bulvarais vaikštinėjo ilgomis kelnėmis. XIX a. pirmoje pusėje atsirado kelnės su kelniakilpėmis, dėvimos ant avalynės. Dėl to madingi tapo trumpaauliai batai, taip pat paprasti batai, bet jie jau buvo kitokie nei XVIII a., panašesni į šiuolaikinius pusbačius.

Nuo frako savo „genealogiją“ pradeda surdutas. Tai tarsi šioks toks grįžimas prie kaptono, bet išlaikant daugelį frako kirpimo detalių (per liemenį siauresnis). Surdutas nuo frako skyrėsi tuo, kad priekyje apačioje neturėjo iškirpimo, užtat turėjo gerokai daugiau sagų. Surdutas buvo dvieilis, būtinai su atlenkiama apykakle, ant surduto prisiūdavo kilpų ir kutų. Tai buvo viršutinis drabužis, siuvamas iš gelumbės, bet jį galėjai vilkėti ir patalpoje. Kitaip nei frakas, surdutas buvo gana „demokratiškas“, jį vilkėjo įvairių luomų žmonės.

Kitas frako „palikuonis“ – švarkas, kurį siuvo be įprastų ilgų skvernų. Iš pradžių buvo dėvimas namie, paskui, XIX a. antrojoje pusėje, jis „išėjo“ į gatvę. Kaip prisiminimas apie senovinį laisvą drabužį, primenantį žiponą, ruso garderobe išliko archilukas arba šlafrokas (paprastai sakant, chalatas) – puošnus, šilkinis arba aksominis, pamuštas ir pašiltintas vata ir kartais kailiu, su šaline apykakle, patogiomis kišenėmis, diržu. Chalato apvadai paprastai būdavo kitos spalvos.

Viršutiniai drabužiai irgi nuolatos keitėsi. Visada buvo dėvimi kailiniai, jepančia. Bet XIX a. išpopuliarėjo pašiltintas surdutas su pelerina. Labai panašus į jį buvo apsiaustas, pradėtas vilkėti kariuomenėje Pavelo I laikais. Jis tapo įprastu valdininkų drabužiu (prisiminkime garsiąją Gogolio apysaką tuo pačiu pavadinimu), jį vilkėjo visi, kartais ir moterys. Senovinės jepančios atmaina buvo vadinamasis velingtonas – juodas, ilgas, gelumbinis apsiaustas be rankovių. Iš vyriškų galvos apdangalų išliko trikampė skrybėlė, kurią kariškiai ir civiliai pradėjo nešioti Petro I laikais, nors kito ir ji, ir dabar nelabai panėšėjo į pirminę trikampę – fetrinę skrybėlę užlenktais kraštais. O 1811 m. kariuomenėje (todėl ir dvare) ją galutinai išstūmė uniforminė kepurė, nuo tų laikų beveik nepakitusi ir pamažu tapusi ne tik karinės, bet ir kitų, civilinių žinybų, taip pat studentų, gimnazistų ir įvairių mokyklų uniformos dalimi. XIX a. trečiajame dešimtmetyje atsiranda vyriška plačiabrylė skrybėlė – bolivaras (pavadinta Lotynų Amerikos išlaisvintojo nuo ispanų jungo vardu). O svarbiausia, kad XIX a. į istoriją įėjo kaip cilindro amžius, cilindro, kuris, kaip ir daugelis drabužių elementų, keitė savo aukštį, plotį, formą, jo kraštai tai užsilenkdavo į viršų, tai nusileisdavo žemyn.

Sankt Peterburgas
Sankt Peterburgas
© Vida Press

Moteriška mada stulbinamai greitai reaguodavo į to meto poreikius. Dėl aštrėjančio lenkų klausimo Rusijoje išpopuliarėjo neužsagstomas sijonas „polonezas“, o dėl grandiozinių XVIII a. pabaigos–XIX a. pradžios Europos įvykių mada keitėsi kelis kartus. Revoliucinės, o paskui XIX a. pradžios Napoleono Prancūzijos įtakai veikiant įsivyravo antikos motyvai, ampyro stilius. Didžiuliai sijonai ir karkasiniai lankai Prancūzijoje buvo laikomi „senojo režimo“ dalimi, nors naująją madą priėmė Rusija ir kitos šalys, kur senasis režimas išliko. Atsiranda įvairios tunikos – lengvos, pusiau permatomos suknelės su aukštu, po krūtine, liemeniu, atviru kaklu ir krūtine, kurią pridengdavo lengva skraiste ar skarele. Praėjo kūningų, įmitusių gražuolių mada, visi dairosi išblyškusių, romantiškų Lizų, Amalijų. Tokios gražuolės galvą puošia ne kykai ir skrybėlaitės, o diademos, dirbtinių varpų, gėlių ar netgi gyvų gėlių vainikai. Po Napoleono žygio į Egiptą madingi tapo prašmatnių rytietiškų audinių turbanai, aksominės beretės su plunksnomis. Tada madingos tampa skraistės. Labiausiai buvo vertinamos skraistės iš Indijos – vienspalvės, ryškiai apkraštuotos, su kutais. 1830–1840 metais moterys nešioja įvairias skrybėlaites ir kykus, puošia juos daugybe kaspinų. Mėgdžiodamos kariškius, jos užsideda kiverio formos skrybėlaites, kepures su nedideliu snapeliu. Į pokylį daugelis ateidavo su turbanais, puoštais karoliukais, plunksnomis. Namie užtekdavo kykų iš tiulio ir muslino su kriputėmis ir gėlėmis. Buvo madingi ilgi, brangių medžiagų auskarai, vertinamos masyvios apyrankės, sagės, o plaukus puošė brangiomis kaulo ar sandalo medžio šukomis.

