Padalyta Lietuva prieš 100 metų
Šių metų pradžioje DELFI rašiau, kad 1914 m. tapo 1939 m. nusikalstamo pakto repeticija. 1914-ųjų sausio 14-18 d. carinė Rusija ir kaizerinė Vokietija pasirašė sienų sutartį, kuria Lietuva buvo eilinį kartą padalinta ir suskaldyta, o ta imperijų siena ėjo per Lietuvos etnines žemes. Istorikai tvirtina, kad tai buvo savotiškas Molotovo-Ribbentropo pakto prototipas.
1914-ųjų sausio sutartimi buvo nustatyta siena tarp Rusijos ir Vokietijos. Tuomet Lietuva dar įėjo į carinės Rusijos Vakarų gubernijos teritoriją. Viena sienos atkarpa – nuo Vištyčio iki Smalininkų. Imperijų siena toliau ėjo nuo Memelio per Rytų Galiciją pagal Sano upę, tęsėsi per Užkarpatę, rytinius Lenkijos rajonus ir Chelmo guberniją. Ši takoskyros linija su tam tikrais nukrypimais buvo panaši į 1939-ųjų padalijimą. Istorikas Algirdas Jakubčionis teigia, kad 1939-1940 m. J. Stalinas iš esmės atkūrė Rusijos imperiją pagal 1914 m. sienas, o su šiuo reiškiniu, kaip neva pažangiu, sutiko net garsusis lenkų kilmės baltagvardiečių generolas Antonas Denikinas. Jam tai buvo imperinės Rusijos galybės atkūrimas.
Tiesa, ana sutartis egzistavo labai neilgai – kiek daugiau nei pusę metų. 1914-ųjų liepos 28 d. Vokietija paskelbė karą Rusijai po to, kai birželį serbų nacionalistas Gavrilas Principas Sarajeve nužudė Austrijos sosto įpėdinį 50-metį Frantzą Ferdinandą, su žmona keliavusį po tuo metu Austrijos-Vengrijos valdytą Bosniją ir užtrukusį kariuomenės parade.
Pirmasis pasaulinis karas Lietuvai buvo didžiulė tragedija. Kaip rašė karo tyrinėtojas Arvydas Pociūnas savo knygoje „Kauno tvirtovės gynyba 1915 metais“, dvi didžiosios pasaulio
galybės savo grumtynes pradėjo kaip tik mūsų krašte – Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje. Pirmasis karo etapas vyko rugsėjo–spalio mėnesiais, kai vokiečių kariuomenė įsiveržė į mūsų kraštą, bet rusai juos sugebėjo išstumti ir įsiveržti į Rytų Prūsiją. Antrasis – 1915 m. vasario–rugsėjo mėnesiais, kai vokiečių kariuomenė vėl įsiveržė į Lietuvą ir beveik visą okupavo. Minėtais laikotarpiais vyko daug didelių kautynių, kurios mūsų visuomenei mažai žinomos. Tūkstančiai nežinomų vyrų, tarp jų ir lietuvių, liko užkasti Lietuvos žemėje, jų laidojimo vietos liaudies vadinamos švedkapiais, prancūzkapiais arba paprastai – kapinaitėmis.
Autorius rašo, kad vienos svarbiausių kautynių vyko dėl Kauno tvirtovės, pradėtos statyti Aleksandro II 1879 m., sudarytos iš 9 fortų ir buvusios vienu svarbiausių ir moderniausių imperinės Rusijos forpostų Prūsijos pasienyje. Vokiečiai, 1915 m. rugpjūčio 18 d. po įnirtingų mūšių užėmę Kauno tvirtovę, per trumpą laiką – 11 dienų trukusių kautynių – privertė rusų kariuomenės Šiaurės ir Vakarų frontus pasitraukti ir sudaryti naują gynybos liniją, kuri nusitęsė nuo Baltijos jūros kairiuoju Dauguvos krantu iki Daugpilio, toliau – Zarasai, Dūkštas, Vydžiai, Pastovis, Naručio ežeras, Smurgainiai, Krėva, Vyšniavas, Baranovičiai, Pinskas. Ši linija išsilaikė iki 1917 m. vidurio. Vokiečių pergalė, užėmus Kauno tvirtovę, leido greitai okupuoti Lietuvą.
