aA
Praeitame šimtmetyje daug kalbėjome apie grėsmes, kylančias universitetinio išsilavinimo idėjai, apie būtinybę ieškoti tam tikrų kompromisų, prisitaikant prie sparčiai kintančio pasaulio. Tačiau pastarieji dešimtmečiai jau liudija ne vien grėsmes. Nemažai autorių pastebi besiformuojančius autodestrukcinius šiuolaikinio universiteto veikimo mechanizmus ir jo „lėtą mirtį“.
Aurimas Vyšniauskas Oksfordo universitete
© Organizatorių nuotr.

Žinomas britų filosofas Alfredas N. Whiteheadas 1929 m. oponuodamas Platono sampratai, kad žinojimas turi būti nesuinteresuotas ir savitikslis, kalbėjo apie pavojus, kylančius dėl to, kad taip lengva sukurti inertišką, vien status quo palaikantį ir vyraujančias ideologijas aptarnaujantį „visai niekam tikusį fakultetą, pilną itin efektyviai dirbančių pedantų ir nuobodylų“ (1967: 99).

Praėjus beveik šimtmečiui, visa tai ne tik visuotinai įsitvirtino kaip funkcionavimo modelis, bet ir desperatiški bandymai jį pakeisti tapo panašesni į utopinius svaičiojimus negu į realiai įgyvendinamas alternatyvas, siūlomas kritikų. Tačiau taip nutiko anaiptol ne todėl, kad Whiteheado lūkesčiai liko neįgyvendinti.

Veikiau priešingai – jo pastangos „suvienyti“ artes liberales su artes mechanicae, iškeliant būtent praktiškai pritaikomą pažinimo pobūdį, siūlymai kuo labiau siaurinti disciplinas, susitelkiant į tam tikros srities ekspertų ugdymą, pastaraisiais dešimtmečiais buvo įgyvendinti kone su kaupu. Vis didesnis disciplinų fragmentiškumas, diskursų izoliacija lemia, kad tuose pačiuose fakultetuose, net katedrose dirbantys mokslininkai nebegali susikalbėti tarpusavyje. Visa tai lydi neregėtas formalizmo ir biurokratijos suklestėjimas.

Tad nūdienos kontekste šis Whiteheado iškeltas klausimas skamba visiškai kitaip. Jis baiminosi, kad savitikslis, kontempliatyvus, nesuinteresuotas žinojimas galiausiai taps niekam nenaudingų, tarpusavyje nesusijusių žinių perteikimu ir pasyviu kaupimu, tačiau dabarties problema veikiau yra tai, kad būtent tasai ekspertinis, praktinis, „geram gyvenimui“ skirtas žinojimas (know how) tapo stulbinamai siauro, nors itin „efektyviai“ pritaikomo išsilavinimo pagrindu.

Šiuolaikinės demokratinės valstybės savo gerovę iš esmės grindžia išteklių valdymo technologiniu, ekonominiu ir instrumentiniu efektyvumu, siekia vien maksimalaus produktyvumo.

Pats universiteto kaip institucijos, ugdančios laisvą, kūrybišką mąstymą, (iš)likimas lems ir pačios Vakarų visuomenės ateitį.

Visiems gerai žinomas 1999 m. prasidėjęs Bolonijos procesas, kuriuo siekta suvienodinti universitetinę sistemą, kad būtų galima „užtikrinti Europos aukštojo mokslo suderinamumą, palyginamumą, konkurencingumą ir patrauklumą europiečiams ir kitų kontinentų studentams bei mokslininkams.“ O tai reiškia, kad viso kontinento mastu kontroliuojant ir optimizuojant „intelektinio kapitalo“ ir „mokslinės produkcijos“ cirkuliaciją, žinojimas greitai turėtų tapti konvertuojama valiuta, o kriterijai, žinoma, būtų maksimaliai supaprastinti. Ekonominio našumo schemos tapo puikia analogija.

Viena vertus, sunku nesutikti su bendra nuostata, kurios laikosi daugelis šiuolaikinio universiteto kritikų, kad būtina iš esmės keisti vyraujančią instrumentinę aukštojo mokslo sampratą, kai pasikliaujama vien pragmatiniais kriterijais, studentai ir mokslininkai raginami kurti veikiau kiekybinę negu kokybinę „pridėtinę vertę“, diegiamos vien konkrečiai apibrėžtos, siauros, nors ir „efektyviai“ pritaikomos kompetencijos.