Naujoviškų šukuosenų tendencijos skatino kirpėjų meno vystymąsi, dabar kirpėjui nereikėjo gaminti perukų, jis turėjo mokėti kirpti, sukti plaukus ir suformuoti šukuoseną.
Ištrauka iš knygos „Imperatorių Rusija“

XIX a. pradžia buvo ampyro metas, madingos tapo „antikinio“ stiliaus šukuosenos – tokios, kaip Romos imperatorių. Jas nusižiūrėjo iš skulptūrinių portretų, kurių kopijos puošė aukštuomenės rūmus ir namus (beje, šukuosenos buvo vadinamos imperatorių vardais – „titas“, „karakala“). Plaukai buvo madingi natūralios spalvos, pudrą visi pamiršo. Imta nešioti žandenas („favoritus“), taip pat nedidelius ūsus, kas anksčiau buvo neįmanomas dalykas.

Moterų šukuosenų „galia“ slypėjo garbanose, grakščiai įrėminančiose veidą. Garbanos buvo vamzdžio, kaspino, spiralės, drožlės formos. Nešiojo ir šinjonus. Naujoviškų šukuosenų tendencijos skatino kirpėjų meno vystymąsi, dabar kirpėjui nereikėjo gaminti perukų, jis turėjo mokėti kirpti, sukti plaukus ir suformuoti šukuoseną. 1820–1840 metais moteriškoms šukuosenoms įtaką daro tuo metu madingas romantizmas. Jos perkrautos dirbtinių kasų, garbanų, garbinių ant smilkinių. Plaukų „kilpomis“ ir „kaspinais“ šukuosena pakeliama į viršų, o pakaušis lieka atviras. Pamažu garbinius ant smilkinių keičia smulkios, suplaktos garbanos, kurios gauna „sunešto sniego“, „plaktos grietinėlės“ pavadinimą.

Artėjant prie XIX a. vidurio atėjo „angliškų garbanų“ mada. Jos jau nesupa galvos kaip purus debesėlis, o krenta ant pečių („gluosnis svyruoklis“). Be to, plaukai puošiami daugybe kaspinų, plunksnų, dirbtinių ir gyvų gėlių. XVIII a. pabaiga–XIX a. pradžia – domėjimosi antika laikas. Todėl papuošalai atkartoja antikinius, naudojamos dirbtinės ir gyvos gėlės. Kvėpinamasi ir dažomasi, bet saikingai. Užtat plaukus aukštuomenės moterys dažo madinga kaštonine spalva. Apie XIX a. vidurį moteris nustoja dažytis, ji tik paryškina savo bruožus, kai ką pabrėžia, kai ką prislopina. Kaip ir drabužiai, geriausia laikoma prancūziška kosmetika – subtilūs baltalai, dažai antakiams ir blakstienoms. Atsiranda ir vis stiprėja kosmetologijos kryptis, pagal kurią plaukai esą gražūs savaime, tik jais reikia rūpintis ir prižiūrėti. Jų švara tampa nauja mada – higiena, dažnas plaukų trinkimas, kaip ir maudymasis vonioje, darosi moterims būtinu dalyku. Atsiranda ir stiprėja švaraus kūno kultas.

Kvepalų gamybos monopolį tvirtai laiko prancūzai, jie griežtai saugo savo eterinių aliejų ir esencijų gamybos paslaptis. Pirmą kartą kvepalai imti skirstyti į vyriškus ir moteriškus. Prancūzijoje atsiranda kremai, išstūmę ankstesnius šiurkščius įtrynimus. Prancūzijos parfumerininkai imasi gaminti losjonus, miltelius, kuriais įtrynus nagus tie ima blizgėti tarsi nulakuoti.

