Po trečiojo ATR padalijimo 1795 m. (1797 m. sausio 26 d. jis patvirtintas IV-ąja Peterburgo konvencija, kurią pasirašė Rusija, Prūsija ir Austrija) 123-jus metus Lietuvoje ruseno tautinio išsivadavimo ugnis. Tik 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktu atkurtas realus valstybingumas, kurį iš tikrųjų įgyvendinti galėjome, tik praūžus vokiečių suirutei, išvijus bolševikus, sustabdžius lenkų okupaciją, ir kuris tęsėsi daugiau kaip 22-jus metus.
Tačiau tikroji modernioji valstybė galėjo atgimti tik po Kovo 11-osios. Bet štai šioje vietoje mūsų valstybingumo chronologija turi padaryti pauzę, nes po ketvirčio amžiaus pilno valstybingumo juntame, kad galime jį vėl prarasti. Bet apie tai – pabaigoje.
ATR pančiai ant Lietuvos rankų
Abiejų Tautų Respublika (ATR), sudaryta Liublino unijos aktu 1569 m. liepos 1 d., sujungė dvi galingas valstybes – LDK ir Lenkijos Karalystę. Po trijų dienų šį susijungimo aktą patvirtino Lietuvos Didysis Kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. Unija įteisino monarchinę konfederaciją, ir, nors ji įtvirtino savarankišką Lietuvos būvį sąjungoje. LDK turėjo atskirus valdžios pareigūnus (urėdus), atskiras kariuomenes ir jų vadus (etmonus), savo valstybės iždą, monetas, skirtingą teisę ir teismus, bet visa valstybės politika buvo vykdoma atsižvelgiant į Lenkijos interesus.
Per karus su Rusija susidarė įtempta padėtis. Iš trečios Žygimanto Augusto santuokos su Kotryna Habsburgaite negimė įpėdinis, todėl 1572 m. po valdovo mirties nutrūko ir Gediminaičių-Jogailaičių dinastija, valdžiusi nuo 1385 m., ir ATR prasidėjo renkamų valdovų laikotarpis. Tai buvo palankiau Lenkijai. Be to susidarė palankios sąlygos lenkų kalbai ir kultūrai skverbtis į LDK, jos bajorams bei miestiečiams lenkėti.
Pirmoji Lietuvos okupacija
Per tris ATR padalijimus trys galingos valstybės – Rusija, Prūsija ir Austrija – visiškai apkarpė Lietuvos teritoriją. Pagal keturias Peterburgo konvencijas (prie ketvirtosios 1797 m. buvo pridėtas paskutinio ATR valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio, nuolat per Lietuvą vykusio pasitarti pas Rusijos cariene, abdikacijos – sosto atsisakymo aktas) Lietuvai teliko teritorijos ir valstybingumo likučiai.
Rusijai numalšinus 1794 m. sukilimą, jai atiteko dar apie 120 tūkst. kv. km ATR teritorijos. Iš LDK žemių ji užvaldė Lietuvą (išskyrus Užnemunę, kurią prisijungė Prūsija) ir vakarų Baltarusiją. Iš Lenkijos atiteko Vakarų Voluinė ir Kuršo kunigaikštystė. Austrija užėmė daugiausiai lenkų gyvenamas žemes tarp Bugo, Vyslos ir Pilicos upių (su Liublinu ir Krokuva). Prūsija gavo Užnemunę, dalį Palenkės ir Mazoviją su Varšuva.
Varšuvos mėginimas kaip nors įteisinti jau griūvančios ATR sistemą ir reformas, priimant 1791 m. gegužės 3 d. konstituciją, buvo nevykęs, nes per pirmąsias šio akto metines Rusijos kariuomenė jau stovėjo prie respublikos sienų ir per tris mėnesius okupavo visą LDK ir Lenkiją: birželį užėmė Vilnių, o jau rugpjūčio pradžioje – Varšuvą.
