aA
Kas yra diktatūra? Kaip atsiranda diktatoriai? Kuo skiriasi gerieji (pozityvūs) diktatoriai nuo „blogiečių“? Pagaliau ar mums šiandien reikalingas diktatorius? Žinoma, atsakymus į visus šiuos klausimus, apibrėžimus bei daugybę pavyzdžių galima rasti žinynuose arba „paguglinę“. Bet problema ta, kad kiekvienu laikmečiu diktatūros apibrėžimas, o ypač jo pritaikymas turi savo specifiką. Pasvarstykime.
Aleksandras Lukašenka
© RIA/Scanpix

Neginčijami pasaulio tironai

Prieš keletą metų JAV žurnalai „Forbes“ ir „Newsweek“ paskelbė dešimties baisiausių pasaulio despotų sąrašą. Tada jo viršuje puikavosi Vakaruose ypač nemėgtas Libijos diktatorius Muammaras Gaddafi, tačiau, praėjus pusmečiui nuo šios publikacijos, 2011-ųjų spalio 20 d., žiaurumu ir ekstravagancija išsiskyręs pulkininkas sukilėlių buvo nužudytas. Jis save laikė arabų lyderiu, visos Afrikos karaliumi, visų musulmonų imamu. Valdovas jautė silpnybę dailiajai lyčiai, ir viena iš favoričių žmonų buvusi ukrainietė iš Lvovo Galyna Kolonytska, paskui pasakojusi apie diktatoriaus nekaltų mergelių gvardiją.

Tačiau jo nebėra, ir Libijoje šį birželį naujuoju lyderiu buvo išrinktas kone dukart už savo pirmtaką jaunesnis Nacionalinio kongreso pirmininkas Nouri Abusahmainas, apie kurio diktatoriškus užmojus dar nepranešama, tačiau be abejo iš berberų kilęs politikas netruks jų įgyti.

Trečioje šio sąrašo vietoje, žinoma, buvo Aleksandras Lukašenka, kuris kitų metų rugpjūtį pažymės savo 60-metį. Kažkada jis buvo vadinamas paskutiniu Europos diktatoriumi, tačiau šiandien ir jo vieta pasaulio despotų eilėje, ir valdovo charakteristika turėtų būti pakitusi: jo vardą ir valdymo metodus, kaip rašo laikraštis „Belorusskije Novosti“, pamiršo ir Rytai, ir Vakarai, o tai reiškia, kad neduodama dingsties ir pačiam A. Lukašenkai demonstruoti savo diktatoriškų įgeidžių. Bet juk jis toks nenuspėjamas...

Kiti sąraše – tolimosios ir Vidurio Azijos, Afrikos lyderiai. Šio konflikto Sirijoje metu į aukštą vietą sąraše pašoktų jos prezidentas Basharas al Assadas – 42-jų metų oftalmologas, po tėvo Hafezo al Assado mirties 2000-aisiais ir brolio žūties užėmęs dinastijos postą. Tai, kas jau dveji metai dedasi Sirijoje, prilygsta Saddamo Husseino valdymui. B. al Assadas spjovė į Vakarų raginimus nutraukti žudynes, nors pastaruoju metu ir jis traukiasi: sutiko su Jungtinių Tautų, JAV ir Rusijos reikalavimu sunaikinti cheminį ginklą. Ar tai padės ambicingam akių gydytojui iškristi iš „blogųjų“diktatorių dešimtuko, parodys laikas – laukti mažiausiai iki kitų metų vidurio.

Didžiausi XX-ojo amžiaus despotai

Šis sąrašas – tai dabartinių diktatorių rikiuotė. Istorijoje jų būta ir žiauresnių, ir kilnesnių. Nors įvairios tautos, šalys, žmonių kategorijos jų gyvenimą vertina skirtingai, egzistuoja vienas matas – politikos lyderių požiūris į demokratiją, į juos supančią, tegul ir priešiškiausią aplinką.

Šiuo požiūriu vėl iškyla Adolfo Hitlerio ir Josifo Stalino stovylos, kurių šešėlyje buvo renčiamos dujų kameros arba „gulagai“. Psichoterapeutas Raimundas Milašiūnas savaitraštyje „Veidas“ yra analizavęs, kaip gimsta diktatoriai. Jis atskleidė, kad sovietiniai diktatoriai Vladimiras Leninas ir J. Stalinas yra gimę balandžio mėnesį – tuo metu, kai skelbiamas švaros mėnuo, apsivalymas nuo Žemės šiukšlių, kai apsikuopdami kylame į pavasario aukštumas.

