Žinoma, kiekvienoj tautoj atsiranda atskalūnų ir parsidavėlių, tačiau lietuvio charakterį gerai apibūdina stagnaciniais 1965 m. Vytauto Žalakevičiaus sukurto filmo „Niekas nenorėjo mirti“ herojai.
Į milicininkų siūlymą imti rusišką šautuvą Broniaus Babkausko suvaidintas valstietis Marcinkus atsako be jokių užuolankų: „Nusišikt man ant jūsų šautuvo, jeigu jau po teisybei...“ O Laimono Noreikos herojus į klausimą, su kuo jis – su lietuviais ar su sovietais, atsako ne prasčiau: „O aš – su savo boba... Ką, bloga politika?“ Taip buvo suprantamas neutralumas, kuriuo – pagrįstai ar ne – dar prieškariniais laikais savo neapsisprendimą dangstė Lietuvos politikai.
Kur suku? 1939–1941m buvo nusikalstamų sandorių, naujų okupacijų, represijų, trėmimų ir artėjančio karo laikotarpis. Dviem galingais srautais Lietuvą užplūdus Raudonajai armijai, tradiciniam lietuviškam neutralumui iškilo pavojus. Tauta buvo draskoma. Todėl artėjant vokiečiams, atgimė viltys, kad naujasis okupantas nebus toks barbariškas kaip sovietai. Tačiau ir čia viltys žlugo: naciai iškart ėmėsi naikinimo, ypač žydų, taktikos, vežė darbams į Vokietiją, grūdo į kalėjimus tuos, kurie, glausdamiesi po naujo atėjūno sparneliu, vylėsi išprašyti nors dalinės Lietuvos nepriklausomybės. Taip gimė antisovietinio pasipriešinimo organizacija LAF (Lietuvių aktyvistų frontas), surengusi Birželio 23-osios sukilimą, sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė (LLV).
Kad įtiktų birželio 25 d. į Kauną įsiveržusiems naciams, „lafininkai“ juos pasitiko, paskelbę atsišaukimą prieš žydus, kuriame raginta: „Lietuva turi būti išvaduota ne tik nuo azijatų bolševikų vergijos, bet ir nuo ilgamečio žydijos jungo“. Baisus šio atsišaukimo patvirtinimas – birželio 27-ąją „Lietūkio“ garažo kieme įvykdyta masinė egzekucija, kurios metu iki šiol nenustatyti asmenys (fotografijos specialistai nustatė, kad to meto garaže darytos nuotraukos yra aiški klastotė) nužudė apie 50 žydų tautybės asmenų...
Tačiau nepriklausomybės šaukliams vokiečių valdžia įsisiūbuoti neleido. Jau po trijų mėnesių, 1941 m. rugsėjo 21 d., naciai užėmė LAF štabo patalpas, suėmė įgaliotinį L. Prapuolenį ir išsiuntė jį į Dachau koncentracijos stovyklą. Memorandumą pasirašiusieji pasižadėjo nesiimti politinės veiklos. Rugsėjo 22 d. LAF buvo uždarytas, jo turtas konfiskuotas. Dauguma fronto narių išsiskirstė, kai kurie spruko į Vakarus, kiti perėjo į pogrindį ir pradėjo naują antinacinės rezistencijos sąjūdį. Dalis karininkų įstojo į slaptą karinę Lietuvos laisvės armiją.
Už tokį jų siekių „nesupratimą“ lietuviai atsimokėjo vėliau. Kaip rašė savaitraštis „Veidas“ 2013-ųjų balandį, LLV 1941 m. vasarą du kartus Berlynui siūlė organizuoti lietuvišką korpusą, o gal ir du, kurie kartu su vermachtu kovotų Rytų fronte. Tačiau A. Hitleris iš pradžių apskritai nepasitikėjo tokiomis nacionalinėmis formuotėmis. Kai perbėgėlis generolas Andrejus Vlasovas, kurio 20-oji armija taip drąsiai kovojo prieš vokiečius prie Maskvos, pasiūlė iš rusų belaisvių suformuoti Rusijos išvadavimo armiją, A. Hitleris šaukė: „Kam reikalinga ši kiaulė Vlasovas? Mes kariaujame ne dėl Rusijos išvadavimo iš komunistų jungo, o dėl vokiečių interesų. Pati didžiausia kvailystė, galinti kam nors ateiti į galvą, – tai apginkluoti mūsų sutriuškintas tautas Rytuose.“
Iš tikrųjų 1942 m. pabaigoje tokių „norinčių padėti“ (vok. „hilfswillige“ arba sutrumpintai „hivių“) – sovietinių belaisvių, dezertyrų, savanorių vietinių gyventojų – vokiečių kariuomenėje, kaip tvirtina karo tyrinėtojas Vladimiras Starostinas portale Narod.ru skelbtame straipsnyje „Vlasovininkai“, buvo apie 200 tūkstančių, jie sudarė vos ne ketvirtį Rytų fronte kariaujančių vermachto kareivių. Vien Stalingrado mūšio metu Pauliaus 6-ojoje armijoje jų buvo apie 52 tūkst., o Kursko mūšyje „hiviai“ sudarė apie 5-8 proc. asmeninės sudėties.
