Klausiate, kodėl Lietuva turi išgirsti Vokietiją arba imti ši jos pavyzdį. Na, išties manau, kad čia, Europoje, turime kalbėti apie bendrą istoriją. Į reikalus su užsienio šalimis kištis nenorėčiau – tai už mano kompetencijos ribų.
Tačiau tikrai noriu dalyvauti diskusijoje, kurioje aptarinėjama begalė mums bendros XX a. istorijos aspektų – juk sėdime toje pačioje valtyje.
Mano, kaip Vokietijos įvykdytos šio regiono okupacijos 1941–1944 metais tyrinėtojo, pastarųjų poros dešimtmečių patirtis labai aiškiai rodo, kad išsamų ir bendrą šio istorinio tarpsnio vaizdą galima susidaryti tik per atvirą bei lygiateisį visų šalių istorikų bendradarbiavimą.
Jei vokiečiai, lietuviai, lenkai, rusai ir žydai dirbs atskirai, nė vieniems nepavyks tinkamai susigaudyti ir pažvelgti į tuos pačius įvykius iš skirtingų perspektyvų.
Pagrindinis gilesnių įžvalgų apie praeitį, o tuo pačiu ir dabartį, formavimo variklis – šalių bendradarbiavimas ir bendras mokslinių išvadų bei interpretacijų aptarimas.
Gilesnis mus siejančios praeities supratimas, mano galva, yra ne tik pageidautina, bet ir privaloma siekiamybė.
Mūsų požiūriai, deja, ne visada sutampa: diskutuoti turime apie empiriniais duomenimis pagrįstus istorinius įvykius ir jų interpretacijas, o ne apie tam tikrus abejotinos svarbos perpasakojamus mitus. Juk ir jūs teigiate, kad mitų pagrindas – įsitikinimai, o ne faktai.
Taigi, mano, kaip istorijos tyrinėtojo, priedermė – atidžiai tuos mitus išanalizuoti ir demitologizuoti, o ne tiesiog patvirtinti.
Laikausi nuomonės, kad rimtas istorikas – tai profesionalus netikėtojas (atmetantis asmeninius įsitikinimus), todėl tvirtinu, kad neturime teisės patikėti niekuo, kas nėra patikrinta turimomis istoriografinėmis priemonėmis.
Tai neturi nieko bendro su politinėmis mūsų pažiūromis – galime šlietis ir prie dešiniųjų, ir prie kairiųjų arba būti liberalais. Laikau mus Šviečiamojo amžiaus asmenybių įpėdiniais, besivadovaujančiais [Immanuelio] Kanto išgryninta Sapere aude (liet. – siek išminties) idėja! Kitaip sakant, turime išdrįsti aiškintis tiesą net tada, kai ji verčia sunerimti, o ne vien džiugina.
Pavyzdžiui, mes, vokiečiai, po Antrojo pasaulinio karo tvirtinome, kad [Adolfo] Hitlerio režimo aukomis visų pirma tapo Vokietijos piliečiai – apkerėti Josepho Goebbelso ir apgauti žiaurių masinių žudynių kaltininkų Heinricho Himmlerio bei Reinhardo Heydricho. Turėjo praeiti toli gražu ne vienas dešimtmetis, kol sugebėjome prisiimti atsakomybę už tai, ką padarėme, į ką buvome įtraukti. Nors norą atsiriboti nuo kaltės ir gėdos lig šiol tebejuntame, taip lengvai įtikinami daugiau nesileisime.
Nemenka dalis Vokietijos visuomenės suprato, kad savikritiškas požiūris į savo pačių istoriją tampa kur kas svaresniu akstinu susitelkti vienybėje nei taikstymasis su primityviais mitais apie garbstomus didvyrius ir keikiamus piktadarius. Tikroji istorija daug painesnė ir sudėtingesnė. Be to, tai vienintelė mūsų turima istorija, todėl negalime pakeisti jos emociškai paveikiais heroizmą ir aukojimąsi šlovinančiais mitais.
Visada pasisakau už aiškinimąsi, apmąstymą ir suvokimą. Ne mitų analizavimas priveda prie kraujo praliejimo: vien klaidingas mitų traktavimas gali sukelti norą imti demonizuoti kitus, o galop sukilti į žūtbūtinę kovą.
Turėdamas omeny šiuo metu Lietuvoje susiklosčiusią situaciją, galėčiau tik pasakyti, kad turime ne diskutuoti apie su Rūta Vanagaite susijusį skandalą, o išsiaiškinti, ką iš tiesų žinome apie Adolfą Ramanauską-Vanagą ir jo likimą. Kelkime tokius klausimus, į kuriuos neturime išankstinių atsakymų, o tada pasitelkdami turimas priemones rekonstruokime ir analizuokime istoriją.
Galiu tik įtarti, kad atsakymai gali pasirodyti anaiptol ne paprasti. Ypač todėl, kad reikalų tenka turėti su realiais žmonėmis, tikromis istorijomis, o ne supaprastintais mitais.
Džiaugiuosi, kad su jumis, Alvydai, tenka dalyvauti bendroje diskusijoje, taip pat todėl, kad abu laikomės nuomonės, jog negalima leisti grįžti knygų draudimo laikams, kad abu sutinkame, jog bendros pastangos kurti demokratines ir atviras visuomenes ne visada apsieina be harmonijos ir sutarimo sutrikdymo.
Kartais prieštarų keliančios diskusijos tiesiog neišvengiamos.
Su nuoširdžiais linkėjimais,
Tavo
Christophas