Akivaizdu, kad toks modelis žlugdo laisvą mąstymą, atima galimybę kvestionuoti, apsvarstyti pačią ugdymo sistemą. Tačiau galbūt universitetas, suvokiamas kaip kūrybiška, laisva, kritinį mąstymą ugdanti savitikslė ir savipakankama dvasinės veiklos terpė, jau paprasčiausiai tapo nebereikalingas? „Šių dienų mokslas visose jo srityse yra tapęs techniniu, praktinių žinių įgijimo ir perteikimo dalyku. Jis kaip mokslas šiandien niekaip nebegali pažadinti dvasios“, – 1935 m. rašė Martinas Heideggeris (2004: 62).

Gal derėtų pritarti šiam teiginiui? Gal universiteto idėją pakeitė samprata, kad tai viso labo technologinė ir ekonominė korporacija, užsiimanti vien žmogiškųjų išteklių „apdirbimu“? O galbūt jam vis dėlto lemta vėl iškilti ir tą paskatins būtent pastarosios sampratos vidiniai prieštaravimai?

Kad ir kokiam teoriniam projektui pritartume, anksčiau ar vėliau susidursime su tuo lemtingu ir klastingu klausimu, kurį kėlė dar Whiteheadas, nors jo paties požiūris į ugdymą vertintinas gana kontroversiškai, – kaip šią „reformuotą“ arba „reabilituotą“ aukštojo mokslo sampratą įdiegti (akademinei) bendruomenei?

Situacija kebli, nes tiek ugdytojai, tiek ugdomieji patys sukasi uždarame rate, taikydami, perimdami ir vis iš naujo įtvirtindami tuos pačius ydingus techninius universiteto, paklūstančio ekonominiams rinkos dėsniams, principus.

Juk savitikslio universiteto idėją įmanoma išugdyti tik studijų metais, tačiau tam, kad studijos būtų nukreiptos į tokios idėjos kultivavimą ir vystymą, ši samprata kažkokiu būdu turėtų būti jau įsisavinta ir jau laikoma ugdymo proceso prioritetu.

Kitaip tariant, kas ir kokiais būdais galėtų taikyti tinkamą ugdymo sampratą, jei patys ugdytojai ateina iš tokių vien techniškai orientuotų universitetų? Šie sunkumai, siekiant keisti instrumentinį ugdymo modelį, gali pasirodyti neįveikiami, jei įžvelgsime kur kas platesnio masto problemą, susijusią ne tik su švietimu ar universitetiniu ugdymu, bet su apskritai visos modernybės mąstymo paradigma ar vertybinėmis jos nuostatomis, perimtomis iš Apšvietos projekto ir nulėmusiomis dabartinę vakarietiškos visuomenės sąrangą, pačią žmogaus ir jo vietos kapitalistinėje-technologinėje valstybėje sampratą.

Jei tiesa ir teisingumas grindžiami vien praktiškai pritaikomais gamtamoksliniais principais, statistinių duomenų analize ir sociologiniais tyrimais, tada pažinimas iš esmės reiškia tiktai gebėjimą prognozuoti tam tikrus reiškinius ir manipuliuoti empiriniais duomenimis. Jei pats žmogus vertinamas pagal aiškiai apibrėžtas biologines kategorijas, tai lemia ir jo ugdymo sampratą. Tad manydami, kad pakaks tiesiog perorientuoti „ydingas“ universiteto funkcijas ir veiklą, susidursime tiktai su tokio pozityvistinio mąstymo pasekmėmis, užuot ieškoję gilesnių šį reiškinį nulėmusių priežasčių.

Antra vertus, viską apsunkina dar ir tai, kad pati būtinybė keisti universiteto sampratą iš esmės grindžiama tokiu pat instrumentiniu, nors ir aršiai kritikuojamu, „pageidaujamų kompetencijų“ modeliu, net jei keliamas tikslas visa tai atmesti. Pasak taiklios Johno Dewey’o įžvalgos, „ugdymo filosofija, neva grindžiama laisvės idėja, gali tapti ne mažiau dogmatiška nei tradicinis ugdymas, prieš kurį ji sukilo“ (1997: 22).

Michaelas Oakeshottas pabrėžia: „Vienas dažniausiai metamų priekaištų nūdienos universitetams yra tas, esą jie nepakankamai gerai suvokia savo „funkciją“. [...] bet universitetas nėra mašina, siekianti konkretaus tikslo ar gaminanti konkretų produktą“ (2011). Kitaip tariant, negalima universiteto idėjos kaip tam tikros iš anksto suformuluotos „funkcijos“ ar „tikslo“ primesti iš šalies, kadangi pati ši „idėja“ ar „misija“ tiesiogiai susijusi su jo veikla, kurią bendriausiai galima nusakyti kaip prigimtinę, dar Aristotelio apibūdintą pažinimo aistrą. Tokia aistra niekuomet negalės būti išpildyta ir neturės jokio konkretaus tikslo, išskyrus savo pačios tęstinumą. Tai privalo būti atviras, nuolat laisvai save apibrėžiantis procesas.