Paskui A. Hitleris, atblokštas nuo Maskvos, matyt, persigalvojo. Pirmiausiai jis puolė kurti vadinamuosius „ostlegionus“ – Turkestano, Kaukazo, gruzinų, armėnų, net Volgos totorių, kalmukų korpusus, o 1943-ųjų gegužę sukuria 162-ąją Tiurkų pėstininkų diviziją. Berlynas ypač simpatizavo kazokams, tad 1943 m. vasarą suformuota 1-oji kazokų divizija.
Berlynui aiškiai ėmė trūkti „patrankų mėsos“. 1942 m. Rytų fronte reikalai ėmė blogėti. Vokiečiai keitė taktiką. Užimtose teritorijose administravimą imta perdavinėti vietiniams lojaliems vadovams, o karinius ir represinius darbus – Waffen SS padaliniams. Garbė pirmiesiems organizuoti SS legioną buvo patikėta estams, kuriuos iš visų Baltijos tautų vokiečiai laikė labiausiai sau artimais rasiniu, etniniu ir religiniu požiūriu. Estijoje gyveno daugiausiai Baltijos vokiečių, kurie kaip tikri arijai buvo laikomi ištikimiausi vermachto pagalbininkai (manoma, kad paskutinis žymesnis Lietuvos vokietis buvo barono titulą turėjęs generolas Piotras Wrangelis, gimęs dabartiniame Zarasų rajone). Be to A. Hitleris tikėjosi jų paramos Leningrado fronte.
Istorikas Julius Panka, tyrinėjęs Baltijos tautų skirtumus, tarnaujant atėjūnams, žurnale „Apžvalga“ rašė, jog lietuviai vengė tarnauti lenkų vadovaujamoje ATR kariuomenėje, carinėje armijoje, negausiai dalyvavo bolševikų revoliucijoje, baltagvardiečių pasipriešinime. Bet, nepraėjus nė porai metų po vokiečių valdžios patirto fiasko organizuojant lietuvišką SS batalioną, generolui Povilui Plechavičiui užteko vienintelį kartą su trumpa, bet uždegančia kalba kreiptis į jaunimą per radiją, ir per nepilną savaitę buvo surinkta 19,5 tūkstančio vyrų, kurie buvo pasiryžę kautis ir guldyti galvą už Tėvynę. 1944 m. vasario 16 d. įkurta Vietinė rinktinė, kuri vokiečiams pažadėjo nekovoti už Lietuvos ribų.
Pastarieji to neatleido: už nepaklusnumą ir atsisakymą vykti į Rytų frontą vokiečiai suėmė Vietinės rinktinės vadovybę, generolą P. Plechavičių išsiuntė į Salaspilio koncentracijos stovyklą, o 86 karius 1944 m. gegužės 17–21 d. sušaudė Aukštųjų Panerių miškuose (kažkodėl ši egzekucijos vietovė netapo tokių gausių minėjimų, kaip netoliese esančių žydų sušaudymo memorialas, vieta), karinius dalinius nuginklavo ir išformavo, daug jų išvežė priverstiniams darbams Vokietijoje. Dalis karių sėkmingai pasislėpė ir, užėjus sovietų valdžiai, įsiliejo į Lietuvos partizanų gretas.
O į lietuviškąjį SS legioną lietuvių patraukti nepavyko. Žurnalistas Vilius Kavaliauskas, leidinyje „Mokslo Lietuva“ pristatydamas 1998 m. Čikagoje išleistą lietuvių kilmės FTB agento ir ginkluotės specialisto Henry L. Gaidis knygą „Lietuviškų karinių dalinių istorija Antrajame pasauliniame kare 1939-1945 metais („A History of the Lithuanian Military Forces in World War II 1939-1945“), rašė, kad 1943 m. sausio 25-ąją A. Hitleriui patvirtinus Heinricho Himmlerio pasiūlymą kurti Waffen SS legionus Baltijos šalyse, lietuviai, kitaip nei estai ir latviai, iniciatyvos nerodė. Reicho komisaras Rytų kraštams (Ostlandui) Hinrichas Lohse vasario 24 d. išleido specialų atsišaukimą į lietuvių tautą: „Vokiečių kariai 1941 metų fiurerio Adolfo Hitlerio įsakymu išvadavo iš bolševikų jūsų tėvynę, jie išgelbėjo jus iš tautinės pražūties“, todėl – „Už ginklo! Į pergalę su Adolfu Hitleriu!“
Nors generolas Petras Kubiliūnas 1943 m. kovo 3 d. pasirašė kreipimąsi dėl stojimo į lietuviškąjį SS legioną (vokiečiai reikalavo surinkti net 30 – 40 tūkst. vyrų), jo nebuvo paisoma, o į rekrūtų šaukimo punktus pasitikrinti atvyko mažiau nei penktadalis šauktųjų. Per visas priverstines akcijas nepavyko surinkti daugiau kaip 200 lietuvių rekrūtų. O surinktus pasiuntė į policijos batalioną arba į Reicho darbo tarnybą. Naciams galų gale teko paskelbti, kad lietuviai neverti turėti SS legiono.
