Šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje žinomi du pagrindiniai valstybės nepriklausomybės dokumentai, priimti 1918 ir 1990 m. Bet dažnai pamirštamas trečias, kuris gimė išties baisiomis okupacijos ir nepaprastos konspiracijos sąlygomis – prie spingsulės partizanų slėptuvėje. Jokiu būdu nedėdami šių dokumentų ant svarstyklių, drįstame teigti, kad 1949-ųjų vasario 16-osios Deklaracija tiesiogine prasme pasirašyta tautos patriotų krauju.
Bet iš pradžių pasikartokime istoriją.
Lietuvos partizanai (Genocido aukų muziejaus nuotr.)

Dingęs svarbiausias valstybės dokumentas

Taigi, Vasario 16-ąją mes pažymime ne vieną, bet dvi svarbias valstybines datas. Pirmoji daugmaž mums žinoma. 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, tačiau iki šiol neaišku, kur dingo jo originalas ir dublikatas. Kaip prieš metus rašė dienraščio „Verslo žinios“ priedo „Savaitgalis“ korespondentė Marta Kuzmickaitė, kalbinusi istoriką Raimundą Klimavičių (2003 m. jis išleido knygą „Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė. Vasario 16-osios akto pėdsakais“), vos pasirašę Akto originalą, Lietuvos Tarybos signatarai jį atidavė Jonui Basanavičiui, o šis esą Aktą pametė ar užmiršo jo buvimo vietą. Tokią versiją tarsi patvirtina 1940 m. signataro Petro Klimo laiškas istorikui Adolfui Šapokai. Jame P. Klimas rašo, kad originalas turi būti Lietuvių mokslo draugijos, kurią 1907 m. ir įkūrė J. Basanavičius, bibliotekoje, esą J. Basanavičius tą dokumentą įdėjęs į knygą ir pamiršęs. Tačiau dokumento ten nerasta.

Toliau rašoma, kad Akto dublikatą nuo 1918 m. vasario 16 d. saugojo signataras Petras Klimas, bet 1925 m. su kitais turėtais Lietuvos Tarybos dokumentais jį perdavė Prezidento kanceliarijai Kaune. Taigi, čia jis turėjo būti laikomas iki 1940 m. birželio 15 d., kai į Lietuvą įsiveržė sovietai. Manoma, kad vėliau dokumentą kanceliarijos vadovas Pijus Bielskus išvežė į savo tėviškę ir paslėpė brolio Vinco Bielskaus sodyboje. Apie tai jo giminės prakalbo tik po kelių dešimtmečių, kai grįžo iš tremties. Bet ir šio dokumento nepavyko rasti.

Istoriko R. Klimavičiaus žiniomis, dokumentų buvo ieškoma Švedijos, JAV ir Vokietijos archyvuose, tačiau pastangos kol kas bevaisės. „Yra galimybių jį rasti. Jeigu kas nors ieškotų...“, –liūdnai šyptelėjęs žurnalistei pridūrė istorikas. 2018 m. minėsime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Jo nuomone, valstybės garbės reikalas būtų paskatinti tyrimus Vasario 16-osios akto likimui išsiaiškinti.

Sunkus metas įtvirtinti nepriklausomybę

Beje, 1918 m. Nepriklausomybės Aktas buvo pasirašytas I pasaulinį karą pralaimėjusių vokiečių, besitraukiančių į Berlyną, užimtame Vilniuje. Kaizerio vietininkai kontroliavo „Lietuvos aidą“, kuriame buvo paskelbti dokumentai, ir sunaikino spaustuvę, kuriame laikraštis buvo spausdinamas. Tačiau žinia spėjo pasklisti po pasaulį. Vasario 18 d. Akto tekstas buvo perspausdintas ir Vokietijos laikraščiuose – „Das Neue Litauen“, „Vossische Zeitung“, „Taegliche Rundschau“, „Kreuzzeitung“ ir kituose.

1918 m. kovo 23 d. imperatoriaus Vilhelmo II aktu Vokietija pirmoji pripažįsta Lietuvos valstybę, bet su sąlyga, kad Vasario 16–osios Aktas turi veikti 1917 m. gruodžio 11 d. akto rėmuose, o tai reiškė, kad Vokietija nežada atsisakyti nuo Lietuvos. Pagal Berlyno keliamas sąlygas Lietuva ir Vokietija sudarys tvirtas ir amžinas sutartis dėl karinio bendradarbiavimo, dėl muitų, susisiekimo ir pinigų. Tačiau vėliau jis leido Lietuvai atsiskirti nuo kitų valstybių, pavyzdžiui, nuo bolševikinės Rusijos, bet ne nuo Vokietijos, sudarant su ja tvirtą ilgalaikę sąjungą. Lietuvos Taryboje buvo sutarta, kad LDK vėliavos laikinai bus atsisakyta, nes ji plevėsuos tik visiškai atkūrus nepriklausomą valstybę.