Vis dėlto net ir įsisąmoninus visą situacijos keblumą, tiems, kurie siekia ar bent jau tikisi pokyčių, nederėtų griebtis niūrių apokaliptinių universiteto žlugimo prognozių. Šiuolaikiniame universitete vyraujančiai mokslo ir ugdymo sampratai būdingi tokie prieštaravimai, kurie griauna ją iš vidaus. Štai du tarpusavyje glaudžiai susiję ir bene svarbiausi universitetinio išsilavinimo tapatybės elementai – laisvė ir pažanga. Modernioji demokratinė valstybė ir jos universitetai viena svarbiausių vertybių pripažįsta laisvę. Laisvė mąstyti ir laisvė kurti pristatoma kaip pamatinė Vakarų tapatybės dalis.

Tačiau nūdienos pasaulyje patį žmogų, kaip minėta, bandoma paaiškinti vien biologinėmis kategorijomis, cheminėmis reakcijomis, neuronų veikla. O tai reiškia, kad pagrindinis šios (kaip ir kiekvienos) biologinės rūšies siekis yra grynai pragmatinis – kuo sveikiau ir kuo ilgiau gyventi, patirti kuo daugiau malonumų. Pažangios visuomenės tokį klestėjimą savo ruožtu nustato ir vertina pagal pragmatinius rodiklius, kuriuos nesunku integruoti į mokslo kumuliatyvumo idėją, paveldėtą iš Apšvietos ir vis dar tebevyraujančią.

Viso to rezultatas – anoniminiai mokslo tarnautojai, atliekantys tam tikrą funkciją ir generuojantys perteklinę „mokslinę produkciją“ (pavyzdžiui, autorius A komentuoja, ką autorius B teigė apie autorių C, nagrinėjusį autoriaus D įtaką autoriui E, šiam interpretuojant autoriaus F kūrybą) bei rengiantys naujus tarnautojus. Tačiau ar čia dar yra vietos laisvei? Jei pats žmogus tapo savo paties įrankiu ir objektu, kieno tuomet valią jis vykdo, kokias funkcijas atlieka? Kam reikalinga jo produkcija?

Kitaip tariant, jei viską galima ir privaloma, kaip siūlo vienas žymiausių nūdienos pragmatizmo atstovų Richardas Rorty, matuoti, remiantis pragmatiniais kriterijais, jei pačią filosofiją galima pakeisti pragmatizmu, tai kaip tuomet pagrįsime paties pragmatizmo pragmatiškumą? Nebelikus laisvo subjekto, kuriam nepakanka vien scientistinio pasaulio ir kuriam laisvė būtina kaip bet kokio apsisprendimo pagrindas (tą aiškiai išdėstė jau Kantas), nebelieka ir galimybės pagrįsti tokį pasaulėvaizdį. Kam tuomet jis galėtų būti reikalingas ir naudingas?

Kitas ne mažiau pabrėžiamas šiuolaikinių universitetų orientyras yra pažanga, progresas ir novatoriškumas, glaudžiai susijęs ir su kūrybiškumo skatinimu. Be abejo, gamtamokslinis-technologinis progresas šuoliuoja neįtikėtinu greičiu, naujovės sensta jau net ne dienomis, o valandomis. Vis dėlto nesunku pastebėti, kad tasai novatoriškumas, pažanga ir progresas paliečia tik tam tikrą žmonių veiklos sritį, kurios pažangumas tik iš dalies susijęs arba net visiškai nesusijęs su dvasine ar moraline paties žmogaus saviprata.

Jei universiteto tikslas yra vien skiepyti tam tikras profesines kompetencijas, perteikti žinias, išmokyti įvairių techninių, analitinių, vadybos ar administravimo metodų, leidžiančių tomis žiniomis manipuliuoti, siekiant vienokio ar kitokio pragmatinio tikslo (įskaitant ir pripažinimą, ir karjeros aukštumas), tai kas tada moko atskirti gėrį nuo blogio, tiesą nuo melo? Kas apibrėžia garbės ir niekingumo pavidalus? Maxas Horkheimeris ir Theodoras Adorno dar praeito šimtmečio pirmojoje pusėje rašė: „Žmogaus prigimties sugedimas šiandien neatskiriamas nuo visuomenės pažangos. Ekonominių jėgų akivaizdoje pavienis žmogus visiškai anuliuojamas. [...] Tuo metu, kai pavienis žmogus išnyksta to aparato, kurį aptarnauja, fone, aparatas jį aprūpina geriau negu bet kada anksčiau“ (2006: 17).

