Rusijoje į neišpasakytas aukštumas buvo iškeltas 13-mečio Pavliko Morozovo poelgis, kai jis įdavė NKVD savo tėvą už tariamą bendradarbiavimą su užsienio žvalgyba, o giminės skundiką neva nužudę. Lietuvoje panaši aureolė buvo sukurta ir Marytei nuo Zarasų...
Principas „Apie mirusius gerai arba nieko“ ne visada tinka, ypač kai prisimename ryškesnes mūsų istorijos figūras. Marytę Melnikaitę priminė ne tik nedidukas mūrinis namelis mano uošvijoje Dūkšte, kur kažkada buvo aludė, o dabar jį nusipirkęs kažkoks verslininkas. Esą būtent jame vokiečiai laikė suimtą Marytę, tardė, kankino ir, anot sovietinių beletristų, basą per sniegą vedė į Kaniūkų kaimą sušaudyti... Beje, jos sušaudymo diena – 1943-ųjų liepos 13-oji, kai vidurvasario oras buvo vaiskus ir šiltas, o sniego – nė padujų... Taigi, tai pirmas mitas.
J. Prunskis, kuris gimė Daugailių apylinkėse, o kunigavo Antalieptėje (po karo šis miestelis išsiskirs savo stribų ir „enkavedistų“ gausybe), gerai žinojo apylinkių įžymybes, taigi, ir Melnikų šeimą. Savo veikale jis rašo, kad Marytė, kuri dažniau buvo vadinama Marisia arba Mare, vaikystėje išsiskyrė žiaurumu gyvūnams, o jaunystėje – gana palaidu elgesiu. Šis antspaudas jai liko it nešvari dėmė ir jos darbinėje, ir trumpoje partizaninėje veikloje.
Atėjus pirmajai sovietinei okupacijai Marytė Melnik jau reiškėsi kaip aktyvi komjaunuolė, o nuo vokiečių ji per Zarasus su vietiniu komjaunuoliu V. Skvorcovu pabėgo į Sovietų Sąjungos gilumą. 1942 m. mokėsi Balachnos žvalgybos mokykloje, kur pakeitė pavardę – tapo Ona Kuosaitė. 1943-ųjų gegužę ji buvo permesta į Baltarusijos miškus ir birželį pasiekė Degučių apylinkes, „Kęstučio“ partizanų būrio veikimo zoną.
Štai nuo čia prasideda tariami Marytės žygdarbiai. Vos per keletą savaičių iki mirties 20-metei merginai suknute su žirniukais priskirta tiek nuopelnų, kad plaukai piestu stojasi. Kaip prisimena Sovietų Sąjungos didvyris Bronius Urbonavičius, taip pat praėjęs diversantų parengimo centrą ir pražygiavęs su 16-ąja lietuviškąja divizija, M.Melnikaitė pati nušovė kelis šimtus vokiečių, nuo jos padėtų minų sprogo frontan vykstantys priešo traukiniai, buvo sunaikinti fašistų pilni automobiliai, o kitas partizanas Povilas Štaras prisiminimuose „Kareiviai be milinių“ jai priskyrė ir pogrindžio partinės organizacijos bei 15 komjaunimo kuopelių suformavimą priešo užimtoje teritorijoje...
O ir paskutinės M. Melnikaitės dienos buvo kupinos nepaprasto heroizmo. Bet tai vėlgi mitas. Kaip vasarį laikraštyje „Mūsų Ignalina“ rašė žurnalistas Jonas Baltakis, 1943 m. liepos 3 d. raudonųjų partizanų stovyklą prie Apvardų ežero užklupo lietuvių policininkai. Iš Dūkšto atvyko keli vokiečių žandarai, iš Daugpilio – tanketė, kuri tuojau įklimpo griovyje. Buvo nukauti beveik visi partizanai, o Marytė, pamačiusi, kad išeities nebėra, pakėlusi rankas išėjo iš už paežerės krūmų. Kartu su būrio draugu Fatėjumi Sapožnikovu jie buvo suimti ir nugabenti į Dūkštą. Po penkių žiauraus tardymo dienų kartu su draugu ją įmetė į sunkvežimį, nuvežė prie Kaniūkų kaimo kapinių ir ten sušaudė.
O tuo metu Salomėja Nėris jau eiliavo: „Iš kur mergaitei tiek drąsos, tiek valios geležinės...“ Antanas Venclova parašė kūrinėlį „Tarybų Sąjungos didvyrė Marytė Melnikaitė“, kurį 1944 m. Antano Sniečkaus agentūra išplatino Lietuvoje. Kartu 40 puslapių brošiūroje buvo išspausdintas atsišaukimas, raginantis stoti į Raudonąją armiją „kaip tautų lygybės ir brolybės laidą“.
Duoklę skubėjo atiduoti ir kiti garsūs menininkai. Antanas Račiūnas sukuria operą „Marytė“, „Mosfilmas“ 1947 m. susuka tokio pat pavadinimo juostą, kurioje pirmą nedidelį vaidmenį atlieka Donatas Banionis.
Keliolika kartų leidžiama S. Nėries poema „Marytė Melnikaitė“. Paskui atsiranda namas-muziejus ir paminklas jai Zarasuose, Druskininkuose. Tiumenėje, kur M.Melnikaitė dirbo staklių gamykloje „Mechanik“, atsirado jos vardu pavadinta gatvė, memorialinė lenta ant gamyklos sienos, o pernai kažkoks 75-rių metų karo veteranas Jevgenijus Žuravliovas, beje, po karo su šeima gyvenęs Aluntoje, apie ją parašo net romaną, kurio lyrinę ištrauką galima rasti portale Proza.ru (jis parašė ir kitą Lietuvai nesvetingą veikalą „Alunta: šaltų aušrų metas“).
Heroiška lietuvių kovotoja prieš fašizmą vaizduota M. Melnikaitė buvo reikalinga J. Stalino ir A. Hitlerio karą pateikti ir kaip lietuvių paramą sovietams. Kaip yra sakęs istorikas Arvydas Anušauskas, nekaltos mergelės su švaria biografija įvaizdis labai tiko pateisinti naujus okupantus. Maskvoje su kai kurių meno meistrų pagalba greitai surado lietuvišką Zojos Kosmodemjanskajos atitikmenį. Beje, ši 18-metė rusų partizanė, sučiupta ir pakarta vokiečių netoli Maskvos, taip pat gimusi 1923 metais... Iš Maskvos partizaniniam judėjimui vadovavusiam A. Sniečkui reikėjo tokios figūros savo nuopelnams prieš J. Staliną atskleisti, pademonstruoti, kad už jį galvą guldo kone visa sovietų Lietuva.
Rašant apie šios eilinės pasiklydusios ir sutryptos merginos likimą, visą laiką kirba mintis: ar šiais laikais atsirastų tokios marytės melnikaitės? Ar iš jų būtų pagamintos didvyrės ir kankinės? Kodėl gi ne, juk ir šiandien Lietuvoje nemažai sąžinės kankinių, kurie ir ne ypatingomis sąlygomis čia puoselėjami ir ugdomi kaip Penktosios kolonos vedliai...
Rengiant šį straipsnį nemažai žinių suteikė Dūkšto apylinkių gyventojai, autorius taip pat dėkingas Zarasų krašto muziejaus direktorei Ilonai Vaitkevičienei.