Vokiečių okupacija užbaigė carinio viešpatavimo erą Lietuvoje, užsitęsusią apie 120 metų. Jai atsirado naujos aplinkybės, kurios padėjo lietuvių tautai išreikšti savo politinę valią ir atkurti savo valstybę. XX-ojo šimtmečio pradžioje neatrodė, kad Lietuva atgaus didesnę nepriklausomybę negu kažkokios autonomijos statusas Rusijos sudėtyje. Kare buvo tikimasi Rusijos pergalės prieš Vokietiją, kuri galėjo reikšti Rytprūsių prijungimą prie Lietuvos ir savarankiškumo pripažinimą. Į Rusijos imperinę kariuomenę plūdo daug lietuvių savanorių, o Rusijoje kūrėsi lietuviškosios pabėgėlių organizacijos, kurios kėlė politines ambicijas siekti nepriklausomybės. Vokiečių administracijos represijos Lietuvoje tik paskatino lietuvių šviesuolis rinktis carinės imperijos pusę, kuri vėliau pakvipo bolševikiniu kvapeliu. Bet artėjantis Europos pasidalijimas įkvėpė lietuvių šviesuolius priartėti prie Vasario 16-osios.
Kur atvedė Rytų ir Vakarų abejingumas?
Tiek prieš abejus karus, tiek po šių karų vyko naujas Europos ir pasaulio perdalijimas, ir ne tik įtakos zonomis, bet ir teritorijomis. Politologo Lino Kojalos kalbintas istorikas Algimantas Kasparavičius 2014-ųjų balandį žurnale „Apžvalga“ tvirtino, jog erchercogo Ferdinando nužudymas „laikomas simboline Didžiojo karo, į kurį įsitraukė Europos galingieji, o vėliau ir kitų žemynų šalys, pradžia“. Tuo metu nedaug kas tikėjosi, kad konfliktas, dėl vėliau įvykusio dar kruvinesnio karo gavęs Pirmojo pasaulinio pavadinimą, užsitęs. Vokietijos kaizeris savo kariams teigė, kad jie „grįš namo dar prieš tai, kai lapai pradės kristi nuo medžių“, o Didžiojoje Britanijoje vyravo įsitikinimas konflikto baigtimi iki Kalėdų.
Tačiau Antantės, kurią sudarė Prancūzija, Didžioji Britanija, Rusija, kelios mažesnės šalys ir kiek vėliau prisijungusios Italija bei JAV, taip pat kitų valstybių sąjungos, sudarytos iš Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Osmanų imperijos bei Bulgarijos, kova užtruko net ketverius metus, ir ji nusinešė dešimčių milijonų žmonių gyvybes. Vokietija galiausiai pralaimėjo, buvo pripažinta agresore ir susilaukė griežtų sankcijų, Austrija-Vengrija apskritai suiro, o Rusija, ėmus dominuoti bolševikams, nusisuko nuo Vakarų ir paskelbė apie pasaulinę proletariato revoliuciją, kuri subliūško, vos Raudonajai armijai priartėjus prie Varšuvos.
Bolševikų perversmas virto tikra tragedija Europos tautoms, ypač patiems rusams. Suirutė tęsėsi iki pat 3-ojo dešimtmečio, kai bolševikinį režimą galutinai pakeitė J. Stalino diktatūra. Bet karas ir suirutė pakeitė ir visos Europos politinę sanklodą. A. Kasparavičius rašė: „Po karo sekusi ekonominė stagnacija 1922–1923 metais atvedė į valdžią fašistus Italijoje, fašizmas su nacionalsocializmo pakraipa įsivyravo Vokietijoje. Iki 1939 metų turbūt 95 proc. Vidurio Europos valstybių pasuko nuo tradicinių valdymo formų prie tiems laikams modernių totalitarinių arba autoritarinių valdymo būdų, galiausiai privedusių prie dar žiauresnio Antrojo pasaulinio karo.“
Pirmojo pasaulinio karo analogijos su dabartimi gana spekuliatyvios, nors panašumų yra. Galima teigti, kad tiek 1914 metais, tiek prieš Antrąjį pasaulinį karą, tiek šiais laikais pasaulis iš esmės toleravo agresyvius Vokietijos kaizerio veiksmus ir kylančią reicho galią. Būsimi priešai šiuose konfliktuose netgi bičiuliavosi ir teikė vienas kitam visokeriopą pagalbą. Tariamos taikos vardan Vakarai aukojo savo tautų likimą ant agresorių sukurto aukuro, ant kurio buvo deginami ir labiausiai nukentėjo, ko gero, mažiausiai prie karų eskalacijos prisidėję žydai.