Jei nėra lavinami gebėjimai atsakingai ir savarankiškai vertinti, spręsti, kad atsispirtume naujovių svaiguliui, vienintelis tokio vien techniškai orientuoto ugdymo rezultatas (kad ir kaip paradoksaliai tas skambėtų) galiausiai bus asmuo, aklai priimantis ir bet kokia kaina siekiantis išlaikyti esamą status quo, t. y. situaciją, kurią jis galėtų atitinkamai valdyti pagal savo kompetenciją.

Tačiau pasaulis sparčiai ir neišvengiamai keičiasi, todėl asmuo, turintis išsilavinimą, pagrįstą vien tam tikra siaura profesine kompetencija (sakykime, su pagyrimu diplomuotas net trimis laipsniais), netrukus tiesiog nesugebės prie tų pokyčių prisitaikyti, nes buvo rengiamas, atsižvelgiant vien į tuometinius rinkos poreikius.

Argi galima numatyti, prie kokio pasaulio teks prisitaikyti, tarkime, po dešimtmečio? Antai socialinių tinklų įtaka vos per keletą metų tapo tokia galinga pasauliniu mastu ir tokia neprognozuojama visose srityse, kad komunikacijos modeliai keičiasi iš esmės, o tam, kaip liudija manipuliacijos informacija, netikrų žinių lavina, niekas nebuvo pasirengęs. Žinoma, galbūt visa tai išties menka bėda, nes žmogiškųjų išteklių esama pakankamai (jų stygius bent kol kas mažai tikėtinas), taigi universitetai visada gebės pasiūlyti rinkai naujų specialistų. Vis dėlto prieštaravimas ir vėl akivaizdus – kuriame vis naujesnį, vis sparčiau kintantį pasaulį, tačiau žmogui jame lieka vis mažiau vietos. Šitas pasaulis sensta daug greičiau, negu sensta žmonės.

Taigi mėgindami inicijuoti tam tikrus pokyčius, reformuoti universiteto idėją rizikuojame tik dar labiau pagilinti instrumentinio mąstymo krizę, kurią siekiame pažaboti. Susiduriame su neišvengiamais, o gal net ir neįveikiamais kur kas platesnio masto sunkumais. Klostosi situacija, anaiptol neužtikrinanti ilgalaikės universiteto gyvavimo perspektyvos. Vis labiau ryškėjančios prieštaros grasina sugriauti pamatus, ant kurių jis renčiamas. Kitaip tariant, kuo sėkmingesnis ir efektyvesnis bus šio modelio veikimas, tuo greičiau įvyks jo griūtis. O kas tada?

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Navickas prarastus atlyginimus mokytojams žada kompensuoti per kelerius metus (237)

Mokytojai streikuoja jau nuo lapkričio 12 dienos, nuo lapkričio 28 dalis mokytojų budi ir derybų...

Sulaukus baltų Kalėdų suspaus šaltis – laukia dviženklis minusas (57)

Paskutinė savaitė iki Kalėdų bus žiemiškai šalta ir balta. Šalčio netruks ir per šventes...

Lietuvos miestų žaliaskarių kova: išrinkite mieliausią balsuokite (9)

Sakoma, kad žolė kitur žaliasnė. O kaip su kalėdinėmis eglutėmis? Šį kartą DELFI ragina...

Netikėčiausi apdrausti kroviniai – delfinai, šaldyti graužikai ir istorinės relikvijos (1)

Mūsų šalies draudimo bendrovėse apdraudžiami ne tik įprasti kroviniai , bet ir transportuojami...

Meilutytei vaikų linkėjęs Juozaitis: sidabras 25 metrų baseine? Ne kažin kas (289)

Monrealio olimpinėse žaidynėse 1976-aisiais bronzos medalį 100 m krūtine plaukime iškovojusį...

Jaunoms pasipuošti lengva, o ką daryti vyresnėms? Patarė, kaip dabintis senjorėms (1)

Artėjant šventiniam laikotarpiui, daugelis nejučia ima galvoti ne tik apie tai, kuo bus puošiamos...

Naujo „Volvo S60“ testas: kokybė švediška, bet pagaminta JAV (1)

Po visai neseniai įvykusio naujojo „ Volvo V60 “ pristatymo sulaukiau kvietimo apsilankyti ir...

Sniegas sukaustė Vilnių – miestas dūsta spūstyse, pasipylė eismo įvykiai (99)

Kone visą parą besitęsiantis snygis vairuotojams tapo rimtu išbandymu. Spūstys miesto gatvėse...

Burnoje tirpstantys Beatos Nicholson pyragėliai su kopūstais: ilgai vargti nereiks (13)

Naminiams pyragėliams puikiai tiks sluoksniuota tešla , kurios nesunku įsigyti kiekvienoje...

Kaunas siūlo geriausią darbą už 1000 eurų, bet niekas netrykšta noru jo imtis (211)

Viešoje erdvėje galima pastebėti reklamų, kviečiančių rinktis naują profesiją. „Kaunas...