Tų metų vasarą kaizeris pralaimėjo karą Vakaruose, lapkritį Vokietijoje kilo revoliucija, tad „amžinosios sąjungos“ planai atidedami, o iš Rytų jau veržėsi Raudonoji armija. Liepos 9 d. Lietuvos Valstybės Taryba, priešindamasi vokiečių aneksiniams siekiams prijungti kraštą prie Prūsijos ir Saksonijos, ieškojo išeities ir paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija, II-uoju Lietuvos karaliumi išrinko Viurtembergo hercogą Vilhelmą von Urachą. Taip įgyvendinama sena monarchijos šalininkų svajonė – atkurtoji Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė trumpam tapo Lietuvos karalyste. Bet vėlgi neilgam: lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Taryba atšaukė nutarimą dėl Vilhelmo von Uracho išrinkimo karaliumi ir priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius įstatus.

Antrasis dokumentas – nuožmaus karo sąlygomis

Su kitu ne mažesnės svarbos valstybiniu dokumentu pasisekė labiau. Lygiai po 31-rių metų, 1949-ųjų vasario 16 d., Visos Lietuvos partizanų suvažiavime priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos Deklaracija buvo rasta išlikusiame KGB archyve 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomybę. Dar vienas jos egzempliorius aptiktas iškastame partizanų archyve, ypač daug bidone paslėptų dokumentų rasta 2004 m. Radviliškio rajone Mėnaičių (dabar Minaičių) kaime ūkininko Stanislovo Mikniaus sodyboje, kur 1948 m. rudenį įrengtame Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje ir buvo pasirašyta Deklaracija. Jos signatarai – aštuoni Lietuvos partizanų apygardų vadai, kurių nė vienas taip ir nesulaukė nepriklausomybės.

Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.
Česlovas Iškauskas

1949 m. vasario 2-22 d. čia vyko Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas (konspiracijos tikslais jo dalyviai atvyko iš skirtingų kaimų), kuriame buvo nutarta Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo organizaciją pavadinti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu. Suvažiavimo šūkiu pasirinkta lotynų sentencija „Rede, quod debes“ – „Atiduok, ką privalai“, kuri buvo papildyta svarbiu žodžiu „Atiduok Tėvynei, ką privalai“.

Kituose posėdžiuose buvo sudaryta LLKS vadovybė, svarstoma sąjūdžio politinė programa, ginkluotojo pasipriešinimo taktika, sąjūdžio politinė, ideologinė, organizacinė ir kita veikla, LLKS statutas, partizanų uniformos, pareigų ir laipsnių ženklai ir kt. Priimti kreipimaisi į sąjūdžio dalyvius ir visus Lietuvos gyventojus.

Tik 1999 m. sausio 12 d. Seimas priėmė įstatymą, kuriuo ši Deklaracija paskelbta Lietuvos valstybės teisės aktu: „LLKS Taryba, priimdama Deklaraciją, buvo vienintelė teisėta valdžia Lietuvos teritorijoje“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) direktorė Birutė Burauskaitė rašė, kad Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.

Deklaracijoje pabrėžta, kad galutinis partizanų kovos tikslas – Lietuvos parlamentines respublikos atkūrimas pagal 1920-1926 metų pavyzdį, remiantis 1918 m. Nepriklausomybės aktu ir 1922 m. konstitucija. Suvažiavimo metu buvo siūloma atkurti nepriklausomą Lietuvą ir autoritarinės 1938 m. konstitucijos dvasia, tačiau daugelis LLKS Tarybos narių išreiškė norą nesieti dokumento su pasitraukusio iš Lietuvos Antano Smetonos valdymo laikais galiojusiu pagrindiniu įstatymu.

Deklaracija paskatino blėstantį ginkluotą pasipriešinimą

Suvažiavime Jonui Žemaičiui suteiktas Laisvės kovotojo partizano generolo laipsnis. Pripažinta, kad vienas iš dokumento signatarų Lietuvos partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas tuo metu buvo vienintelis teisėtas kovojančios Lietuvos valstybės vadovas. 1995 m. apie J. Žemaitį buvo sukurtas dokumentinis filmas „Ketvirtasis Prezidentas“. Kai kurie istorikai jį prilygina generolui Charlesui de Gaulle‘ui, karo metu net nepartizanavusiam, o gyvenusiam Londone ir vadovavusiam „Laisvosios Prancūzijos" judėjimui; jis ir dabar Prancūzijoje yra oficialiai laikomas Prancūzijos Valstybės vadovu karo metais.

1944 m. rudenį veikė apie 12 tūkst. Lietuvos partizanų, 1945 m. pavasarį – apie 30 tūkst., o 1946 m. vasarą – jau tik apie 4,5 tūkst., 1950 m. rudenį – vos apie 1,2 tūkst. Lietuvos partizanų.
Česlovas Iškauskas

Istorikai pastebi, kad 1949-ieji partizaniniam pasipriešinimui buvo niūrūs metai. Iškart po Lietuvos okupacijos, 1944 m. kilusios ginkluotos kovos nebuvo gerai koordinuojamos, nes nebuvo vieningo pasipriešinimo štabo. Per penkerius metus atsirado daug abejojančių tokios kovos tikslingumu ir iš Vakarų sklindančiais raginimais jos nenutraukti iki galutinio išvadavimo. Šmižinėjo provokatoriai ir KGB agentai, jų pasitaikydavo ir tarp partizanų. Istorikas Dalius Žygelis atkreipė dėmesį, kad tais pačiais metais žuvo pusė Deklaracijos signatarų.