Dvigalvis plėšrus erelis
Virš buvusios LDK galybės daugiau kaip šimtmečiui pakibo dvigalvio erelio šešėlis. Įdomu, kad dar 1772 m. vasario 19 d. Vienoje pasirašyta konvencija dėl pirmojo ATR padalijimo buvo papildyta slaptu susitarimu tarp Prūsijos, Austrijos ir Rusijos, kuris dar vadinamas „Trijų juodųjų erelių sąjunga“. Mat, šių trijų imperijų herbuose ereliai buvo vaizduojami juodi, tik Lenkijos – baltas, bet jis vis vien simbolizavo plėšrų negailestingą paukštį, savo tamsiu šešėliu ilgus amžius dengusį Lietuvą.
Beje, kaip prieš penkerius metus rašė „Foreign policy“, erelis buvo Paleologų dinastijos ir Bizantijos imperijos simbolis. Ereliai su viena galva buvo universalus kitų imperijų – Persijos, Turkijos, Mesopotamijos, Anatolijos ir Romos – atributas. Napoleonas šį kilnų paukštį į savo herbą įtraukė XIX amžiaus pirmajame dešimtmetyje. Erelis išgyveno ir iki moderniųjų laikų, nors atsikratė dalies dominavusios simbolikos. Tokios šalys kaip JAV, Egiptas, Irakas, Meksika, Lenkija ir Rumunija erelį herbe įtvirtino greičiau kaip nacionalinės didybės, o ne siekio užkariauti simbolį, nors dėl kai kurių valstybių taikingumo galima ginčytis.
Rusijos carai, netrukus po Bizantijos žlugimo 1453 metais, kaip savo galios simbolį įtvirtino dvigalvį erelį. Tai simbolizavo Rusijos interesų gynimą į Rytus ir Vakarus. Po SSRS žlugimo 1991 metais buvo bandoma sugrąžinti senąjį Rusijos herbą – dvigalvį erelį su raiteliu centre. Tai B. Jelcinas padarė 1993 metais. Šiuo metu tik Rusija ir Balkanų valstybės – Serbija, Albanija ir Juodkalnija – savo herbuose turi dvigalvius erelius.
„Foreign policy“ kandžiai replikuoja, kad dvigalvis erelis, kuris nuolatos primena šlovingas bizantiškas Rusijos ištakas, tėra tik prastai sumanyta imperinė liekana. Jis simbolizuoja šizofreniją, kuri šiandien apibūdina kiekvieną Rusijos gyvenimo aspektą. Žurnalas, žinoma, 2010 m. negalėjo numatyti Ukrainos įvykių, todėl šiandien dvigalvio erelio – ne tik kaip drąsos, atkaklumo, taurumo, bet ir nežabotos agresijos bei plėšrumo – simbolį Maskva įprasmina gindama savo buvusią imperinę galybę.
Taigi, Lietuvai ir jos valstybingumui šis simbolis buvo lemtingas. Tiesiant paraleles į ATR padalijimo dešimtmečius, drąsiai galima tvirtinti: nusiraminti, jog ta grėsmė valstybei yra išnykusi, negalime. Paradoksas: ši grėsmė glūdi ir mumyse. Gal būt ji slypi vienadieniame skandaliuke dėl nelemtų Žaliojo tilto skulptūrų Vilniuje?
Tas įvykis, kad tik vienas iš Kultūros paveldo departamento pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos – jos pirmininkas – pasisakė už sovietinių simbolių nukėlimą, nors ir smulkus, bet daug pasakantis: prisitaikėliškumas griauna valstybę. Kaip kitados rašė minėtas Amerikos žurnalas, problema gali būti išspręsta vieninteliu būdu, kuriam veikiausiai pritartų ir pats bet kokį valstybingumą galabijęs J. Stalinas: reikia nukirsti vieną erelio galvą. Ypač kai ta galva – mumyse.