Kuo panašūs 1914-ieji ir 2014-ieji?
Apžvalgininkas Viktoras Denisenko portale Geopolitika.lt brėžia tiesiąją tarp 1914-ųjų ir 2014-ųjų. Jam atrodo, kad Rusijos agresija Gruzijoje, Ukrainoje ir Krymo užgrobimas – tai naujo pasaulio pasidalijimo akordai, ir Maskva čia nesustos. Europa, kaip ir prieš anuos abu karus, gana pasyviai stebi, kas vyksta Rytų Europoje, kur V. Putino veiksmai vis labiau panašesni į kaizerinės ir nacistinės Vokietijos pasiruošimus. Nors atsirado terminai „hibridinis karas“, „minkštoji galia“, tačiau jie esmės nekeičia: Rusija siekia susigražinti imperinę įtaką, joje atvirai kalbama apie SSRS atgaivinimą, gėrimasi J. Stalino režimu, čia sukelta šovinistinė isterija, palaikanti V. Putiną. Ar ne tokios buvo abiejų karų atsiradimo aplinkybės?
Štai kodėl taip eskaluojama Trečiojo pasaulinio karo galimybė. Ar ji reali – kitas klausimas. Prognozuodami tokią ateitį, politikai ir apžvalgininkai verčia kaltę vieni kitiems. Štai buvęs Vokietijos kancleris, 95 metų sulaukęs socialdemokratas Helmutas Schmidtas dienraštyje „Bild“ tvirtina, kad Ukrainos krizė jam primena Pirmojo pasaulinio karo išvakares, bet dėl to kalti Europos Sąjungos biurokratai, puolę į „didybės maniją“ ir reikalaudami skirti daugiau pinigų NATO apginklavimui. Jis siūlo atsiversti australų istoriko Christopherio Clarko bestselerį „Lunatikai“ („The Sleepwalkers“), kuriame teigiama, kokie nemokšos buvo Europos didžiųjų valstybių lyderiai dėl skerdynių per pirmąjį industrializuotą karą ir dabar, „pastatę Ukrainą akistaton su menama būtinybe rinktis tarp Vakarų ir Rytų“.
Buvęs Maskvos numylėtinis H. Schmidtas negina ir Donecko separatistų, ir paties Kremliaus, tačiau taip tarsi tvirtina, kad, jeigu Kijevas nebūtų priverstas rinktis tarp Rytų ir Vakarų (o šio pasirinkimo aktyvi tarpininkė buvo Lietuva), liktų Rusijos orbitoje, ir tuomet apie jokį Trečiąjį pasaulinį karą nekalbėtume. Garbaus amžiaus sulaukusį politiką (kaip ir SSRS „perestroikos“ tėvą M. Gorbačiovą) papildo vieno žinomiausių Rusijos analitikų ir Rusijos prezidento V. Putino patarėjo Sergėjaus Glazjevo straipsnis „Trečiasis pasaulinis karas neišvengiamas?“, paskelbtas portale Rusvesna.su, kuriame yra net atskiras skyrius „Trečiasis pasaulinis“. Aleksandro Dugino pasekėjas sutinka, kad Rusija gali imti byrėti iš vidaus kokiais 2020 metais, tačiau dėl visko kalta Amerikos hegemonija...
Gąsdinant trečiuoju armagedonu, nukreipiamas dėmesys nuo pačios Rusijos, kuri šį kartą, mėgindama susigrąžinti prarastas Sovietų Sąjungos teritorijas, pirmoji įjungė ne santykių perkrovimo, bet pasaulio perdalijimo mygtuką. Tarp tų trijų perdalijimų panašumas vienas: pasaulis gana pasyviai stebi pavojingą procesą, kol pagaliau atsitokėja, kad aktyviai veikdamas galėjo užkirsti karams kelią, kol šie neįsiliepsnojo.