Restoranų atsiradimas

XIX a. tarp bajorų ir apskritai mieste populiarėja pusryčiai, panašūs į prancūziškų (kava su sviestine bandele) ir angliškų (nugarinės kepsnys, kiaušinienė su kumpiu, dešrelės, labai stipri arbata su grietinėle) pusryčių mišinį. Rusiški pusryčiai – būtinai kava su grietinėle ir cukrumi arba arbata, bandelės, sausainiai, skrebučiai, Revelio kmynų duona, taip pat šalti užkandžiai: kumpis, šalta mėsa. Skurdžiose šeimose per pusryčius valgydavo pašildytą vakarykštį maistą. Dabar pusryčiaujama prie balta krakmolyta staltiese (akinamai švari staltiesė su šeimininko monograma ir servetėlės tampa būtinu užstalės atributu) uždengto stalo, dailiai serviruoto porceliano arba sidabro indais: kavinuku, arbatinuku, cukrine, žnyplelėmis gabaliniam cukrui, sieteliu, įvairios paskirties šaukšteliais. Kavą atneša iš virtuvės arba bufeto, o arbatą pliko tiesiai prie stalo. Napoleono karų laikais, kai kavos buvo sunku atgabenti ir ji pabrango, į kavą imta dėti cikorijos, tad ji buvo ne tokia stipri, bet skanesnė ir sveikesnė. Beje, per karus su Turkija susidūrus su Rytais išpopuliarėjo turkiška kava. Galiausiai žmonės ėmė kreipti dėmesį į produktų šviežumą, virėjų baltomis kepurėmis švarumą ir valyvumą, švarą virtuvėje. Anksčiau virtuvėje sklandė bjaurūs kvapai, ir žmogui, nepripratusiam prie tokios smarvės ir dūmų, įžengti į ją buvo neįmanoma (o juk jis valgė tai, ką iš ten atnešdavo ant stalo!), o dabar viskas pasikeitė.

Restorano lankytojas, jei tik būtų užsimanęs, galėjo žiūrėti, kaip ruošiama jo užsakyta antis ar žuvis ir ką jam pila bufete. XIX a. pradžioje Peterburgo aukštuomenė turėjo įprotį „važiuoti į biržą paragauti austrių“. Būtent ten, į Vasilijaus salos kyšulio uostą, iš Olandijos atplaukdavo laivai su austrėmis. Buvo madinga šio delikateso paragauti čia pat, gatvėje. Kartu su įprastais katilais ir keptuvėmis virtuvėje atsirado nemažai naujų įrankių: trintuvių, sausainių formelių, šluotelių kiaušiniams plakti ir t. t.

XIX a. kulinarija didžiulį dėmesį ėmė skirti pradiniam produktui. Susivokta, kad žuvis skaniausia yra šviežia, ką tik ištraukta iš švarios upės, kad mėsos skonis labai pagerėja, jei naminis paukštis prieš jį papjaunant ilgai lesinamas kokybiškais grūdais, o veršeliai girdomi grietinėle. Tampa madinga derinti, atrodytų, nesuderinamus produktus. Pailgėjo paruošiamasis maisto gaminimo etapas: kai ką geriau ilgai mirkyti vandenyje arba piene, kai ką reikia palaikyti garuose arba ant ledo. Pirmieji prancūziški restoranai („restoracijos“) Rusijoje atsirado XIX a. pradžioje Peterburge ir Maskvoje. Beveik kartu su jais atsidarė anglų klubai („klobai“) – pašaliniams uždari restoranai, kuriuose klubo nariai rinkdavosi tam tikrą valandą, tam tikrą dieną pietauti ar pusryčiauti. Vakarų (prancūziška su itališkos, angliškos, vokiškos elementais) virtuvė galutinai išstumia tradicinę rusišką. O rusai naujoje virtuvėje padaro savų pakeitimų, kurie vėliau prigijo ir netgi papildė europietišką virtuvę.

Bedantis Jekaterinos laikų didikas grafas A. Stroganovas išrado (galbūt netyčia) visame pasaulyje išgarsėjusį patiekalą „befstrogenas“, t. y. „mėsa, paruošta Stroganovo būdu“. Aleksandro I laikais savo paštetais ir manų koše, virta grietinėlės greime su razinomis ir graikiniais riešutais, išgarsėjo finansų ministras D. Gurjevas. Išgarsėjo ir virėja iš Toržoko Darja Požarskaja, sugalvojusi vištienos kotletus, kuriuos mes iki šiol vadiname „požarskos kotletais“.