Minėtoje Henry L. Gaidis parengtoje knygoje dar rašoma apie bėgančių vokiečių mėginimą lietuvius įtraukti į kitą jiems pavaldų karinį junginį. Viename paskutiniųjų karo Lietuvoje etapų vėlyvą 1944-ųjų vasarą ir rudenį Žemaitijoje buvo formuojama Tėvynės apsaugos rinktinė (žinoma ir kaip Žemaičių rinktinė). Nors vokiečių daliniams čia vadovavo pulkininkas Hellmuthas Mäderis, apdovanotas Riterio kryžiumi su kardais ir briliantais, sovietams žygiuoti trukdančią rinktinę vokiečių vadovybė tik žadėjo apginkluoti, bet šiaip ją paliko likimo valiai. Staigus Raudonosios armijos puolimas ties Seda–Telšiais sugriovė visus planus: apie 100 rinktinės karių žuvo, tik nedidelė rinktinės kovotojų dalis galėjo atsitraukti į Rytprūsius. Kaip žinoma, šiuose įvykiuose dalyvavo ir jaunas gimnazistas Voldemaras Adamkavičius (Valdas Adamkus).
Taip lietuviai kartu su lenkais ir graikais įėjo į istoriją, kad būdami okupuoti atsisakė dalyvauti SS daliniuose. Bet, kita vertus, sovietams pavyko suformuoti lietuviškąją diviziją. 1940 m. vasarą sovietams okupavus Lietuvą, „buržuazinė kariuomenė“ buvo pertvarkyta į sovietinį 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą. Prasidėjus karui, po ilgų Antano Sniečkaus, Justo Paleckio, Mečislovo Gedvilo prašymų 1941 m. gruodžio 18 d. SSRS gynybos komitetas nutarė 16-ąją diviziją suformuoti iš naujo kaip lietuvišką karinį vienetą.
Tai buvo ir politinis manevras: J. Stalinas norėjo pademonstruoti, kad lietuviai palaiko sovietų valdžią, kita vertus, taip buvo renkami ir ugdomi kadrai pokarinei socialistinei Lietuvai. 1943 m. pradžioje joje buvo 10 250 kareivių ir karininkų, iš kurių daugiau kaip 36 proc. sudarė lietuviai, 29 proc. rusai ir tiek pat – žydai. Kitaip sakant, tai buvo „žydiškiausia“ divizija visoje Raudonojoje armijoje.
Henry L. Gaidis savo knygoje visą skyrių dedikuoja 16-ąjai lietuviškajai divizijai, kuri, anot autoriaus, daugiausiai buvo formuojama iš pabėgėlių iš Lietuvos. Bene didžiausias žmonių rezervas, kaip rašo autorius, buvę žydai, nes iš 23 tūkstančių pabėgėlių 15 tūkstančių buvo žydų kilmės. Kita dalis buvo iš Lietuvos pasitraukę 29-ojo teritorinio korpuso kariai bei seniai Rusijoje gyvenę lietuviai. Autorius pristato ir kitus Raudonojoje armijoje formuotus lietuviškus junginius, pateikia juose tarnavusių prisiminimus.
Praėjusi tikrą karo mėsmalę, netekusi daugybės karių ši divizija Raudonoje armijoje užsitarnavo nepatikimos formuotės vardą, jos, dalyvavusios Klaipėdos šturme, net neleido imti Berlyno. Dalis karių, nužygiavusių iki Kurliandijos (Kuržemės), pėsčiomis grįžo į Vilnių, kur 1956 m. gegužę divizija buvo išformuota. Kažin, ar iki šiol tie keli išlikę sovietų pagalbininkai žino, už ką jie kariavo, už ką liejo savo kraują, tačiau tie, kurie nesutiko kolaboruoti su jokiu okupantu – nei su nacistiniu, nei su sovietiniu, gali didžiuotis. Jie tarsi nematomą vėliavą virš savo interesų buvo iškėlę visos valstybės, visos tautos laisvės ir nepriklausomybės siekį, nors, žinoma, tuomet jo neįsisąmonino ir neskandavo.
Kažin ar taip kilniai pasielgtume šiandien, jei botagu per nugarą supliektų koks nors atėjūnas. Tikiu, kad taip. Norisi tikėti.