Kas iš jų didesnis tironas? Daugelis sakys, kad ne Leninas, o Stalinas. Bet specialistas tvirtina, kad jei ne Spalio revoliucijos vadas, tai ir Stalinas vargu ar būtų gavęs galimybę pasireikšti. Jo nuomone, Hitleris ir Leninas yra didžiausi XX a. despotai. Kodėl taip atsitiko? Vienas patyrė žiaurų tėvo auklėjimą, draugų patyčias, kitas augo laisvo elgesio motinos, nuolat namuose nebūnančio mokyklos inspektoriaus Iljos Uljanovo šeimoje. Tokie vaikai suaugę „atsigriebia“ už patirtus baisumus, ir jų rūstybė krenta ant milijonų niekuo dėtų žmonių, rašė R. Milašiūnas.

Bet savo straipsnio pabaigoje jis klausė: ar nerastume tokių veikėjų ir mūsų šiandieninėje Lietuvoje? Rėžiančių ugningas kalbas, žadančių aukso kalnus, kalančių prie kryžiaus savo oponentus, mėgstančių vaikščioti fakelų šviesoje, piešiančių erelius savo simboliuose, įsitikinusių savo absoliučia tiesa, neabejojančių savo teisumu, trūks plyš besiveržiančių į valdžios Olimpą... Apsidairykite: galbūt šalia bėgioja įnoringas, bet nelaimingas, bejėgis, smurto pažemintas vaikas, norintis tapti visagaliu tautos tėvu ar gelbėtoju. Jis jaučia, kad vienąkart ateis laikas...

Į diktatorius – per mirties bausmes?

Bet grįžkime į istoriją. Apžvalgininkas Tomas Čyvas yra nagrinėjęs mirties bausmės vykdymą Antano Smetonos diktatūros laikais. Taip taip, šis po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo į valdžią atėjęs tautininkas (iškart jis buvo paskelbtas Valstybės Vadu, o po dviejų dienų išrinktas prezidentu, ir šį postą išlaikė beveik 14 metų) iki šiol vienų laikomas kraugeriu bei despotu, kitų – aksominės diktatūros, per keliolika metų pakėlusios nepriklausomą Lietuvą, lyderiu.

Tiesa ir tai, kad jis negailestingai šalino savo oponentus ir politinius priešininkus, cenzūravo ir kontroliavo spaudą. Bet jo smūgiai buvo nukreipti į komunistus ir nacizmo gerbėjus. Taip po perversmo praėjus 10 dienų myriop buvo nuteisti keturi LKP CK veikėjai, gi 1934 m. prasidėjusiame teisme buvo nuteisti 87 A. Hitlerį išpažinę asmenys. Anot T. Čyvo, mirties nuosprendžiai buvo įvykdyti ir dar dviem atvejais: susidorota su 1927 m. kilusio vadinamojo Tauragės sukilimo dalyviais bei 1935-aisais – su Suvalkijos ūkininkų streiko organizatoriais.

A. Smetona iš tikrųjų propagavo savitą tautos kelią, teigdamas, kad negalima aklai kopijuoti fašizmo ar kitų svetimų santvarkų, nes kiekviena tauta gyvenanti savitomis sąlygomis, ir jai tinkanti tik savita prie tų sąlygų pritaikyta politinė sistema. Jis griežtai kritikavo nacizmą ir jo rasinio bei tautinio elitarizmo nuostatas, teigė kiekvieną tautą esant vertybe savaime.

Bet A. Smetona buvo ir autoritarizmo šalininkas. Įsivaizduojamos autoritarinės (autoritetinės) santvarkos bruožai ryškėja iš keleto jo pasisakymų. Kreipimesi į Tautininkų sąjungą „Tauta ir jos valdžia“ A. Smetona atmeta vienpartinės sistemos galimybę. Prezidentas negalįs būti varžomas nei kelių, nei vienos kurios partijos. Tiktai vieningos disciplinos būdu galima užtikrinti atsakomybę, kuri prapuolanti kolektyviai priimant sprendimus, kadangi konkurencija skatinanti sumaištį, o, nesant vieno atsakingo asmens, neįmanoma pareikalauti atsakomybės iš valdžios institucijų. Tačiau konkrečiau apibūdinti, kaip turi atrodyti autoritarinė santvarka kaip viena iš alternatyvų liberalizmui šalia fašizmo ar komunizmo, A. Smetona nesiėmė.

Posakiai „kaip prie Smetonos“, „smetoniška tvarka“ ir panašūs lig šiol reiškia tvarką, susiklausymą, lietuvių liberaliosios minties išeivijoje ugdytojo Vytauto Kavolio žodžiais, smetonišką įsipareigojimą savo valstybei. Tiesa, čia reikėtų pridurti – valstybei, kuri ne tik nemažai pasiekė šalies ekonomikos, žemės ūkio srityje, bet ir valstybei su koncentracijos stovyklomis, cenzūra, spaudos varžymu, siautėjančia politine policija, opozicinių partijų draudimu. Komunistinė propaganda tai vadino fašistiniu režimu, betgi A. Smetona visada pasisakė prieš fašistinę diktatūrą.