Jevgenij Anisimov Imperatorių Rusija
Jevgenij Anisimov Imperatorių Rusija

Rusijoje arbatą plikė (o kurį laiką virė, kaip anglai) ir gėrė užsikąsdami cukrumi, o pasiturinčiose šeimose – ir įsibėrę jo į arbatą. XVIII a. antrojoje pusėje atsiradus virduliams (samovarams), arbatos gėrimas tapo nacionaliniu laiko leidimo būdu. Virdulyje arbata ilgą laiką išlikdavo karšta, ją gėrė ištisas valandas ir dešimtimis stiklinių (moterys paprastai gerdavo iš puodelių), su pasimėgavimu, neskubėdami, ant kaklo užsimetę rankšluostį, šnekučiuodamiesi, užkąsdami riestėmis, riestainiais, pyragu. Rusiškas arbatos gėrimas neįsivaizduojamas be uogienės, kurią virdavo didžiuliame variniame dubenyje su ilga rankena. Kada atsirado arbatinukas arbatai plikyti, nustatyti sunku. Išliko kelioninis metalinis Jekaterinos II virdulys, padalytas į dvi dalis su čiaupeliais: viena dalis – arbatai plikyti, kita – verdančiam vandeniui.

Dėl rusiškos virtuvės įtakos Prancūzijoje paplito užkandžių („zakuski“), valgio prieš valgį, kultūra; užkandžiai su vynu ir degtine stovėjo „bufete“, specialiame kambaryje, kuriame prieš pietus būriavosi svečiai. Prieš pietus bufete „dėl apetito“ išgerti taurelę degtinės užkandant „servetėline“ žuvimi (tvirtai į servetėlę suvyniota sūdyta raudonoji žuvis, kuri buvo pjaustoma kaip sūris) arba ikrais, rūkyta lašiša, syku – tai beveik ritualinės rusiškos užstalės apeigos. Iš tradicinės rusiškos virtuvės išliko tai, kas atitiko naujas kulinarijos tendencijas, arba tai, ką Rusijos gurmanai labai mėgo. Niekas negalėjo atsisakyti trauktinių, užpiltinių, kimštinių pyragų, blynų, košių (teisybės dėlei pasakysime, kad jau tada košes pradėjo išstumti kinų lakštiniai ir italų makaronai). Tradiciniai patiekalai ėmė kisti. Košę imta gardinti sviestu („Sviestu košės nepagadinsi“), o į blynus dėti mėsos, grybų įdaro. Atsirado ir kitokių pyragų – kimštiniai raguoliai (rasstegajai). Jie buvo įdaromi syku, lašiša, o pro viršutinės pyrago dalies angas pildavo padažo, kuris raguoliams suteikdavo nepaprastą skonį.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Mažeika: lietuviai turės atsisakyti senų automobilių, plastikinių indų ir lauko tualetų (161)

Aplinkos ministerija , praėjus 4 mėnesiams po to, kai iš aplinkos ministro pareigų buvo...

Iš aikštelės su BMW iškritusios moters būklė sunki: liudininko teigimu, ji buvo keleivio vietoje (372)

Iš prekybos centro „Europa“ automobilių stovėjimo aikštelės su BMW iš trečio aukšto...

Nauja tvarka Seime: kiekvienam parlamentarui steigiamos trijų Seimo nario padėjėjų pareigybės (58)

Atsižvelgiant į pernai gruodį priimtas Valstybės tarnybos įstatymo pataisas, Seimo statute...

Kaunietis parodė, kiek erkių surado grįžęs iš miško: kartais nurenka net 300 (22)

Kauno marių regioninio parko direkcijos vyriausiasis specialistas Mindaugas Kirstukas gamtoje ir...

Šią savaitę siautę gaisrai užgesinti, tačiau pavojus išlieka didelis

Šią savaitę Lietuvoje siautusius gaisrus pavyko užgesinti, tačiau gaisrų pavojus išlieka...

Vilniaus gatvės perpildytos – kiekvieną dieną „karštuose“ taškuose eismą reguliuos pareigūnai

Nuo balandžio mėnesio pradžios visame Vilniuje, siekiant užtikrinti saugias eismo sąlygas,...

„Žalgirio“ kovingumo sužavėti „Fenerbahče“ krepšininkai: jie privertė mus atidirbti savo atlyginimus (1)

„Bang bang! Jis mane nušovė. Bang bang!“, – tokia daina ketvirtadienį suskambo...

Gyvai / GARSIAI! Lietuvos elektroninės muzikos legendos Manfredas bei Vidmantas Čepkauskas-V – apie festivalį „Alfavilnius“

Klubas „Opium“ balandžio 25-28 dienomis vilniečius ir miesto svečius kviečia į trečiąjį...

Aistis Mickevičius apie nišinių kvepalų madą: kartais man graudu žiūrėti, kaip žmonės painioja tam tikrus dalykus

Kai ruošiamės ypatingai progai ir norime savo aprangos eilutę paįvairinti nauju kvapu ar tiesiog...

Universitetą į teismą padavęs indas: baigiu parašyti knygą apie baisią patirtį Lietuvoje savo nuotrauką įvertino trim milijonais  (373)

Nepatenkintas studijų kokybe Klaipėdos universitete (KU) Indijos pilietis Myilsamy Murugasamy...