Pagal LGGRTC skelbiamus duomenis, Lietuvoje 1944-1952 m. laikotarpiu buvo suimta 18 819 pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvių, iš kurių 12 459 buvo pogrindžio kovotojų rėmėjai. Per visą partizaninio karo laiką Lietuvoje žuvo 20 101 partizanas (apie pusė 16-21 m. amžiaus partizanų). Per šį laikotarpį legalizavosi 8 493 kovotojai. Bet jėgos seko. 1944 m. rudenį veikė apie 12 tūkst. Lietuvos partizanų, 1945 m. pavasarį – apie 30 tūkst., o 1946 m. vasarą – jau tik apie 4,5 tūkst., 1950 m. rudenį – vos apie 1,2 tūkst. Lietuvos partizanų.

1949-ųjų Deklaracija tapo stimulu tęsti organizuotą partizaninį pasipriešinimą. D. Žygelis priminė, kad tuo metu žmonės nelabai tikėjo, jog 1949 m. dar įvyks konfliktas tarp Rytų ir Vakarų, padėsiantis partizaniniam pasipriešinimui iškovoti nepriklausomybę, todėl Deklaracija savo aktualumu buvo akivaizdžiai skirta tam laikui, kai bus galimybė atkurti nepriklausomą valstybę – nesvarbu, kiek laiko reikės laukti tokios galimybės. Nors iki 1953 m. ginkluotas pasipriešinimas išblėso, tačiau Deklaracijos dvasia gyvavo iki pat Kovo 11-osios. Tiesa, Nepriklausomybės akto signatarai dar nežinojo apie šio dokumento buvimą. Galima daryti prielaidą, kad balsavimo metu jėgų santykis būtų kitoks...

Neseniai mes žvaliai ir triukšmingai pažymėjome 1918 m. valstybės atkūrimo metines, netrukus švęsime Kovo 11-ąją. Kodėl negirdomis praleidžiame tokiu sunkiu metu priimtą 1949 m. Deklaraciją? Ar tai nebuvo tiesiogine prasme partizanų krauju, o ne didmiesčio centre prie arbatėlės susėdusių inteligentų pasirašytas mūsų nepriklausomybės aktas? Juk neužtenka vien suremontuoti vėjo perpučiamą namelį ar slėptuvėje įrengti muziejėlį, kur tik per jubiliejus apsilanko valstybės vadovai: atmintis apie to meto didvyrius turi užsukti ir į mūsų širdis...

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

JAV apsisprendė dėl naujų pajėgų steigimo: kosminėse varžybose kiti liks toli už nugaros (40)

Dar šių metų rugsėjį privati amerikiečių bendrovė „ SpaceX “ sėkmingai iškėlė į...

Dingusio baikerio Aivaro Kilkaus mylimoji paviešino jautrią žinutę (69)

„Mėnuo nežinios, nerimo, nusivylimo, beviltiškumo, bejėgiškumo, skausmo ir „n“ visko. Bet...

Darbe mato žiauriąją gyvenimo pusę: visą gyvenimą dirbę žmonės turi skaičiuoti centus, kad nusipirktų kruopų (425)

Du vaikus auginanti klaipėdietė ir savanorių bendrijai vadovaujanti Vilija Toliušienė negali...

Atmintinė, kaip paruošti automobilį žiemai (3)

Apmaudu, tačiau kitaip nei kelininkus, žiema vairuotojus iš tikrųjų užklumpa netikėtai ir,...

„Senąjį“ Kuvaldą susigrąžinęs Maslobojevas: neskraidžiau padebesiuose (6)

„Bushido Hero‘s“ turnyro pagrindinėje kovoje vienas geriausių Lietuvos kovotojų Sergejus...

Po sutuoktinio smurto prarado priekinius dantis: tokių kaip ji – ne viena (52)

Kartą moterį sutuoktinis taip primušė, jog jai išbyrėjo keli priekiniai dantys . Kaip taip...

Orai: sulauksime ir tikro sniego (17)

Kita savaitė prasidės vis žemėjančia temperatūra, kai kur ji neigiama išliks ir dienomis.

20 kg sulieknėjęs Merūnas – apie skirtingą jo ir žmonos požiūrį ne tik į dietas, bet ir vaikų auklėjimą (81)

DELFI redakcijoje viešėjęs Merūnas Vitulskis su rubrikos "Veidai" redaktore Gintare Urnikiene...

Kiguolis apie netikrą šou pasaulio blizgesį: ilgainiui pasidaro nuobodu (1)

Verslininkas iš Kauno Ugnius Kiguolis savo socialiniuose tinkluose turintis kone 70 tūkst....

Išsvajotas atostogas pakeitė košmaras: neaišku, kur nuvežė, ir liepė išlipti (373)

Kas gali būti geriau už jaukias šeimos atostogas, kai nereikia galvoti, kuo užimti vaikus, o dvi...