Kaip savo knygoje apie A. Smetoną rašo istorikas Alfonsas Eidintas, visi A. Smetoną kaltino pagrįstai: jis nebuvo klasikinis vakarietis, europietiškų moralinių nuostatų nuglaistytas, išprusintas ir nušlifuotas demokratas. Bet būtent tokio, valstietiškai sukirpto ir ryžtingo lyderio tada reikėjo. O istorikas Algimantas Kasparavičius laikosi nuomonės, kad jokio perversmo 1926 m. nebūtų buvę, jei to meto tarptautinė padėtis būtų buvusi kitokia, ir priduria: „Iš esmės ne Smetona įsipiršo Lietuvai, o patys Lietuvos žmonės savo bebalsiu referendumu išsirinko Smetoną, nes jis buvo labiausiai į juos panašus“. Taigi, perversmas buvo gana logiška išeitis – valstybės raidą jis nukreipė tautos ugdymo keliu.

***

Ne, klausimas „Ar mums šiandien reikia diktatūros?“ ne retorinis. Griežtos rankos poreikis atsiranda, kai šalyje įsiviešpatauja chaosas ir anarchija, kitas pasakytų – kai perdaug demokratijos. Vargu, ar Lietuva eina šiuo pragaištingu keliu. Bet tuomet, kai valdžia darosi amorfiška, negali atsispirti vidinėms bei išorinėms grėsmėms, o dažnai ir pataikauja išorės jėgoms, vengia priimti sprendimus, dairosi viena į kitą ar tikisi kažkokių arbitrų pagalbos, štai tokia situacija tikrai žadina diktatūros ilgesį, kuris, pavyzdžiui, jau seniai kankina didžiąją mūsų kaimynės Rusijos žmonių dalį.
Tad ką rinksime kitais metais?

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Vilniuje rasta 100 kg bomba: evakuojami aplinkiniai namai, prekybos centras „Panorama“ uždaromas eismas kai kuriose gatvėse (175)

Ketvirtadienio rytą statybininkų atkasta aviacinė bomba kelia didžiulį pavojų. Ketvirtadienio...

Rusijos baruose lietuviams parsidavinėjančios studentės pyksta, kai jas vadina prostitutėmis

„Sumokėk 1500 rublių (21 Eur) – praleisiu su tavimi naktį“, - Sankt Peterburgo naktiniuose...

Politiniu turizmu kaltinamas Narkevičius: nesigilinau į organizacinius niuansus (5)

Vos tris mėnesius pareigas einantis susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius viešai...

Buvęs aplinkos ministras šokiruotas: jei kalbame, kad išsigims gyvūnai, tai kas bus žmonėms (68)

„Ši problema tikrai nėra vien Alytaus. Nepaprastoji situacija, mano nuomone, turėjo būti...

Naujas ir itin efektyvus protestuotojų ginklas: lazeriais neutralizuoja dronus ir veidų atpažinimo sistemą apakina policijos sraigtasparnius

Technologijos tapo esminiu Honkongo protestų elementu. Pasitelkiamos įvairiausios priemonės:...

Gimtadienio laukianti Jocytė: visi sako, kad aš – dar visai vaikas, tai gal dabar subręsiu

Pirmose Europos čempionato atrankos rungtynėse Lietuvos moterų rinktinė užtikrintai įveikė...

Gyvai / Ronaldo nesustabdytas: Portugalija – Lietuva 2:0 (67)

Ketvirtadienio vakarą Algarvės stadione vykstančiose atrankos į 2020-ųjų Europos futbolo...

Direktorius darbuotojus nustebino 70 tūkst. dolerių minimaliu metiniu atlyginimu (40)

Danas Price‘as – vadovas, kuris sugeba nustebinti. 35-erių metų kreditinių kortelių apdorojimo...

Venecijoje – nepaprastoji padėtis: užliejęs vanduo viršijo aukščiausią kada nors fiksuotą ribą (20)

Italijos vyriausybė ketvirtadienį paskelbė nepaprastąją padėtį didžiulio potvynio užlietoje...

Žiemelis: kiemo vaikai pasišaipydavo iš mūsų mašinos, todėl uždirbęs pirmuosius pinigus iškart nusipirkau gerą automobilį „Atsakingas požiūris“ su Rimvydu Valatka (26)

Šios savaitės DELFI TV laidoje „ Atsakingas požiūris “ žurnalistas Rimvydas Valatka kalbina...